Vaikų auginimas - tai ne tik džiaugsmas, bet ir didelė atsakomybė. Nuo vasario vidurio įsigalioję Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pakeitimai, draudžiantys bet kokias fizines ir psichologines bausmes, kelia nemažai klausimų tėvams, kurie iki šiol įprastai auklėjo savo vaikus. Kaip rasti balansą tarp meilės, palaikymo ir disciplinos, kai smurtas yra nebegalimas? Psichologai teigia, kad vaikų auklėjimas turi būti paremtas supratimu, meile ir aiškiomis taisyklėmis, o ne bausmėmis.
Svarbiausias vaiko auklėjimo principas - tai meilė ir besąlygiškas priėmimas. Vaikui būtina jausti, kad jis yra mylimas, vertinamas ir priimtas toks, koks jis yra. Tėvai turėtų nuolat skatinti vaiką, parodyti jam, kad jie yra jo palaikymo ir paramos šaltinis. Kai vaikas jaučiasi saugus ir mylimas, jis lengviau priima nustatytas taisykles ir ribas.
VšĮ Kėdainių PSPC psichologė Gerda Rančaliauskienė pabrėžia, kad dažnai tėvams atrodo, jog vaikai tyčia jų neklauso ar elgiasi netinkamai, tačiau kiekvienas vaiko elgesys turi prasmę. Vaikai netinkamu savo elgesiu dažniausiai reikalauja tėvų dėmesio, todėl labai svarbu jo skirti vaikams pakankamai. Dažnai vaikas, negaudamas teigiamo dėmesio iš tėvų, pradeda elgtis netinkamai, kad sulauktų neigiamo dėmesio.

Elgesys ir taisyklės yra esminės vaiko auklėjimo dalys. Tėvai turėtų nustatyti aiškias taisykles, kurių vaikas turėtų laikytis, ir aiškiai apibrėžti, kokie elgesio modeliai yra tinkami, o kokie - netinkami. Vaikas turėtų būti skatinamas elgtis gerai, o ne vien tik būti baudžiamas už blogą elgesį.
Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą. Jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų, vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą.
Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti, kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškesnis, elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma, jos turi atitikti vaiko amžių.
Vaikai mokosi matydami pavyzdį, o ne girdėdami kalbas. Tėvai turėtų rodyti gerą elgesį savo vaikams. Jie turėtų būti pavyzdžiu, kuriuo vaikas galėtų sekti. Pavyzdžiui, mokant vaikus dantų valymosi, tėvai turėtų patys rodyti, kaip tai daro, ir paversti tai smagiu užsiėmimu. Jam augant, perduokite daugiau atsakomybės, ir galų gale vaikas valysis juos pats kas vakarą niekieno neprašomas. Tas pats principas tinka mokant mandagumo, palaukti savo eilės, rūpintis savo daiktais, maitinti savo augintinį, daryti namų darbus ir t.t. Rutina vaikui sukuria savotiškus „griaučius“, kad šis išmoktų pagrindinių įgūdžių.
Būtent taip vaikai išmoks valdyti savąsias emocijas. Jūs jiems - pavyzdys. Nedarykite nieko, kai esate nusiminęs ar vaiko poelgis išvedė jus iš kantrybės. Kaip tokioje situacijoje, kai emocijos užgožia jūsų meilę vaikui, pasielgtų tikrai geras tėvas? Taip padarykite ir jūs. Jei nepavyksta, giliai įkvėpkite ir palaukite, kol nusiraminsite. Atsispirkite baudimo impulsui.
Kai vaikas „pratrūksta”, tiesiog būkite su savo vaiku ir leiskite jam išlieti emocijas. Jūsų tikslas - sukurti ramią ir „palaikančią aplinką” savo vaikui. Jei vaikas gali išreikšti savo emocijas saugiam, dėmesingam, priimančiam suaugusiam, tai padeda jam išgyventi šiuos jausmus ir išmokti nurimti pačiam. Laikui bėgant jis išmoks ir galės reguliuoti savo emocijas. Nebandykite jo įtikinėti emocinės audros metu.
Kai vaikas supyksta, jį užvaldo emocijos, atsitūpkite, kad jūsų ir vaiko akys būtų viename lygyje: „Tu pyksti… Pasakyk, ko tau reikia žodžiais, o ne kąsdamas!” „Norėtum pažaisti ilgiau, bet metas miegoti.” Užmegzkite mylintį akių kontaktą: „Tu dabar toks nuliūdęs.” Uždėkite ranką ant peties: „Tu bijai pasakyti man apie sausainį.”
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip mes kažką sakome ir ką sakome vaikui. Gal mes jam tai sakome pakeltu tonu, gal pašiepiant ar sumenkinant vaiko savigarbą, o gal pastoviai prikaišome, kad jis vis kažką daro ne taip. Tada vaikas nuo tokios informacijos savotiškai ginasi ir išmoksta negirdėti. Jau senai žinoma komunikacijos aksioma, kad informacija yra labiau priimama tada, kai pasakoma tinkamu tonu. Ši taisyklė svarbi, kai kalbame apie vaikus. Jeigu mes kalbame su vaikais pakeltu balso tonu, mes taip parodome savo silpnybes ir agresiją. O tada belieka sulaukti agresyvaus atsako iš vaiko.
Kaip pasakyti vaikui tai, ką norite, kad jis jus išgirstų? Ogi pabandykite pačią svarbiausią informaciją pasakyti pašnibždomis. Jeigu pašnabždėsite vaikui kelis svarbius žodžius, jis iš karto suklus išgirdęs tylią kalbą. Jei norite, kad vaikas tikrai jus išgirstų, žiūrėkite vaikui į akis. Tam, kad būtumėte su vaiku viename akių lygyje, pritūpkite ar prisėskite. Jei vaikas žaidžia ar yra užsiėmęs, paprašykite jo: „Pažiūrėk į mane…”.
Nustatyti vaikams ribas nepažeidžiant jų savigarbos - nelengva užduotis tėvams. Žinoma, jūs turite reikalauti iš vaiko laikytis tam tikrų taisyklių. Tačiau į situaciją pažvelkite iš vaiko perspektyvos. Kai vaikai jaučiasi suprasti, jie yra labiau linkę priimti mūsų ribas.
„Nesikandžiok! Tu labai piktas ir įskaudintas, tačiau turi tai pasakyti savo broliui žodžiais.” „Metas miegoti. Žinau, kad norėtum pažaisti ilgiau.” „Aš žinau, jog nenori, kad mama sakytų NE… Tačiau atsakymas vis tiek yra NE. Mes nesakome vienas kitam „Užsičiaupk” net tada, kai esame liūdni ar supykę.” „Nesvarbu, koks išsigandęs esi, man reikia, kad pasakytum man tiesą.”
Vaikai padarys beveik viską, ko mes prašysime, jei mes to prašysime su meile. Raskite būdą, kaip vietoj NE sakyti TAIP, net nustatant ribas.
„TAIP, metas susitvarkyti…”
„TAIP, aš tau padėsiu…”
„TAIP, tau nepatinka, kad einame miegoti, bet jei paskubėsime, galėsime paskaityti dar vieną istoriją”
„TAIP, tvarkytis žaislus iš tiesų gali būti smagus užsiėmimas”
„TAIP, aš tave myliu…”
„TAIP - man labai pasisekė, kad tapau tavo tėčiu!”
Jūsų vaikas atsakys taip pat, kaip jūs į jį kreipsitės.
Kasdien skirkite laiko vaikui. Namuose išjunkite telefoną, kompiuterį ir pasakykite savo vaikui: „Ką gi, šias 20 minučių aš priklausau tik tau. Ką nuveiksime?” Ir leiskite jam vadovauti. Žaiskite, nes tai išlaisvina slopinamas baimes ir nerimą, todėl kartu žaiskite, juokitės, būkite nerimti. Muškitės su pagalvėmis. Eikite imtynių. Verskitės kūlio. Leiskite vaikui papasakoti, kas jam svarbu, leiskite rėkti ir verkti. Tiesiog priimkite visus tuos jausmus. Būkite 100 procentų čia ir dabar. Vaikai, kurie žino, kad gali tikėtis kasdieninio specialiai jiems skirto laiko su tėvais, yra laimingi, nes jie pakankamai pasitiki jumis, kad išreikštų visas savo emocijas, be to, jie NORI gražiai elgtis.
Rodos, visą dieną būnate su vaikais, bet iš tiesų su jais praleidžiate labai nedaug laiko, nes reikia vis kažkuo pasirūpinti, kažką padaryti. Paskirkite laiką, kada nedarysite nieko kito, tik, pavyzdžiui, žaisite su vaikais ar skaitysite jiems knygą, darysite darbelius. Ir joks verdantis puodas jūsų neišmuš iš vėžių! Vaikai jausis gavę kokybiško dėmesio, o jūs - davusi jo vaikams, todėl kiti rūpesčiai nebus tokie erzinantys.
Atleiskite sau. Jūs negalite būti geras tėvas, jei jaučiatės nepatenkintas savimi, o jūsų vaikas negali elgtis „tinkamai”, jei jaučiasi nepatenkintas savimi. Jūs visada galite pagerinti tarpusavio santykius. Pradėkite šiandien.
Pailsėkite. Ne visuomet yra galimybė išmiegoti visą naktį, bet dažnai pačios mamos užsimiršta žiūrėdamos serialus ar naršydamos telefone iki vidurnakčio. Vaikų priežiūra reikalauja jėgų, todėl būtina gerai išsimiegoti. Atsikelkite anksčiau už vaikus - iššūkis toms, kurių vaikai yra vyturiai, bet net pusvalandis laiko sau prieš subundant namams jums suteiks jėgų visai dienai. Susikurkite savo ritualus - atlikite mankštą, pamedituokite, išgerkite kavos, parašykite ryto dienoraštį ar tiesiog susidėliokite dienos darbus ramiai be skubėjimo ir tyloje. Skirkite laiko sau - ne, laikas kai lankstote drabužius viena ar šveičiate vonią nėra „laikas sau“, todėl sąmoningai skirkite laiko savo pomėgiams ar tiesiog ramiam pasibuvimui. Suderinkite šį laiką su antra puse ar artimaisiais (kai bus galima juos susitikti), kurie tuo metu pasirūpins jūsų vaikais. Kartą per savaitę suplanuotas laikas sau - garantuota pertrauka nuo motinystės rūpesčių pakrausianti jus visoms septynioms dienoms.
Pamąstykite, kas labiausiai išveda jus iš kantrybės - ar tai besimėtantys žaislai, laiku neatliktos užduotys, per mažai pagalbos priežiūrint namus, maisto ruošimas ar indų plovimas. Pagalvokite, kaip būtų galima pakeisti šiuos dalykus - surenkite šeimos susirinkimą su didesniais vaikais ir paprašykite jų pagalbos ieškant sprendimo.
Pirmiausia, pradėkite atidžiau stebėti save ir pagaukite akimirkas, kai jaučiate kylantį pyktį. Dar vienas nešvarus puodelis - ir jau riaumosite? Išmokę atpažinti momentus, kada galite prarasti kantrybę, raskite savo būdą, kaip galite nusiraminti. Padėti gali kvėpavimo pratimai, pabuvimas vienai keletą minučių, skambutis draugei, o esant galimybei - trumpas atokvėpis lauke.
Vaikai žaislų nesitvarko ne dėl to, kad jus supykdytų, o dėl neišugdyto įpročio. Nepriimkite šeimos narių elgesio, kuris jus erzina, asmeniškai - tai nėra apie jus ar dėl jūsų, bet tai sako daugiau apie juos. Pasakykite jiems, kaip jaučiatės ir ieškokite sprendimo.
Blogiausia, ką galite padaryti, tai auklėti vaikus rėkimu ar grasinimais. Vaikai, greičiausiai, nebesielgs taip daugiau (ar bent kurį laiką) iš baimės, bet tai tikrai nepadės sukurti tarpusavio pasitikėjimu grįsto ryšio.
Priimkite atsakomybę už savo elgesį. Jei supykote ir aprėkėte mažylį, nusiraminus atsiprašykite jo, paaiškinkite, kas sukėlė tokią audringą reakciją, susitarkite, kad kitą kartą jis pasistengs daugiau taip nesielgti, o jei pastebės audringą reakciją - pasakys saugos kodą „Mama, tu kaip pomidoras”. Tai privers jus nusišypsoti ir prisiminti ankstesnius pažadus.
Kas jums svarbiausia auginant vaikus? Švarios grindys? Ar laikas praleistas kartu? Prisiminkite savo vaikystę, kurie momentai su mama labiausiai įsiminė tiek teigiama, tiek neigiama prasme. Ką norėtumėte pakartoti, o kur reikėtų elgtis kitaip?