Kaip padėti vaikui išgyventi sielvartą
Sielvartą išgyventi sunku ir suaugusiajam, ką jau kalbėti apie vaikus. Sielvartą vaikui gali sukelti daugybė įvykių, pradedant giminaičio mirtimi ar tėvų skyrybomis ir baigiant kasdieniškesniais dalykais, tokiais kaip persikraustymas ar prarastas mėgstamas daiktas. Kad ir menkas būtų sielvartas ar jį sukėlusi priežastis, svarbu suprasti, kad jūsų mylimas vaikas kenčia.
Dažniausiai pasitaikantys mitai apie vaikų sielvartą
Jei įvyko viena iš šių priežasčių - jau kilo problema, tačiau dar didesnė bėda tuomet, kai nežinome, kaip padėti savo vaikui. Dažniausiai tokiu atveju naudojamės dar vaikystėje tėvų ar mokytojų perduotomis nuostatomis, net nesuabejoję jų patikimumu. Knyga „Kai sielvartauja vaikai“ paneigia populiariausius mitus, susijusius su sielvarto įveika. Neturėkite iliuzijų, kad nuo vaikų galite ką nors nuslėpti. Netgi nesuprasdami, kas vyksta, vaikai jaučia, kad kažkas yra negerai.
1. Mitas: „Neliūdėk!“
Tai, ko gero, viena pirmųjų frazių, sakomų vaikui. Tačiau kodėl reikėtų neliūdėti? Juk mes prašome vaiko nesijausti taip, kaip iš tikrųjų jaučiasi. Mūsų prašymas neliūdėti visiškai nelogiškas. Jei susižeidžiame, niekas neprieina ir nesako: „Neverk, juk neskauda“. Taip pat nederėtų prieiti prie mamos gedinčio vaiko ir sakyti: „Neliūdėk, ji dabar geresnėje vietoje“. Liūdni, skausmingi neigiami įvykiai sukelia natūralią liūdną, skausmingą vaikų reakciją. Jei paraginsime vaiką nesijausti taip, kaip iš tiesų jaučiasi, paskatinsime jį neigti tiesą.
2. Mitas: „Tai, ko netekai, pakeisk kuo nors kitu”
Tai antras gana paplitęs mitas, dažniausiai tėvų naudojamas, kai vaikas susiduria su augintinio mirtimi. Turbūt dažnai tėvai nežinodami, kaip padėti savo liūdinčiam vaikui, kuris prarado augintinį, ištaria frazę; „Nesijaudink, šeštadienį nupirksime tau kitą šunį/katę/žiurkėną“. Taip mes ne tik skatiname vaiką nejausti to, ką jaučia, bet dar ir pažadame apdovanojimą - naują augintinį. Mes ignoruojame faktą, kad vaikas ką tik neteko geriausio savo draugo. Ir nors nupirksime naują augintinį, neišgyvenęs sielvarto vaikas gali neužmegzti ryšio su juo. Dar blogiau, idėja, jog skausmą, patiriamą dėl to, ko netekai, galima pakeisti kuo nors kitu, sukelia vaikui didžiulį konfliktą. Paneigiama vaiką ir jo buvusį augintinį siejusio emocinio ryšio svarba, taip nuvertinant bet kokius santykius. Idėja, vaikui nupirkti naują augintinį, nėra bloga, tačiau reikia išlaukti, kol vaikas susitaikys su netektimi ir bus pasiruošęs naujiems santykiams.
3. Mitas: „Sielvartauti reikia vienam“
Dažnai net nepagalvojame, kad vaikas mokosi stebėdamas mus. Sužinojus, kad mirė senelis, vaikas nori būti šalia tėvų, tačiau mato vienišą atokiai sėdinčią ir verkiančią mamą, o pakeliui pas ją, jį sustabdo dėdės ir sako: „Netrukdyk mamai, po valandėlės jai bus viskas gerai“. Tarsi parodydami, jog liūdėti reikia vienam. Ką daro vaikas? Eina į savo kambarį ir bando liūdėti vienas. Jį ne tik kankina mintis, kad neteko vieno brangiausių jam žmonių, bet dar turi sėdėti visiškai vienas, lyg būtų kuo nusikaltęs. Kai mažas kūdikis ko nors išsigąsta, jis pradeda verkti ir kviestis pagalbos. Tėvai tuoj pat atskuba ir parodo kūdikiui, jog jis nėra vienas. Ir staiga, vaikui paaugus, jis turi būti vienas, kai jam sunku. Dar blogiau, jei 5-6 metų vaikas išgirsta: „Jei nori verkti, eik į savo kambarį“. Taip mes vaikui tarsi sakome: „Nesijausk blogai, o jei jau nori, eik į savo kambarį ir sielvartauk vienas, nes mes nenorime to matyti“.
4. Mitas: „Būk tvirtas“
Mirus tėčiui sūnus išgirdo: „Privalai būti tvirtas dėl savo mamos“. Ar dar blogiau: „Dabar tu esi mažas šeimos vyras“. Kuo šios frazės netinkamos? Visų pirma, jos moko slėpti jausmus, antra, primeta vaikui rūpintojėlio vaidmenį ir liepia vaikui tapti suaugusiam vos per vieną naktį. Tai puikiai tinka ir skyrybų atveju. Tačiau mes juk norime, kad vaikai liktų vaikais. Mirties ar skyrybų patirtis užgula jų pečius sunkia našta, tad nesunkinkime jos dar labiau ir neverskime savo vaikų suaugti anksčiau. Būti tvirtiems mes suprantame kaip nerodyti savo jausmų aplinkiniams, o ypač vaikams. O jie to mokosi iš mūsų.
5. Mitas: „Imkis veiklos“
Veiklos mitas taip paplitęs, kad vargu ar atsirastų žmogus, kuris ištikus kokiai nors netekčiai, nebūtų buvęs paragintas tuoj pat pulti ką nors veikti. Mirties ar skyrybų sukeltas sielvartas palieka kuo giliausius pėdsakus vaiko gyvenime. Prisitaikymas gyventi be žmogaus, kuris visuomet buvo šalia - skausmingas, sunkus ir sudėtingas procesas. Kadangi netektis pati savaime yra didžiulė gyvenimo permaina, tad sielvartaujančio vaiko nederėtų apkrauti papildomais rūpesčiais.
6. Mitas: „Laikas gydo visas žaizdas“
Norint įveikti sielvartą ir emocinį skausmą, iš tiesų reikia laiko. Tačiau žaizdą išgydo ne laikas. Laikui bėgant žaizda sugyja gydant. Mitas, kad laikas gydo, puoselėja klaidingą nuostatą, jog laikas - tai aktyvi jėga, galinti daryti poveikį, ir, kad jei ilgai ir kantriai palauksite, viskas susitvarkys.
Kaip iš tiesų elgtis?
Matyti kenčiantį vaiką ir nežinoti, kaip jam padėti, - tikrai skausminga tėvų, mokytojų ir globėjų patirtis. Knyga „Kai sielvartauja vaikai“ siūlo veiksmingų metodų, leidžiančių įveikti netekties skausmą. Autoriai, Johnas W. Jamesas ir Russellas P. Friedmanas, daugiau nei dvidešimt metų dirba su sielvartą išgyvenančiais žmonėmis, rengia sielvarto įveikos seminarus Kanadoje ir JAV, šia tema rašo mokslinius darbus. Dr. Leslie Landon Matthews, mirus tėvui, žinomam aktoriui Michaelui Landonui, lankė Sielvarto įveikos individualias pratybas ir prieš ateidama į institutą buvo vedybų ir šeimos psichiatrė, besispecializuojanti pagalbos vaikams srityje.
Ar vestis vaiką į laidotuves? Ar leisti apžiūrinėti nugaišusius gyvūnėlius? Ar mirus artimam žmogui rodyti savo sielvartą ir verkti vaiko akivaizdoje? Ar tausoti vaiko emocijas ir kaip galima mažiau kalbėti apie giminaičio mirtį? Ar raginti vaiką imtis veiklos, kad greičiau pamirštų augintinio netektį? Kaip užkirsti kelią tam, kad vaikas nekaltintų savęs dėl tėvų skyrybų? Ar tikrai laikas gydo visas žaizdas, o gal visgi gydo veiksmai?
Knygoje aprašomi tokie metodai kaip santykių peržvalga, atsiprašymas, atleidimas, svarbūs emociniai pasakymai, šviesūs prisiminimai. Svarbu suprasti, kad knyga nėra apie mirtį, o apie netektis - artimųjų, augintinių, tėvų skyrybas, persikraustymą ir kitas - ir kaip jas išgyventi. Vienas svarbiausių knygos pranešimų - „Niekada nelyginkite netekčių“.
Ši knyga skirta suaugusiesiems, kurie nori padėti vaikams lengviau išgyventi artimųjų mirtį, tėvų skyrybas, augintinio netektį, persikraustymą ir kitas permainas. Norint padėti vaikui išgyventi sielvartą, pirmiausia tą turite mokėti padaryti patys.
Johnas W. Jamesas pats patyrė sielvartą, kai išgyvenęs tik tris dienas mirė jo naujagimis sūnus. Tačiau Johnas rado būdų įveikti savo skausmą ir grįžti į normalų gyvenimą. Russellas P. Friedmanas į Sielvarto įveikos institutą atvyko 1986 metais. Tuo metu jis jau buvo išsiskyręs antrą kartą ir patyręs finansinę krizę.
Ši knyga nėra tiesiog „populiarių patarimų“ knyga - norint pasinaudoti knygos patarimais, teks daug dirbti savarankiškai. Ji suteikia gilų supratimą apie vaikų emocinį pasaulį netekties akivaizdoje ir siūlo praktines priemones, kaip jiems padėti.
tags: #kai #sielvartauja #vaikai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
