Volto Disnėjaus Biografija: Nuo Piešėjo iki Pramogų Imperijos Kūrėjo
Voltas Disnėjus (tikrasis vardas Walter Elias Disney), gimęs 1901 m. gruodžio 5 d. Čikagoje ir miręs 1966 m. gruodžio 15 d. Los Andžele, buvo Jungtinių Amerikos Valstijų kino režisierius, prodiuseris ir žymiausias animacinių filmų kūrėjas. Šis garsus amerikiečių dailininkas animatorius, verslininkas, scenaristas ir kompanijos „Walt Disney Productions" įkūrėjas yra žinomas visame pasaulyje. Jo sukurti spalvingi ir gerumo kupini animaciniai filmai mėgstami ir žiūrimi milijonų vaikų, beje, ir suaugusiųjų. Waltas Disney buvo šou tikrąja to žodžio prasme, novatoriška animacijos pasaulio jėga, savo idėjomis ir kūrybinėmis vizijomis visiškai pakeitęs pramogų industriją. Per daugiau nei keturis dešimtmečius trukusią karjerą jis pakeitė pasaulio požiūrį į animaciją ir buvo atsakingas už animacijos aukso amžiaus pradžią.
Ankstyvasis gyvenimas ir meniniai pradmenys
Voltas Disnėjus, ketvirtasis iš penkių šeimos vaikų, gimė 1901 m. gruodžio 5 d. Čikagoje. Kai jam buvo ketveri, šeima persikraustė į ūkį Marceline, Misūrio valstijoje. Būtent čia, mažame miestelyje, kurį suaugęs V. Disnėjus prisimindavo kaip idilę, jis susidomėjo piešimu ir sulaukė aplinkinių paskatinimo. Marceline dvelkė Vidurio Vakarų estetika ir manoma, kad turėjo įtakos „Disneilendo“ pagrindinei gatvei Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Tačiau V. Disnėjaus tėvui Marceline pragyventi buvo sunku, todėl jis 1910 m. ūkį pardavė ir dar po metų su šeima persikraustė į Kanzasą. Ten Disnėjus vyresnysis nusipirko laikraštį. Šešerius metus Voltas padėdavo jį platinti, dirbdamas prieš pamokas, po jų ir net savaitgaliais. Kai Voltui buvo 16 metų, Disnėjų šeima persikraustė į Čikagą. Čia Voltas pradėjo mokytis McKinley vidurinėje mokykloje ir piešė iliustracijas šios mokyklos laikraščiui, mokėsi karikatūrų kūrimo technikos, nes norėjo gauti laikraščio karikatūristo darbą. Jo progresą sustabdė prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Būdamas 16-os, Voltas metė mokyklą (jis buvo nedėmesingas mokinys, bet nuolatos piešdavo), o kai JAV įsitraukė į Pirmąjį pasaulinį karą, Voltas įstojo į Raudonojo Kryžiaus greitosios pagalbos korpusą. Per I pasaulinį karą tarnavo Raudonojo Kryžiaus tarnyboje Prancūzijoje ir Vokietijoje.
Animacijos aušra: nuo Kanzaso Sičio iki Holivudo
Po tarnybos Raudonajame Kryžiuje V. Disnėjus grįžo į Kanzasą, tikėdamasis tapti laikraščio karikatūristu. Jaunuoliui pasisekė rasti žurnalų ir kino teatrų reklamos kūrėjo darbą, paskui jis susidomėjo animacija. 1920 m. Kanzaso Sityje debiutavo kaip animacinių reklamų kūrėjas, su režisieriumi Ubu Iwerksu kūrė trumpus animacinius filmus - juokogramas (Laugh-O-Grams). 1922 m. Voltas kartu su Iwerksu įkūrė nedidelę jųdviejų studiją ir nusipirko naudotą filmavimo kamerą, kurios pagalba kūrė trumpus, 1-2 minučių animacinius reklaminius filmukus ir juos platino vietiniuose kino teatruose. Kartu jie taip pat sukūrė animacinių filmų eskizų seriją, kuri vadinosi „Laugh-O-grams“ ir bandomąjį filmą septynių minučių pasakų serijai „Alisa animacinių filmų šalyje“.
Tačiau dėl finansinių skolų studija buvo uždaryta 1923 m. Neperžengęs bankroto, Voltas siekė įkurti studiją Kalifornijoje. 1923 m. Los Andžele su broliu Roy’umi Disney ir Ubu Iwerksu įkūrė studiją „Disney Brothers Cartoon Studio“ (1926-29 m. „Walt Disney Studio“, 1929-86 m. - bendrovė „Walt Disney Productions“, nuo 1986 m. „Walt Disney Company“), jai vadovavo, buvo daugelio čia sukurtų filmų prodiuseris.
Ikonų gimimas: Peliukas Mikis ir kiti personažai
Pradžioje „Disney Brothers Cartoon Studio“ kūrė trumpametražį animacinį serialą „Alisa Animacijos šalyje“ (Alice in Cartoonland) 1923-28 m., kuriame buvo sujungtas gyvas veiksmas ir animacija. 1927 m. studija pradėjo kurti serialą apie Linksmąjį Triušį Osvaldą, kurį sugalvojo pats Voltas. Gan netikėtai populiariu tapo Volto bendražygio Ubo Aiverkso sukurtas personažas „Laimingasis triušis Osvaldas“ (Lucky Rabbit Oswald). Tačiau po metų jis su bendradarbiais įsivėlė į ilgus teisminius ginčus dėl autorinių teisių. Praradęs autoriaus teisę į savo populiarųjį kūrinį, Voltas su Ub Iwerksu dirbo kurdami naują personažą pagal savo augintinio pelę, kurią jis perėmė per „Laugh-o-Gram“ dienas. Iš pradžių personažas vadinosi Peliukas Mortimeras, o paskui tapo Mikiu.
Peliukas Mikis oficialiai debiutavo 1928 m. viename pirmųjų animacinių filmų, kuriame buvo naudojami sinchronizuoti garsiniai efektai. Tai buvo filmas „Garlaivis Vilis“. Peliukas greitai tapo žvaigžde, netrukus atsirado Peliuko Mikio klubai vaikams, įvairios prekės su jo atvaizdu ir komiksai. Kai Mikis 1929 m. filme pirmą kartą prakalbo, Voltas buvo nepatenkintas tuo, kaip skamba jo balsas, todėl pats pradėjo jį garsinti. Iki pat 1946 m. peliukas Mikis kalbėjo paties Volto balsu.
1929 m. pasirodė filmai ir su kitais garsiais W. Disney personažais - ančiuku Donaldu, šuniu Plutu. 1935 m. prie jų prisidėjo ir kiti herojai: Antulis Donaldas, Gufis, Plutas. Šie personažai nuo 1940 m. tapo naujų siužetinių linijų pagrindiniais veikėjais. Antulis Donaldas net tapo populiaresniu už Peliuką Mikį. Dar tebeleidžiant „Peliuką Mikį“ buvo pradėtas kurti naujas animacinis filmukas - „Kvailos simfonijos“ (Silly Simphonies). Tiesa, pačioje pradžioje jis vadinosi „Kaulų šokiu“ (Skeleton Dance). 1932 m. Voltas gavo specialų Oskaro apdovanojimą už „Peliuko Mikio“ sukūrimą. Šis filmukas po naujų technologijų įdiegimo tapo spalvotu.
Mickey Mouse in The Prince and the pauper
1933 m. Disnėjus išleido animacinį filmuką „Trys paršiukai“ (Three Little Pigs). Filmukas buvo išleistas Didžiosios depresijos (Didžiosios ekonominės krizės) metais, todėl jo turinys buvo labai artimas žiūrovams. Animaciniame filme vaizduojami paršiukai statantys sau namus, kad apsisaugotų nuo grėsmingo vilko. Namų statymo veiksmas buvo tapatinamas su tvirtumo trūkumu ekonominėje srityje, o filme skambėjusi daina „Kas bijo didelio blogo vilko?“, buvo kaip linksmas pasišaipymas iš pasaulį užgriuvusių nelaimių.
Animacijos aukso amžius
Nors Voltas tapo labai žinomu animatoriumi, tai jo netenkino. Jis visą laiką svajojo kurti ilgametražius filmus. 1934 m. jis pradėjo kurti klasikinės pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ savą versiją. Tai buvo projektas, kuris reikalavo stiprios ir talentingos komandos, tačiau Disnėjus ją jau turėjo. Pirmasis Volto studijos pilnametražis animacinis filmas „Snieguolė ir septyni nykštukai" ekranuose pasirodė 1937 m. Kino juostos trukmė - 83 minutės, kas buvo precedento neturintis atvejis šiame žanre. Be to, tai buvo vienas pirmųjų muzikinių animacinių filmų, tad žiūrovams paliko neišdildomą įspūdį. Šis filmas V. Disnėjui atnešė daugybę pinigų - 8 mln. dolerių (dabar tai būtų 98 mln. dolerių), gausybę apdovanojimų ir žiūrovų meilę. „Snieguolės ir septynių nykštukų“ išleidimas „Disney“ kainavo 1,4 mln. dolerių. Laimei, jis atsipirko, filmas tada uždirbo 38 mln. dolerių. Tai buvo daugiausiai uždirbęs filmas istorijoje, kol po dvejų metų buvo išleistas „Vėjo nublokšti“ (Gone with the Wind).
Su „Snieguole“ prasidėjo Volto Disnėjaus animacijos aukso amžius. Vėliau sukurti ilgametražiai filmai, kuriems būdingas humoras, natūralistinis piešinys ir antropomorfizmas (veikėjai - sužmoginti gyvūnai).
Svarbiausi Volto Disnėjaus ilgametražiai animaciniai filmai
- „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (Snow White and the Seven Dwarfs, 1937)
- „Pinokis“ (Pinocchio, 1940)
- „Fantazija“ (Fantasia, 1940)
- „Dambo“ (Dumbo, 1941)
- „Bembis“ (Bambi, 1942)
- „Pelenė“ (Cinderella, 1950)
- „Alisa Veidrodžių karalystėje“ (Alice in Wonderland, 1951)
- „Dama ir valkata“ (Lady and the Tramp, 1955)
- „Miegančioji gražuolė“ (Sleeping Beauty, 1959)
- „Šimtas vienas dalmantinas“ (One Hundred and One Dalmatians, 1961)
- „Kardas akmenyje“ (The Sword in the Stone, 1963)
Karinės metinės ir kūrybos plėtra
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, JAV vyriausybė pasirašė su „Walt Disney Company“ sutartį, pagal kurią kompanija privalėjo kurti treniruojančius ir lojalumą Amerikai didinančius filmus. Karo metais „Disney" darbuotojai kūrė mokomuosius filmus armijai, šviečiamąsias kino juostas įvairioms federalinėms žinyboms. 1942-aisiais buvo sukurtas trumpametražis filmas „Naujoji dvasia", kurį užsakė Iždo departamentas. Juosta turėjo paskatinti žmones mokėti pajamų mokestį, kad būtų paremta kariuomenė. Nuo 1942 iki 1943 m., 95 % visos produkcijos buvo skirta karo pramonei. Buvo sukurti tik keli trumpametražiai epizodiniai filmukai, kai kurie iš jų buvo pradėti kurti ir anksčiau.
Tarp propagandinių filmų buvo „Fiurerio veidas“, „Pergalė su oro pajėgom“ ir „Mokymas mirčiai“. Labiausiai dviprasmiškas tikriausiai bus animacinis filmas „Education for death“ („Mokymas mirčiai“). Filmo tonas labai rimtas, jame rodoma, kaip nacistinės Vokietijos vaikai auginami nekęsti ir dalyvauti kare - ir kaip vienintelis mažųjų šviesiaplaukių hansų gyvenimo tikslas yra mirti fronte. Kitas „Oskaru” 1943 m. įvertintas „Fiurerio veidas“, kuriame Donaldas triūsia ginklų fabrike prie surinkimo diržo, o jį griežtai prižiūri kareiviai. V. Disnėjaus studija 1942-1943 metais į ekranus išleido daugiau nei 62 tūkst. metrų kino juostos, penkis kartus daugiau nei taikos metu.
Nuo 6 dešimtmečio W. Disney studijoje kurti ir vaidybiniai filmai (daugiausia vaikams), kai kurie jų su animacijos elementais, pavyzdžiui, „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964, režisierius R. Stevensonas). Taip pat kurti dokumentiniai filmai apie gamtą (ciklas „Tikrojo gyvenimo nuotykiai“ / True-Life Adventures 1953-60 m.).
Išsipildžiusi svajonė: pramogų parkai
Volto Disnėjaus dėdė dirbo geležinkelyje, o būdamas paaugliu Voltas traukiniuose pardavinėdavo laikraščius ir užkandžius. Tad traukiniai jį žavėjo. Vėliau, norėdamas atsigauti nuo streso darbe, Voltas pradėjo konstruoti traukinių modelius, o 1950 m., persikraustęs į naujuosius namus Los Andželo Holmbi Hilso rajone, aplink sklypą nutiesė pusę mylios bėgių savo Carolwood Pacifik geležinkeliui. Jis persirengdavo traukinio mašinistu ir geležinkeliu vežiodavo lankytojus. Kūrėjo aistra traukiniams atsispindi ir Disneilende, kuriame nuo atidarymo 1955 m.
Iš pradžių Voltas ketino įkurti nedidelį pramogų parką šalia studijos Berbanke, tačiau netrukus pradėjo puoselėti ambicingesnius planus. Apsilankymas Vaikų fėjų parke (Children's Fairyland) Oklande, Kalifornijoje, įkvėpė jį Disneilendo koncepcijai. 1953 m. jis Pietų Kalifornijoje pradėjo ieškoti vietos didžiuliam teminiam parkui. Jo statybos prasidėjo 1954-ųjų liepą, o po metų, liepos 17-ąją, Anaheime (netoli Los Andželo) buvo atidarytas pramogų parkas „Disneyland“. Parkas pirmiausia suteikė vaikams ir šeimoms galimybę tyrinėti fantazijos pasaulį. Visai netrukus parkas tapo turistų iš viso pasaulio traukos objektu, o kartais netgi buvo vadinamas „Meka“ (Meka - švenčiausias islamo tikėjimo miestas).
1971 m. prie Orlando (Floridos valstija) buvo atidarytas pramogų parkas „Walt Disney World“. Pramogų parke „Disney World“ Floridoje, kuris buvo atidarytas 1971-aisiais, įkūnyta W. Disney svajonė apie naująjį miestą - įkurta eksperimentinė prototipinė ateities bendruomenė (EPCOT). Tačiau V. Disnėjus antrojo pramogų ir nuotykių parko atidarymo nesulaukė.
Apdovanojimai ir pripažinimas
Amerikietiškosios animacijos pradininkas, 26 „Oskarų“ ir 59 nominacijų savininkas Voltas Disnėjus neabejotinai įėjo į kino istoriją. Jis gavo keturis garbės Akademijos apdovanojimus ir dvidešimt du Akademijos apdovanojimus. Jis buvo išdidus septynių „Emmy“ apdovanojimų laureatas. Voltas Disnėjus taip pat pelnė Kanų (1953 m.), Berlyno (1954 m.), Venecijos (1934, 1938 m.) tarptautinių kino festivalių prizus.
Sudėtingas palikimas ir asmeninis gyvenimas
1966 m. lapkritį gydytojai nustatė, kad V. Disnėjus serga plaučių vėžiu. Ligos priežastis - armijoje įgytas įprotis rūkyti. Milijardierius ne kartą bandė atsisakyti cigarečių, išmėgino įvairius metodus, bet galų gale pasidavė. Nepadėjo nei geriausi gydytojai, nei milžiniškas turtas. Gruodžio 15 d., būdamas 65-erių, V. Disnėjus mirė. Po dviejų dienų jis buvo kremuotas, o jo pelenai palaidoti „Forest Lawn“ memorialiniame parke Glendeile, Kalifornijoje. Netrukus po jo mirties bulvarinėje spaudoje pradėjo plisti istorijos, kad V. Disnėjus buvo užšaldytas, tikintis, jog mokslas kada nors sugebės jį atgaivinti.
V. Disnėjus paliko milžinišką kūrybinį palikimą, bet taip pat į istoriją jis pateko kaip žmogus, su kuriuo bendrauti buvo itin sunku. Daugybė pažinojusiųjų V. Disnėjų teigė, kad viešai jis atrodė labai mielas, o namuose buvo tikras tironas. Savo kailiu tai teko patirti jo žmonai Lilianai, kuri dirbo V. Disnėjaus sekretore. 1925 m. jie susituokė ir 8 metus negalėjo susilaukti vaikų. Voltas, uždirbdamas vis daugiau, dėl to labai išgyveno ir įtūžį išliedavo ant žmonos, kuri patyrė keletą persileidimų. Pagaliau 1933 m. jiems gimė dukra Dajana Merė. V. Disnėjus svajojo apie didelę šeimą, bet gydytojai pasakė, kad šansai susilaukti daugiau vaikų yra menki, tad 1937 m. jie įsivaikino Šeron Mej Disnėjaus (Sharon Mae Disney).
V. Disnėjus buvo baisus šykštuolis. Jis visaip stengdavosi nekelti atlyginimų savo studijos darbuotojams, draudė jiems stoti į darbininkų profsąjungas, o streikų organizatorius nedelsdamas atleisdavo iš darbo. Kai kartą dėl tokio vadovavimo studijoje kilo visuotinis streikas, Voltas daug nesuko galvos - atleido visus iki vieno ir priėmė naują komandą. V. Disnėjus buvo įsitikinęs, kad moterys nėra talentingos kūrėjos, todėl jas į darbą priimdavo nenoriai.
Kontroversijos ir prieštaringos pažiūros
Voltas Disnėjus buvo ne tik animatorius, jis daug metų bendradarbiavo su FTB. Holivude visi žinojo, kad dailininkas animatorius pasižymėjo itin konservatyviomis pažiūromis ir niekada nesimpatizavo žydams, komunistams ir tamsiaodžiams. A. Hitlerį jis laikė geru politiku, išgelbėjusiu savo šalį nuo bolševizmo. „Gerasis burtininkas“ ir „vaikų svajonių valdovas“, pasirodo, buvo patologiškas antisemitas. Per visą savo gyvenimą jis nė karto nepriėmė į darbą žydo, visuomet stengėsi išvengti bet kokio kontakto su jais. Iki pat JAV įstojimo į Antrąjį pasaulinį karą (dėl ko aktyviai protestavo), V. Disnėjus neslėpė savo simpatijų nacistams, uoliai lankydavo jų susirinkimus.
Nuo 1940 m. iki mirties V. Disnėjus bendradarbiavo su FTB Los Andželo skyriumi, kuriam pranešdavo apie savo kolegas. 1941 m. per animatorių streiką V. Disnėjus viešai apkaltino protesto organizatorius komunistine agitacija. Kaip tvirtinama dokumentuose, gerasis pasakininkas vadovavo informatorių tinklui ir rinko duomenis FTB, naudodamasis asmeniniais ryšiais Holivude. Pirmą kartą išsamiau apie V. Disnėjaus ir FTB ryšį buvo paskelbta M. Elioto (M. Elliot) knygoje „Voltas Disnėjus: juodasis Holivudo princas", kurioje autorius paviešino animatoriaus dosjė kopijos fragmentus. Kaip tvirtina autorius, remiantis šia informacija galima teigti, kad 1954 m. animatorius tapo specialiuoju agentu.
„Disneilendų“ paslaptys ir kritika
Svajonių šalis „Disneylendas“ taip pat nėra jau tokia nekalta pramogų vieta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Atsistatydinęs JAV karinio jūrų laivyno admirolas Džo Fauleris pasakoja, kaip dalyvavo statant „Disneilendą“ ir „Walt Disney World“: „Statant požeminius tunelius po „Disney World“ 1977 m. aktyviai dirbo ir Centrinės žvalgybos agentūros (CŽV) darbuotojai. Šis projektas buvo įgyvendinamas su aukščiausia slaptumo apsauga“. V. Disnėjaus parkai turi sunkiai suvokiamą valdžios palaikymą ir apsaugą. Panašios neskraidymo zonos nustatytos karinėms bazėms, Pentagonui, Baltiesiems rūmams, prezidento rezidencijai. Vienas „Disneilendo“ apsaugos vadovas yra pasakęs: „Disneilende“ negalioja net konstitucija. Mes turime savus įstatymus.“ Rollins koledžo profesorius Ričardas Foglesongas „Washington Post“ rašė: „Tai nesuvokiamas legalus stebuklas. „Disneilendas“ pats reguliuojasi, kaip naudoti žemę, turi nuosavą policiją ir gaisrinę, suteikia licencijas alkoholio gamybai ir prekybai, tiesia kelius ir geležinkelius, stato gamyklas, oro uostus ir net elektrines. Ir visa tai be vietos ar valstijų valdžios leidimo.“
Atsiribojimas nuo „princesių“ eros
Nuo 1985 m. iki atsistatydinimo 2003 m. lapkritį „Walt Disney Feature Animation“ oficialiai vadovavo pirmininkas Roy E. Disney. „Walt Disney Animation Studios“ 2010 m. sukūrė pirmąjį kino filmą - animuotą pasaką „Ilgo plauko istorija“, naudojant CGI (kompiuteriu animuotos produkcijos sistema) technologijas. Netrukus po filmo išleidimo „Los Angeles Times“ pranešė, kad Ed Catmull teigimu: „princesių“ žanro filmai turi padaryti pertrauką iki tol, kol nors sugalvos kažką naujo. Toliau jis aiškino, kad jie bando atsiriboti nuo „princesių“ eros atsižvelgiant į auditorijos norus.
Šiandien „Walt Disney Company“ priklauso 5 kurortai, 11 teminių parkų, 2 vandens parkai, 39 viešbučiai, 8 animacijos ir 6 įrašų studijos, 11 kabelinių ir 1 palydovinė televizija. Po įkūrėjo mirties kompanija tapo pasauliniu pramogų verslo gigantu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
