Steponas Batoras: Gimimo data, gyvenimas ir valdymo palikimas

Bãtoras Steponas (vengr. István Báthory, lenk. Stefan Batory) gimė 1533 m. rugsėjo 28 d. Szilágysomlyó (Transilvanija, dabar Simleul Silvaniei, Rumunija) ir mirė 1586 m. gruodžio 12 d. Gardine.

Jis buvo Transilvanijos kunigaikštis (1571-1576 m.), Lenkijos karalius (1575-1586 m.) ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1576-1586 m.). Istoriografijoje Steponas Batoras laikomas sėkmingiausiai (nors tik 1576-1586 m.) unijinę Lietuvos ir Lenkijos valstybę valdžiusio karaliaus pavyzdžiu. Vengras Steponas Batoras, Transilvanijos kunigaikštis nuo 1571 m., atėjo šalį valdyti turėdamas plačius politinius tikslus.

Valdymo pradžia ir asmenybės bruožai

Abiejų Tautų Respublikos valdovu jis tapo įvairioms grupuotėms šalyje kovojant dėl kandidato į sostą. Karaliumi jis išrinktas po nesėkmingo Henriko Valua valdymo, jo pabėgimo ir dvejus metus trukusio bekaralmečio.

Viena elekcinio seimo dalis, daugiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Prūsijos atstovai, 1575 m. gruodžio 12 d. valdovu siūlė Šventosios Romos imperijos imperatorių Maksimilianą II (iš Habsburgų dinastijos), kita, daugiausia Lenkijos atstovai, - 1575 m. gruodžio 14 d. - Steponą Batorą. LDK didikai pasirinko Steponą Batorą, nes suprato, kad jis geriau tiks vadovauti karui su Rusija dėl Livonijos. Lietuviai renkant S. Batorą nedalyvavo, tačiau S. Batorui pripažinus lietuvių teises, jį pripažino ir lietuviai.

Didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu jis buvo pripažintas tik 1576 m., kartu prisiekė pacta conventa - jam nustatytąsias valdymo sąlygas. Sėkmingiausiai Lietuvą ir Lenkiją valdžiusiu karaliumi laikomas Steponas Batoras. Įžengęs į sostą 1576 m. gegužės 1 d. Batoras turėjo išpildyti elekcinę sąlygą ir vesti Oną Jogailaitę (mirusio Žygimanto Augusto seserį), kuri buvo negraži ir vyresnė už jį. Dėl šių vedybų karalių daug kas apgailėjo. Su vedybomis siejamas karaliaus polinkis į vienišumą ir ypatinga jo meilė Gardino miestui.

Būdamas vengras, S. Batoras nemokėjo nei lenkiškai, nei lietuviškai, o bendravo lotyniškai. Jis buvo griežtas valdovas, kuris neleido bajorams savavaliauti. Pats būdamas vengras, jis vienodai gerbė lenkų ir lietuvių teises. Iš Vengrijos (Transilvanija) kilęs Steponas Batoras buvo „pareigingas žmogus, tvirtas valdovas“, gebėjęs atsižvelgti ir į Lenkijos, ir į Lietuvos interesus. Įpročiais, elgsena ir gyvenimo būdu Steponas Batoras buvo Lietuvos ir Lenkijos Renesanso aukso amžiaus valdovo Žygimanto Augusto, mėgusio meną ir prabangą, bet vengusio kovų, priešingybė. Studijavęs Paduvos universitete, Steponas Batoras buvo išauklėtas humanizmo dvasia ir, kaip dauguma Renesanso valdovų, įpratęs prie italų. Dar tėvynėje ilgai kovojęs dėl savo šalies nepriklausomybės, buvęs sužeistas ir kalėjęs, Batoras ir Lietuvos bei Lenkijos istoriografijoje įsiamžino kaip stipraus charakterio karalius - karys, negyvenęs pagal karališkos prabangos standartus.

Būdamas uolus ir karštas katalikas, Batoras niekada neišdavė savo garsios tezės, kad tikėjimo dalykus reikia palikti ne žmogaus, o Dievo ir laiko teismui. S. Batoras pats būdamas katalikas, leido Lietuvoje kurtis protestantams. Jis visados sakydavo: „Esu žmonių, ne sąžinių karalius“, jis skelbė leidžiąs kiekvienam savo tikėjimą skleisti pamokymais ir geru pavyzdžiu, bet ne smurtu, ne ugnimi ir kardu.

Vidaus politika ir reformos

Vidaus politikoje Steponas Batoras laviravo tarp ponų ir vidutinių bajorų, orientavosi į stiprėjančius bajorus. Stiprindamas valdovo valdžią kovojo su lenkų ponų grupuotėmis (Zborowskiais ir kitais), rėmėsi bajorų lyderiais (Lenkijos karalystės didžiuoju etmonu J. Zamoyskiu) ir Katalikų Bažnyčia, kovojančia su didikais reformatoriais; ypač rėmė Katalikų Bažnyčią nelenkiškose žemėse. Centralizuota šios Bažnyčios organizacija atitiko paties Stepono Batoro centralizacinius užmojus, be to, vyskupai ir jėzuitų ordinas plėtė įtaką baltarusių žemėse ir rėmė energingą jo užsienio politiką. Steponas Batoras buvo daugelio sėkmingų reformų ir pergalių karalius.

Teismų reforma

Vidaus politikoje valdant S. Batorui atlikta teismų reforma - 1578 m. įsteigė Lenkijos, 1581 m. LDK bajorų aukščiausias apeliacines teismo instancijas - vyriausiuosius tribunolus. Lietuvos bajorai labai mėgdavo bylinėtis, retai kuomet pasitenkindavo vietinių teismų nutarimu, vis eidavo skųstis Lietuvos didžiajam kunigaikščiui. Kadangi S. Batoras turėjo labai daug darbo ir gyveno daugiausia Lenkijoje, negalėdavo visų bylų peržiūrėti. Tad 1581 m. kovo 1 d. buvo nutarta įkurti aukščiausiąjį teismą - Vyriausiąjį Lietuvos Tribunolą. Tribunolą sudarė 40 bajorų rinktų teisėjų, kurie posėdžiaudavo paeiliui Vilniuje, Trakuose, Naugarduke ir Minske.

Švietimo reforma - Vilniaus universiteto įkūrimas

Vilniaus universiteto istorija neatsiejama nuo S. Batoro vardo - savo aktu 1579 m. balandžio 1 d. jis pakėlė Vilniaus kolegiją į akademiją - universitetą. Steponas Batoras labai rūpinosi jaunuomenės auklėjimu. Iš pradžių jame tebuvo du fakultetai: filosofijos ir teologijos. Dauguma profesorių buvo svetimtaučiai, mokslas dėstomas lotyniškai, bet buvo mokoma ir vietos gyventojų kalbų - gudų, lenkų ir lietuvių, nes turėta galvoje, kad baigę akademiją kunigai bei teologai galėtų aiškinti tikybos dalykus žmonių gimtąja kalba. 1586 m. studentų (daugiausia lietuvių, gudų, lenkų, bet ir vokiečių, švedų, vengrų ir kt.) buvo 700, o po dešimties metų padaugėjo iki 900. Akademija daugiausia rūpinosi katalikybės įtvirtinimu ir kova su protestantizmu, bet, nepaisant, kad lietuvių kalba buvo apleista, paskatino lietuvišką raštiją ir apskritai pakėlė švietimą krašte, Vilniaus akademija - universitetas tapo kultūriniu centru Rytų Europoje.

Palaikydamas Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus pastangas, 1579 m. S. Batoras suteikė paramą jėzuitams.

Religinė tolerancija

Nors Batoras buvo uolus katalikas, jo raštai padėjo jungtinėje valstybėje suformuoti savarankišką, juridiškai lygiateisį LDK statusą. Legaliomis konfesijomis Transilvanijoje, iš kurios jis atvyko, buvo patvirtintos keturios tikybos, tarp jų - jokioje kitoje Europos šalyje oficialiai nepripažintas unitorizmas (antitrinitorizmo pagrindu suformuota konfesija). Batoro pagarbos kitiems tikėjimams simboliu liko karaliaus kariuomenėje tarnavusio ir vengrų pajėgoms atsiimant Polocką vadovavusio Transilvanijos didiko antitrinitoriaus Kasparo Bekešo istorija. Plintant protestantizmui, daug protestantų mokyklų atsirado Lietuvoje, katalikai suskato steigti savo mokyklas, kad būtų atstatyta katalikybė.

Užsienio politika ir karinės pergalės

Užsienio politikoje Steponas Batoras rūpinosi prie Abiejų Tautų Respublikos prijungti visą Livoniją. Didelė Vengrijos dalis buvo užkariauta turkų, pats Batoras titulavosi ir laisvos Transilvanijos kunigaikščiu, bet ir ją puolė turkai ir Austrijos Habsburgai. Todėl S. Batoras planavo suorganizuoti Vakarų Europos valstybių koaliciją su Lietuva ir Lenkija prieš bendrus priešus. Tačiau prieš tai jis siekė sutramdyti augančią Maskvos galybę.

Livonijos karas su Maskva

Ją užimti stengėsi ir Rusija, pradėjusi Livonijos karą (1558-83). 1558-1583 m. karas su Maskva, pradėtas dar Žygimanto Augusto, tebesitęsė. Sugebėjo mobilizuoti Lenkijos potencialą ryžtingai kovai su Rusija. 1577 m. pradžioje Maskva vėl įsiveržė į Livoniją. S. Batoras tuo metu buvo užimtas trumpu karu Dancige dėl miesto privilegijų ir negalėjo ateiti į pagalbą. Rusai šeimininkavo Livonijoje, plėšė Lietuvos rytų pakraščius. Tų pačių metų gruodį, išsprendęs Dancigo klausimą, S. Batoras grįžo prie Livonijos reikalų ir kartu su švedais pamažu per 1578 m. atsiėmė prarastas Livonijos pilis. Po nesėkmių Livonijoje Ivanas IV Rūstusis S. Batorui pasiūlė taiką, bet Batoras nesutiko. 1578 m. seimas pritarė S. Batoro prašymui paremti karinius veiksmus į priešo teritoriją. Karo žygių šlovę Batoras pelnė sustabdydamas XVI a. iškilusios galingiausios Lietuvos ir Lenkijos varžovės - Maskvos didžiosios kunigaikštystės ir jos caro Ivano IV invaziją bei įgyvendinamą despotišką „trečiosios Romos“ politiką.

Kariuomenės pertvarkymas

Norėdamas būti nepriklausomas nuo bajorų (karui kiekvieną kartą iš jų reikėdavo prašyti pinigų), sustiprino Abiejų Tautų Respublikos kariuomenę. Steponas Batoras, būdamas energingas ir karo dalykuose nusimanęs vadas, ėmė rūpestingai ruoštis karui. Visų pirma reikėjo pertvarkyti kariuomenę. Nors jau Žygimantas Augustas buvo sudaręs nuolatinę kariuomenę, bet jos nepakako. S. Batoras pradėjo organizuoti valstiečius į vadinamąją rinktinę kariuomenę. Paimtuosius valstiečius atleisdavo nuo visų kitų pareigų. Nuo kiekvieno 20 ha turėjo eiti vienas valstietis. Susidarė gera pėstininkų kariuomenė. Be to, S. Batoras sutvarkė artileriją, pasamdė kariuomenės Vengrijoje, pasikvietė žinomų inžinierių iš Italijos ir kitų kraštų, sutvarkė maisto tiekimą, žemės darbams pašaukė valstiečius su kirviais ir kastuvais. Reformavo Abiejų Tautų Respublikos husarų kavaleriją, po Stepono Batoro reformų, husarai kovėsi kaip sunkioji kavalerija (sunkiosios kavalerijos rikiuotėje). Sudarė samdomas kazokų grupes, į karo veiksmus savo armijoje įjungė vokiečių, škotų, italų, ispanų karvedžius ir kariaunas.

Kariniai žygiai ir taikos sutartys

Taip gerai pasiruošęs 1579 m. S. Batoras su didele jungtine Lietuvos ir Lenkijos kariuomene pradėjo karo žygį prieš Maskvą. 1576-1582 metais vykusio Livonijos karo metu valstybė apgynė daugelį savo teritorijų, 1579 m. atsiėmė Polocką. S. Batoras išstūmė rusus iš Livonijos, rusų žemėje užėmė Polocką ir apgulė Pskovą. Pskovas išbuvo apgultyje 5 mėnesius, bet nekrito. Tačiau sėkminga S. Batoro kompanija atvėrė kelią ir švedų puolimui. Ypač gerai įtvirtinto Pskovo apgultis 1581 m. žiemą Maskvos kariuomenę privertė pasiduoti ir 1582 m. sausio 15 d. pagal Zapolskij Jamo paliaubas Rusija dešimčiai metų Abiejų Tautų Respublikos naudai atsisakė pretenzijų į Uždauguvį, o ši - 1580 m. užimtų Rusijos žemių. Taika buvo pasirašyta dešimčiai metų. Sugebėjo mobilizuoti Lenkijos potencialą ryžtingai kovai su Rusija. Steponas Batoras rengėsi Rusiją padaryti Abiejų Tautų Respublikos vasale ir išvaduoti iš Turkijos gimtąją Vengriją. Karui plečiantis, 1577 m. lapkričio 5 d. sudarė sutartį su Turkija. 1578 m. rugsėjį susitaikė su Krymo totorių chanu, kuris žadėjo padėti kariauti su Rusija. 1578 m. rugsėjo 16 d. sudaryta samdos sutartis su Dniepro kazokais dėl karo tarnybos Lenkijos pietų ir pietryčių pasienyje.

Reguliuodamas LDK ir Lenkijos santykius dažnai leisdavosi į kompromisus. Uždauguvio kunigaikštystės vietininku Rygoje 1582 m. paskyrė Vilniaus vyskupą Jurgį Radvilą, o pilių komendantais - daugiausia lenkus. Cėsyse įkūrė katalikų vyskupiją. Nemažai krašto bažnyčių grąžino katalikams. Valstybės naudai iš privačių asmenų atiminėjo buvusias Livonijos ordino ir arkivyskupijos valdas. Batoras sumaniai išnaudojo Lenkijos ir LDK įtampas. Stengdamasis būti ir Lenkijos, ir Lietuvos valdovu, nepasidavė Lenkijos diduomenės spaudimui atiduoti Livoniją Lenkijai.

Steponas Batoras ir Gardinas

Su vedybomis siejamas karaliaus polinkis į vienišumą ir ypatinga jo meilė Gardino miestui, tapusiam jo mylimiausia (nuo 1585 m. nuolatine) rezidencija. Pirmą kartą Gardine Batoras lankėsi 1579 m. ir iš karto ėmėsi miesto sutvirtinimo darbų. Gynybinė Gardino pilis ant Nemuno kranto, siejama su Vytauto Didžiojo valdymo laikais, nebuvo tinkama rezidencijai, todėl 1579-1580 m. Batoras Italijos architektams ir meistrams pavedė jos perstatymą. Pilis buvo išplėsta taip, kad joje galėtų apsistoti ne tik karalius, bet ir jo kariuomenė. Atkūręs pilį, kaip antrąją šalia Vilniaus savo rezidenciją Lietuvoje, Batoras atgaivino ir miesto gyvenimą. Patvirtino Gardinui senąsias privilegijas, suteikė naujų. Padėdamas pamatus naujai jėzuitų bažnyčiai, joje numatė savo pomirtinį mauzoliejų, kaip 1584 m. patvirtino jėzuitų provincijolui O. Campanai. Paskutinius kelis gyvenimo metus S. Batoras praleido Gardine, kur senąją pilį pavertė savo rezidencija.

Valdovo mirtis ir medicininė polemika

S. Batoro sveikata rimtai sušlubavo 1584-1585 metais. Tiesa, jis liepė sveikatos problemas laikyti paslaptyje, tačiau vis tiek ėmė sklisti niūrūs gandai. Trečiojoje gyvenimo dešimtyje S. Batoras turėjo sveikatos problemų: jam buvo paskiriamas individualus mitybos planas, atleidimas nuo pasninko, būta problemų su žaizda kojoje, kurią reikėjo prižiūrėti, kartais valdovą ištikdavo priepuoliai. Iškilaus valdovo gyvybės išgelbėti nepavyko - nuo ligos mirė gan jaunas, 1586 m. gruodžio 12 d., Gardino pilies miegamajame. Lenkija ir Lietuva neteko didingos asmenybės, karaliaus ir didžiojo kunigaikščio.

1586 m. šaltą gruodžio 2-osios rytą, dar prieš aušrą, karalius leidosi medžioklėn į penkias ar šešias mylias nuo Gardino nutolusią girią. Iš medžioklės į Gardino pilį grįžo po dviejų dienų, gruodžio 4-osios vakare, sunerimęs dėl dusulio priepuolių. Per kitas dvi dienas karaliaus sveikata taisėsi. Gruodžio 7 dieną, sekmadienį, karalius išvyko į mišias, bet grįžęs norėjo pabūti vienas, užsidarė miegamajame ir pradėjo rašyti testamentą. Atsikėlęs naktį, karalius neteko sąmonės, pargriuvo ir susižeidė. Po mirties jam buvo atliktas pirmasis Rytų Europoje aprašytas ir išspausdintas skrodimas, jį atliko gydytojas Simonas Simonijus ir Nikolas Bucela. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro kūno disekcija (skrodimas) buvo ir pirmoji valdovo disekcija, ir pirmoji dokumentuota disekcija Lenkijos bei Lietuvos medicinos istorijoje. Valdovo ligos protokolo aprašymas irgi turi istorinę svarbą - pirmą kartą medicinos istorijoje pateiktas inkstų policistozės aprašymas.

Medikų polemika dėl mirties priežasčių

Du Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro asmeniniai medikai ne tik aktyviai gydė valdovą, bet ir karštai, gal net agresyviai ginčijosi dėl jo mirties aplinkybių. S. Batoras turėjo net kelis asmeninius italus medikus: Simonijų Simoni (1532-1602) ir Niccollò Buccella (m. 1599). Pastarieji, S. Batoro sveikatai sušlubavus, nesutarė dėl gydymo strategijos ir metodų, o valdovui mirus, nesutarė dėl mirties priežasčių bei diagnozės. Priešininkai buvo paleidę gandą, kad Batoras kenčia nuo apopleksijos. Gydytojas Bucella, sužinojęs, kad serga jo sūnus, išvyko į savo dvarą netoli Gardino. Su karaliumi liko Simoni bei keli vietiniai gydytojai. Bucella ir Simoni nesutarė dėl diagnozės, bet penkias dienas mėgino gydyti. Gruodžio 12 dieną karalių ištiko du vienas po kito sekę priepuoliai, po kurių karalius mirė.

Istorikė dr. Monika Ramonaitė atkreipė dėmesį, kad raštiški S. Simoni ir N. Buccella ginčai - tai pirmoji medicininė polemika LDK. S. Simoni bandė įrodyti, kad N. Buccellos diagnozės ir gydymas buvo neteisingi. Valdovas buvo katalikas, todėl S. Simoni bandė paminti N. Buccella reputaciją, primindamas, kad pastarasis laikosi antitrinitoriškų pozicijų (neigia Švč. Trejybę). XVI a. žmogaus išpažįstama konfesija buvo (kur kas) svaresnis karjeros trajektorijos veiksnys nei šiandien. S. Simoni buvo konfliktiško ir prieštaringo charakterio asmenybė. „Visa minėto Simoni darbo pirmoji dalis buvo paremta agresyvia ir sarkastiška retorika, vadinant Buccellą ne filosofu, o Ezopu, asilų asilu, rabinų, idiotų sektos nariu ir net jokios religijos neturinčiu ateistu“.

N. Buccella nežadėjo nusileisti. 1587-1588 m. abu medikai parašė po tris knygas. N. Buccellai nepatiko, kad kitas S. Batoro gydytojas dvare įgavo lygiavertį statusą - 1586 m. rugsėjį S. Simoni buvo padidinta alga (tada medikų algos sutapo). „Kadangi medicinos praktiko veikla Italijoje buvo prestižinė ir liudijanti mediko profesinę kvalifikaciją, svarbus abiejų polemistų tikslas buvo įrodyti, jog medikai jie buvo jau Italijoje. Atremdamas Simoni kaltinimus, Buccela nurodė, jog Italijoje praktikavo kaip aukšto lygio chirurgas, taip pat veikė kaip vaistininkas ir anatomas. Buccella gynė chirurgijos, kaip medicinos srities, prestižo lygiavertiškumą, pabrėždamas, kad ir Hipokratas, ir Galenas buvo chirurgai. Toliau rašoma, kad Simoni visose svarbiose vietose buvo laikomas ne gydytoju, o filosofu.“ N. Buccella atkreipė dėmesį ir į daugybę filosofinių S. Simoni veikalų, teigdamas, kad oponentas yra veikiau filosofas, nei medikas. Taip pat pabrėžė konfliktišką S. Simoni charakterį. „Buccella priminė, kad Simoni nė akimirkos negedėjo mirusio valdovo ir netrukus jau linksminosi Kaune, vokiečio Petro Pottenhoferio dukters vestuvėse, kuriose dalyvavo ir kunigaikštis Radvilas Našlaitėlis.“ Medikų požiūriai į mediciną skyrėsi. Galop S. Simoni pralaimėjo polemiką N. Buccellai. Pastarojo karjera po valdovo mirties nenutrūko, o S. Simoni (po valdovo mirties 1586 m. gruodžio 12 d., ir medicininės polemikos) turėjo pasitraukti iš šalies. Kiek tragiško XVI a. veikėjo teorijos dėl astmos nepasitvirtino. Batoro kūnas Gardine buvo laikomas pusantrų metų: jo laidotuvės Vavelyje, nepaisant karaliaus išreikštos valios būti palaidotam Gardine, įvyko 1588 m.

Svarbiausios Stepono Batoro valdymo datos

tags: #kada #gime #steponas #batoras

• Sauga ir patogumas vaikams
• Patarimai renkantis vaikišką lovą
• Atsigavimas po gimdymo
• Priežastys ir priežiūra: balti spuogeliai ant naujagimio galvos
• Apie Rolandą Damijonaitį: Asmeninis gyvenimas