Jurgis Bielinis: Drąsusis knygnešys ir lietuvių tautinio atgimimo šauklys

Jurgis Bielinis (kitos pavardės: Bieliakas, Jakulis, Ministras) - viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje, įkūnijanti knygnešio drąsą, sumanumą ir nepalaužiamą atsidavimą lietuviškam žodžiui bei knygai. Jo gyvenimas ir veikla tapo lietuvių tautinio judėjimo simboliu, o jo gimimo diena, kovo 16-oji, yra minima kaip Knygnešio diena. Jis įėjo į lietuvių tautinio judėjimo istoriją kaip ryškiausias lietuvio knygnešio prototipas.

Ankstyvieji metai ir išsilavinimas

Jurgis Bielinis gimė 1846 m. kovo 16 d. Purviškių vienkiemyje prie Suosto, Nemunėlio Radviliškio valsčiuje. Jo asmeninis gyvenimas prasidėjo anksti - 1864 m. vedė Oną Pipinytę, su kuria 1867 m. susilaukė sūnaus Jono Adomo. Deja, 1868 m., žmonai ir sūnui mirus, Jurgis Bielinis išgyveno sunkią netektį. Po šios tragedijos jis išnuomojo ūkį ir metus mokėsi Šiauliuose, manoma, gimnazijos parengiamojoje klasėje. Tęsdamas mokslus, 1869-1870 metais jis mokėsi Mintaujoje (dabar Jelgava, Latvija), tikriausiai miesto mokykloje. Vėliau, 1870-1872 metais, baigė tris klases Rygos vokiečių pradžios mokykloje. J. Bielinis mokėjo vokiečių, latvių, lenkų ir rusų kalbas. 1876 m. jis vėl pradėjo ūkininkauti gimtinėje, diegdamas pažangias žemės ūkio technikas, tokias kaip žemės sausinimo grioviai ir sėjomaina. Tais pačiais metais vedė Oną Brazauskaitę, kuri tapo ištikima jo gyvenimo ir veiklos palydove.

Knygnešystės kelio pradžia

Nuo 1873 m. Jurgis Bielinis pradėjo nelegalių, tradiciniais lotyniškais rašmenimis spausdintų, lietuviškų knygų platinimo veiklą. Į lietuviškų spaudinių platinimo veiklą J. Bielinį įtraukė vyskupas Motiejus Valančius, įkūręs pirmąją nelegalią leidybos ir spaudinių platinimo organizaciją, veikusią 1867-1870 m. J. Bielinis tapo vyskupo Motiejaus Valančiaus ir kunigo Johano Zabermano, kuris Tilžėje leido lietuvišką spaudą Prūsijoje, ryšininku. Jis kartu su kitais knygnešiais (Stasiu Račiukaičiu, Simanu Kulakausku, Juliumi Steponkevičiumi ir kt.) nešdavo į Tilžę M. Valančiaus atsiųstus rankraščius. Be to, Vilniuje ėmė ir platino knygas iš Zavadskių spaustuvės, nes iki 1879 m. Rusijos valdžia leido laisvai pardavinėti iki lietuviškos spaudos draudimo išleistas knygas. Su lietuviška spauda keliaudamas iš Tilžės, jis dažnai apsistodavo Pasvalio ūkininko Jono Avižonio namuose ir lankydavosi pas Šemberius.

Garšvių knygnešių draugija ir spaudos platinimo tinklas

1883 m., apsilankęs Garšviuose, Jurgis Bielinis susipažino su Kazimieru Ūdra. Suradę bendrą kalbą, 1885 m. kartu su kitais bendraminčiais įkūrė Garšvių knygnešių draugiją ir tapo jos dalininku. Šioje draugijoje vieni rūpinosi spaudos pirkimu Mažojoje Lietuvoje, kiti ją pernešdavo per sieną, treti veždavo į Garšvius, o dar kiti ją platindavo po Lietuvą. Jurgis Bielinis palaipsniui sukūrė didžiausią Lietuvoje spaudos platinimo tinklą, apėmusį Vidurio ir Vakarų Lietuvą, įskaitant ir Latgalą. Jo bendraminčiai vadino jį „Ministru“ dėl jo organizacinių gebėjimų ir plačios veiklos. Daug pagarsėjusių knygnešių iš jo išmoko knygnešystės amato: kaip saugiai pereiti sieną, kaip toliau gabenti ir platinti spaudą. Pats J. Bielinis daugiausia spaudą platino Šiaulių, Panevėžio ir Ukmergės apskrityse, organizavo jos prenumeratą. Spaudinių latvių kalba nugabendavo ir į Latgalą, nes spauda lotyniškais rašmenimis Latvijoje taip pat buvo uždrausta.

1888 m. savo ūkį vėl išnuomojo ir nėrėsi į knygnešio profesionalo veiklą. Nuo 1890 m. dėl persekiojimų namuose beveik negyveno, veikė Bieliako, Ministerio ir kitais vardais. 1895 m., Rusijos valdžiai susekus Garšvių draugiją ir ją likvidavus, spaudą ėmėsi platinti vienas. Knygnešys sienos apsaugos sargybiniams ir policininkams buvo įkliuvęs gal net 5 kartus, bet visada sugebėdavo išsisukti, dažnai davęs kyšį. Nesiliovė platinęs knygas net valdžiai paskelbus jo paiešką ir paskyrus premiją už išdavimą. Manoma, per 31 metus jis vienas arba su talkininkais per sieną pervežė ir Lietuvoje išplatino apie pusę tuo laiku Mažojoje Lietuvoje išleistos lietuviškos spaudos. Knygų jis nenešdavo, bet veždavo vežimu dvigubu dugnu, dažniausiai platino lietuviškus kalendorius, laikraščius, maldaknyges. Namuose būdavo retai, turėjo keletą sodžių, kuriuose ilsėdavosi arba perduodavo patikimiems asmenims platinti atsivežtas knygas.

Svarbiausios Jurgio Bielinio gyvenimo ir veiklos datos

Jurgio Bielinio gyvenimas buvo kupinas įvykių, atspindinčių jo nepalaužiamą dvasią ir atsidavimą lietuviškam žodžiui:

Publicistinė veikla ir idėjos

Jurgis Bielinis buvo ne tik knygnešys, bet ir aktyvus publicistas. Jis rašė straipsnius į „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynės sargą“, vėliau - „Lietuvos ūkininką“, „Vilniaus žinias“ ir kitus leidinius. Pasirašinėdavo Lietuvos Teokrato Juozapo, Baltojo Erelio, J. B., Erelio, Jurgio, Juozapo slapyvardžiais. Jis rašė tekstus, kuriuos kartu su Steponu Paviloniu ir spausdino. 1897 m., Mažojoje Lietuvoje iš Martyno Jankaus nupirkęs spausdinimo mašinėlę, Jurgis Bielinis parašė ir nelegaliai Lietuvoje išleido valstiečiams skirtą neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“ (300 egzempliorių). Jam spausdinti iš Martyno Jankaus nusipirko ir parsigabeno rankinę spausdinimo mašiną. 1897, 1911 ir 1912 m. buvo išleisti trys šio leidinio numeriai, kuriuose buvo kritikuojamas carizmas. Jis taip pat parašė brošiūrų Lietuvos istorijos, lietuvių valstiečių likimo temomis, pavyzdžiui, knygelę „Istoriški pritikimai iš ūkininkų gyvenimo Lietuvoje“ (1899 m.). 1900 m. Tilžėje ši knyga buvo paaukota devynioliktojo amžiaus sukaktuvių atminimui. J. Bielinis bandė spręsti ir valstiečių žemės nuosavybės klausimus, šiuo tikslu išleisdamas keletą knygelių. Vienas pirmųjų ėmė kelti Lietuvos nepriklausomybės idėją (ir 1889 m. Paryžiaus lenkų kongrese), lietuvių vienybės šūkį, peikė dvarininkus dėl užgrobtų valstiečių žemių. 1887-1888 metais rūpinosi, kad žmonės atgautų Paparčių bažnyčią (Kaišiadorių r.), Rusijos valdžios uždarytą po 1863-1864 metų sukilimo, tačiau - nesėkmingai. Savojo gyvenimo šūkiu laikė paties sukurtą posakį: „Nemirsiu, kol maskoliai iš Lietuvos neišeis“.

Šeimos palaikymas knygnešio kelyje

J. Bielinio veiklą palaikė ir šeima. Ištikima J. Bielinio padėjėja buvo žmona Ona Brazauskaitė-Bielinienė. Ji valdė ūkį, augino mažamečius vaikus, slėpė vyro atgabentas knygas, ištvėrė daugybę kratų ir grasinimų. Daugiausia rūpesčių ir baimės dėl netikėtų žandarų vizitų patyrė knygnešio žmona, gyvenusi Purviškių kaimo vienkiemyje ir prižiūrėjusi gausią šeimą. Amžininkai pasakoja ir tokią istoriją: kartą, Bieliniui sugrįžus namo, pasirodė policija. Jurgis puolė prie krosnies, išmetė malkas ir pats įlindo į krosnį. Tada žmona vėl jį apdėjo malkomis. Kai žandarai suėjo į vidų, priešais malkas įžiebė ugnį. Žandarai, iškrėtę visus namus ir nieko neradę, keikdamiesi išėjo. Sūnus Kipras Bielinis tėvo dėka anksti susipažino su lietuviška spauda ir jos platinimu.

Spaudos draudimo pabaiga ir paskutiniai metai

1904 m. gegužės 7 d. Rusijos valdžiai panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Jurgis Bielinis liko be „darbo“ ir galėjo, nebijodamas persekiojimų, grįžti namo ir ūkininkauti. Tačiau 31 metus platinęs spaudą, skaitęs laikraščius ir knygas, rašęs straipsnius ir knygeles, jis jau negalėjo dirbti kitaip. Turtų iš knygnešio amato taip pat nesusikrovė. Bandymai vėl bendradarbiauti to meto lietuvių spaudoje nebuvo sėkmingi - Jurgio Bielinio straipsniams trūko faktų ir istoriškumo. Be to, per tą laiką išaugo ir lietuvių spaudos lygis, todėl laikraščiai ir žurnalai jo straipsnių nebespausdindavo. 1911 ir 1912 metais vėl išleistas „Baltasis erelis“ skaitytojų dėmesio nesulaukė. 1917 m., sudegus sodybai ir jos brangiausiam turtui - bibliotekai ir raštams, daugiausia lankydavosi pas savo pažįstamus. Jurgis Bielinis mirė 1918 m. sausio 18 d. Katinų kaime, seno pažįstamo Prano Mitkaus kieme prie kryžiaus (Joniškėlio valsčius), eidamas pėsčiomis iš tėviškės - Purviškių kaimo Biržų rajone - į Vilnių, kur ir buvo svarstomas nepriklausomybės klausimas. Kryžius Katinų kaimo Mitkų sodybos kieme, prie kurio sustojo pailsėti bei pasimelsti knygnešys, deja, tapo jo mirties, ištikus širdies smūgiui, vieta. Palaidotas Suoste (Biržų r.), Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios šventoriuje.

Knygnešių persekiojimas ir Bielinio drąsa

J. Bielinis rusų valdžios buvo nuolat sekamas ir gaudomas, už jo įdavimą buvo pažadėta solidi suma. Kauno gubernijos žandarų valdyba 1895 m. spalio 18 d. išplatino įsakymą visiems Ukmergės, Panevėžio ir Novoaleksandrovsko (dabar Zarasų) apskričių žandarmerijos punktams ieškoti valstybinio nusikaltėlio J. Bielinio. Knygnešiai valdžios buvo laikomi kontrabandininkais, todėl dažniausiai bausti piniginėmis baudomis, areštu, jų bylos būdavo perduodamos teismams. Kadangi lietuviškos spaudos draudimas nebuvo įteisintas įstatymiškai, knygnešiai dažniausiai būdavo išteisinami, didžiausių bausmių susilaukdavo už antivyriausybinio turinio leidinius. Nors ne visiems knygų platintojams taip pavykdavo išsisukti, kaip J. Bieliniui, jo drąsa ir sumanumas buvo pavyzdiniai. Petro Rusecko knygoje „Knygnešys“ (Kaunas, 1926 m. T. I, p. 50) yra užrašytas toks pasakojimas: „Kitą kartą, patekęs uriadnikui į nagus, Bielinis pasielgė griežčiau: į vieną ranką pasiėmė, kiek turėjo, pinigų, o į kitą revolverį ir pasiūlė uriadnikui pasirinkti, kas labiau patinka.“ Vieną žiemą, per vargus pasprukęs nuo rusų caro žandarų, J. Bielinis basas ir pusnuogis kokius tris kilometrus brido lediniu upeliu. Laukais nebėgo, kad žandarai nesektų jo pėdomis ir nesučiuptų. Niekino rusų caro valdžios sugalvotą „graždanką“ (lietuvišką tekstą rusišku raidynu) ir džiaugėsi, kad lietuviai jos nepripažįsta, retai kuris taip rašo ir skaito. Dažnas knygnešys, paklaustas, kodėl imasi tokio rizikingo darbo, atsakydavo: „O gi todėl, kad lietuviai nevirstų rusais ir neužmirštų savo gimtosios kalbos.“ J. Bielinis abejojusiems jo pasišventimu knygnešystei ir lietuvybei tvirtino: „Atminkite: ateis laikai, gal jau mūsų kaulai į pelenus bus pavirtę, bet žmonės susipras ir kitaip pradės galvoti. Tegu sveika žengia mūsų tauta tiesos keliais šviesesnėn ateitin.“

Deja, J. Bielinio bendražygiui knygnešiui Kazimierui Ūdrai (sl. A. A. knygnešys) ne taip pasisekė: už lietuvišką veiklą 1895-1896 m. buvo kalintas Panevėžio kalėjime, o 1897 m. net penkeriems metams ištremtas į Jakutiją. Dramatiško likimo sulaukė ir J. Bielinio jaunesnis brolis Andrius Bielinis, dalyvavęs Garšvių knygnešių draugijos veikloje.

Jurgio Bielinio atminimo įamžinimas

Jurgio Bielinio gimimo diena - kovo 16-oji - 1989 m. buvo paskelbta Knygnešio diena, kasmet tą dieną Lietuvos ir užsienio lietuvių bendruomenės renginiais pagerbia knygnešių atminimą. Tėviškėje, Purviškių kaime (Nemunėlio Radviliškio seniūnija), išlikusi sodyba, šalia jos auga vadinamasis Bielinio ąžuolas (nuo 2016 m. botaninis gamtos paveldo objektas), 1987 m. prie ąžuolo akmenyje iškaltas knygnešio reljefas (skulptorius Arnoldas Švenčionis) ir pastatytas stogastulpis Bielinių giminei (skulptorius Leonas Juozonis); 1993 m. sodybos vieta įtraukta į kultūros vertybių sąrašą. Už ąžuolo, pasak legendos, J. Bielinis slėpėsi atsišaudydamas nuo žandarų, o šalia ąžuolo yra akmuo su dedikacija. Kryžius, po kuriuo J. Bielinis mirė (prie Mitkų sodybos), dabar saugomas Bistrampolio knygnešių koplyčioje, kuri yra pavadinta J. Bielinio vardu. Anksčiau kryžius laikytas Pasvalio „Dūdoriaus“ klube (buvusioje Pasvalio cerkvėje). Suoste - kapas ir antkapinis paminklas bažnyčios šventoriuje, pastatytas 1931 m. iš lauko akmenų šaulių, pavasarininkų, skautų ir tautininkų pastangomis. Suosto bendruomenės namų patalpose (1996-2003 m. J. Bielinio vardo pradinė mokykla) veikia J. Bielinio muziejėlis. Jam skirta ekspozicija įrengta ir Biržų krašto muziejuje „Sėla“. 2010 m. Biržų rajono savivaldybės viešajai bibliotekai suteiktas J. Bielinio vardas. Atsiminimų apie J. Bielinį paskelbė jį pažinoję Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Liudvika Didžiulienė-Žmona, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Mikalojus Katkus ir kiti. Jurgis Bielinis ir kiti knygnešiai bei knygų platintojai suvaidino didžiulį vaidmenį kovoje dėl lietuviškos spaudos atgavimo.

tags: #kada #gime #jurgis #bielinis

• Humer priemonės nėščiosioms
• Kaip efektyviai ravėti daržą: įrankių apžvalga
• edukaciniai žaislai: kasos aparatas ir vežimėlis
• kaip pasirinkti saugią automobilinę kėdutę
• Išsamus gidas apie kūdikio sauskelnes