Aviečių plitimo sustabdymas ir atskyrimas
Avietės - gardžios ir naudingos uogos, tačiau jų polinkis plisti gali tapti tikru galvos skausmu. Laimei, nebūtina visko rauti - reguliariai kertant atžalas, naudojant mulčią ar šaknų užtvaras, avietyną galima išlaikyti tvarkingą. Svarbiausia - nuoseklumas ir paprastos priemonės.
Aviečių plitimo kontrolės metodai
Avietės iš prigimties yra labai energingi augalai - jų šaknys nuolat ieško naujų vietų. Todėl kovoti su jomis reikia ne vieną sezoną. Žmonės dalijasi skirtingais būdais, kaip sustabdyti aviečių invaziją, kai viso krūmo rauti nesinori. Išeičių yra keletas:
- Vos tik pamatote naują atžalą - ją nukirpkite kuo arčiau žemės.
- Jeigu norite apriboti plotą, kuriame avietės auga, tą vietą galima uždengti juoda plėvele ar storesniu mulčiaus sluoksniu.
- Aplink avietyną galima įkasti plastiko ar metalo juostas maždaug 40-50 cm gylyje.
- Jei avietės išplinta per toli, dalį plotų galima paprasčiausiai nupjauti trimeriu.
Senesni, nuvytę stiebai turi būti šalinami kasmet. Avietėms skirkite aiškiai apibrėžtą vietą - atskirą lysvę, pakeltą lysvę ar aptvertą kraštą. Krūmus sodinkite 40-60 cm atstumu vieną nuo kito. Mulčiavimas, šaknų užtvaros ir ūglių retinimas turėtų tapti įprasta rutina. Jei vis tiek prisiveisia per daug atžalų - tai puiki proga pasidalinti su kaimynais ar draugais.
Kitas svarbus patarimas - neapleisti avietyno po derliaus. Rudenį būtina pašalinti nereikalingus stiebus, sutvarkyti lysves ir uždengti žemę mulčiu. Ir dar viena gudrybė: rinkitės veisles pagal poreikius. Yra aviečių, kurios natūraliai leidžia mažiau atžalų, o jų priežiūra paprastesnė.
Augalų pritaikymas kaupiant teršalus
Grunto ir požeminio vandens užteršimas naftos produktais, sunkiaisiais metalais ir kitomis pavojingomis cheminėmis medžiagomis - plačiai Lietuvoje paplitęs reiškinys. Žemėje susikaupusiems teršalams migruojant užsiteršia vis didesnės teritorijos, o kai kur tarša net kelia pavojų geriamojo vandens šaltiniams ar paviršinio vandens telkiniams. Todėl naftos produktų ir kitų cheminių medžiagų plitimo geologinėje aplinkoje ir tolimesnio teršimo sustabdymas ir mažinimas yra vienas svarbiausių nūdienos uždavinių. Vienas pagrindinių šio uždavinio sprendimo būdų yra užterštų teritorijų valymas arba jų izoliavimas.
Dirvožemio valymui tinka daug įvairių augalų, tačiau ne visi augalai gali augti skirtingais teršalais (sunkiaisiais metalais, pesticidais, naftos produktais ir kt.) užterštame dirvožemyje. Tai priklauso nuo augalo šaknų sistemos dydžio, šaknų gebėjimo įsiskverbti į skirtingus dirvožemio sluoksnius, dirvožemio granuliometrinės sudėties, augalo antžeminės dalies masės ir kitų faktorių.
Esant mažoms koncentracijoms, sunkieji metalai gali skatinti augalus, tačiau didesnės dozės sukelia slopinamąjį poveikį. Nustatyta, kad naftos taršai atspariausi ilgus šakniastiebius ir ilgas liemenines šaknis turintys augalai.
Augalų organuose metalų kaupimosi intensyvumas mažėja tokia tvarka: šaknys-stiebai-lapai-vaisiai (sėklos). Bendroji dirvožemio sunkiųjų metalų, naftos produktų ir kitų pavojingų cheminių medžiagų koncentracijos nėra augalo teršalų pasisavinimui lemiantis veiksnys, svarbesnis tų elementų prieinamumas, tinkamumas augalui.
Augalų mechanizmai, kaip jie tvarkosi su teršalais:
- Fitoekstrakcija: teršalas išskiriamas iš dirvožemio ir kaupiamas tam tikruose augalo organuose, kuriuos surinkus galima dalinai išvalyti aplinką.
- Rizodegradacija: augalų šaknų zonoje (rizosferoje) išsiskiriantys baltymai, fermentai ir biogeninės medžiagos skatina dirvožemio mikroorganizmus daugintis ir skaidyti teršalus.
- Fitotransformacija: augalai teršalus paverčia mažiau toksiškais, stabilesniais arba mažiau judriais.
- Fitodegradacija: augalo fermentai galutinai mineralizuoja arba suskaido teršalus.
- Transpiracija: teršalai išsiurbiami iš dirvožemio ir išgarinami per lapus į atmosferą.
Augalų pakantumą sunkiesiems metalams nulemia įvairiausi ląstelių, audinių, organų, rūšių ypatumai. Pavyzdžiui, metalus vakuolėse atskiria peptidai, kuriuose gausu cisteino - metalotioneinai ir fitochelatinai.
Skarlatina: simptomai, diagnostika ir gydymas
Skarlatina yra toksinis-alerginis sindromas, kurį sukelia A grupės β-hemolizinio streptokoko (Streptococcus pyogenes), gaminančio pirogeninius egzotoksinus (SPE), infekcija. Klasikinė triada yra ūminis faringitas, „švitrinio popieriaus“ tipo eriteminė egzantema ir „braškės“ spalvos liežuvis. Dažniausiai ja serga 5-15 metų vaikai, tačiau gali sirgti bet kokio amžiaus žmonės.
Skarlatina visada rodo streptokokinio faringito (arba odos pažeidimo) buvimą, todėl diagnozė ir gydymas grindžiami streptokokinio faringito gydymo gairėmis. Liga išlieka plačiai paplitusi, nors laiku pradėjus gydymą, mirties atvejai reti.
Europoje 2022-2023 m. sezone pastebėtas „nenormalus“ skarlatinos ir invazinių iGAS formų padidėjimas tarp vaikų. Daugumoje šalių rodikliai grįžo į sezoninį lygį, tačiau stebėsena tęsiama. Tai pabrėžia pediatrų ir šeimos gydytojų budrumo svarbą, ypač žiemą ir ankstyvą pavasarį.
Pagrindiniai skarlatinos aspektai:
- Sukėlėjas: Streptococcus pyogenes (A grupės β-hemolizinis streptokokas).
- Inkubacinis periodas: paprastai trunka 2-5 dienas.
- Perdavimas: vyksta aerozoliu ir kontaktu glaudžiai susijusiose grupėse, šeimose, mokyklose ir darželiuose. Užkrečiamumas ypač didelis prieš pradedant gydymą antibiotikais ir per pirmąsias 24 ligos valandas.
- Simptomai: ūminis tonzilorfaringitas, „švitrinio popieriaus“ tipo bėrimas, „braškės“ spalvos liežuvis, karščiavimas, gerklės skausmas.
- Diagnostika: remiamasi klinikiniu vaizdu, greituoju streptokokų antigeno testu (RADT) arba gerklės pasėliu.
- Gydymas: pagrindinis gydymas - antibiotikai (penicilinas V arba amoksicilinas). Būtina užbaigti visą gydymo kursą.
Ankstyvosios pūlingos komplikacijos yra otitas, sinusitas ir peritonsiliarinis abscesas. Rečiau pasitaiko, bet reikšmingos invazinės formos (iGAS), įskaitant nekrozuojantį fascitą ir streptokokinį toksinį šoką. Vėlyvos imuninės sistemos komplikacijos: ūminis reumatinis karščiavimas ir poststreptokokinio glomerulonefritas.
Jei, ypač vaikui, jaučiate gerklės skausmą, karščiavimą ir švitrinio popieriaus pavidalo bėrimą, kreipkitės į gydytoją. Ankstyva konsultacija leis atlikti greitąjį streptokokų antigeno testą arba tepinėlio pasėlį ir, jei diagnozė patvirtinta, nedelsiant skirti gydymą.
Skarlatina: simptomai ir gydymas – klauskite slaugytojos | @LevelUpRN
Kininis kordicepsas: senovės medicinos atradimas
Kininis kordicepsas yra ypatingas grybas, jau daugelį amžių naudojamas tradicinėje kinų ir tibetiečių medicinoje. Tibetietiškai vadinamas jarca gunbu, kiniškai dong chong xia cao, nepalietiškai jarčagumba, hindi kalba keeda jadi. Visi šie pavadinimai kilę iš tibetiečių kalbos ir reiškia „žiemą kirminas, vasarą augalas“. Šis vaistinis grybas turi ilgą istoriją ir platų pritaikymo spektrą, todėl yra vertingas ne tik senovės, bet ir šiuolaikinėje gydymo praktikoje.
Kininis kordicepsas, moksliškai vadinamas Ophiocordyceps sinensis, yra paplitęs Himalajų kalnuose, maždaug 3 - 5 km aukštyje. Tai parazitinis grybas, daugiausia parazituojantis ant drugių lervų.
Kordicepso derlius ir prekyba juo tapo svarbiu daugelio Tibeto kaimo bendruomenių pajamų šaltiniu. Dėl savo retumo ir didelės paklausos kordicepsas tapo brangia preke.
Kininis kordicepsas turi didelę istorinę ir kultūrinę reikšmę kinų bei tibetiečių medicinoje. Jis šimtmečius buvo naudojamas kaip natūrali priemonė ir yra giliai įsišaknijęs tradicinėje gydymo praktikoje. Svetainėje ecosh.lt rašoma, kad Kinijoje kordicepsas netgi yra laikomas „Dievų dovana“.
Tradiciniame naudojime kordicepsas buvo vartojamas energijai, miegui gerinti, apetitui didinti ir ištvermei stiprinti. Taip pat jis buvo naudojamas kaip imunitetą stiprinanti priemonė ir įvairiems negalavimams, įskaitant kvėpavimo takų sutrikimus, inkstų bei kepenų ligas, gydyti.
Pastaraisiais metais mokslininkai susidomėjo kiniško kordicepso gydomuoju potencialu. Tyrimai parodė, kad grybo sudėtyje yra įvairių biologiškai aktyvių junginių, įskaitant polisacharidus, nukleozidus ir baltymus, kurie prisideda prie jo gydomojo poveikio.
Tačiau svarbu pažymėti, kad moksliniai įrodymai, pagrindžiantys gydomąsias kordicepso savybes, vis dar yra riboti. Reikia atlikti daugiau tyrimų, kad būtų galima visapusiškai suprasti kordicepso potencialą šiuolaikinėje medicinoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
