Dešimtasis mėnuo kūdikio gyvenime yra kupinas naujų atradimų ir sparčios raidos, kai mažylis vis labiau įsitvirtina aplinkoje. Šiuo laikotarpiu kūdikis aktyviai tyrinėja pasaulį ne tik pojūčiais, bet ir naujai įgytais fiziniais įgūdžiais, kurie leidžia jam tapti vis savarankiškesniam. Mažylis nenustygsta vietoje. Jis juda apie daiktus juos vartydamas, stumdydamas, daužydamas, nes dar negeba gerai laikyti pusiausvyros. Aplinką tiria ją liesdamas, ragaudamas, purtydamas. Kiekvienas kūdikis tobulėja savo tempu. Vienas greičiau įsisavina kokį nors įgūdį, kitas lėčiau. Vienam kūdikiui bet kokio įgūdžio išmokimui reikia pagalbos daugiau, kitam mažiau. Šiame amžiaus laikotarpyje mažyliui tampa ypač svarbus bendravimas, jis pats siekia jį inicijuoti. Sėkmingam ankstyvajam vystymuisi labai svarbi saugi, stimuliuojanti, kupina meilės aplinka.
Dešimtąjį mėnesį mažylis išmoksta atsistoti įsikibęs į baldus, daiktus ar tėvų kojas. Tai gerokai įdomiau, negu ropoti! Šį gyvenimo pusmetį kūdikiai dažniausiai jau puikiai ropoja, stojasi, bando žengti pirmuosius žingsnelius. Vis dėlto, vaikščiojimas ir tolesnis IQ nėra susiję - nereikėtų vaiko spausti, stengtis, kad jis kuo anksčiau žengtų pirmąjį savarankišką žingsniuką. Tai nutiks tuomet, kai vaikutis bus pasiruošęs.
Vaikutis sėdėdamas vis labiau atsipalaiduoja, ilgai sėdi tiesia nugara, kojos - ištiestos ir atpalaiduotos (tik pėdutės dar kiek sulinkusios). Anksčiau kūdikį reikėdavo pasodinti. Dabar jis pat kuo puikiausiai atsisėda, jei tik yra į ką atsiremti ar įsikibti. Paguldytas lovytėje jis nesiriečia ir nesimuisto, kaip anksčiau, o kimba į virbus ir atsisėda. Kūdikis moka atsisėsti ir iš kniūbsčios padėties. Paguldytas ant pilvo, jis suriečia kojas, atsiremia plaštakomis ir be didelių pastangų atsisėda.
Stovi prisilaikydamas už baldų. Jau ir praėjusį mėnesį vaikutis tvirtai stovėjo laikomas už rankų. Dabar jam jūsų pagalbos nebereikia. Pajutęs atramą, jis įsikimba ir stovi. Įsikibęs savarankiškai pastovėti gali ilgiau nei pusę minutės. Į grindis kūdikis remiasi visa pėda, o ne pirštų galais. Spartuoliams užtenka laikytis įsikibus tik viena ranka.
Dalis 10 mėnesių kūdikių jau moka ropoti, tačiau, jei jūsiškis dar neropoja, nieko baisaus. Kai kurie pirma išmoksta vaikščioti, vėliau ropoti. Turi įtakos ir paveldimumas, tačiau dažniau - auginimo ypatumai, pavyzdžiui, vaikštynės, arba, jei kūdikis daug laiko būna ant rankų, lovytėje, manieže, jis vėliau pradės ropoti. Paguldytas ant pilvo vaikas mikliai pariečia po savimi kojas, atsiremia rankomis ir siūbuoja. Tai žemas startas ropojimui, jei pastebėjote savo vaikutį taip siūbuojantį, vadinasi, netrukus jis nuropos.
Kai įsikibęs į tvirtą pagrindą (pvz. baldą) kūdikis stojasi, bet jau nebesitraukia į viršų vien rankomis, turėtų mokytis pereiti į klūpimą padėtį, kad saugiai nusileistų ant žemės.
Išmokęs atsistoti ir atsiklaupti, kūdikis toliau bando įveikti atstumus laikydamasis į baldus, eidamas šoniniu žingsniu. Tokiu būdu stiprėja dubens, šlaunų stambiosios raumenų grupės, lavėja pusiausvyra ir judesių koordinacija. Tai pereinamas etapas, kol Jūsų kūdikis pradės savarankiškai vaikščioti. Kai kūdikis jau drąsiai eina šoniniu žingsniu pagal baldus, mokiname kūdikį įveikti trumpus atstumus tarp baldų. Namuose tikrai rasite daiktų, tokių, kaip vaikiška kėdutė, pufas, ar žaislų dėžė, kurią kūdikis pradės stumdyti.

Maždaug iki 8 mėn. didžiausias dėmesys skiriamas pojūčiams: duodama daug liesti, čiupinėti, o jau nuo 8 mėn. reikalingi veiksmo žaislai, kuriuos galima dėlioti, traukti, spausti, verti, mesti, kišti.
Griebia pincetu. Pincetinis griebimas dviem pirštukais - milžiniškas vaikučio tobulėjimo žingsnis. Nykščiu ir smiliumi kūdikis gali paimti mažiausią daiktelį, trupinėlį. Sučiupęs daiktą dviem pirštais, kaip pincetu, jis tvirtai laiko, apžiūrinėja, ragauja. Pirštukai suspausti patikimai, trupinukas neiškris. Kūdikis lėtai artina ranką prie trupinio, ištiesia smilių, jam priešais atsuka nykštį, o tada smiliaus bei nykščio galais kaip pincetu paima trupinį. Kiti pirštai neturi dalyvauti. Įgūdį turi būti įvaldžiusios abi rankos.
Sąmoningai daužo kaladėles. Jau septintą mėnesį kūdikis mokėjo abiejose rankose palaikyti po daiktą (vienu metu). Dešimtą mėnesį vaikučio rankų koordinacija jau tokia puiki, kad jis gali du daiktus, laikomus rankose, sąmoningai padaužyti vieną į kitą. Geriausia tai matyti, padavus kaladėles. Vaikas į abi rankas pagriebęs po kaladėlę, gali ne sykį tikslingai suliesti jas ir padaužyti vieną į kitą.
Parodo detales. Kūdikis vis daugiau domisi mažais dalykėliais. Tai žavus gyvenimo paradoksas: kuo vaikutis buvo mažesnis, tuo didesnių daiktų jam reikėjo. Augdamas jis pamato ir sučiupinėja vis smulkesnes detales. Pirštukai tiksliai pataiko į norimą vietą. Jei parodysite kūdikiui didelę žmogaus nuotrauką, jis durs pirštu į akį, nosį. Šį vaiko gebėjimą tėvai patiria savo kailiu: kūdikis čiupinėja tėvų akis, ausis, plaukelius, kiša pirštukus į mamos nosį, burną. Vaikas ištiestu smiliumi čiupinėja lėlės detales, pvz., burną, akis.

Dešimties mėnesių kūdikis vis daugiau supranta jį supantį pasaulį ir pradeda spręsti paprastas problemas.
Vis daugiau nuovokos. Mažylis suvokia nuotolį ir tai, kad tarp daiktų būna skirtingas atstumas. Pažįsta daiktą ir savybes: glamžo popierių, krato barškančią dėžutę, klausosi laikrodžio tiksėjimo. Ieško paslėptų daiktų: po apversta dėže ar puoduku neradęs daikto, trumpai jo ieško kitur. Maždaug 10-11 mėnesių vaikai jau yra pakankamai protingi, tad patys sugalvotų praktinį pritaikymą įvairiems daiktams.
Mėgdžioja gestus. Kiekvienoje šeimoje populiarūs vis kitokie mėgdžiojimo žaidimai, bet yra ir chrestomatinių, be kurių neužaugome nė vienas: ate-ate, diiidelis-diiidelis, plast-plast-plast, katu-katu-katutes, viru-viru košę. Mėgdžioja kitų elgesį, pavyzdžiui, „maitina“ mamą.
Mėto daiktus. Mėtyti daiktus labai įdomu. Anksčiau kūdikis mokėjo daiktus tik numesti žemyn, stebėdavo juos krintančius, džiaugdavosi, kai mama pakeldavo. Dabar žaisdamas jis gali daiktą gana toli nusviesti. Įdomus nukritusio daikto sukeltas garsas, smagu žiūrėti, kaip jis lekia, o visų įdomiausia - mamos reakcija. Juk nusviedęs valgomą sausainį, vaikutis sulaukia pritarimo, linksmų šūksnių, visiems tokie triukai kelia juoką. Vaikas paima vieną ar kelias kaladėles ir iškart po kelių žaidimo sekundžių su dideliu pasitenkinimu jas lanku numeta žemėn. Šis žaidimas suteikia vaikui džiaugsmo dėl kelių dalykų. Jam gali būti svarbus erdvinių santykių pajutimas, sukeltas garsas bei patyrimas, kad jis pats gali aktyviai disponuoti daiktais. Be to, vaikas paprastai gauna socialinio pastiprinimo iš aplinkos, kadangi aplinkiniai juokiasi, vaikui taip elgiantis, ir vėl grąžina jam numestus daiktus.

Šiuo metu kūdikis, nors dar nekalba, yra labai imlus kalbai. Kalbos raida: pirmieji metai.
Kalba dialogu. Kalba - pasakyta per drąsiau, bet kaip kitaip pavadinsi šį sąmoningą mamos ir vaiko šnekučiavimąsi? Dialogui reikia tylos ir ramybės, kad negrotų muzika, nezyztų televizorius. Mama pasako skiemenį (kokį vaikas jau moka), mažylis palaukia, kol mama nutils ir atsako tuo pačiu. Mama pasako kitą skiemenį ar jų junginį, mažasis pašnekovas atsako. Vaikutis gerai išmano dialogo taisykles - nekalbėti, kai kalba kitas. Vaikas žvilgsniu fiksuoja mamą ir aiškiai pakartoja jam ištartus skiemenis taip, kad kalbėjimo-atsakymo žaidimą tarp motinos ir vaiko galima laikyti dialogu.
Supranta prašymus, ieško pažįstamo žmogaus ar daikto. Pasukdamas galvą, vaikas ieško pavadinimo jam žinomo daikto arba asmens. Suradęs bent akimirką į jį žvelgia, o jei tai žmogus, nusišypso. 10-11 mėnesių kūdikiai taip įpratę mokytis iš tėvų, kad jie ima sekti tėvų žvilgsnį (be jokio dėmesio atkreipimo balsu ar parodymo pirštu). Kūdikiui pradėjus sekti jūsų žvilgsnį ir įsižiūrėjus į konkretų objektą, būtinai jį garsiai įvardinkite.
Plėskite vaiko pasyvųjį žodyną - tai žodžiai, kuriuos supranta, bet netaria (aktyvus - kuriuos ir taria). Yra teorija, kad vaikas pradeda kalbėti tik surinkęs pakankamą pasyvaus žodyno bagažą. Kuo daugiau kūdikis supranta mūsų kalbos, tuo jis sumanesnis. Tad bendraukite, bendraukite, bendraukite! Neperdedant, nedaugžodžiaujant. Prasmingiausia kalbėti apie tai, į ką kūdikis nukreipia žvilgsnį. Tik tuomet jūsų kalbą jis susies su daiktu ar veiksmu. Rekomenduojama TV, radio nenaudoti kaip fono, nes šie trukdo vystytis kalbai. Paprastai pirmąjį tikrą žodį kūdikiai ištaria maždaug vienų metų, tačiau kartais jis išsprūsta gerokai anksčiau, net aštuonių mėnesių, arba daug vėliau - tik aštuoniolikos mėnesių.
Dešimtąjį mėnesį kūdikiai išgyvena platų emocijų spektrą ir tobulina socialinius įgūdžius.
10 mėnesių kūdikiai kupini emocijų - džiaugsmo, liūdesio, pykčio, sumišimo, net pavydo. Išryškėja savininkiškumo jausmas. Svarbiausia, kad atsiranda humoro jausmas - kūdikis gali maivytis, koketuoti. Mažylis tikrina tėvų reakciją netinkamai elgdamasis valgydamas, guldant jį miegoti. Ugdyti EQ galima ir reikia nuo kūdikystės. Nuolat bendraujant įvardinkite jausmus: kai verkia: „tu pyksti, liūdi” (pagal situaciją), Gabrielė pyksta; kai juokiasi - „tu juokiesi, tau patinka, linksma”. Tu užsigavai, tau skauda. Verkšleni, nes jau nori valgyti, esi alkana. Jau soti, pavalgei, daugiau nebenori. Džiaugiesi, nes grįžo tėtis. Visada reaguokite empatiškai į kūdikio poreikius - tuomet ir jis toks augs.
Džiaugiasi pagyrimais. Kūdikis supranta, kai yra giriamas, kai juo džiaugiamasi. Jis su malonumu kartos išmoktą veiksmą ar skiemenį, jei tik matys, kad namiškiai dėl to džiūgauja. Aiškiai skiria savus ir svetimus. Vaikas ir ilgiau pabuvęs su nepažįstamuoju, vis dar vengia prisilietimu kontaktuoti su juo; tik būdamas visai prie mamos, jaučiasi pakankamai saugus, kad galėtų atsigręžti į nepažįstamą asmenį. Tokio amžiaus kūdikiams atsiranda noras žaisti su partneriu - tad žaiskite su mažyliu, jam „vadovaujant“, tiek laiko, kiek jis norės.

Dešimtąjį mėnesį kūdikio augimo tempai lėtėja. 10 mėnesių berniukai turėtų būti 70-80 cm ir sverti 8,6-12,5 kg. 6-12 mėn. kūdikiai miega vidutiniškai 11 val. naktį ir 2 kartus po 1-1,5 val. dieną. Toliau dygsta dantys. Mažylio pėdutės atrodo plokščios? Taip yra dėl to, kad pėdos skliautą dengia riebalų sluoksnis. Per dvejus ar trejus metus jis išnyks.
Dešimtojo mėnesio pabaigoje kūdikis turi gebėti atlikti šiuos psichomotorinės raidos įgūdžius:
| Raidos sritis | Įgūdžiai (10 mėnesių pabaigoje) |
|---|---|
| Gulėjimas ant pilvo | Sūpuojasi, remdamasis plaštakomis ir keliais. Pasirėmęs rankomis, kūdikis jomis pasistumia atgal taip, kad sėdmenys atsiduria ant blauzdų. Vidutiniškai ištiesus kelius ir klubų sąnarius, pasikelia sėdmenys, ir kūnas atsiduria ant plaštakų ir kelių (stovėsena ant keturių). Šioje padėtyje galima stebėti siūbavimą išilgai kūno-pirmyn ir atgal. Nekoordinuotai ropoja. Iš kniubščios padėties, lenkdamas klubus ir sukdamas liemenį gali atsisėsti. Iš padėties ant pilvo arba ant keturių spontaniškai arba prisilaikydamas už baldų vaikas gali atsisėsti, pasisukdamas per bet kurį šoną. |
| Sėdėjimas | Iš aukštielninkos padėties pats savarankiškai atsisėda, prisilaikydamas už baldų. Vaikas nuo šiol gali atsisėsti be suaugusiojo pagalbos. Tam jis naudoja abi rankas ir jam dar reikia gana daug pastangų. Ilgai ir laisvai sėdi tiesia nugara ir beveik ištiestomis kojomis. Sėdėdamas gali sukiotis į abi puses, neprarasdamas pusiausvyros. Tokioje stabilioje sėdimoje padėtyje kūdikis jau gali žaisti ilgesnį laiką. Sugeba iš keturpėsčios ar gulimos ant pilvo padėties atsisėsti. |
| Stovėjimas | Prisilaikydamas pats savarankiškai stovi. Kojos yra žymiai sutvirtėjusios, todėl pastatytas ir nusitvėręs už baldų ar kitų tam tinkančių daiktų jis gali pastovėti ilgiau negu pusę minutės. Prilaikant už savo rankų, sėdinčiam kūdikiui pavyskta atsistoti. |
| Griebimas | Pincetinis griebimas: mažą daiktą kūdikis paima ištiestu smiliumi ir prieš jį atsuktu nykščiu. Vaiko dėmesį patraukia vis smulkesnės detalės, vis mažesni objektai ir mažos skylutės. Beldžia dviem kaladėlėmis viena į kitą kelis kartus. Vaikas į abi rankas pagriebęs po kaladėlę, gali ne sykį tikslingai suliesti jas ir padaužyti vieną į kitą. |
| Percepcija (suvokimas) | Vaikas sąmoningai numeta žaislą. Smiliumi čiupinėja objekto detales. Vaikas ištiestu smiliumi čiupinėja lėlės detales, pvz., burną, akis. |
| Kalbėjimas | Dialogas: fonetiškai teisingas išmoktų skiemenų mėgdžiojimas. Vaikas žvilgsniu fiksuoja mamą ir aiškiai pakartoja jam ištartus skiemenis taip, kad kalbėjimo-atsakymo žaidimą tarp motinos ir vaiko galima laikyti dialogu. |
| Kalbos supratimas | Pasukdamas galvą, vaikas ieško pavadinimo jam žinomo daikto arba asmens. Suradęs bent akimirką į jį žvelgia, o jei tai žmogus, nusišypso. |
| Socialumas | Aiškiai drovisi svetimų žmonių. Vaikas ir ilgiau pabuvęs su nepažįstamuoju, vis dar vengia prisilietimu kontaktuoti su juo; tik būdamas visai prie mamos, jaučiasi pakankamai saugus, kad galėtų atsigręžti į nepažįstamą asmenį. |
Lavinančioms veikloms atlikti nereikia turėti daug skirtingų priemonių. Mokant ir tobulinant vaikų įgūdžius būtina atsižvelgti į jų amžių, konkretų raidos etapą. Sutelkite dėmesį į mažylio stambiąją ir smulkiąją motoriką, ankstyvąjį kalbos ugdymą ir vaizduotės skatinimą. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikui jau nuo kūdikystės labai svarbus bendravimas, jis pats siekia jį inicijuoti. Bendraukite su mažyliu, pakalbinkite, dainuokite, tiesiog skirkite savo dėmesio ir skatinkite visapusį jo vystymąsi.
Kai tik pastebite, kad jūsų kūdikis sąmoningai dėlioja daiktus, neapsiribokite vienu žaislu šiems įgūdžiams lavinti. Įvairovė (skirtingo dydžio, tūrio, aukščio indai, skirtingi daiktai) greičiau padės ne tik geriau valdyti rankytes, bet ir skatins kognityvinę raidą. Nereikia pirkti labai daug žaislų, pasitelkite buitinius daiktus. Fantazuokite ir tikrai atrasite, kuo prasmingai užimti vaiką.

Kūdikių sensoriniam vystymuisi svarbus laikas ant pilvuko, manipuliacija minkštais skirtingų tekstūrų žaislais. Sensoriniai itin svarbūs, nes kūdikiai informaciją renka būtent per pojūčius. Vaikui lengviausia įsisavinti daugelį sąvokų per kontrastus.
