Justino Lapatinsko biografija: nuo Druskininkų iki scenos ir tėvystės iššūkių
Justinas Lapatinskas - charizmatiškas dainininkas, aktorius ir dainų kūrėjas, pasižymintis įspūdingu balsu ir nuolat pasirodantis Lietuvos muzikos, teatro bei televizijos scenose. Jis aktyviai koncertuoja tiek solo, tiek su garsiausiais šalies muzikantais, orkestrais ir bigbendais. Gimęs 1987 metų spalio 24 dieną Druskininkuose, Justinas nuo pat mažens buvo apsuptas muzikos ir stiprių asmeninių patirčių, kurios formavo jo asmenybę ir kūrybinį kelią.
Vaikystės pamokos ir Dzūkijos šaknys
Kai Justino tėvai išsiskyrė, jį auginti ėmėsi Druskininkuose gyvenanti močiutė, kuri tapo viena svarbiausių figūrų jo gyvenime. Močiutė, buvusi Sibiro tremtinė, anūkui įskiepijo labai stiprų patriotizmą, kasdien stebino savo pasakojimais ir intelektualiomis įžvalgomis. Justinas su šypsena prisimena, kad jei būtų jos kasdien klausęs, dabar tikrai būtų prezidentas. Būtent močiutė jam įdiegė tikėjimą Dievu ir davė daug kitų pamokų, už kurias jis yra be galo dėkingas.
Nuo pat mažų dienų Justinas pasižymėjo tvirtu charakteriu. Dar darželyje atsisakęs valgyti burokų sriubą, kuri jam priminė kraują, ir tiesiog kumšteliu trenkęs per stalą, jis buvo mandagiai išprašytas nebesugrįžti. Šis „skorpioniškas“ charakteris lydėjo jį ir toliau. Justinas, nors šiuo metu su šeima gyvena Vilniuje, jaučiasi tikras dzūkas. Druskininkuose užaugusiam atlikėjui kiekvienas kampelis kelia mielus prisiminimus, o Dzūkijai jis jaučia išskirtinius jausmus. Netgi vienas vilnietis bendramokslis Justiną šmaikščiai apibūdino: „Gali druskininkietį išvežti iš Druskininkų, bet iš jo Druskininkai neišvažiuos.“ Grįžęs į gimtinę, Justinas aplanko ramybę ir įsikrauna energijos naujiems darbams.
Muzikos kelias ir studijų iššūkiai
Justinas visą gyvenimą mėgo muziką. Nuo vaikystės lankė M. K. Čiurlionio muzikos mokyklą, kur mokėsi akordeono klasėje, vėliau pamėgo dainuoti ir groti gitara. M. K. Čiurlionio kūryba padarė didelę įtaką Justinui - nuo pat mažų dienų meno mokykloje matyti Čiurlionio paveikslai ir girdėtas kūrinys „Miške“ jam simbolizuoja gamtos įkvėptą meną.
Mokykliniais metais Druskininkų „Atgimimo“ vidurinėje mokykloje Justinas aktyviai dalyvavo įvairiose veiklose: buvo mokyklos tarybos pirmininku, dirbo jaunimo užimtumo centre, tapo „Dainų dainelės“ laureatu bei dalyvavo skaitovų konkurse. Baigęs mokyklą, susidūrė su dilema - tėvai kalbino studijuoti vienos perspektyvios specialybės, tačiau paties Justino mokslai toje srityje neviliojo.
„Pirmaisiais metais turėjau keliauti į Šiaulių universitetą studijuoti nuostabios specialybės, kurios nenoriu minėti“, - prisimena Justinas. Tėvų nuomone, jis turėjo įgyti rimtą specialybę. Nors atsitiktine tvarka surašė visas rimtas specialybes, gavo žinutę apie priėmimą į etikos mokytojo specialybę Šiaulių universitete. Atėjo diena vykti į Šiaulius, tėvai jau laukė automobilyje, o Justinas, užsirakinęs kambaryje, garsiai pasileido muziką. Galų gale tėvai leido jam rinktis. Vietoj Šiaulių Justinas nusprendė, kad „jau geriau į armiją!“ - tačiau atsirado galimybė stoti į Vilniaus kolegiją. Neturėdamas dokumentų ir išleidęs paskutinius 30 litų kelionei, Justinas atsiklaupė ant kelių ir paprašė, kad bent išklausytų, kaip jis dainuoja. Būtent tada, anot jo, įvyko Dievo siųstas stebuklas - jis buvo priimtas į Vilniaus kolegijos Menų fakultetą studijuoti pramoginio scenos meno.
Studijų Menų fakultete laikotarpis buvo kupinas jaunatviško maksimalizmo: pirmieji aktoriniai etiudai, vokalo atsiskaitymo „šventės“, šokių pamokos ir miuziklo „Nuoma“ pastatymas „Kablyje“. Šios studijos, anot Justino, davė labai daug, nes pamokas dėstė tokie profesionalūs dėstytojai kaip Sigitas Giedraitis, Artūras Novikas, Vytautas Juozapaitis, Eglė Špokaitė, Vladimiras Čekasinas ir kiti specialistai, turintys didelės sceninės patirties. Dėstytojai pasižymėjo profesionalumu, supratingumu ir noru ne tik mokyti, bet ir padėti.
2009 metais baigęs Vilniaus kolegiją, Justinas kurį laiką abejojo, ar nori toliau sieti savo gyvenimą su muzika. Tačiau po dvejų metų suprato, kad Menų fakultete įgytos žinios yra be galo naudingos. Vėliau, po nedidelės pertraukos, jis įgijo muzikos pedagogo specialybę tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete (dabar - VDU Švietimo akademija). Po dar vienos pertraukos, gimus vaikams, Justinas pasinaudojo galimybe rinktis išlyginamąsias studijas ir siekti magistro laipsnio Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, kur studijavo atlikimo meną. Šios studijos leido jam įgyti naudingų žinių, ypač iš profesoriaus Vladimiro Prudnikovo ir Andriaus Kurienio paskaitų apie režisūrą. VDU studijos, pasižyminčios „artes liberales“ principais, suteikė daugiau savarankiškumo ir drąsos, padėjo Justino savivertei išaugti.
Magistrantūros studijų metu Justinui teko įdomūs iššūkiai - pavyko sukurti netgi du miuziklus. Pirmasis jų, „Nine“, sukurtas kartu su A. Kurienio vos per kelias savaites, pasakojo apie italų režisierių, ieškantį savo mūzų. Antrasis miuziklas buvo monospektaklis, kuriame jam teko atlikti pagrindinį ir vienintelį vaidmenį. Savo baigiamąjį magistro darbą Justinas rašė apie miuziklo aktoriaus saviraišką. Studijas jis žada tęsti ateityje, siekdamas nuolat atsišviežinti žinias ir tobulėti.
Kelias į pripažinimą ir savęs paieškos
Justinas Lapatinskas išgarsėjo dalyvaudamas muzikiniame projekte „Dangus 2“, kurio nugalėtoju ir tapo. Išleido kompaktinį diską „Aš matomas“ ir dalyvavo miuzikle „Nuoma“. Tačiau, kaip pats atvirauja, muzikinio projekto laimėti nenorėjo. „Puikiai žinojau, kad į nugalėtoją bus dedama daugiausia vilčių, iš jo bus bandoma labiausiai pasipelnyti,“ - sako Justinas. Didžiausias to laimėjimo privalumas - labai greitai suprato, kas yra jo tikrieji draugai, o kas tiesiog bando juo pasinaudoti. Tuo metu devyniolikmetis „kaimietis, vėjo pamušalas“, nesuprato, kaip elgtis su šlove, bet šiandien tas laimėjimas jam būtų kur kas naudingesnis.
Prieš pusantrų metų žiniasklaidą apskriejo antraštės: „Justas iš „Dangus 2“ nusifotografavo nuogas!“. Pikantiška fotosesija buvo skirta debiutiniam albumui. Tuomet Justinas šypsodamasis sakė: „Juk muzikiniame pasaulyje jaučiuosi tarsi naujagimis. O kūdikiai, aišku, yra nuogi.“ Tačiau šiandien jis pripažįsta, jog ta fotosesija buvo didžiulė klaida. „Aš turiu daugiau nei kūną. Kad tai suprasčiau, teko daug paaukoti, bet vertingą pamoką išmokau... Savęs pardavinėti daugiau nesiruošiu! Niekada nepamiršiu, kai man paskambino pirma žurnalistė ir klausinėjo apie tą fotosesiją. Pasijutau kaip „blizgutis“, kuris populiarumo siekia nusirengdamas. Aš noriu dainuoti. Turiu Dievo duotą balsą, jį valdyti išmoksiu, o savo „miegamojo“ smalsuoliams daugiau nebeatversiu.“
Sunkmetis ir asmeninio augimo kelias
Pastarieji Justino gyvenimo metai nebuvo lengvi. Per tuos kelerius metus, kol jo nesimatė televizijoje, įvyko ir daugiau lūžių. Vienas sunkiausių - močiutės netektis. Ši patirtis, kartu su kelio trauma, dėl kurios ilgą laiką buvo priverstas likti namie ir atšaukti daug koncertų, bei depresija, tapo milžinišku iššūkiu. „Jei ne vaikai, šeima, tai gal išvis nebūčiau pakilęs - jie mane pastatė ant kojų ir vėl įkvėpė, kodėl noriu gyventi,“ - atvirauja Justinas.
Sunkumų fone Justinas išgyveno kovą su alkoholiu. Jis neslepia, kad teko lankytis pas psichologę, kuriai atskleidė, jog visus sunkumus skandina alkoholyje, o gerti pradėjo po močiutės mirties. Psichologės žodžiai jį supurtė: „Tu esi toks pats alkoholikas kaip 80 proc. visos Lietuvos, tad išeik pro duris ir tvarkykis su savo bėdomis, nes tai, ką tu pasakoji, yra nemokėjimas spręstis su savo bėdomis ir laukimas, kada kažkas kitas už tave imsis veiksmų. Turi bėdų - eik, spręsk, blogai su žmona - skirkis, nėra pinigų - eik dirbti, nėra dainų - eik, kurk.“ Ši atvirumo dozė privertė Justiną keistis.
„Kai mečiau alkoholį, dingo visi galvos skausmai, liūdesiai ir depresijos. Keliuosi, einu, dirbu ir ieškau savyje šviesos,“ - teigia Justinas, pabrėždamas savo stiprų tikėjimą Dievu, nors ir ne bažnyčia, kaip išmokė močiutė. Šią pamoką jis prisimena ir prieš kiekvieną koncertą melsdamasis savo malda. Dėl finansų Justinas turi tvirtą poziciją: „Pinigų niekada nevertinau, nevertinu ir dabar. Turiu poziciją, kad kuo daugiau pinigų, tuo kvailesnis.“ Jis džiaugiasi, kai nebūna pinigų, nes tuomet įsijungia fantazija, ir prisimena laikus, kai su 3 litais pragyvendavo visą savaitę. Šios patirtys jį sustiprino ir išmokė žmogiškumo.
Šeima - gyvenimo prasmė
Prieš sutikdamas dabartinę žmoną Miglę, Justinas turėjo patirčių, kurios suformavo jo požiūrį į santykius. Jis buvo ne kartą paliktas ir turėjo baimę įsimylėti, o ant moterų atsirado pyktis po to, kai viena mergina, nutraukusi sužadėtuves dėl jo, greitai suprato, kad su menininku lengva nebus dėl finansų ir paliko jo širdį sudaužytą.
Savo žmoną Miglę Justinas sutiko po koncerto. Nors iš pradžių bandė nutraukti santykius, bijodamas likti įskaudintas, Kalėdų rytą, kai gyveno Užupyje, suprato, kad negali gyventi be jos. „Trumpalaikiai santykiai neduoda jokios naudos,“ - suvokė jis. Santykiai su Migle išsivystė labai greitai - netrukus pradėjo gyventi kartu. Kaip išauklėtas šeimoje, kurioje įdiegta, kad gyvenant po vienu stogu reikėtų oficialiau įtvirtinti santykius, Justinas pasipiršo Miglei kelionės Gruzijoje metu, 8 km aukštyje.
Prasidėjo šeimyninis gyvenimas, atsirado vaikai. Justinas prisipažįsta, kad labai bijojo pirmojo vaiko ir neslepia, kad jo labiau norėjo žmona. Jis įsitikino, kad vaikai rėkia ne dėl to, kad yra blogi, o todėl, kad tėvai stresuoja. Pastaraisiais metais Justinas atsisakė muzikos mokytojo darbo mokykloje, kad galėtų didelę laiko dalį skirti dukroms ir dainininko karjerai. „Galiu drąsiai sakyti, kad tapus tėvu gyvenimas įgavo prasmę,“ - tvirtina jis, pabrėždamas, kad vaikų auginimas suteikia supratimą, jog esi atsakingas labiau už juos nei už save, ir tai priverčia pasikeisti.
Nors draugai sako, kad Justinas suaugo ir tapo rimtas, pats dainininkas mano, kad vaikai į jo gyvenimą įpūtė ramybės. Vyresniajai dukrai dabar kiek daugiau nei treji metai, o mažajai - metai ir keletas mėnesių. Justinas saugo dukterų vardus, nenorėdamas, kad jos būtų pernelyg greitai veikiamos svetimų žmonių dėmesio, tad vadina jas princesėmis. Šią vasarą Justinas su žmona Migle ir dukrelėmis atostogavo Kretos saloje, o anksčiau yra aplankę Latvijos pajūrį - šeima nebijo keliauti su mažais vaikais.
Tėvystės atostogų Justinas jokiu būdu negalėtų pavadinti atostogomis, puikiai suprasdamas, kad vaiko auginimas - darbas visą parą. Tačiau jis pabrėžia požiūrio svarbą: „Jeigu negali pakeisti situacijos, keisk požiūrį.“ Justino šeima gyvena unikaliu režimu: žmona grįžta iš darbo, o vyras lekia dirbti - taip jie sukasi jau daugiau nei trejus metus. Vaikų auklėjimo taisyklėse Justinas prisiima „blogojo policininko“ vaidmenį, nes Miglė dukroms atlaidesnė. Jam svarbiausia, kad vaikai nemeluotų, būtų gerais žmonėmis, išmoktų pripažinti savo klaidas ir pasakyti „atsiprašau“. Vyresnioji dukra, atrodo, seka tėčio pėdomis ir mėgsta muzikuoti - kartu dainuos duetu Šv. Kotrynos bažnyčioje. Justinas džiaugiasi, bet nerimauja dėl muzikos kelio sunkumų, ypač realybės šou, ir linki dukroms ramesnio gyvenimo, bet mato, kad vyresnėlė vargu ar jo paklausys.
Dabartinė kūryba ir ateities perspektyvos
Praėję metai Justinui Lapatinskui buvo kupini apmąstymų ir naujų siekių. Jis atvirauja, kad 36-as gimtadienis verčia pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Tik pernai metais jame užgimė labai stiprus noras kažką po savęs palikti pasaulyje. „Atsidariau stalčių, susiradau senus juodraščius, nupučiau dulkes, kai kur žodžius išbraukiau ir jau turiu apie 9 dainas, kūrinius, kuriais tikrai didžiuojuosi,“ - pasakoja Justinas. Tai nėra meilės hitai, o nuobodūs, liūdni gabalai su depresijomis, tokie, koks jis buvo tada. „Suvokiau, kad tas dvidešimt kažkelių metų berniukas tikrai turėjo kažką savyje,“ - priduria jis.
Šiuo metu Justinas, kartu su Liepa Mondeikaite ir Simonu Storpirščiu, lieja prakaitą repeticijose, ruošdamiesi gyvų koncertų serijai „Muzikos kelionė laiku“, kurioje mėgins naujai prikelti užmirštas lietuviškas dainas. Jis džiaugiasi, kad kolegos moka papildyti vienas kitą, o pastabas priima konstruktyviai. Nors laiko kūrybai trūksta, jis tiki, kad ateityje gims brandesnės dainos, o studijų metu įgytos žinios padės tinkamai pritaikyti vokalo gudrybes.
Galvodamas apie gimtadienio norus, Justinas supranta viena - viską gyvenime jis jau turi. „Kai buvau jaunesnis, troškau naujo automobilio, gražių drabužių. Iki 30-ies žmogus visko nori sau, o dabar pradedu galvoti, kad man jau visko užtenka, noriu duoti kitiems,“ - sako Justinas. Labiausiai jis trokšta, kad jo šeimoje būtų santarvė, kad visada mylėtų ir palaikytų vienas kitą. Justinas, dabar save vadinantis 150 procentų laimingu žmogumi, suvokia, kad pats yra savo gyvenimo vadovas ir niekas negali jam pasakyti, kad yra kvailys. Vaikų mokėjimas džiaugtis gyvenimu įkvepia jį gyventi su laime ir džiaugsmu.
tags: #justinas #lapatinskas #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
