Filosofas Jurgis Dieliautas ir jo indėlis į kultūros tyrinėjimus

Filosofas Jurgis Dieliautas yra žinoma asmenybė, prisidedanti prie kultūrinių diskusijų ir tyrinėjimų Lietuvoje. Jo darbai apima tiek publikacijas, tiek dalyvavimą svarbiose diskusijose, susijusiose su Lietuvos kultūros paveldu ir tradicijomis.

Jurgio Dieliauto veikla ir publikacijos

Jurgis Dieliautas, kaip filosofas, aktyviai domisi kultūriniais aspektais ir jų samprata. Jis, kartu su Šiaulių universiteto lektore ir muziejininke Birute Kazimiera Salatkiene bei Šiaulių kultūros centro direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai, etnokoge Diana Martinaitienė, nagrinėja Vėlinių tradicijas, mirusiųjų pagerbimo istoriją ir mirties kultūrą. Šiose diskusijose atskleidžiamos giliosios lietuvių tautos ryšio su protėviais prasmės ir jų evoliucija per amžius.

Jurgis Dieliautas yra publikavęs straipsnį pavadinimu „Žemyn, į Vilniaus šaligatvius, nukreiptas žvilgsnis“. Šis straipsnis buvo išleistas leidinyje „Literatūra ir menas“ 2011 metų vasario 18 dieną, trečiame puslapyje. Šis darbas, matyt, atspindi jo susidomėjimą miesto erdve, jos istorija ir žmogaus santykiu su aplinka.

Vėlinių tradicijų ir mirties kultūros samprata

Vėlinių tradicijos ir mirties kultūra yra sena ir giliai įsišaknijusi lietuvių, kaip ir daugelio kitų civilizuotų kultūrų, sąmonėje. Muziejininkė Birutė Kazimiera Salatkienė pabrėžia, kad protėvių kulto reliktas yra visose dabartinėse civilizuotose kultūrose, gali skirtis tik forma. Protėvių kultas yra labai senas, jis egzistavo dar neandertaliečių laikais.

Archeologų rasti žmonių palaikų kaulai ir kapai rodo, jog jau tada žmonės suprato dvigubą žmogaus prigimtį - esame kraujas, kūnas ir kaulai, o kita dalis - žmogaus dvasia ir protas. „Mūsų dvigubas esybės sudėtingumas buvo suprastas, o mirusi giminės dalis buvo labai gerbiama. Jau tada žmonės suvokė, kad giminę sudaro tie, nuo kurių ji prasidėjo, ir tie, kurie gyvena dabar. Dėl to būta stipraus ryšio tarp gyvųjų ir mirusiųjų, šis ryšys išaugino pagarbią baimę, pagarbų elgesį su mirusiojo kūnu.“

Muzieininke teigimu, „Antras dalykas - šis ryšys yra reikalingas, nes protėvių šiek tiek bijomasi, kad jie nesupygtų. Dėl to manyta, kad juos reikia pagarbinti. Gyvieji prašydavo pagalbos iš mirusiųjų, jeigu giminę ištikdavo koks nors pavojus, ligos ir t. t.“. Taigi ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų buvo būtinas ir labai reikalingas. Nors dabar mirusiųjų garbinimas yra susiaurėjęs iki praktiškai vienos dienos per metus, senosios tradicijos tebėra gyvos ir tyrinėjamos tokių mąstytojų kaip Jurgis Dieliautas.

tags: #jurgis #dieliautas #gime

• Atraskite visapusišką ugdymą Kauno privačiame darželyje „Draugaukime!“
• Gilinkitės į medžio ir žmogaus ryšį nuo gimimo
• Ugdymas per etninį paveldą Kaišiadorių r.
• Nėštumo ir ausų problemos
• Patarimai nuomojant butą Darželio g.