Juozo Naujalio biografija: profesionaliosios lietuvių muzikos pradininko kelias

Juozas Naujalis (1869-1934) - išskirtinė asmenybė Lietuvos muzikos istorijoje, kompozitorius, vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas ir vienas iš profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų. Jo kūryba, pedagoginė veikla ir visuomeninės iniciatyvos turėjo didelę įtaką lietuviškos muzikos kultūros raidai. J. Naujalis nuveikė daug reikšmingų darbų, pelnydamas lietuvių muzikos patriarcho vardą. Juozo Naujalio kompozicijų, ypač dainų, reikšmė lietuvių muzikos istorijoje yra labai didelė.

Ankstyvasis gyvenimas ir šeima Raudondvaryje

Juozas Naujalis gimė 1869 m. balandžio 9 d. Raudondvaryje, netoli Kauno. Vinco Naujalio ir Justinos Neimontaitės šeima gyveno šalia Raudondvario bažnyčios, parapijos namuose, mat vyras dirbo zakristijonu ir dvaro dažytoju. Naujaliams gimė keturiolika vaikų, tačiau tik penki užaugo. Juozas buvo jauniausias. Tėvas, turėdamas išlaikyti tokią gausią šeimą, ėmėsi įvairių darbų. Turėjo sklypelį žemės, dirbo bažnyčioje zakristijonu ir dvare dažytoju.

Namie viešpatavo motina. Čia visada būdavo švaru, tvarkinga. Triūsdama nuo ankstyvo ryto lig vėlaus vakaro, motina kiek įmanydama stengėsi sukurti savo šeimai geresnes gyvenimo sąlygas. Vaikai buvo auklėjami labai griežtai, neišvengdavo fizinių bausmių.

Aštuoneri metai po baudžiavos panaikinimo ir šešeri po 1863 metų sukilimo - sunkūs tai buvo laikai Lietuvoje: žemės reforma mažai tepalengvino sunkią valstiečių dalią, daug šviesių žmonių buvo ištremta, lietuviška spauda - uždrausta, dar gyvi prisiminimai apie žiaurų sukilimo numalšinimą ir Motiejaus Valančiaus veiklą. Žmonės nerimo. Prūsuose suaktyvėjo lietuviškų spaudinių leidimas, Lietuvoje didėjo domėjimasis liaudies kūryba, vis ryškiau skambėjo poetų balsai. Šioje aplinkoje formavosi jaunojo Juozo asmenybė.

Meninė prigimtis ir pirmieji žingsniai muzikoje

Juoza meninę prigimtį bus paveldėjęs iš tėvo. Paprastas kaimietis, Vincas, Juozuko tėtis, turėjo polinkį į dailę. Mėgo piešti, yra tapęs peizažus bei portretus. Dvare dirbo ne tik paprastu dažytoju: mokėdavo restauruoti paveikslus ir rūmuose atlikdavo sudėtingesnius, jau profesinio įgudimo reikalaujančius darbus.

Eidamas į darbą tėvas dažnai su savimi pasiimdavo vaikus. Nuo eilinių, sunkesnių darbų Juozukas, kaip jauniausias ir silpnos sveikatos, būdavo atleidžiamas. Tačiau jei tėvas turėdavo darbo pačiuose rūmuose, drauge vesdavosi tik Juozuką. Rūmų puošnumas kėlė mažam berniukui nuostabą. Čia buvo didelė ir turtinga biblioteka, Tiškevičių giminės suvenyrų muziejus, antrame aukšte „rojaus sodas“, kur augo apelsinai, citrinos bei kiti egzotiški augalai. Rūmuose buvo nemažai garsių dailininkų paveikslų: Leonardo da Vinčio, M. Karavadžo, N. Puseno, P. Rubenso originalai.

Vertingų meno kūrinių buvo ir Raudondvario bažnyčioje. Ypač minėtini Tiškevičių šeimos antkapiai, sukurti Florencijos ir garsių prancūzų skulptorių. Retai kuriam vaikui teko matyti tiek tikro meno kūrinių! Į bažnyčią Juozukas taip pat ateidavo su tėvu. Čia jį labiausiai viliojo vargonai.

Pirmąsias muzikos žinias J. Naujalis gavo iš vietos vargonininko K. Stankevičiaus. Kokia buvo laimė, kai vargonininkas leido berniukui iš arčiau stebėti jo grojimą. Pastebėjęs neeilinius vaiko gabumus, vargonininkas leisdavo jam retkarčiais ateiti į namus ir skambinti pianinu. Natų jis nepažino. Vėliau vargonininkas išaiškino Juozukui natų rašymo tvarką, o šis, atidžiai stebėdamas vargonininko grojimą, suprato gaidų rašybos esmę. Dabar natos įgavo prasmę.

Svajonės link: fotografas ar muzikas?

Laikui bėgant noras tapti muziku stiprėjo, ir vieną kartą vaikas pasiryžo pakalbėti su tėvu. Tačiau tėvas nė klausyti nenorėjo. Jis svajojo sūnų padaryti fotografu. Noras padaryti sūnų fotografu buvo neatsitiktinis. B. Tiškevičius buvo sušelpęs vyresnįjį sūnų Aleksandrą, kuris, baigęs mokslus, vėliau neblogai įsikūrė Varšuvoje, ten atidarė fotoateljė.

Tėvo valiai nelabai pasipriešinsi. Juozukas pateko pas vieną Kauno fotografą. Mėnesį pabuvęs, Juozukas susidėjo daiktus ir pėsčias sugrįžo į Raudondvarį. Išsiilgęs sėdo prie numylėtų vargonų. Ne, fotografu jis niekad nebus, tik muziku!

Lemtingu įvykiu tapo vargonininko liga. Kartą sekmadienį susirgo vargonininkas, ir kaip tyčia grįžo grafas. Senasis vargonininkas nutarė patikėti vargonus keturiolikmečiui Juozukui. Nors ir labai berniukas jaudinosi, groti sekėsi neblogai. Įgudusi grafo ausis iš karto pagavo kitokį vargonų skambesį. Sužinojęs, kad vargonavo dvaro dažytojo sūnus Juozukas, pakvietė tėvą į rūmus ir pasiūlė siųsti gabųjį berniuką mokytis muzikos į Varšuvą. Grafas pažadėjo mokėti kas mėnesį 18 rublių stipendiją. Koks laimingas buvo Juozukas, kai tėvas iš rūmų parnešė nuostabią žinią.

Studijų metai Varšuvoje

Baigęs pradinę mokyklą ir gavęs grafo B. Tiškevičiaus finansinę paramą, 15-metis J. Naujalis išvyko mokytis į Varšuvos muzikos institutą. 1884-1889 m. studijavo Varšuvos muzikos institute, J. Slivinskio vargonų klasėje, o pas Z. Noskovskį mokėsi kompozicijos. Išvyka į nežinią nebuvo lengva - juk muzikinio pasiruošimo jis neturėjo ir į Varšuvos konservatoriją pateko tik garsaus grafo rekomendacijų dėka. Vis dėlto, gabumų pakako, ir viskas priklausė nuo jo ištvermės ir darbštumo. Netrukus dėstytojai pastebėjo jaunuolio pareigingumą ir darbštumą. Vienišas J. Naujalis buvo neilgai. Susirado draugų, susipažino su čia besimokančiais lietuviais.

J. Naujalį lavino ne tik Konservatorijoje, bendravimas su pedagogais - žymiais muzikais, bet ir visas Varšuvos muzikinis, kultūrinis gyvenimas. Jis lankė Varšuvos Didįjį operos teatrą, kuriame, be lenkų operų, buvo statoma pasaulinė klasika, klausėsi žymių lenkų bei užsienio atlikėjų. Studijos Varšuvoje J. Naujaliui suteikė ne tik muzikinį išsilavinimą, bet ir suformavo jo meninį skonį bei pasaulėžiūrą.

Pirmoji meilė ir santuoka

Varšuvoje gimė ir pirmoji meilė, kuriai J. Naujalis liko ištikimas visą gyvenimą. Čia jis susipažino su Monika Kritaite, dainavusia filharmonijos chore. Kritų namuose rinkdavosi jaunimas, pasikalbėti, pamuzikuoti. Monikos motina buvo kilusi iš Lietuvos, garsiosios Oginskių-Kontrimavičių giminės. Į vaišingus Kritų namus pateko ir J. Naujalis. Jaunuoliai pamilo vienas kitą ir 1888 metais slapta susižiedavo. Tuomet vaikinui buvo 19, o merginai 15 m. Vėliau jie susituokė ir sulaukė bei užaugino 5 vaikus: sūnus Zigmą, Juozą, Tadą bei dukras Jadvygą ir Zofiją.

Studijų metai praėjo nepastebimai. 1889 metais su Varšuvos Konservatorijos diplomu į Raudondvarį grįžo jau nebe tas Juozukas, kuris prieš penkerius metus iškeliavo su mediniu lagaminėliu. Grįžo ne tik puikus vargonininkas, bet ir išsilavinęs muzikas, menininkas. Jam rūpėjo Lietuvos muzikinė kultūra, jis norėjo būti laisvas ir nepriklausomas. Išvažiavęs Varšuvon kaimo vargonininkas savamokslis, į Lietuvą grįžo rimtas profesionalas. Jis išmoko groti ne tik vargonais, bet ir fortepijonu. Nors čia jis nepasiekė tokių aukštumų, kaip vargonavime, bet galėjo koncertuoti kaip pianistas ir akompaniatorius.

Ankstyvoji karjera ir veikla Lietuvoje

Vabalninkas ir liaudies dainų harmonizavimas

Baigęs studijas Varšuvoje, J. Naujalis atvyko dirbti į Vabalninką. Kupinas energijos kibo į darbą. Rytais jį pažadindavo „Antanas“ - taip buvo pramintas varpas (mat visi Vabalninko varpai turėdavo vardus), ir jaunasis vargonininkas skubėdavo į bažnyčią groti.

Tuo laiku Vabalninke nebuvo choro. J. Naujalis ėmėsi jį organizuoti. Netrukus subūrė nemažai dainininkų. Juos mokė ne tik bažnytinių, bet ir pasaulietinių kūrinių. Kadangi lietuviško repertuaro tuo laiku nebuvo, jaunasis vargonininkas ėmėsi jį kurti pats. Arčiau bendraudamas su kaimo žmonėmis, J. Naujalis susipažino su šio krašto papročiais, dainomis, dažnai iškeliaudavo į kaimus, ten užrašinėdavo liaudies dainas, nunešdavo draudžiamos lietuviškos literatūros.

Vabalninke gimė pirmosios jo harmonizuotos liaudies dainos. Jis pasirinkdavo paprastas, plačiai dainuojamas melodijas. Pavyzdžiu galėjo būti jo harmonizuota liaudies daina „Ant kalno karklai siūbavo“. Laisvalaikiu J. Naujalis mėgdavo išeiti į gamtą. Galėdavo jis ištisas valandas, niekieno netrukdomas džiaugtis gamta, svajoti, komponuoti. Įdomiai jis aprašo varlių kvarkimą vasaros vakarais: „Tobuli skudučiai ir fleitos, tik gaila, kad tos muzikantės visos unisonus groja. Reta kuri paima sekunda aukščiau ar žemiau. Kaip man patikdavo ta melodinga varlių muzika!“

Nors J. Naujalis daug ir įtemptai dirbo, vis dėlto jautėsi vienišas. Su ilgesiu prisimindavo ne tik savo sužadėtinę, likusią Varšuvoje, - jam stigo bendraminčių, platesnės veiklos. Jo talentui miestelis darėsi ankštas. Žandarai atkreipė dėmesį į jo išvykas į kaimus, pradėjo sekioti. Vabalninke prasidėjo kratos ir areštai. Lygiai po metų - 1891 metų rudenį, ankstyvą rytą jis išvažiavo į tą pačią stotelę, kurioje prieš metus išlipo iš traukinio. Tačiau Vabalninke jis subrendo kaip muzikas ir žmogus, sustiprėjo jo patriotiniai jausmai, tapo aktyviu kultūrinio judėjimo dalyviu.

Rietavas ir persikėlimas į Kauną

Kviečiamas vieno mokslo draugo, J. Naujalis nuvažiajo į Rietavą. Tais laikais Rietavas garsėjo kunigaikščio B. Oginskio dvaro orkestru, muzikos mokykla. Puikiai užsirekomendavęs kaip vargonininkas, pradėjo dirbti, bet Rietave išbuvo tik 6 mėnesius. Profesionalų vargonininką ir muziką pastebėjo Kauno dvasininkai. Palikęs Rietavą, jis atvyko į Kauną, su kuriuo susiejo visą tolimesnį gyvenimą.

Gyvenimas ir veikla Kaune

Nuo 1892 m. iki pat mirties J. Naujalis dirbo Kauno arkikatedros vargonininku ir choro vadovu. Darbą Kaune jis pradėjo kupinas energijos ir didelių ateities planų. Pirmiausia reikėjo susitvarkyti savo buitį. J. Naujalis vedė, atsivežė iš Varšuvos Moniką Kritaitę. J. Naujalio ir M. Kryt vestuvės įvyko 1892 m. Netrukus prasidėjo kapitalinis katedros remontas ir ją uždarė. Tačiau jaunam vargonininkui atsivėrė netikėta galimybė pasitobulinti.

Jį globojęs vyskupas Mečislovas Paliulionis rekomendavo ir savo lėšomis parėmė J. Naujalio studijas Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinės muzikos mokykloje. 1894 m. J. Naujalis gilino muzikos žinias Vokietijoje, Regensburgo aukštojoje bažnytinėje muzikos mokykloje pas F. Haberlį ir kitus pedagogus. Ją baigė gavęs labai aukštą įvertinimą.

Grįžęs į Kauną, J. Naujalis su šeima įsikūrė nedideliame mediniame name katedros kieme. Iš pradžių atrodė, kad gyventi šiame bute neteks, - moterims nebuvo leista gyventi katedros teritorijoje, nes čia buvo vyskupų rūmai. Tačiau vėliau leidimas buvo gautas. J. Naujaliui tai buvo labai svarbu, nes groti vargonais reikėdavo anksti rytą, vakare, ir gyventi toliau mieste būtų buvę nepatogu. Pokario metais J. Naujalis persikėlė į kitą katedros teritorijoje esantį mūrinį namą, kur gyveno iki mirties.

Monika Naujalienė, ištikimoji kompozitoriaus gyvenimo draugė, buvo smulkutė ir grakšti. Jos dukra piešia vaizdingą jos portretą: „Joje įdomiai derinasi gyvumas, linksmumas, optimizmas, pasiaukojimas šeimai, begalinis pareigos jausmas, pagarba vyrui, tvirtumas nelaimėse. Nuo ankstyvo ryto namai pripildyti jos giesmių, dainų, kurių mokėjo šimtus. Manau, kad ne kartą motinos optimistinis gyvenimo šūkis „O vis dėlto bus gerai“ kėlė tėvo ūpą, skatino lengviau žiūrėti į gyvenimą“.

Pedagoginė veikla ir muzikinio švietimo iniciatyvos

J. Naujalis buvo paskirtas Kauno dvasinės seminarijos profesoriumi ir katedros vargonininku. Pats vyskupas rūpinosi bažnytinės muzikos reikalais, norėjo įvykdyti bažnytinės muzikos reformą. Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis jam patikėjo įvykdyti bažnytinės muzikos reformą. Šį darbą J. Naujalis pradėjo kunigų seminarijoje, kur praktiškai būsimuosius kunigus supažindino su grigališkuoju giedojimu ir bažnytine polifonine muzika.

Po studijų J. Naujalis aktyviai įsijungė į Kauno kultūrinį ir muzikinio švietimo gyvenimą. Dėstė Kauno dvasinėje seminarijoje grigališką choralą, įsteigė vargonininkų ir chorvedžių kursus. Apie 1894 m. Kaune įsteigė privačius vargonininkų ir dirigentų kursus (juose dėstė), 1911 m. - Vargonininkų mokyklą, Vargonininkų draugiją (veikė nuo 1908 m.; oficialiai patvirtinta 1911 m.).

Jo rūpesčiu Lietuvos parapijų vargonininkai labiau ėmė rūpintis bažnytinės muzikos propagavimu, kunigai savo vargonininkus pradėjo siųsti tobulintis į J. Naujalio vargonininkų kursus, ir šie nuo 1897 m. virto tikra vargonininkų mokykla. 1913 m. kursai buvo legalizuoti.

Tiesa, gabius vaikus jis mokė veltui, o nepasiturinčiuosius dar ir remdavo. Pas jį mokėsi tokie vėliau išgarsėję muzikai kaip Stasys Šimkus, Aleksandras Kačanauskas, Konradas Kaveckas, Julius Štarka ir daugelis kitų vargonininkų bei chorvedžių. Tarp jo mokinių buvo žymūs muzikai: S. Šimkus, J. Štarka, A. Kačanauskas.

1919 m. J. Naujalis įkūrė privačią muzikos mokyklą, kuri 1920 m. buvo suvalstybinta. Iki 1927 m. jis buvo šios mokyklos direktorius ir dėstytojas, daug pasidarbavo, keliant muzikos mokymo lygį, kovojo su buržuazine vyriausybe dėl mokyklos darbo sąlygų pagerinimo. Nuo 1933 m. tapo Kauno konservatorijos profesoriumi, dėstė liturgiką, choralą ir vargonus.

Choras „Daina“ ir visuomeninė veikla

Vienas pirmųjų Naujalio rūpesčių Kaune - organizuoti katedros chorą. Pagal to meto katedros nuostatus moterys negalėjo jame giedoti, tad J. Naujalis reorganizavo Arkikatedros chorą - vietoj moterų balsų pasitelkė berniukų. Choras ėmė giedoti G. Palestrinos, Orlando di Lasso ir kitų žymių kompozitorių religinės muzikos kūrinius. 1894 m. J. Naujalis organizavo Kauno berniukų chorą. Atrinkęs apie 30 balsingiausiųjų, J. Naujalis pradėjo repetuoti. Sunku šiandien spręsti, kokio lygio buvo šis berniukų choras, tačiau jo pasiklausyti atvažiuodavo muzikai net iš įvairių Rusijos miestų.

Dar spaudos draudimo metais J. Naujalis Kaune slapta suorganizavo pasaulietinį chorą, kuris išaugo į „Dainos“ draugiją, išsivysčiusią plačią koncertinę veiklą. Vėliau atsirado suaugusių žmonių, norinčių dainuoti lietuviškas dainas. Taip susikūrė choro entuziastų kuopelė, kuriai J. Naujalis pradėjo vadovauti. Dirbti su choru, taip pat ir dainuoti jame buvo pavojinga. Choristus mokydavo atskirai, po vieną ar kelis butuose, bendroms repeticijoms parinkdavo nuošalias vietas, kur neužklysdavo budri policijos akis. Kartais repetuodavo net miške.

Šis nedidelis choras pasivadino „Daina“. 1899 m. J. Naujalis suorganizavo slaptą „Dainos“ chorą. Pirmasis „Dainos“ koncertas įvyko 1899 metais privačiame bute. Negausus klausytojų būrelis buvo sujaudintas iki ašarų. Pasakojama, kad sukūręs naują dainą, pirmiausia ją pagrodavo susirinkusiesiems savo buto salone, įsijungdavo ir svečiai, pamažu taip susibūrė draugija „Daina“. Rengti slapti lietuviški vakarai, gegužinės.

Laikui bėgant, choras augo ir tvirtėjo, didėjo ir gerbėjų būrys. Apsisaugoti nuo policijos darėsi vis sunkiau. Repeticijoms ir koncertams buvo parenkami žinomi, saugūs namai miesto pakraštyje, dalyviai rinkdavosi pavieniui. Sandariai uždarytos langinės, prie vartų pakaitomis budi organizatoriai. Kambariai šiltai prikūrenti, jaukiai apšviesti žibalinių lempų - tai ir estrada, ir klausytojų salė. Taip savo pirmuosius žingsnius žengė lietuviškas chorinis judėjimas.

1904 m. „Daina“ virto draugija ir gyvavo iki 1940 m. Apie „Dainą“ pradėjo burtis pažangūs menininkai - gimė draugija. Ilgainiui „Dainos“ draugija tapo viena pajėgiausių Lietuvoje. Kiekvienais metais draugija surengdavo apie 20 spektaklių ir koncertų ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose. Prie „Dainos“ buvo suorganizuotas vaikų choras, kuriame dainavo ir J. Naujalio vaikai.

Nuėjęs su choru sunkiausią etapą, 1906 metais J. Naujalis perleido jį savo padėjėjui ir buvusiam mokiniui V. Nacevičiui. Iki gyvenimo pabaigos J. Naujalis liko choro garbės nariu. Vėliau „Dainos“ chorui vadovavo žymūs muzikai: St. Šimkus, A. Kačanauskas, N. Martinonis, J. Karosas, B. Dvarionas ir kt.

Kiti visuomeninės ir švietėjiškos veiklos aspektai

1905 m. J. Naujalis Kaune įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną (Naujalio knygynas), kuriame platino daugiausia savo lėšomis išleistų kūrinių natas. Jis įsteigė Kaune pirmąjį lietuvišką knygyną, kuriame buvo galima įsigyti ir gaidų. 1908 m. J. Naujalis įkūrė Vaikų draugiją ir, kartu su Jonu Kumečiu bei Jonu Garalevičium, Šv. Grigaliaus vargonininkų draugiją.

1909-1911 m. J. Naujalis leido pirmąjį lietuvišką muzikinį leidinį „Vargonininkas“, o 1913-1914 m. - kalendorių. Šiuos leidinius ne tik redagavo, bet ir rašė straipsnius, recenzijas ir muzikines apžvalgas. „Vargonininke“ J. Naujalis drąsino vargonininkus kovoti už savo teises, kunigų savivaliavimą, taip pat ten skelbė giesmes, rašė recenzijas, apžvalgas. Teigiama, kad dalis dvasininkų net draudė savo bažnyčios vargonininkams šį laikraštį skaityti. J. Naujalis bendradarbiavo spaudoje, pasirašinėdavo slapyvardžiu Senis vargonininkas.

1909 m. Lietuvių mokslo draugijos suvažiavime jis buvo išrinktas į dainų melodijų rinkimo komisiją. Pirmojo pasaulinio karo metais J. Naujalis gyveno Švenčionyse ir Vilniuje. Dirbo „Ryto“ lietuvių gimnazijos muzikos mokytoju, subūrė chorą. 1916 m. grįžo į Kauną. Kurį laiką dėstė muziką „Saulės“ gimnazijoje, dirbo Kauno katedros vargonininku, koncertavo.

Maironio ir Naujalio bičiulystė

Maironis ir J. Naujalis susibičiuliojo 1893 m., kai kompozitorius sukūrė pirmą dainą poeto eilėms „Jau slavai sukilo“. Susižavėjęs daina, Maironis jos rankraštį išsivežė į Peterburgą. Dvasinėje akademijoje mokėsi grupė lietuvių kunigų, kurie dažnai rinkdavosi pasikalbėti lietuviškai ir padainuoti savo krašto dainų. Apie tai sužinojo policija ir padarė kratą. Maironis spėjo rankraštį įmesti į besikūrenančią krosnį. Giedros giesmės „Pulkim ant kelių“ melodiją taip pat parašė Juozas Naujalis.

„Naujalių ketvirtadieniai“: kultūros židinys

Kiekvieną laisvesnę valandėlę J. Naujalis stengėsi išnaudoti kūrybai. Jis harmonizavo liaudies dainas, kūrė originalias choro bei solo dainas. Pirmieji atlikėjai ir klausytojai - šeima, artimi bičiuliai. Tarp jų buvo artimas J. Naujalio draugas, turėjęs reto grožio ir stiprumo bosą - J. Byla. J. Byla buvęs labai muzikalus, tačiau galimybių studijuoti muziką neturėjo, tėvai jį išsiuntė studijuoti į kunigų seminariją. Jo muzikiniam išprusimui J. Naujalis skyrė ypatingą dėmesį. J. Byla pramoko skambinti fortepijonu, griežti smuiku, violončele. Amžininkai prisiminė jį ir kaip gerą skaitovą. Naujalių šeimoje jis tapo nuolatiniu svečiu.

Tradiciniais tapo Naujalių ketvirtadieniai. Tą dieną Naujalių namuose buvo muzikuojama, dainuojama ir deklamuojama. Čia J. Byla buvo nepamainomas - kaip instrumentalistas ir vokalistas. Dainuodavo duetus su Monika Naujaliene. Ji turėjo gražų sopraną ir atlikdavo solines dainas. Šiuose vakaruose dalyvaudavo garsus smuikininkas M. Leškevičius. Jis visus stebindavo virtuozišku savo grojimu. Mykolas Leškevičius buvo smuikininkas mėgėjas, dalyvavo atliekant beveik visus J. Naujalio kamerinius kūrinius. Kaip prisimena amžininkai, jis grieždavo trankias ir greitas polkutes, laikydamas smuiką normaliai, į pilvą, į kairį šoną, ar į strėnas įsirėmęs arba dugnu į viršų apvertęs, ir visad vienodai būdavo švari grojimo technika. Prie Naujalių ketvirtadienių prisidėdavo ir kiti to meto muzikos ir dainos mėgėjai. Šie muzikos vakarai buvo labai mėgstami ir kartais kompozitoriui tapdavo akstinu kurti naujus kūrinius.

Kūrybinis palikimas

Juozas Naujalis - vienas profesionaliosios lietuvių muzikos pradininkų. Jo kūrybinį palikimą sudaro apie 200 įvairaus žanro kūrinių. J. Naujalio muzika buvo glaudžiai susijusi su pagrindinėmis jo veiklos sritimis - bažnytine muzika, chorinėmis dainomis, muzika vargonams. Jis laikėsi klasikinių tradicijų, klasikinių harmonijos principų, o jo muzika buvo pagrįsta paprastomis raiškos priemonėmis, daininga ir romantiška.

Chorinė kūryba

Didesniąją kūrybinio palikimo dalį sudaro harmonizuotos ir originalios chorinės dainos, daugelis jų („Lietuva brangi“, „Už Raseinių ant Dubysos“, „Vasaros naktys“, „Jaunimo giesmė“) sukurtos pagal Maironio žodžius. Nemaža dalis kūrinių sukurti pagal Maironio žodžius: „Lietuva brangi“, „Pavasaris“, „Vasaros naktys“, „Jaunimo giesmė“. Dainos lyriškos, melodingos, grindžiamos paprastomis raiškos priemonėmis. Pritaikydamas chorui liaudies dainas („Ant kalno karklai siūbavo“, „Oi, žiba žiburėlis“, „Siuntė mane motinėlė“) laikėsi klasikinės harmonijos.

Švelnus jo muzikos lyrizmas, romantizmas ir svajingumas artimi įžymaus to meto lietuvių poeto Maironio kūrybai, kuri atitiko kūrybinius Naujalio užmojus. Todėl beveik visos originalios šio kompozitoriaus dainos parašytos Maironio tekstais. Svarbiausi Naujalio kūrybos bruožai išryškėjo jau vienoje pirmųjų originalių jo chorinių dainų - „Jaunimo giesmėje“, pasižyminčioje patogiomis dainuoti partijomis, aiškia harmonija. Kylant profesiniam meistriškumui, Naujalis kaskart vis labiau ėmė ieškoti ir naujesnių išraiškos priemonių, padedančių jam sukurti muziką skirtingų nuotaikų tekstams. Pavyzdžiui, dainoje „Lopšinė“ įvedamas betekstinis (pagrįstas balse „a“) dainavimas, tęsiamas tonas bose; dainos „Pavasaris“ vidurinėje dalyje panaudojamas imitacinis balsų vedimas, tą pačią melodiją palaipsniui perima vis naujas balsas; kartojant I dalį (t. y. reprizoje), chorą pakeičia solistas. Iš Naujalio chorinių dainų Maironio žodžiais ypač populiari „Vasaros naktis“.

Stengdamasis praturtinti lietuviškų chorų repertuarą, Naujalis rūpinosi ir liaudies dainų harmonizavimu. Meniniu atžvilgiu ypač išsiskiria Naujalio harmonizuota liaudies daina „Oi, žiba žiburėlis“. Joje išsakoma mergaitės, tėvų išleistos už nemylimo bernelio, jausmai.

Vokalinė ir instrumentinė kūryba

Išpopuliarėjęs chorinėmis dainomis, Naujalis dirbo ir kamerinės vokalinės lyrikos srityje: parašė septynis romansus solo balsui su fortepijonu, tris vokalinius duetus ir vieną trio bosui, smuikui ir fortepijonui. Iš jo romansų didesnę meninę vertę turi „Ruduo“. Šio romanso muzikoje kaitaliojasi skirtingos nuotaikos, ryški dramatinė įtampa, įtikinančios kulminacijos.

Naujalis yra rašęs ir kamerinės instrumentinės muzikos - pjesių, preliudų ir kanonų fortepijonui, preliudų vargonams, trio smuikui, violončelei ir fortepijonui ir kt. Stambiausias Naujalio orkestrinis kūrinys yra simfoninė poema „Ruduo“. Tai melodingas, svajingo, kiek melancholiško pobūdžio kūrinėlis, ne tik savo pavadinimu, bet ir bendra nuotaika primenantis R. Šumano kūrybą. Giedroje pirmosios dalies temoje jaučiamas kompozitoriui savitas elegiškas atspalvis. Antra dalis pagrįsta lietuvių liaudies dainos motyvais. Poemos „Ruduo“ trečioji dalis, persunkta dramatinės nuotaikos, yra pagrįsta dainos „Sunku gyventi žmogui ant svieto“ melodija, kurioje ryški lenkiško romanso įtaka. Be to, šioje dalyje pasigirsta pirmųjų dalių temos. Instrumentinės muzikos grupėje yra 45 kompozicijos. Tai kūriniai vargonams, fortepijonui, orkestrui. Instrumentinėse kompozicijose, kitaip nei choro dainose, Juozas Naujalis naudojo liaudies dainų melodijas.

Bažnytinė muzika

Didžiąją dalį Juozo Naujalio kūrybos sudaro bažnytinė muzika. Tai 13 mišių, 23 motetai, giesmės, psalmės ir kitokie religinės muzikos kūriniai - daugiau kaip 150 kompozicijų. Juozo Naujalio mišiose, motetuose susipina įvairių laikotarpių stiliai, bet ypač ryškūs XVI amžiaus renesanso kilmės bruožai. Bažnytinėje muzikoje J. Naujalis paliko nuostabaus grožio veikalų. Šioje muzikos srityje atsispindėjo kompozitoriaus gilus tikėjimas.

Dirbdamas Kauno dvasinėje seminarijoje ir katedroje, J. Naujalis suorganizavo seminarijos klierikų chorą, kuris buvo laikomas geriausiu giedojimo pavyzdžiu tuometinėje Lietuvoje. Net pats Mogiliovo arkivyskupas Ježis Šembekas, viešnagės metu Kaune išklausęs iškilmingas mišias, skirtas 300-osioms Popiežiaus Grigaliaus I Didžiojo mirties metinėms pažymėti, buvo sužavėtas J. Naujalio choro giedojimu. Už „Missa pro defunctis“ S. Moniuškos konkurse jis pelnė pirmąją premiją.

Svarbiausi Juozo Naujalio gyvenimo ir kūrybos faktai

Apdovanojimai ir atminimo įamžinimas

J. Naujalis apdovanotas Lietuvos savanorių ir Nepriklausomybės dešimtmečio medaliais (1928), už bažnytinės muzikos kūrinius - Italijos „Karūnos“ ordinu (1929), už ypatingus nuopelnus Lietuvai - LDK Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu (1930). J. Naujaliui pirmajam iš lietuvių muzikų 1933 m. suteiktas profesoriaus vardas. 1934 m. jis buvo išrinktas ALRK Vargonininkų ir kitų muzikų sąjungų garbės nariu.

J. Naujalio atminimas įamžintas Kaune (bareljefas Kauno katedroje, 1935, skulptorius B. Pundzius; 2 memorialinės lentos ant namo Vilniaus gatvėje 3, kuriame kompozitorius gyveno, 1967, 1991, skulptorius Petras Baronas; bareljefas J. Naujalio muzikos gimnazijoje, 1969, skulptorius V. Žuklys; paminklinis biustas Kauno muzikinio teatro sodelyje, 1989, skulptorius M. Šnipas). Raudondvaryje (gimtosios sodybos vietoje - granito stela, 1969, architektas V. Gabriūnas; prie Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios - paminklas, 1994, skulptorius L. Žuklys, architektas G. Baravykas; pilies parke - granito skulptūra „Vaidila su varpu“, 1996, skulptorius L. V. Strioga).

1923 m. skulptorius Antanas Aleksandravičius sukūrė J. Naujalio biustą, 1924 m. dailininkas Jonas Šileika - portretą, 1935 m. skulptorius Bronius Pundzius - kompozitoriaus bareljefą, 1975 m. skulptorius Petras Aleksandravičius - biustą. 1969 m., pažymint kompozitoriaus 100-ąsias gimimo metines, Kauno muzikos mokyklai suteiktas Juozo Naujalio vardas (dab. Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazija, Kęstučio g. 85). Mokykloje buvo skulptoriaus Vlado Žuklio sukurtas metalinis bareljefas: „Kompozitorius Juozas Naujalis, 1869-1934“.

Nuo 1972 Raudondvaryje rengiamas J. Naujalio mišrių chorų konkursas, nuo 2002 veikia J. Juozo Naujalio vardu pavadinta Kauno muzikos gimnazija, rengiami chorų konkursai Raudondvaryje, jaunųjų choro dirigentų konkursai ir religinės muzikos konkursai chorams. Raudondvario pilyje esančiame Kauno rajono muziejuje veikia Juozui Naujaliui skirta ekspozicija. Iš 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis“, paminėtas ir Juozas Naujalis. Poeto Maironio tekstui suteikta muzikinė forma - kūrinys „Lietuva brangi“ - skirtingų muzikos atlikėjų perdainuojamas iš kartos į kartą, tapo mūsų tautos giesme, vieningumo, bendrystės simboliu.

J. Naujalio asmenybės įkvėptas spektaklis - muzikinė istorija, jungianti fikciją ir realius biografijos faktus. 2019-ieji paskelbti Juozo Naujalio metais. 150-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms skirta dokumentinė apybraiža „Meilė Tėvynės nemari. Juozas Naujalis“ (scenarijaus autorė ir režisierė Zita Kelmickaitė).

Paskutinieji metai ir mirtis

Pašlijus sveikatai, jis atsisakė muzikos mokyklos direktoriaus pareigų ir liko tik vargonų klasės profesoriumi. J. Naujaliui pirmajam Lietuvoje buvo suteiktas konservatorijos profesoriaus vardas. Juozas Naujalis mirė 1934 m. rugsėjo 9 d. Kaune; palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

tags: #juozas #naujelis #gime

• Veiklos ypatumai bendruomeniniuose vaikų globos namuose
• Kodėl bananai tinka kūdikių mitybai
• gestacinis diabetas ir gimdymas: ką svarbu žinoti
• skaitykite daugiau apie kultinę knygą „Bembis. Bembio vaikai“
• Kaip teisingai deklaruoti pajamas ir turtą?