Linksmieji nėštumo ir gimdymo nuotykiai: istorijos ir anekdotai

Nėštumas ir gimdymas yra nepaprastas, jaudinantis, bet kartu ir kupinas iššūkių laikotarpis. Kartais net sudėtingiausiose situacijose atsiranda vietos šypsenai ir nuotaikingiems momentams. Šiame straipsnyje dalijamės autentiškomis istorijomis ir anekdotais, kurie atskleidžia komiškąsias laukimo bei gimdymo puses, priversdami prisiminti, kad humoro jausmas yra puikus palydovas bet kurioje gyvenimo situacijoje.

Iššūkių kupina kelionė: asmeninė gimdymo istorija

Galvojau, nuo ko pradėti pasakojimą. Ir vis tik pradėsiu nuo pat pradžių, kai būdama 17-kos metų sutikau žavų 16-kos metų vyruką. Nors buvome dar visai jauni, bet tiesiog "prilipome" vienas prie kito, nereikėjo jokių siūlymų draugauti ir pan., tiesiog nuo susipažinimo pradėjome susitikinėti bene kasdien. Po trejų metų pradėjome kalbėti apie vestuves, bet puikiai žinojome, jog neturime tam nei lėšų, nei vėliau sąlygų kartu gyventi. Abu buvome studentai. Tąkart susitaikėme, kad dar mažiausiai tris metelius teks palaukti, bet po pusmečio pasijutau nėščia. Tada su tėvelių pagalba iškėlėme taip svajotas vestuves, susilaukėme dukrytės ir, regis, laimingai, ramiai bei pilnumoje gyvenome.

Visada kalbėdavome, kad norėtume dviejų vaikiukų, bet niekada neapsitarėme, kada jau norėsime antrojo. Vyras vis juokais užsimindavo, kad visai smagu būtų vienas po kito vaikeliai, bet aš dar studijavau, todėl įkyriai tos minties man nepiršo. Aš vis dažniau pagaudavau save begalvojančią apie antrą atžalą ir vieną vakarą nusprendžiau vyrui apie tai užsiminti, lyg tarp kitko. Mano didžiulei nuostabai jis pasakė, kad jau kuris laikas apie tai rimtai mąsto, bet nieko man nesakė, nes žinojo, kad ketinau pirmiausiai pasibaigti mokslus. Tą vakarą nusprendėme, jog būtų patogiau gimdyti vasarą (pirmą dukrą gimdžiau vėlyvą rudenį), išsilaikysiu egzaminus ir galėsiu gimdyti.

Kadangi buvo rugsėjo vidurys, paskaičiavome, kad pats laikas kviesti gandrus. Gandrų sulaukėme po kelių savaičių, tik tuomet to dar nežinojau. Nėštumas nebuvo lengvas, nes nuolat gulėjau ligoninėje dėl gresiančio persileidimo, o vėliau dėl gresiančio priešlaikinio gimdymo. Per visą laukimą ligoninėse gulėjau šešis kartus. Net namo išrašydavo su sąrėmiais, nes nepadėdavo jokie vaistukai, o jų gėriau tikrai daug.

Netikėti sąrėmiai ir kelionė į gimdymo namus

Palaipsniui pripratau prie nuolatinių sąrėmių. Būdavo, prabundu naktį nuo labai didelių skausmų. Suvokiu, kad tai sąrėmiai ir skaičiuoju kokias tris valandas. Kai jau sąrėmiai būna kas dvi, tris minutes - skambinu mamai ir sakau, kad greičiausiai tuoj atvyksime ir atvešime dukrytę, nes važiuosiu į gimdymo namus. Po skambučio sąrėmiai kaip niekur nieko dingsta: ramu ramu, nieko neskauda. Tai kartojosi nuolat kokius du, tris mėnesius.

Vieną rytą eilinį kartą atsikėliau su sąrėmiais. Paskaičiavau - kas 12 min. nekreipiu dėmesio. Tą dieną ketinome važiuoti į Vilnių, nuvežti anytą į aerouostą, vyras vakare turėjo eiti į darbą, o aš pasipuošti save ir dukrytę bei važiuoti pas savo mamą švęsti jos gimtadienio. Taigi nieko neįtardami nuvažiavome į Vilnių. Kelionėje sau tyliai žymėjausi sąrėmių dažnumą, jie buvo reguliarūs - kas 12-10 minučių, bet aš vis tiek nekreipiau dėmesio, nes man tai buvo įprasta. Kai jau važiavome į Kauną, vakarop, sąrėmiai kartojosi kas 7 minutes. Tada grįžę dar užsukome į turgelį gėlių mano mamai ir važiavome namo.

5 val. vakare buvome išsimaudę, išsipuošę su dukryte (beje, dukrytei 2,5 metukų). Atsisveikinome su tėveliu, nes jis už pusvalandžio turėjo išeiti į darbelį ir nuvažiavome pas mano mamą švęsti. Tiesa, noro jau nebuvo jokio, nes kankino sąrėmių skausmai kas 7 minutes. Pirmas dalykas, aš kantri skausmui, antras - per tiek laiko, per kelis mėnesius, aš pripratau prie to skausmo ir nors jis mane ir labai vargino, bet priėmiau tai kaip natūralų dalyką, nes žinojau, kad kitaip nebus. Pas mamą gimtadienyje pakankamai linksmai bendravau su baliauninkais ir niekam nieko nesakiau apie savo skausmus, nes netikėjau, kad jau gimdysiu, galvojau eilinį kartą tai “ložnaja trivoga”. Nenorėjau gadinti šventinės nuotaikos mamai ir jos svečiams.

Vienu metu suvokiau, kad skausmai jau pasiekė tą ribą, kai nebegaliu ramiai išsėdėti, o ir veido mimika pasikeičia kenčiant, nes keli svečiai paklausė, ar man viskas gerai. Atsakiau, kad skaudena nugarą ir šiek tiek spazmuoja gimda. 9.30 atsisveikinau su visais svečiais, tėvais ir neva nuvažiavau namo ilsėtis. Grįžau namo, vyras jau buvo darbe, prisėdau prie kompiuterio, eilinį kartą Supermamos forume pasiguodžiau liepinukėms, kad gimdau. Aišku jos tai priėmė nerimtai, nes jau buvo pripratę prie mano sąrėmiavimų.

Neplanuotas gimdymas ir dukters nuotykiai automobilyje

Dukrytė kaip tyčia pradėjo namuose šėlti ir nėjo miegoti. Kol sėdėjau prie kompiuterio, skausmai buvo pakenčiami ir kartojosi kas keturias, penkias minutes, bet dukrytė tiek išsišėlo, kad nusprendžiau nueiti nuraminti, nuprausti ir paguldyti. Kai atsistojau pajutau, kad jau viskas - gaktos srityje viską beprotiškai veržia. Atsisveikinau su forumietėm liepinukėm, pasakiau, kad vežu dukrytę pas mamą ir važiuoju į KMUK. Paskambinau vyrui ir pasakiau, kad kviestų taksą ir važiuotų iš darbo tiesiai į Kauno klinikas, nes gimdau ir pagimdysiu tikrai greitai. Buvo šeštadienio naktis ir dar “Kauno dienos”, todėl pabijojau, kad nespės atvažiuoti, nes ilgai lauks takso. Buvo 10.30 vakaro.

Susidėjau gimdymo kraitelį iki galo ir paskambinau mamai, įspėjau, kad atvežu dukrytę ir važiuosiu į ligoninę, nes eilinį kartą sąrėmiauju. Atžala kaip tyčia ožiuojasi ir aiškina, kad jai netinka kedukai prie suknytės. Jūs net neįsivaizduojat, kiek reikėjo kantrybės ją aprengti, sąrėmiaujant kas tris minutes. Šiaip ne taip apsirengėme, pasiėmiau savo nemažą gimdymo rankinę ir išėjome į lauką link automobilio, nes jaučiau, kad viskas vyksta kosminiu greičiu ir aš greičiau nuvažiuosiu į klinikas nei kad mane nuveš greitoji.

Taigi dar pabandžiau įkelti dukrytę į auto-kėdutę, bet per skausmus jau nesugebėjau ir padėjau tiesiog ant galinės sėdynės. Kad Jūs žinotumėte, kiek moralų išklausiau važiuodama. Kai ji anksčiau nenorėdavo segtis auto-kėdelėje, mes su vyru jai primindavome tą reklamą apie mergytę, kuri nesėdi auto-kėdėje ir atsitinka avarija. Dukrytė visą kelią iki mano mamos man kartojo, kad aš labai negera, jog jos neprisegiau ir kad jai bus “popa” kaip tai mergytei reklamoje… Sąrėmiai buvo kas dvi minutes, todėl jiems užėjus, sustodavau, įsijungdavau avarinius žibintus ir prakentėdavau. Būčiau važiavusi, bet kažkodėl “nujungdavo” kojas ir negalėjau spausti pedalo. Kol nuvažiavau iki mamos, sustojau keturis kartus, nors tėvai gyvena vos už kelių kilometrų.

Kai jau buvau šalia, paskambinau tėčiui ir paprašiau, jog nusileistu liftu ir paimtų dukrytę iš mašinos, nes man labai skauda ir aš jos nebegaliu atvesti. Dukrytę palikau 23.10 ir pajudėjau link klinikų. Jeigu kam nors kyla klausimas, kodėl vairavau pati, atsakysiu: visi šventė mamos gimtadienį ir jau buvo vartoję alkoholio bei linksmai laukė 24 val., kada galės sudainuoti “ilgiausių metų”. Taigi kol nuvažiavau iki KMUK, sustojau dar keturis kartus. Važiuojant skauda, bet ir ima juokas. Viršijau greitį ir vis galvojau, kas būtų, jeigu sustabdytų policija, kažin ar patikėtų gimdymo versija. Beje, sąrėmiai jau kartojosi kas dvi, viena minutės.

Komiškos situacijos ligoninės priimamajame

Privažiuoju prie klinikų sargo, vartai uždaryti. Sąrėmis. Prakenčiu ir matau, kad sargas įtartinai į mane žiūri ir laukia, kol ateisiu iki jo ir pasakysiu, ko atvykau - tik tada jis man atidarys vartus. Na, ką gi… Skauda be proto, bet kitos išeities neturiu. Jau 23.30. Šiap ne taip “prišliaužiu” iki sargo. Jis klausia, ko atvykau. Sakau: “Gimdyti”. Iš pradžių jis dar bando šypsotis, bet tuo metu man sąrėmis ir tikriausiai mano veido mimika pasikeičia. Aš atsiremiu į sargo būdelės palangę ir kantriai bei tyliai iškenčiu. Sargas dar paklausia mano automobilio numerio. Pasakau tik raides, nes per skausmus nesugebu prisiminti skaičių. Vyrukas dar spėja apgailestauti, kad man skauda, bet tas jau buvo nebeįdomu, aš nuėjau link automobilio. Pagaliau atsidaro vartai.

Nuvažiuoju prie akušerinio skyriaus. Automobilyje pakenčiu dar kelis sąrėmius, pasiimu savo gimdymui skirtą didžiąją rankinę ir nueinu prie durų. Ateina budinti ir klausia, ko aš noriu. Pasakau, kad gimdau. Tai ji pasirodo nė negalvoja manęs įleisti, sako, kad aš ne čia atvažiavau, reikia važiuoti į priimamąjį. Sąrėmis. Ką darysi, man jau taip skauda ir sąrėmiai kankina tiesiog nuolat, kad aš klusniai paimu savo rankinę nuo žemės ir važiuoju iš kitos pastato pusės - ten priimamasis. Kai pamatau tą privažiavimą toks nervas suima. Aiškiai suvokiu, kad tai per siauras keliukas, kad galėčiau ten palikti automobilį. Privažiuoju. Sąrėmis. Atsidarau duris. Ateina budinti. Aš jau pranešu, kad tuoj gimdysiu, bet palieku savo rankinę, einu pastatysiu automobilį tolėliau ir grįžtu gimdyti. Budinti tikriausiai pamanė, kad aš išprotėjau.

Taigi palieku rankinę, nuvažiuoju į aikštelę ir grįžtu į priimamąjį. Visą tą laiką sąrėmiai kartojasi kas minutę. Kai užeinu į priimamąjį, budinti bando pildyti dokumentus, o aš jai aiškinu, kad jau gimdau. Kai užeina sąrėmis, arba įsiremiu į sieną, arba tiesiog prakenčiu ant kėdės. Budinti paprašo mano dokumentų, nes neva negali nieko su manimi daryti. Negali priimti be jų… Aš jai dar bandau aiškinti, kad tuoj stumsiu, bet matau, kad tai ilgai užtruks, tai greitai išlekiu iš priimamojo, nueinu iki automobilio per sąrėmius prasėdžiu ant žolės ir grįžtu. Atvažiuoja vyras į priimamąjį.

Ateina akušerė ir matydama mane, neleidžia baigti pildyti dokumentų, paduoda drabužius persirengti, nuveda į gimdyklą, pakeliui dar nuolat per sąrėmius man masažuoja nugarą. Gimdykloje atsiguliau į gimdymo lovą, tuo metu buvo apie 23.50. Vyras nuolat buvo šalia ir per sąrėmius spausdavau jo rankas, stangintis jau norėjau seniai, bet gydytoja neleido. Praktiškai vos spėjo užsidėti pirštines ir aš pasakiau, kad jau nebegaliu laikyti vaikelio, nes jaučiu, kaip jis pats eina gimdymo takais. Tada užgimsta mūsų sūnelis. 00.16. Štai koks jis 33 sav.

Gimdymo palatos perliukai: juokingos akimirkos

Gimdymo patirtys, nors ir kupinos išbandymų, dažnai dovanoja ir komiškų situacijų, kurios vėliau tampa šmaikščiais prisiminimais:

• Kai gimdžiau pirmą kartą, jau gulint ant stalo, man susišvietė, kad jeigu išeičiau namo, tai man nustotų skaudėt (namie, tai neskaudėjo). Pradėjau lipti nuo stalo ir sakau "einu namo", kai puolė visi mane laikyti, daktarė sako "jau galvytė lenda". Aš sakau "tegu lenda, aš vistiek išeinu". Vyras pakraupęs aplink laksto, o aš pradėjau verkti "Kodėl aš negaliu išeiti, man labai reikia". Daktarė "paliesk jau galvytė išlindus", aš, kad pradėjau rėkti "nenoriu, aš čia nieko liesti, man labai namo reikia". Bet gaila, teko pagimdyti, niekas namo neišleido.
• Nors gimdžiau du kartus bet nieko juokingo labai ir nenutiko, na nebent per pirmą gimdymą akušerė sako kaip norėsi kaku sakyk.
• Man tai leido kažkokius narkotikam giminingus vaistus į veną, kaip man nuo jų gera buvo....atsimerkiu, o virš galvos gydytojas palinkęs šypsosi, aš irgi šypsausi ir klausiu: man tai gera, gal galima būtų dar? Arba sakau noriu šaukti, o akušerė klausia: o kai namie kakoji šauki? Nežinau man buvo taip juokinga, kad 13 val. atsikankinus juokiausi.
• Kai jau išstūmiau vaikutį taip palengvėjo, kad neįdomu buvo jis pravirko ar nea, pamiršau, kad turi ant krūtinės uždėti, o pirmas klausimas Kur mano akiniai???? Mat su akinukais aš. MB juos buvo nuėmęs, nes trukdė deguonies kaukei laikytis. Seselė padavė man juos, o aš guliu sau atsileidus, į naktinius akinius valaus, sakau "Oj kokie apsinešę..." Ot mamka...
• O kai reikėjo virkštelę kirpti, tai daktarė sako: Tetukas ar kirpsit virkštelę?
• Tai aš jau guliu ant stalo, laukiam lialiaus pasirodymo ir kažkodėl daktarė ir akušerė mano kojas įsirėmė sau į pilvus, gal kad geriau matytų, na o mano šeimyna jėgos stygium nesiskundžia, o akušerė ir gydytojas - smulkučiai. Tai pažiūrėjau aš į juos ir galvoju, neduok Dieve smarkiau suskaudės, tai kai eis vienas į vonią, kitas pro duris. Bet kas tada gimdymą priims?

Šmaikštūs pastebėjimai apie nėštumą ir tėvystę

Komiškos situacijos lydi mus ir planuojant nėštumą, ir jau tapus tėvais:

• - Jūs nėštumo testus parduodate? - O jums kokio, teigiamo ar neigiamo?
• Mūsų draugystė nejučia peraugo į mano nėštumą...
• Kareivis prašosi išleidžiamas atostogų: - Tamsta leitenante! Žmonai gimdyti laikas! Leitenantas išleidžia jį savaitei. Kai kareivis grįžta, klausia: - Na, tai kas gimė? Berniukas ar mergaitė? - Nežinau, tamsta!
• Nueina senutė pas ginekologą. Šis ją apžiūri ir stebėdamasis sako: - Senute, jūs nėščia! Kaip jūsų amžiaus moteriškė…? - Vis tie paaugliai. Devintą vakaro guldo miegoti.
• Vaikai gimsta visiškai bejėgiai, nemoka nei valgyti, nei vaikščioti, nei kalbėti. Visko reikia juos mokyti... Bet iš kur jie išmoksta rėkti ir verkti?
• Mėgstu savo vaikams dainuoti lopšines. Kartais jas dainuoju iki pat aušros, neretai - su draugais.

Vaikų mintys ir pastebėjimai apie suaugusiųjų pasaulį

Mums, suaugusiems, atrodo, kad vaikai tik valgo ir miega. Tačiau jų pasaulis pilnas stebėjimų ir klausimų, kurie kartais būna netikėtai šmaikštūs:

• Devintą vakaro guldo miegoti. Ir jums taip būna?
• Naujos sauskelnės mane storina.
• Kokia poza miegoti, kad namiškiai nefotografuotų?
• Apžiūrinėdama mano pilną naktipuodį, mama be galo džiaugiasi.
• Katę maitina skaniau. Bandau atimti jos maistą, bet nuolat pagauna ir skanų maistą slepia.
• Kur nosytė? Kur akytė? Ką, jie patys nežino?
• Sesuo nuolat man kažką vapa ir rodo visokias grimasas.
• Vykdau apklausą. Kas ragavo kambarinių augalų?
• Neleidžia žaisti su katės smėliuku.
• Man - morkų piurė, sau - šokoladą.
• Neleidžia draskyti tapetų, nors katė tai daro nuolat.
• Bando maitinti trintais žiediniais kopūstais!
• Kodėl drėgnų servetėlių užtenka tik pusei kambario?
• Zuikuti, Katinėli, Aukseli, Pupuli... Kaip sužinoti savo vardą?
• Aš jau prisivalgiau.
• Tėtės plikė niekaip neišnyksta.
• Rekomenduokite gerą logopedą.
• Nuolat bučiuoja padus ir minkštą vietą.
• Kasdien maudo.
• Mane fotografuoja nuogą ir nuotraukas platina internete.
• Ladu ladu ladutes... Virė virė košę...
• Maitinamiems krūtimi.

tags: #juokeliai #apie #nestuma

• Priežiūra naujagimiams
• Dainelės vaikams lietuvių kalba
• viskas, ką reikia žinoti planuojant poilsį Palangoje su vaikais
• Vaikų poilsio stovykla Trakų rajone
• skaitykite apie vaikų dainelių albumo „Išėjo tėvelis į mišką“ atsiradimą