Kyla metas, kai tenka priimti sudėtingus sprendimus dėl artimųjų ateities. Kai senas ligotas žmogus nebegali gyventi savarankiškai ir jam reikalinga nuolatinė priežiūra, socialinės globos namai tampa svarstytina galimybe.
Šiuo metu artimasis guli ligoninės slaugoje, kur jam liko du mėnesius. Tačiau kur tada? Greitai bus tvarkomi dokumentai dėl specialiųjų poreikių ir reikės padavinėti prašymą į pasirinktus slaugos namus. Grąžinti žmogų į namus neįmanoma, nes jis nebėra visiškai šviesaus proto (eis, ropos, kris ir t.t., socialinis darbuotojas dienai namuose neišeitis, nes ryte atejus reikės grandyti nuo žemės...), turi ligą, kuriai reikia apie 5 sykius dienoje gerti vaistus, taip pat ji yra paveikusi ir judėjimą.
Būnant vienam, viskas atrodo painu, kyla daug klausimų: Kuo skiriasi pensionatas nuo slaugos namų? Ar tai tas pats? Kokiuose namuose saugiausia, jaukiausia? Kur geriausia kaina? Kokios lengvatos? Ko nepražiopsojau? Finansinis klausimas labai svarbus, norisi padaryti geriausią sprendimą tiek savo, tiek tėvo atžvilgiu.

Pirmiausia, svarbu žinoti, kad tokiais žmonėmis privalo rūpintis valstybė, ir nereikia klausyti pasakų, kad tuo turi rūpintis artimieji. Kiekvienoje vietoje yra socialiniai darbuotojai, kurie ir privalo rūpintis surasti įstaigą, kur tokiam asmeniui bus skiriama slauga. Jie meluoja, kad tuo turi rūpintis artimieji. Taigi, du dalykai yra visiškai atskiri.
Galima labai aiškiai pareikšti, kad tegu nekabina makaronų, nes jie turi pasirūpinti, kur dėti žmogų, o jei neturi kur dėti, tegu kreipiasi į teismą ir inicijuoja valstybės bankrotą (nes negali vykdyti savo pareigų). Aišku, jie viską žino ir paaiškinus jų pareigas, jie rūpinsis, o ne kažkam reikės prašymus rašyti ir laukti neaišku kiek. Suradau straipsnį, kuriame buvo paaiškinta, kad jei pasiimsi, pasirašysi, tai pats po to ir tapsi atsakingas. O jei pasakysi, kad tai jų pareiga, tai jie suranda ir reabilitacines klinikas, ir slaugos ligonines, ir Socialinės priežiūros įstaigas. Tai daro iš anksto, viskas be eilės.
Ar senolis/ė turi giminaičių ar ne - nieko nekeičia. Socialiniai darbuotojai turi surasti senelių namus, nebent atsiranda artimas žmogus, kuris sutinka tuo pasirūpinti. Tačiau yra įspėjimas: artimuoju reikia rūpintis, bet nieko nepasirašinėti ir neprisiimti savo atsakomybei. Viskas pasitvirtino.
Socialinės globos namai nėra už dyka. Bus sulaikoma didesnė pensijos dalis, be to, bus išieškoma iš seno žmogaus turto, kuris yra didesnis už savivaldybės nustatytą normą. Kiekviena savivaldybė turi savo turto limitą. Turtas, kuris viršija tą limitą, būna naudojamas globai padengti. Todėl lieka klausimas, kas geriau apsimoka tam senoliui ir artimiesiems. Jei senolis jau nesiorientuoja ir jam tas pats - tai viena, o jei dar sąmoningas - tai kita, kaip ir turimas turtas, kuris gal gali būti panaudojamas globai tikslingiau.
Mokėjimo dydis kiekvienam asmeniui nustatomas individualiai, atsižvelgiant į asmens finansines galimybes. Mokėjimo dydis už ilgalaikę (trumpalaikę) socialinę globą - 80 procentų asmens pajamų, jeigu jo turto vertė yra mažesnė už Vilniaus miesto savivaldybėje nustatytą turto vertės normatyvą (turto normatyvas asmeniui - 12 kv. m. būsto naudingojo ploto) ir 100 procentų, jei viršija.

Lentelė: Socialinės globos namų apmokėjimo principai
| Turto vertės kriterijus | Mokėjimo dydis iš asmens pajamų | Papildomi aspektai |
|---|---|---|
| Mažesnė už savivaldybės nustatytą turto vertės normatyvą (pvz., 12 kv. m. būsto naudingojo ploto Vilniaus mieste) | 80 procentų asmens pajamų | Sulaikoma didesnė pensijos dalis. |
| Didesnė už savivaldybės nustatytą turto vertės normatyvą | 100 procentų asmens pajamų ir išieškojimas iš turto, viršijančio normą | Turtas, viršijantis savivaldybės nustatytą limitą, naudojamas globai padengti. |
Gydytojas minėjo, jog geriau ieškotis ne Vilniaus mieste, o kad ir kažkur aplinkiniuose miesteliuose, nes yra paprasčiau gauti vietą, o neretai ir kokybė būna geresnė. Esant vairuojančiai, vieta iki 50 km, o gal net ir iki 100 km atstumu neturėtų būti problema. Bet tokių namų yra labai daug ir sunku įsivaizduoti, ką rinktis.
Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kokia bus ta "valstybės slauga". Tai panašu į valdišką gydymą, todėl kiekvienas atvejis individualus, kaip senas žmogus sugeba suvokti savo būseną (gal jau nieko nesuvokia ir nėra skirtumo), o gal viską suvokia ir gali kentėti.

Kai kurie globos namai sulaukia išskirtinai gerų atsiliepimų. Pavyzdžiui, „Tremtinių namai“ randasi Valakampių miško apsuptyje, pašonėje Neries upės. Vasarą ten galima uogauti, rudenį - grybauti. Gyvenimas „Tremtinių namuose“ apibūdinamas kaip saugus ir ramus. Gyventojai džiaugiasi atradę bendraminčių, likimo draugų.
Gyventojams yra daug įvairių užsiėmimų: tai visų rūšių rankdarbiai, stalo žaidimai, šokiai, „Dainos mylėtojų klubas“, šiaurietiškas ėjimas, „Smalsiųjų senjorų klubo“ susitikimai. Šeštadieniais koplyčioje aukojamos Šventos Mišios, kunigas sergančius gyventojus lanko namuose. Gyventojai teigia, kad čia jų antrieji namai ir net geriau. Personalas - medicinos ir socialiniai darbuotojai, administracija - visada noriai padeda.
Aplinka taip pat vertinama: gaivus, tyras oras, paukščių giesmės kiekvieną rytą. Įvairus kultūrinis gyvenimas: dažni šventiniai koncertai, patys dainuoja ir koncertuoja. Labai geri visi darbuotojai - mandagūs, paslaugūs, kultūringi. Gerbiama ir palaikoma religinė laisvė, nes yra koplyčia ir aukojamos Šv. Mišios.

Deja, ne visos patirtys yra teigiamos. Kai kurių globos įstaigų priežiūra apibūdinama kaip tragiška, maistas - tragiškas. Vienas kritiškas atsiliepimas mini, kad gydytojas, atsakingas už senjorų sveikatą, pasirodo vieną kartą per savaitę, bet čia ne bėda. Blogiausia, kad jis net nemato, kad senjoras serga ar jam bloga, nenustatęs tikros priežasties išrašo tableticių ne tai ligai gydyti ir dingsta savaitei.
Taip pat pasitaiko, kad trūksta darbuotojų. Nebuvo nė vieno skambučio ar pranešimo apie gyventojo būklę ar negalavimą. Pasitaikydavo, kad žmogų po savaitės lankant aptikdavai su tais pačiais rūbais, o tai reiškia, kad savaitę laiko jis net nebuvo išmaudytas. Retkarčiais matoma medicinos sesuo, o dar dažniau socialinė darbuotoja, kuri ir teikė visą informaciją. Susidaro įspūdis, kad trūksta darbuotojų, ir kyla klausimas, ar tikrai tiek darbuotojų užtenka tam, kad suteikti kokybiškas paslaugas tokioje įstaigoje ir kodėl jų sumažėjo nuo 2016 metų apie 30 %.
Ši socialinės globos įstaiga sostinėje veikia dar nuo 1979 metų, šiuo metu joje gyvena apie 240 garbaus amžiaus senolių. Nuo 2021 m. įstaigoje prasidėjo patikrinimai, jai dešimtmetį vadovavęs Vytautas Gricius buvo iš pradžių nušalintas, o vėliau ir atšauktas iš pareigų. Vilniaus miesto savivaldybė gavo anoniminį skundą dėl Senjorų socialinės globos namų direktorės O. Gumovskės galimai vykdomų pažeidimų.

Svarbu žinoti, kad egzistuoja žmonių teisės ir žmonių pasirinkimas, ir tai yra įstatymuose. Negalima žmogaus versti maudytis ar persirengti, jeigu žmogus to nenori. Rekomenduojama atvykti ir stebėti, kas daroma, artimojo atsaką į tai, kas daroma, esant tose pačiose patalpose, kai slaugytojos su giminaičiu. Tai padeda geriau įvertinti teikiamų paslaugų kokybę.
Nepaisant iššūkių, daugelis darbuotojų atlieka savo darbą su dideliu atsidavimu. Širdingai dėkojama visam Senjorų namų personalui, kurie atsakingai ir negailėdami savęs rūpinasi, slaugo sunkiai sergančius gyventojus. Jų rūpestingos ir švelnios rankos, šiltos akys ir geros širdys būna šalia kiekvieną dieną. Tokie darbuotojai - gydytojai, slaugytojos, slaugytojų padėjėjos ir socialinės darbuotojos - tampa aukso vertės žmonėmis, ypač sunkiu laikotarpiu.
VšĮ Senjorų socialinės globos namuose teikiamos ilgalaikės (trumpalaikės) socialinės globos paslaugos savivaldybės sprendimu. Norint pateikti prašymą, reikia kreiptis į seniūnijos (pagal deklaruotą gyvenamą vietą) Socialinio darbo skyrių. Informaciją suteiks vyresnysis socialinio darbo specialistas.
tags: #jotainiu #socialines #globos #namai #atsiliepimai