Jolantos Blažytės biografija: verslo kelias ir gyvenimo vertybės

Jolanta Blažytė (g. 1965 m. gegužės 1 d. Kaune) - vadybininkė, prekybos ir gamybos koncerno UAB „Vikonda“ valdybos pirmininkė, bendraturtė, komercijos vadovė. Savaitraščio „Ekonomika.lt“ duomenimis, ji yra turtingiausia moteris Lietuvoje, o jos turtas vertinamas 250 mln. eurų. Santūri, trapi, inteligentiška, liekna kaip modelis, turtinga, savarankiška ir paslaptinga - tokia ponia Jolanta pasirodė „Vikondos“ koncerno valdybos pirmininkė, savo imperiją tvarkanti tvirta, bet elegantiška aksomo pirštinaite apmauta ranka. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos gyvenimo kelią, verslo pasiekimus ir asmenines vertybes, leidžiančias jai išlikti sėkminga ir įtakinga verslo pasaulyje.

Ankstyvasis gyvenimas ir studijos

Jolanta Blažytė gimė 1965 m. gegužės 1 d. Kaune, inžinierių šeimoje. Jos mama dirbo viešojo maitinimo sektoriuje - pradėjo dirbti virėja, o vėliau tapo kavinės vadove. Tėtis, pradėjęs karjerą kaip statybininkas, galiausiai tapo inžinieriumi. Abu Jolantos tėvai - inžinieriai.

Nors Jolantos vaikystė prabėgo Sovietų Sąjungoje, ji prisimena ją su šiluma. „Iš dabartinės perspektyvos 7-asis dešimtmetis - skurdas, nors tada nevadinome savęs skurdžiais. Pavyzdžiui, žaislų nebuvo įmanoma nusipirkti. Jei kas nors per Kalėdas padovanodavo saldainį ar šokolado, būdavo įspūdinga“, - kalba J. Blažytė. „Man labai patikdavo būti pas mamą, - pasakoja J. Blažytė. - Gaudavau pyragaičių, pieniškų dešrelių. Su malonumu ten leisdavau laiką.“ Noro būti kartu su mama jos vadovaujamoje kavinėje neužgesindavo net tai, kad kartais tekdavo mamai padėti plauti indus. „Tais laikais ir restorano vadovui tekdavo įvairiausių darbų. Valytojos, indų plovėjos - jos irgi turėdavo savo statusą, galėdavo ateiti į darbą, galėdavo ir neateiti. Ir jeigu neateidavo, reikėdavo direktorei važiuoti ir plauti indus, grindis“, - prisimena J. Blažytė.

Apie vaikystę J. Blažytė pasakoja: „Augau visiškai savarankiškai“. Anot jos, tai buvo metas, kai tėvai nuolat dirbdavo, dažniausiai be laisvadienių. O štai keliaujant į vaikų darželį kaskart aplankydavo prieštaringi jausmai. J. Blažytės teigimu, nuo pat pirmųjų dienų darželio tvarka jai buvo nepriimtina: „Tai buvo griežta kariuomenė mažiems vaikams, viskas pagal režimą: visi turi vienu metu valgyti, miegoti, visi turi būt laimingi, šypsotis, žaisti. Aš netilpau į tuos rėmus.“ Tad greitai mama dukrą ėmė vežioti pas senelius į kaimą, kuriame praleistas laikas, kaip teigia J. Blažytė, nuostabiausias gyvenime: ten ji šerdavo gyvulius, išmoko pagarbiai žiūrėti į darbą bei daug kitų svarbių gyvenime pamokų. „Jeigu mano draugas būdavo koks nors veršiukas, viščiukas ar dar kažkas, ir paskui staiga jį išverda ir reikia suvalgyti, man tai buvo nesuvokiama. Aš beveik visą gyvenimą esu vegetarė“, - teigia J. Blažytė.

Po vidurinės mokyklos J. Blažytė baigė statybos inžinerijos studijas Kauno politechnikos institute. „Mokykla buvo šalia: pati nueinu, pasimokau, paruošiu pamokas, pavalgau", - pasakoja moteris. Ji teikė mokslams didelę reikšmę, tačiau daug mokytis nereikėjo, nes ir be didelių pastangų sekėsi puikiai. Atėjus metui rinktis profesiją, J. Blažytę draskė abejonės: pasikliauti širdimi ar tėvais?

„Širdyje buvau humanitarė, o iš išorės - tiksliukė. Mokytojams susidarė įspūdis, kad puikiai moku matematiką, fiziką ir turiu studijuoti tiksliuosius mokslus. Bet mane traukė žurnalistika, psichologija“, - pasakoja pašnekovė. Tačiau mama norėjo, kad dukra liktų namie, tad J. Blažytė pasirinko Politechnikos institutą. Rinkdamasi specialybę ji stengėsi atsižvelgti į tai, kas ateityje atneš daugiausia naudos. „Populiari, prestižinė specialybė tuo metu tame fakultete buvo vandenų valymas, tad ir aš paskui minią. Reikėjo išlaikyti du egzaminus ir gauti du penketus. Aš - beveik geriausia matematikė mokykloje, olimpiadų nugalėtoja - man nebuvo minties, kad galėčiau penketais neišlaikyti. Tačiau vienam egzamine padariau nesuvokiamą klaidą, gavau trejetą ir neišlaikiau. Buvo šokas, mane perkėlė į kitą specialybę. Tačiau jei ne šita specialybė, galbūt nebūčiau atsidūrusi darbe, kuriame atsidūriau, nebūčiau sutikusi Viktoro, įkūrusi firmos, galbūt neturėčiau ir savo verslo“, - kelio pradžią prisimena J. Blažytė. Ji neabejoja - visos nesėkmės pastato žmogų ant kelio, kuriuo jis turi eiti. „Esu dėkinga tai klaidai, kurią padariau“, - tikina J. Blažytė.

Karjeros pradžia ir „Vikonda“

Baigusi studijas, 23-ejų metų J. Blažytė pradėjo dirbti inžinerinį darbą „Kauno dujotiekio statyboje“, kur susipažino su būsimu verslo partneriu ir koncerno „Vikonda“ bendraturčiu Viktoru Uspaskichu. Ji tikrino vamzdžius, ar nėra broko. Anot jos, tekdavo dirbti ir miške: „Vienąkart pakeliu akis, žiūriu - stovi šernė su šerniukais. Išsigandau ir pradėjau bėgti, šernė iš paskos. Bėgau kaip Forestas Gampas.“ Tačiau už sunkų darbą būdavo gausiai atlyginama.

„Geros vietos buvo skiriamos toms, kurios ištekėjo už kauniečių, baigusių aukštąjį mokslą. Visos damos ir puolė tekėti, bet manęs toks parsidavimas netenkino“, - prisimena ji. Neilgai trukus simpatija tarp Jolantos ir Viktoro išaugo į meilę. Naująjį širdies draugą palankiai sutiko ir J. Blažytės tėvai, su kurių palaiminimu jiedu netrukus sumainė aukso žiedus. „Išsikraustėm į Kėdainius. Iš pradžių nuolat važinėjau į Kauną, bet vėliau tapau kėdainiete ir kūnu, ir siela“, - kalba pašnekovė.

Tais laikais, sako J. Blažytė, vienintelis būdas gerai materialiai gyventi buvo turėti savo verslą. V. Uspaskich turėjo praktinės patirties, ryšių, klientų, J. Blažytė - visus pažymėjimus. Tačiau lengva nebuvo. „Tie laikai - laukinis kapitalizmas: visi vieni kitus šaudė, žudė, naikino. Bet, manau, tai buvo geros pamokos, išmokome valdyti visas situacijas. Turbūt buvo ir reketo, bet pavyko dirbti taip, kad niekas prie mūsų nesikabinėtų. Galbūt Viktoras ir sprendė ką, bet aš nesikišau. Kur nors eidama pasidažydavau ir galvodavau - jeigu nušaus, tai nors gražiai atrodysiu“, - prisiminimais dalijasi J. Blažytė.

Paramos fondas ir požiūris į verslą

Plečiantis verslui, J. Blažytė nusprendė savo uždarbiu pasidalyti ir su vargingesniais - įkūrė paramos fondą „Viltis Vikonda“. Anot fondo įkūrėjos, pradžioje stengtasi aprūpinti vargstančius žmones maistu, tačiau ilgainiui J. Blažytė teigia supratusi - vargas ir skurdas slypi žmonių mąstyme, tad fondo veikla buvo perorientuota į švietimą.

Jolanta Blažytė įsitikinusi, kad turtas - tai ne tik pinigai, bet ir energija. Jai svarbu subalansuoti energiją, kad nedirbtų sveikatos, šeimos, savo ateities ir laimės sąskaita. Ji teigia, kad kuo žmogaus protas aktyvesnis, tuo jis gali padaryti daugiau išeikvodamas mažiau energijos. Ponia Jolanta sako: "Manęs nuo nieko nereikia saugoti, aš puikiai pati apsisaugau. Aš taip kūriau savo namus, kad juose nebūtų nereikalingų daiktų. Pasiimčiau viską." Anot J. Blažytės, pagrindinis vadovo uždavinys - surinkti gerą komandą ir reikalauti, kad ji dirbtų. Griežtai numatyti taisykles, kad būtų nesunku atleisti žmogų, jei jis neatitiko lūkesčių. Jai svarbu, ar jis turi paskatų dirbti. Verslininkė teigia, kad jai patinka Jungtiniai Arabų Emyratai, nes ten labai aukšta vyrų bendravimo su moterimis kultūra. Ji niekada nepatyrė nė mažiausio diskomforto bendraudama su arabų verslininkais.

Asmeninis gyvenimas ir vertybės

Vyrui pasukus į politiką, verslui teko dviguba našta - teko atlaikyti aplinkinių spaudimą, susijusį su politiniais dalykais. Tačiau J. Blažytė sako, kad jiedu su vyru visada buvo du savarankiški žmonės, gyvenantys savo gyvenimus, stiprūs, bendraujantys abiems įdomiais klausimais. „Niekada nebuvau vyro šešėliu, čia ir įdomumas - su šešėliu gyventi neįdomu“, - pažymi pašnekovė.

Vis dėlto po 25 gyvenimo kartu metų jiedu pasuko skirtingais keliais. J. Blažytė ir priduria, kad niekada nebuvo „prilipusi“ prie savo antros pusės. Dvi dukras užauginusi viena turtingiausių šalies moterų vadinama J. Blažytė laimę atranda ne turtuose. „Pinigai - mano darbo rezultatas. Jei neuždirbčiau pinigų, būčiau netikusi verslininkė. Pinigai tėra mano sėkmės matavimo vienetas“, - įsitikinusi žinoma moteris.

J. Blažytė augina dvi dukras - Laurą ir Justę. Laura jau savarankiška, turi savo verslą Vilniuje, o Justė dar mokosi gimnazijoje. Ji visada manė, kad svarbiausia, kad kiekvienas žmogus gyventų savo gyvenimą ir tenkintų savo poreikius, o ne tėvų ir ne vaikų. „Aš dukroms esu pasakiusi - iki 18 metų mes visokeriopai rūpinamės jumis. Baigėte mokslus - viso gero! Nes jei žmogus nusprendžia, kad jam visko užtenka, stabdoma asmenybės raida.“ Pasak J. Blažytės, motinos tikslas - parodyti pavyzdį, bet ne reikalauti ar moralizuoti. Svarbiausias dalykas yra vaikus tiesiog besąlygiškai mylėti ir suprasti, kad jie gali būti ir pikti, ir liūdni, net priešiški tėvams. O jei vaikai užauga blogi, dažnai būna kaltas tėvų ego.

Ji sako, kad stiprūs vyrai myli stiprias moteris. Jos pozicija - mylėti save, džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, šviesti lyg saulei. O pasišildyti priešais saulę nori daug kas. Taip atsiranda tikroji partnerystė.

J. Blažytė mėgsta studijuoti daug pasiekusių asmenybių patirtį, klausytis jų paskaitų. Ji yra išklausiusi visas įmanomas Kinijos kompanijos „Alibaba“ įkūrėjo, milijardieriaus Jacko Ma paskaitas, net teko būti jo paskaitoje užsienyje. Jos klausantis keičiasi ir pačios mąstymas. Klausausi ir Dalai Laimos paskaitų, pasipildau išminties. Skyrybų metu J. Blažytė laikėsi labai santūriai, išdidžiai, nesiskundė vyro išdaigomis ir neatskleidė jokių detalių. Ji teigia, kad jei neturi ko apie save pasakyti, bet sieki dėmesio, pradėk pliurpti apie savo asmeninį gyvenimą. Jai dėmesio nereikia, ji turi ką kita pasakyti. „Man viskas patiko, nes visi santykiai yra tam tikra mokykla“, - sako ji.

Turtingiausios Lietuvos moterys (2015 m. duomenys)

Ši lentelė pateikia duomenis apie turtingiausias Lietuvos moteris 2015 metais, pagal savaitraščio „Ekonomika.lt“ duomenis:

tags: #jolanta #blazyte #gime

• Greitas ir maistingas pusryčių receptas
• Kaip lavinti 3 mėnesių vaiko dėmesį
• Kaip išsirinkti vaikiškus akinius
• geriausios knygos apie vaikų auklėjimą pagal A. Landsbergienę
• anovuliacija: simptomai, priežastys ir gydymas