Jėzus Alyvų Darželyje: Išsamus Paveikslo ir Biblinio Įvykio Aprašymas
Alyvų darželis yra viena iš svarbiausių krikščioniškosios istorijos vietų, kurioje, pasak Evangelijų, Jėzus Kristus patyrė agoniją prieš savo suėmimą. Šis įvykis įkvėpė daugybę menininkų per amžius, sukurti gilius ir paveikius kūrinius. Tarp jų - įrėmintas gobeleno paveikslas „Jėzus ant alyvų kalno“, menantis turtingą istoriją ir gilią teologinę prasmę.
Paveikslas „Jėzus ant Alyvų kalno“: istorija ir kilmė
Šis įrėmintas gobeleno paveikslas, kurio dydis yra 31 x 26,5 cm, vaizduoja Jėzų Kristų sėdintį Alyvų kalne. Paveikslo medinis rėmas padengtas plastiku.
Nors konkretus kūrėjo vardas iš pirmo žvilgsnio gali būti nežinomas, šį religinio turinio paveikslą nutapė muzikologo tėvas Juozas Gedgaudas. Jis buvo baigęs Petrapilio (Sankt-Peterburgo) dailės mokyklą, o grįžęs į Lietuvą mokytojavo Skuode, Plungėje, Joniškyje, o 1936-1945 m. - Kretingoje. Edmundas Gedgaudas, kuriam šiemet sukaks 80 metų, teigė, jog šį paveikslą, kuriame pavaizduotas Alyvų kalne sėdintis Jėzus Kristus, jis atsimenąs dar nuo vaikystės. Paveikslą jis saugojo ilgus metus kaip šeimos relikviją ir nusprendė ją padovanoti Kretingos muziejui. Muziejaus fondams perduotas ir jo paties išsaugotas pogrindžio spaudos leidinys - rašomąja mašinėle spausdintas 1984 m.
Tyrimai atskleidė, kad J. Gedgaudo nutapytasis paveikslas yra austrų dailininko Džozefo Augusto Untersbergerio (1864-1933), pasirašydavusio Giovanni slapyvardžiu, kūrinio „Kristus Alyvų kalne“ kopija. Bažnytinio meno žinovė Skirmantė Smilingytė-Žeimienė, į kurią buvo kreiptasi konsultacijos, teigia, jog šis austrų dailininko kūrinys nuo 1917 metų buvo platinamas didelėmis spalvotomis litografijomis, kurios paplito visoje Europoje.
Jėzaus Suėmimas Alyvų Darželyje: Detalus Aprašymas
Jėzus su trimis apaštalais jau buvo išėjęs į kelią, skiriantį Getsemanės sodą nuo Alyvų darželio, kai iš kitos pusės apie dvidešimt žingsnių nuo jų pasirodė Judas su kareiviais, ginčydamiesi tarpusavyje. Mat Judas norėjo prisiartinti prie Jėzaus vienas, atskirai nuo palydovų, kaip draugas, ir tik tuomet jie turėjo neva atsitiktinai pasirodyti. Tačiau kariai sulaikė Judą tardami: „Palauk, drauguži, tu nuo mūsų nepaspruksi, kol nesugausime Galilėjiečio.“ Čia jie pastebėjo aštuonis apaštalus, kurie išgirdę triukšmą išniro iš Getsemanės sodo, ir šūktelėjo juos sekusiems budeliams, kad šie atskubėtų pagalbon.
Kai tik Jėzus ir trys apaštalai išvydo besikivirčijantį ginkluotą būrį, apšviestą deglo šviesos, Petras norėjo juos tuoj pat pulti ir sušuko: „Viešpatie, štai ir kiti aštuoni iš Getsemanės jau čia. Pulkime ir išsklaidykime šitus niekšus!“ Tačiau Jėzus liepė jam nurimti ir pasitraukė su jais keletą žingsnių į šoną nuo kelio. Judas, matydamas, kad jo planas eina perniek, baisiai įtūžo. Tuo tarpu iš sodo išėjo keturi mokiniai ir paklausė, ką visa tai reiškia. Judas mėgino jiems kažką paaiškinti, melagingai teisindamasis, bet kareiviai jį pertraukė. Tie keturi buvo Jokūbas Jaunesnysis, Pilypas, Tomas ir Natanaelis. Šis kartu su senojo Simeono sūnumi ir daugeliu kitų buvo Jėzaus draugų pasiųstas pas apaštalus į Getsemanės sodą, be to, juos čia atvedė baimė ir smalsumas.
Staiga Jėzus žengė keletą žingsnių būrio link ir garsiu bei aiškiu balsu paklausė: „Ko ieškote?“ „Jėzaus Nazariečio!“ - sušuko būrio vadas. Jėzus atsakė: „Tai aš.“ Vos tik jis ištarė šiuos žodžius, jie šoko atgal lyg mėšlungio ištikti ir susmuko ant žemės. Judas, stovėjęs gretimais, visai sumišo ir atrodė norįs prieiti prie Jėzaus, tačiau Viešpats jį sustabdė pakeldamas ranką ir paklausė: „Bičiuli, ko atėjai?“ Šis, nežinodamas ką sakyti, ėmė kažką veblenti apie atliktus reikalus. Tuo metu kareiviai pakilo nuo žemės ir ėmė artintis prie Viešpaties bei jo mokinių, laukdami sutarto ženklo - Jėzaus pabučiavimo.
Petras su apaštalais apsupo Judą, vadindami jį vagimi ir išdaviku. Čia Jėzus vėl paklausė: „Ko ieškote?“ Kareiviai, atsisukę į jį, tarė: „Jėzaus Nazariečio.“ - „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti.“ Jam ištarus „tai aš“, kareiviai vėl parpuolė ant žemės lyg nuomario pakirsti, o apaštalai iš naujo apspito Judą nepaprastai įtūžę. Jėzus tarė kareiviams: „Stokitės.“ Šie pakilo drebėdami iš baimės, bet kadangi apaštalai, koneveikdami Judą, ėmė spausti ir sargybą, kariai supyko ant apaštalų ir išlaisvinę išdaviką liepė jam duoti sutartą ženklą, nes jiems buvo įsakyta sučiupti tik tą, kurį šis pabučiuos.
Taigi Judas tik dabar prisiartino prie Jėzaus, apkabino jį ir pabučiavo tardamas: „Sveikas, mokytojau.“ Jėzus paklausė: „Judai, pabučiavimu tu išduodi Žmogaus Sūnų?“, bet tuoj pat buvo apsuptas kareivių, o pribėgę budeliai stvėrė jį už rankų. Judas norėjo sprukti, bet apaštalai jį sulaikė ir ėmė veržtis pro karių ratą šaukdami: „Viešpatie, ar kirsti kardu?“ Petras, pagautas įkarščio, išsitraukė kalaviją ir kirto Malkui, vyriausiojo kunigo tarnui, mėginusiam nustumti apaštalus, ir nurėžė jam ausį. Tą akimirką, kai Petras sužeidė vyriausiojo kunigo tarną, viskas atrodė taip: Jėzų laikė budeliai, ruošdamiesi jį supančioti; juos plačiu ratu supo kareiviai; vienas jų, Malkus, buvo parkritęs; likę kariai stengėsi atremti tuos mokinius, kurie mėgino prasiveržti, ir gaudė tuos, kurie bėgo.
Jėzus šūktelėjo: „Petrai, kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Gal manai, jog aš negaliu paprašyti savo Tėvo ir jis bemat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų?! Bet kaipgi tuomet išsipildytų Raštai, kad šitaip turi atsitikti?! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ Po to taręs: „Leiskite pagydyti tą žmogų“, prisiartino prie Malkaus, palietė jo ausį, pasimeldė ir išgydė. Tačiau priėję anie šeši šventyklos tarnai pašaipiai tarė šalia stovinčiai apsaugai ir budeliams: „Jis susidėjęs su velniu.“ Tuomet Jėzus jiems pasakė: „Tarsi plėšiko išėjote sugauti manęs su kalavijais ir vėzdais. Kai būdavau kasdien su jumis šventykloje, jūs nepakėlėte prieš mane rankos.“ Šie tik liepė jį rišti ir su pašaipa kalbėjo: „Mūsų neįstengei parblokšti ant žemės savo burtais“, o budeliai jiems antrino: „Tuoj mes išvarysime visas tavo gudrybes.“ Jėzus kažką atsakė, bet neprisimenu jo žodžių, o mokiniai tą akimirką išsilakstė į visas puses.
Kelionė iš Alyvų Darželio: Kančios Pradžia
Budeliai žiauriai tąsė Jėzų, kankindami jį ir visaip tyčiodamiesi. Šitaip elgdamiesi jie norėjo įtikti aniems šešiems šventyklos tarnams, kurie degė neapykanta Viešpačiui. Jie stengėsi jį vesti kuo nepatogesniu, kuo nelygesniu taku, neaplenkdami nė vienos provėžos, akmens ar balos, tačiau patys rinkosi patogų kelią. Jie taip įtempė virves, kad Jėzus galėjo eiti tik ten, kur jie leido. Rankose jie turėjo mazgais surištus botagus, kuriais plakė Jėzų panašiai kaip mėsininkas, varantis gyvulius į skerdyklą. Jėzus ėjo basas; be įprastinių apatinių drabužių jis turėjo vilnonę, megztą, besiūlę tuniką, ant kurios buvo užsimetęs apsiaustą.
Būrys žygiavo skubiu žingsniu ir palikęs kelią, skiriantį Alyvų darželį nuo Getsemanės sodo, pasuko dešinėn, palei vakarinį Getsemanės kraštą, tilto per Kedroną link. Jėzus, eidamas su apaštalais į Alyvų darželį, daug vaikštinėjo po Juozapato slėnį, todėl upelį kirto kitu tiltu, esančiu piečiau. Tiltas, per kurį dabar jį surištą vedė, buvo gana ilgas, nes ėjo ne tik per Kedroną, kurio vaga čia buvo platesnė, bet tęsėsi ir virš nelygių slėnio šlaitų. Jis buvo grįstas akmenimis ir tiko vežimams persikelti. Mačiau, kaip dar nepasiekus tilto Jėzus, tampomas negailestingų budelių, du kartus parkrito žemėn.
Tačiau priėjus tilto vidurį, jie iškrėtė dar didesnę niekšybę: nepaleisdami iš rankų virvių, nustūmė vargšą surištą Viešpatį nuo tilto, kurio aukštis šioje vietoje viršijo žmogaus ūgį, tiesiai į Kedrono upelį, pašaipiai šaukdami iš paskos, esą jis galįs dabar iki soties atsigerti. Jis krito ant kelių, po to ant veido, kurį būtų sunkiai susižeidęs į uolėtą dugną, jei nebūtų spėjęs jo užsidengti surištomis rankomis, kurios iki šiol buvo pritvirtintos prie diržo. Dievui leidus akmenyse stebuklingai įsispaudė jo kelių, pėdų, alkūnių ir pirštų pėdsakai, kurie vėliau buvo tikinčiųjų garbinami. Iki šiol nemačiau, kad Jėzus kur nors būtų malšinęs stiprų troškulį, sukeltą baisios agonijos Alyvų kalne. Tik dabar, nustumtas į Kedroną, jis sunkiai atsigėrė keletą gurkšnių, tardamas pranašišką Psalmių vietą, kur kalbama apie gėrimą iš pakelės upelio.
Tuo tarpu budeliai nesiliovė tvirtai laikę Jėzų už virvių. Jiems buvo sunku jį ištraukti viršun, o liepti bristi vandeniu taip pat negalėjo, nes kitame krante buvo išmūryta aukšta siena. Taigi traukdami virves jie nutempė jį atgal, nusileido prie kranto ir stačiu šlaitu išvilko iš vandens. Tai padarę, jie vėl ėmė tempti vargšą Jėzų per tiltą, palydėdami savo veiksmus pašaipomis, keiksmais, stumdymais ir smūgiais. Jo ilgas vilnonis drabužis, pasunkėjęs nuo vandens, lipo Jėzui prie kojų, trukdydamas žingsniuoti, todėl tik perėjęs tiltą Viešpats vėl parkrito ant tako. Budeliai, mušdami virvėmis, atplėšė Jėzų nuo žemės, tuomet, pakėlę jo ilgo rūbo kraštus, užkišo juos už diržo, niekšiškai tyčiodamiesi, esą, štai, kokia graži prijuostė Velykų avinėlio ceremonijai ir t.
Dar nebuvo vidurnakčio, kai būrys pasiekė kitą Kedrono pusę. Mačiau, kaip keturi budeliai, keikdami ir mušdami, nežmoniškai tempė Jėzų siauru, nelygiu keliu, nusėtu akmenimis ir uolų nuolaužomis, apaugusiu dagiais ir erškėčiais. Patys jie nėjo tuo keliu, o kopė šoniniais takeliais, kurie tai iškildavo virš kelio, tai nusileisdavo žemiau jo. Piktieji šventyklos tarnai, kur tik leido kelio plotis, stengėsi laikytis kuo arčiau Jėzaus. Kiekvienas jų rankoje turėjo po lazdą, kuria visaip baksnojo, durstė ar mušė Viešpatį ir įvairiomis patyčiomis bei įžeidimais skaudino jo mylinčią širdį. Šitaip varydami Viešpatį miesto link, jie po kurio laiko tai vienur, tai kitur pastebėjo tolumoje išnyrančius žmones - mat gandas apie Jėzaus suėmimą pritraukė nemažai jo mokinių, atbėgusių iš Betfagės ir kitų landynių pasižiūrėti, kaip baigsis jų mokytojui.
Būrys dar buvo apie keletą minučių kelio iki vartų, esančių piečiau Šventyklos - toliau kelias per nedidelę miesto dalį, vadinamą Ofeliu, vedė į Siono kalną, kur gyveno Anas ir Kajafas - kai pro šiuos vartus pamačiau išeinant apie penkiasdešimt kareivių, skubančių varovams į pagalbą. Jie nešėsi daug fakelų ir žygiavo pasidaliję į tris būrelius: pirmame suskaičiavau dešimt, paskutiniame - penkiolika karių, taigi viduriniame turėjo būti apie dvidešimt penkis. Jie elgėsi labai įžūliai, triukšmingai ir jau iš tolo džiugiai rėkavo, norėdami pranešti ateinantiesiems apie besiartinančią pagalbą ir pasveikinti juos su pergale. Išvydę triukšmingą pastiprinimą, fakelų šviesoje išskubantį iš Ofelio, išsisklaidė ir aplink slankioję mokiniai.
Kita vertus, baimė ir rūpestis vėl atginė Švč. Mergelę į Juozapato slėnį. Su ja buvo dar devynios šventosios moterys: Morta, Magdalietė, Marija Kleopienė, Marija Salomė, Morkaus motina Marija, Zuzana, Joana Chuzienė ir Salomė. Tuo metu jos buvo piečiau Getsemanės sodo, priešais Alyvų kalną, kur Jėzus paprastai melsdavosi. Kartu su jomis išvydau ir Lozorių, Joną Morkų, Veronikos sūnų, taip pat Simeono sūnų. Pastarasis kartu su Natanaeliu budėjo su aštuoniais apaštalais Getsemanėje, o po to prasidėjus sąmyšiui atbėgo čia. Vyrai buvo atnešę šventosioms moterims žinių. Staiga jie išgirdo riksmus ir išvydo, kaip prie Jeruzalės sienų susijungė fakelais nešini būriai. Švč. Mergelė, suvokusi, kas vyksta, vėl prarado sąmonę ir susmuko ją lydėjusių moterų rankose.
Tie penkiasdešimt karių buvo atsiskyrę nuo ano trijų šimtų kareivių būrio, kuris per trumpą laiką užėmė Ofelio gatves ir vartus. Mat Judas aukštuosius kunigus buvo įspėjęs, kad Ofelio gyventojai (daugiausia neturtingi amatininkai, padieniai darbininkai, malkų rinkėjai ir vandens nešiotojai, plušėję Šventyklos statybose) esą uoliausi Jėzaus šalininkai, todėl, ko gero, mėgins suimtąjį išlaisvinti. Išdavikas puikiai žinojo, kiek daug šių darbininkų Jėzus buvo paguodęs, pamokęs, sušelpęs ir pagydęs. Po Jėzaus mirties, apaštalams gavus Šventąją Dvasią, daugelis šių žmonių prisijungė prie pirmųjų krikščionių bendruomenių.
Geruosius Ofelio gyventojus pabudino žygiuojančių kareivių riksmai. Jie išskubėjo iš savo trobų ir pasklido gatvėse, klausinėdami sargybinių, kas gi čia vyksta, bet šie, daugiausia visokie niekšai ir padugnės, tik tyčiojosi iš jų ir šiurkščiai varė atgal į namus. Kai galiausiai kažkas su panieka jiems paaiškino: „Mes suėmėme ir dabar vedame Jėzų, tą piktadarį, netikrą jūsų pranašą. Vyriausiasis kunigas padarys galą jo niekšybėms ir atiduos nukryžiuoti“, visą iš nakties ramybės pažadintą priemiestį greitai užpildė raudos ir dejonės. Vargšai žmonės, vyrai ir moterys, bėgiojo po gatves aimanuodami arba klaupėsi ant kelių, ištiestomis rankomis šaukdamiesi dangaus keršto ir šlovindami Jėzaus gerumą. Tuo metu žiaurioji procesija su iškankintu Jėzumi vis labiau artinosi prie Ofelio vartų. Mūsų Viešpatį vėl pargriuvo ant žemės ir atrodė nebegalįs toliau eiti. Vienas gailestingesnis kareivis pasinaudodamas proga tarė: „Argi nematote, kad šis vargšas žmogus nebegali žengti nė žingsnio. Jei norime pristatyti jį gyvą vyriausiajam kunigui, privalome bent šiek tiek atleisti jo rankų pančius, kad krisdamas galėtų...“
Teologinė Jėzaus Asmens Prasmė Alyvų Darželyje
Antrasis Dievo Asmuo, tapęs žmogumi, vadindavosi Jėzus Kristus. Žodis Jėzus buvo Jo Asmens vardas. Lietuviškai tas žodis reikštų Išgelbėtoją. Šv. Rašte Senajame Įstatyme yra minėtas tas asmuo, kuris Mozei mirus Dievo išrinktąją tautą valdė ir ją įvedė į Žadėtąją Žemę. Jis buvo tarsi šešėlis pasirodęs šiame pasaulyje prieš Viešpačiui Jėzui ateinant. Kaip Jozue iš vargingos ilgos kelionės vieną tautą įvedė į jos nuolatinę tėvynę, taip Viešpats Jėzus visus žmones iš šio gyvenimo vargų ir pavojų įveda į amžinąją dangaus tėvynę, kur nebėra daugiau nei rūpesčių, nei sunkenybių.
Katalikų Tikybos mokslas apie tai, kad Dievas sutvėrė žmogų. Tas elgesys, deja, ne visada buvo geras. Pirmųjų mūsų tėvų kaltės įvėlė mus į tokią nelaimę, kad savo jėgomis nei juodu, nei jųdviejų vaikai, nei vėlesnės kartos nebegalėjo išsigelbėti. Dievo Sūnus žmogumi užgimė, kad mus iš tos nelaimės išvaduotų. Dievo Sūnus, rengdamasis mus gelbėti iš nelaimės, pats tapo žmogumi.
Viena yra Dievo prigimtis, kita yra žmogaus prigimtis. Viešpaties Jėzaus asmenyje susiėjo dvi prigimtys - Dievo ir žmogaus. Tai reiškia, kad Viešpats Jėzus yra tikras Dievas ir tikras žmogus. Šv. Atanazo tikybos simbolis sako: „Mūsų Viešpats Jėzus Kristus, Dievo Sūnus yra Dievas ir žmogus. Dievas iš Tėvo substancijos pirma amžių pagimdytas ir žmogus iš motinos substancijos laikams einant užgimęs. Tobulas Dievas, tobulas žmogus iš protingos sielos ir žmogiško kūno susidedąs. Lygus Tėvui sulig dievybe, mažesnis už Tėvą sulig žmogiškumu. Ir nors Jisai yra Dievas ir žmogus, tačiau snedu, o tik vienas yra Kristus. Bet vienas ne dievybės virtimu į kūną, nei žmogiškybės pakėlimu į Dievą. Vienaip vienas, ne substancijos sumišimu, bet asmens vienumu.“
Pripažįstant dvi valias Viešpatyje Jėzuje, reikia atsiminti, kad jiedvi niekuomet nebūdavo priešingos viena kitai. Ir Alyvų Darželyje, kad žmogiškoji prigimtis bei valia meldėsi: „Tėve, tepraeina šita (kančios) taurė pro mane,“ ji tuojau pridėjo: „Tačiaus ne mano valia tebūnie, o Tavo.“ (Luk. 22, 42). Taip žmogaus valia susiderino su Dievo valia. Taip pat būdavo ir visais kitais atvejais.
Kaip Dievas Tėvas taip ir Dievas Sūnus abudu yra lygiai amžini, todėl Pirmasis Asmuo visuomet buvo Tėvas, o Antrasis buvo Sūnus ir taip buvo per visą begalinę amžinatvę pirma negu pasaulis atsirado. Tos dvi Santarybos prideda, kad per Dievo Sūnų viskas yra padaryta. Tat reiškia, kad Dievo Sūnus drauge ir išvien su Amžinuoju Tėvu ir su Šventąja Dvasia sutvėrė visą pasaulį ir visa kas tik yra. Sakydami, kad Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo yra ta pati substancija, mes pareiškiame, kad jųdviejų yra viena prigimtis. Santarybos, aiškindamos Dievo apreikštąjį mokslą, kalba taip, kad ir nemokyti suprastų ir mokyti neišklystų. Todėl ir Nikėjos bei Kastantinopolio Santarybos nemokytiems skelbė, jog Jėzus yra Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, ir mokytus paakino, kad Jis yra vienos substancijos su Tėvu.
Iš šv. Jono Evangelijos žodžių gauname patirti, kad amžinasis vienatinis Visagalio Tėvo Sūnus iš dangaus garbės ir linksmybių atėjo pas mus mūsų vargų vargti. Kaip toli dangus nuo žemės, taip didis buvo tas žingsnis žemyn. Lygiai didelė turėjo būti to nusižeminimo priežastis. Nes Dievas nieko nedaro be reikalo.
tags: #jezus #alyvu #darzely #paveikslas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
