Jėzaus gimimo istorija Biblijoje ir Kalėdų tradicijos

Jėzus Kristus yra esminė figūra krikščionybėje. Jis gimė apie 7 ar 4 m. pr. m. e., o jo vardas hebrajiškai reiškia „Jahvė gelbėja“, o Kristus - „mesijas“ arba „pateptasis“. Beveik visi šių laikų senovės antikos tyrinėtojai sutinka, jog Jėzus buvo istorinė asmenybė, nors vienintelių turimų šaltinių - Evangelijų - patikimumas pateikiant jo tikslų istorinį portretą yra ginčytinas. Jėzus buvo žydas iš Galilėjos, kurį pakrikštijo Jonas Krikštytojas. Daugiausiai yra žinoma apie paskutiniuosius Jėzaus gyvenimo metus iš Evangelijų. Keturios kanoninės evangelijos - Mato, Morkaus, Luko ir Jono - yra išsamiausi Jėzaus gyvenimą ir tarnystę liudijantys šaltiniai. Kita vertus, kitose Naujojo Testamento knygose taip pat yra nuorodų apie reikšmingus Jėzaus gyvenimo epizodus, tokius kaip Paskutinė vakarienė.

Biblijos tyrėjų linkstama daryti prielaidą, kad anksčiausiai parašyta evangelija - Morkaus (parašyta apie 60-75 m.); tuo tarpu kitų evangelijų seka - Mato (65-85 m.), Luko (65-95 m.) ir Jono (75-100 m.). Dauguma mokslininkų sutaria, kad Mato ir Luko evangelijų autoriai kaip šaltiniu naudojosi Morkaus evangelija. Daugelis Evangelijos tekstų (pagal Matą, Morkų ir Luką) panašumų duoda pagrindą spėjimams, kad atskiras pastraipas jie nurašinėjo vienas nuo kito, kartais papildydami ar pataisydami. Kai kurios ankstyvųjų krikščionių grupės Jėzaus gyvenimą ir mokymą perteikė kitaip nei parašyta Naujajame Testamente. Tai apokrifinėmis evangelijomis vadinami tekstai - Evangelija pagal Tomą, Evangelija pagal Petrą, Evangelija pagal Judą, Jokūbo apokrifas ir kiti raštai.

Jėzaus gimimo kontekstas

Gimimo laikas ir Romos imperijos valdymas

Jėzus gimė valdant imperatoriui Augustui, kuris valdė nuo 31 m. pr. Kr. Iki 4 m. pr. Kr. Palestiną kaip Romos patikėtinis valdė karalius Erodas Didysis, ir Jėzus turėjo gimti iki Erodo mirties. Nemažai gana tikslių duomenų apie tą istorinį laikotarpį leidžia daryti šias išvadas. Kristus mirė 33 m. e. m. pavasarį, per Paschą - nisano 14-ąją. Jėzus savo veiklą pradėjo būdamas maždaug trisdešimties, iki jo mirties likus 3,5 metų. Iš viso jis gyveno 33,5 metų, vadinasi, gimė 2 m. pr. m. e.

Surašymas ir kelionė į Betliejų

Anot Luko evangelijos, Cezaris Augustas išleido įsaką „atlikti visos gyvenamos žemės surašymą“, todėl „visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą“. Surašyti žmones turbūt nuspręsta tam, kad būtų lengviau administruoti mokesčių rinkimą arba šaukimą į karo tarnybą. Marija ir Juozapas, priklausę Dovydo giminei, turėjo keliauti iš Nazareto Galilėjoje į Betliejų Judėjoje. Kai kurių kelionė tikriausiai truko savaitę ar dar daugiau. „Jei tai buvo surašymo metas ir nebuvo laisvų svečių kambarių, vargu ar Jėzaus gimimo naktį buvo tylu“, - teigia profesorius C. Greenoughas. „Tradicinė tyli, šventa Kalėdų išvakarių naktis, vaizduojama giesmėse ir filmuose, veikiau buvo triukšminga, judri naktis Betliejuje“, - sakė jis.

Marija, Juozapas ir Jėzaus gimimas

Anot Evangelijų, dievobaimingai žydei merginai, vardu Marija, pasirodė angelas Gabrielius ir paskelbė apie tai, kad ji taps nėščia iš Šventosios Dvasios ir pagimdys vaiką. Angelas jai tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi! Jis bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man pagal tavo žodį“, nes Jis pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę. Vaikelis angelo nurodymu pavadintas Jėzumi.

Juozapui buvo labai sunku patikėti, kad mergelė gali pagimdyti sūnų. Tuo labiau, kad ta mergelė, kurią jis turi prižiūrėti, kurią jis pažinojo kaip mes pažįstame savo šeimos narius. Izaijo knygoje buvo išpranašauta: „Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis, o tai reiškia: „Dievas su mumis“ (Iz 7,14). Ikonoje prie Juozapo pavaizduotas šėtonas, senis su kailiu, be aureolės, kuris bando jam įpiršti abejones. Marija dėmėjosi visus šiuos įvykius ir svarstė juos savo širdyje. Vaikelis Jėzus vystykluose, kaip jis vaizduojamas, pabrėžia paradoksą - „dėl mūsų gimė Mažas Kūdikėlis, - Amžinas Dievas“.

Gimimo vieta: tvartas ar ola?

Luko evangelijoje tik sakoma, kad „jiems nebuvo laisvo kambario“, todėl Jėzaus gimimo vieta galėjo būti tvarte. Ortodoksų tradicijoje teigiama, kad tvartelis, kuriame gimė Jėzus, buvo įrengtas oloje, kaip buvo įprasta tų laikų Artimuosiuose Rytuose. Ši tradicija (II a.) neprieštarauja istoriniams šaltiniams. Matas sako, kad išminčiai Jėzų aplankė „namuose“ (Mt 2, 11), o tai gali būti susiję su vėlesniu gimimo aprašymu.

Biblijos pasakojimo detalės ir tradicijos

Piemenys ir angelai

Evangelijoje pagal Luką pasakojama, kad „tų apylinkių laukuose stovyklaujantys piemenys naktį pakaitomis saugojo savo bandas“ (Luko 2:8). Knygoje „Daily Life in the Time of Jesus“ rašoma, kad avys naktimis būdavo laikomos lauke ne ištisus metus, o tik pradedant savaite prieš Paschą (kovo pabaiga) ir baigiant lapkričio viduriu. Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“.

Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta.

Betliejaus žvaigždė ir išminčiai

Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo dienomis, štai atkeliavo į Jeruzalę išminčiai iš Rytų šalies ir klausinėjo: „Kur yra gimusis Žydų karalius? Mes matėme užtekant jo žvaigždę ir atvykome jo pagarbinti“. Kelią į Palestiną išminčiams parodė ryški žvaigždė. Išvydę žvaigždę, jie be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino. Paskui jie atidengė savo brangenybių dėžutes ir davė jam dovanų: aukso, smilkalų ir miros. Karalius Erodas, būdamas garbėtroška, iškart užuodė pavojų žydų karaliui ir siųsdamas išminčius į Betliejų, tarė: „Keliaukite ir viską kruopščiai sužinokite apie kūdikį“. Tačiau tam kelią užkirto pats Dievas, ir išminčiai kitu keliu grįžo į savo šalį.

Ši „Betliejaus žvaigždė“ mokslininkų galutinai atmetama kaip supernova, t. y. sprogstanti žvaigždė. Betliejaus žvaigždė tradiciškai vaizduojama su kometos uodega. Kita galimybė - tai buvo labai reta dviejų planetų padėtis, suartėjimas 7 m. pr. Kr. Neginčijama, kad 7 m. pr. Kr. gruodžio 14 d. įvyko astronominis reiškinys. Kita žvaigždės atsiradimo galimybė - antgamtinis reiškinys.

Nors liaudyje išminčiai vadinami karaliais, Evangelija juos vadina išminčiais arba žyniais, graikiškai magoi (nuo šio žodžio kilę „magas“, „magija“). Veikiau jie buvo ne karaliai, o tie pagonių dvasininkai, kurie turėjo galią skelbti karalių. Pasak tradicijos, šie magai buvo susiję su Babilonijos ir Persijos pagoniškomis kultūromis, kuriose itin svarbų vaidmenį užėmė astrologija. Ne veltui pas Kristų juos atvedė žvaigždė - jie, kaip sako šv. Grigalius Nazianzietis apie astrologus, buvo žvaigždžių vergai. Todėl troparas apgieda juos kaip žvaigdžių garbintojus, t. y. stabmeldžius, kuriuos paradoksaliai žvaigždė išmokė garbinti Teisumo Saulę, Tikrąjį, Gyvąjį Dievą. Tradicija, kad išminčiai buvo trys „karaliai“, atvykę iš Rytų, skirtingų kontinentų: Azijos, Europos ir Afrikos, susiformavo nuo III a., o po 700 m. pr. Kr. tapo visuotinai priimta.

Pranašystės Senajame Testamente

Krikščionybėje manoma, jog Jėzus Kristus išpildė Senojo Testamento pranašystes, kurių svarbiausia buvo jo nukryžiavimas ir prisikėlimas. Štai keletas pranašysčių, susijusių su Mesiju:

• „Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis“ (Iz 7,14; Mt 1, 23).
• „O tu, Efrata-Betliejau, nors esi mažas tarp Judo miestų, bet iš tavęs kils Tas, kuris bus valdovu Izraelyje“ (Mch 5,1).
• „Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Jo viešpatavimas plėsis ir taikai nebus galo. Dovydo sostą ir jo karalystę jis sustiprins ir įtvirtins teisingumu ir teisybe per amžius“ (Iz 9,6-7).
• „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir moters sėklos“ (Pr 3,15). Tai vadinama „pirmąja evangelija“, kurioje numatomas šėtono žlugimas.
• „Linksmai džiūgauk, Siono dukra! Šauk, Jeruzalės dukra! Tavo karalius ateina pas tave“ (Zch 9,9).

Kalėdų šventės ištakos ir tradicijos

Kodėl gruodžio 25-oji?

Pirmieji krikščionys nešventė Jėzaus gimtadienio; svarbiausias įvykis jiems buvo jo nukryžiavimas ir prisikėlimas. Švęsti gimtadienį ilgai buvo laikoma pagonišku papročiu. Tikslios Jėzaus gimimo dienos šventimo tradicijos nėra. Jėzaus gimtadienis kaip šventė paminimas 354 m. kalendoriuje. Jame ši diena yra gruodžio 25-oji. Jėzaus gimtadienio šventimo priežasčių buvo keletas, viena iš jų - pabrėžti Jėzaus žmogiškumą.

Teisumo Saule Jėzus taip pat pavadinamas polemizuojant su gruodžio 25 dieną švęstu pagonišku festivaliu - Sol Invictus (Nenugalimosios saulės iškilmė). Jėzus yra tikroji pasaulį nušvietusi Saulė. Gimimo dienos šventimas imperijoje išpopuliarėjo tik nuo V a. Kokį mėnesį ir dieną Jėzus Kristus gimė, Biblijoje neparašyta.

Eglutės tradicija ir kiti Kalėdų simboliai

Eglutė Kalėdų simboliu tapo XVI a. ir atsirado Strasbūre 1605 m., pradžioje kaip dovanų medis, bet nepapuošta žvakėmis. XVIII a. ji išpopuliarėjo aukštuomenės bei turtingų miestiečių šeimose, o plačiau paplito XIX a. pabaigoje. Eglutė dabar simbolizuoja Išganytoju nepripažįstamą Kūdikėlį, bei atspindi bundančio gyvenimo prasmę. Kiti Kalėdų atributai, tokie kaip rojiškumą simbolizuojantys raudoni obuoliai (uždraustasis vaisius), riešutai, šventiniai pyragaičiai ir saldumynai, taip pat tapo neatskiriama šventės dalimi.

Šventasis Mikalojus ir Kalėdų Senelis

Dovanos Kalėdų metu yra susijusios su šv. Mikalojaus diena, kuri tradiciškai švenčiama gruodžio 6 d. Mikalojus, Miros miesto vyskupas, gyveno IV a. Jis garsėjo savo gerumu, pavyzdžiui, padėjo trims dukterims išvengti prostitucijos, slapta įmesdamas pinigų į jų namus. Vaikų apdovanojimas šv. Mikalojaus dieną atsirado vėlesniais laikais. Tačiau XX a. Klauso vardas buvo susietas su Kalėdų Seneliu. Tik naujaisiais laikais dovanų dalinimo tradicija buvo perkelta į Kalėdas.

Prakartėlės

Prakartėlės kaip Jėzaus gimimo scenos atsirado viduramžiais ir išpopuliarėjo XVI a. Jos vaizduoja šventąją šeimą, piemenis, išminčius ir dažnai gyvūnus.

Kas nėra minima Biblijoje: mitai ir klaidingos interpretacijos

Edge Hill universiteto (Jungtinė Karalystė) socialinių mokslų profesorius Chrisas Greenoughas sako, kad kai kurių žinomiausių Kalėdų istorijos dalių iš viso nėra Biblijoje. Jis teigia, kad „evangelijų pasakojimuose apie Jėzaus gimimą ir kūdikystę yra labai nedaug“ detalių. Biblija pasakoja, kad per Jėzaus gimimą buvo nedaug žmonių: tik jo tėvai, piemenys ir išminčiai.

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje lyginamos populiarios Kalėdų istorijos detalės su tuo, kas iš tikrųjų minima Biblijoje:

tags: #jezaus #gimimo #istorija

• Ugdymo galimybės lopšelyje-darželyje „Liepaitė“
• Saugių skalbiklių vaikams pasirinkimas
• Kačių nėštumo priežastys ir simptomai
• Finansinis raštingumas nuo mažens su „Swedbank“
• Svarbiausia informacija apie Dovainonių ikimokyklinio ugdymo skyrių