Gyvenimas Jehovos liudytojų šeimoje: nuo vaikystės smurto iki išsilaisvinimo
Knyga „Pasaulietė“ - tai pasakojimas apie praeitį ir, deja, kažkieno dabartį. Noriu atkreipti visuomenės dėmesį į vaikus, augančius netradicinėse šeimose ir kultūrose. Kol vieni tėvai augina būsimus piliečius, kiti, deja, tik paklusnius sekėjus.
„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad mormoniškas jos gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme“, - sako knygą perskaičiusi D. Augdama Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio, todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą - mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. „Pasaulietė“ - tai ir istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto.
„Gyvenimas yra visoks, ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės? O gal pamokos? Knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Nuo leidyklos pasiūlymo papasakoti savo istoriją iki pačios knygos pasirodymo prabėgo penkeri metai. „Ilgas knygos rašymo laikotarpis padėjo suvokti savo pačios požiūrį į man nutikusius dalykus, turėjau užtektinai laiko viską nuodugniai išanalizuoti. Pradiniame rankraštyje buvau tokia, kokią mane ir augino, - nuolanki kankinė. Tačiau kasmet rankraštis darėsi vis drąsesnis ir atviresnis. Dabar galiu be baimės pasakyti, kad visas duris išspardžiau ir laisvai vaikštau po savo vidinį pasaulį. Jei palyginčiau pirmąjį rankraštį su tuo, ką skaitytojai ras knygoje, turbūt nerasčiau nė vieno panašumo.
Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą - mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų. Tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto.
„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad jos mormoniškas gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. „Gyvenimas yra visoks - ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės - o gal pamokos? Ši knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio.
Jehovos liudytojų šeimoje augusios moters vaikystė buvo kaustoma taisyklių, privalomų veiklų ir graužaties dėl draugystės su kitatikiais. Kaip teigia pati Deimantė, dabar tai tik tamsus praeities šešėlis, o ji - tarsi atvirumo ambasadorė, kurios randai skatina žmones kalbėti apie skaudžius praeities išgyvenimus.
Praėjusių metų rudenį pasirodžiusi Deimantės Rudžinskaitės knyga „Pasaulietė“, kurioje ji atvirai pasakoja apie vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje, greitai tapo bestseleriu. Autorė sako po knygos pasirodymo besijaučianti tapusi savotiška atvirumo ambasadore visuomenei jautriomis temomis.
„Dėl to, kad žmonės mane išgirdo, pasijutau įprasminusi. Jaučiu didelį džiaugsmą pagaliau galėdama kalbėti - juk šeimos problemos ir religija visada buvo šventos, neliečiamos temos, kurias Lietuvos žmonės atsargiai apeidavo ratu“, - pokyčius po knygos pasirodymo komentavo Deimantė.
Kalbėdama apie vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje moteris neslėpė, kad didesnę traumą paliko gyvenimas pagal griežtas religines nuostatas, o ne smurtas šeimoje. „Kasdienis auklėjimas smurtu tiesiog sugriovė mano santykius su tėvais - mušama sukandžiu dantį, pagalvodavau, kad nekenčiu savo tėvų ir noriu kuo greičiau užaugti. Ir tiek. Tačiau fanatiškas gyvenimo būdas sukėlė ilgalaikius padarinius, susijusius su mano psichologine būsena“, - psichologinę sveikatą komentavo ji.
Moteris sako patyrusi asmenybės dualizmą: „Viena mano pusė laukė armagedono, kai Dievas išnaikins visus kitatikius ir Žemėje gyventi liks tik Jehovos liudytojai, o kita pusė norėjo su tais kitatikiais draugauti, bet tai buvo uždrausta - turėjau vengti draugysčių mokykloje ir kieme“.
Deimantės vaikystė sukosi aplink uždarą į organizacijos veiklą įsitraukusių žmonių bendruomenės ratą, kurių kasdienybė buvo panaši. Visgi pradėjusi lankyti mokyklą su „pasauliečiais“ vaikais, ji suprato, kad kiti gyvena visiškai kitaip.
„Gyvenome uždarame bendruomenės ratelyje, tačiau privalėjau lankyti mokyklą. Ten matydavau, kad kiti vaikai gyvena visiškai kitaip nei mūsų šeima ir silpnumo akimirkomis jiems pavydėdavau. Už tokias nuodėmingas mintis grauždavau save ir prašydavau Dievo atleidimo. Tokie ir panašūs potyriai, kuriuos detaliai aprašiau knygoje, tikrai neformuoja sveiko, laimingo žmogaus“, - mokyklos akimirkas prisiminė moteris.
Ne tik griežtos religinės nuostatos skyrė ją nuo kitų vaikų, bet ir kardinaliai kitokia kasdienybė, kurioje neegzistavo vaikams būdingos veiklos - būreliai ar žaidimai lauke.
„Vietoje to dalyvavau sektos veiklose: nešiojau lankstinukus, triskart per savaitę eidavau į Jehovos liudytojų sueigas, skaitydavau specialią literatūrą. Užuot planavusi, ką veiksiu užaugusi, kur stosiu, kuo būsiu, tiesiog laukdavau armagedono - kam mokytis, jeigu tuoj gyvensime rojuje“, - vaikystę prisiminė Deimantė.
Jos šeima buvo atsisakiusi įvairių švenčių - gimtadienių, Kalėdų, Velykų, Naujųjų metų. Kaip prisimena moteris, užuot džiaugusis nerūpestinga vaikyste, ji jausdavo nerimą, ar tikrai yra pakankamai gera.
Pasakodama apie etapą, kai susidomėjo uždraustu pasauliu, autorė neslėpė, kad labiausiai ją patraukė galimybė turėti savo nuomonę.
„Labiausiai traukė galėjimas laisvai mąstyti, nes būdama organizacijoje mąsčiau taip, kaip parašyta leidiniuose, kuriuos skaitydavau kasdien - juk taip ir veikia propaganda. Neturėjau savo nuomonės, buvau pilka organizacijos suformuota lėlytė. Žmonės iš „šėtono pasaulio“ man pasirodė spalvingos asmenybės“, - prisiminimais dalijosi ji.
Kertinio momento, kuris moterį paskatino atsitraukti nuo organizacijos veiklos, nebuvo, priešingai - tai buvo lėtas ir ilgas procesas.
„Vieno kertinio momento nebuvo, nes atsitraukimas nuo organizacijos buvo labai lėtas vyksmas, kurį galima įžvelgti skaitant visus mano vaikystės atsiminimus knygoje. Vis tik labiausiai nutolau nuo Jehovos liudytojų judėjimo tada, kai supratau, jog mano tėvai yra puikus atspindys to, kokius žmones pritraukia organizacija ir kokie žmonės slepiasi po pavyzdingo krikščionio kiautu: toksiški, nelaimingi, psichologiškai palūžę, veidmainiai. Nenorėjau būti to dalimi“, - sakė knygos „Pasaulietė“ autorė.
Į organizacijos veiklą įsitraukusių žmonių gyvenimuose taisyklės yra svarbios gyvenimo detalės, vienos jų - negalimi draugai už bendruomenės ribų ir ribojamos šventės. „Vaikas nuo pat gimimo turi būti ugdomas kaip būsimas literatūros platintojas, jam nuo vaikystės peršama mintis, jog evangelizacija yra pats svarbiausias ir kilniausias žmogaus darbas“, - apie taisykles pasakojo Deimantė.
Nors pasitaiko išimčių, kai tėvai neverčia savo vaikų griežtai laikytis organizacijos taisyklių, moters teigimu - psichologinis spaudimas vis tiek turi didelę žalą vaikams.
„Jie mokomi, kad Dievas nuolat stebi jų elgesį, tai net tokios vaikiškos emocijos kaip pyktis, smalsumas, užsispyrimas yra laikomos maištu. Vaikus persekioja baimė ir nerimas, kad dėl tokio nuodėmingo elgesio Dievas juos nužudys per Armagedoną.
Socialinis izoliavimas atskiria vaikus nuo bendraamžių už sektos ribų, todėl vaikams sunku integruotis į visuomenę. Negaunama socialinė patirtis trukdo vystytis empatijai, kūrybingumui, sprendimų priėmimo įgūdžiams“, - vaikams daromą žalą komentavo knygos autorė.
Ji priduria, kad priklausymas organizacijai nuo mažų dienų slopina savarankišką mąstymą - vaikai negali klausinėti, abejoti ar ieškoti alternatyvių dvasinių pažiūrų, nes privalo mąstyti taip, kaip formuoja organizacijos literatūra: „Jehovos liudytojų vaikai neišmoksta kritiškai mąstyti, pasitikėti savo nuomone ir jausmais“.
Į organizacijos veiklą įsitraukusių šeimų vaikams diegiama, kad aukštasis mokslas yra pavojingas ir nereikalingas - tą laiką verčiau skirti evangelizacijai.
„Ribotos švietimo galimybės užkerta kelią į profesines perspektyvas, ekonominį saugumą, gebėjimą kurti savarankišką gyvenimą. Propaganda apie evangelizacijos svarbą diegiama nuo pat mažens - vaikai girdi, kaip šaunu yra tapti pionieriumi ir neapmokamai dalinti lankstinukus 50 valandų per mėnesį. Taip organizacija užsiaugina paklusnius vergus, o žmonių gyvenimas tiesiog slenka pro šalį veltui“, - detalizavo autorė.
Sulaukusi pilnametystės Deimantė nutraukė ryšius su tėvais, kurių nepalaiko iki šiol. Ji užtikrintai teigia, kad šie santykiai - tik tamsios praeities šešėlis.
„Šiuo metu nebejaučiu traumos - mano žaizdos užgijusios, todėl dabar taip drąsiai visiems rodau randus - jie kieti ir neskausmingi. Kadangi esu emociškai stipri ir sveika, jaučiu pareigą padėti kitiems, patyrusiems panašius dalykus - juk niekas neįkvepia taip, kaip tikros žmonių istorijos“, - traumų padarinius komentavo moteris.
Paklausta, kiek yra galimybių padėti į organizaciją įsitraukusiems asmenims, Deimantė užtikrinta - kelio „prieiti“ prie šių žmonių tiesiog nėra.
„Organizacijos nariai yra išmokinti blokuoti bet kokią neigiamą informaciją apie savo tikėjimą. Organizacija jiems įteigia, jog tokios istorijos kaip mano - atskalūnų šmeižtas, šėtono melas. Savo veikla nesiekiu ištraukti jau įtikėjusių žmonių, bet tikiuosi, kad po šios istorijos paviešinimo, į šią ir panašias sektas įsitrauks vis mažiau naujų narių“, - pasakojo ji.
Didelės sėkmės sulaukusi pirmoji Deimantės knyga „Pasaulietė“ jai tapo lyg terapijos seansu, kuriuo siekia paskatinti panašias patirtis patyrusius žmones kalbėti.
„Giliai širdyje vyliausi, kad „Pasaulietė“ taps ne tik sensacinga istorija, bet ir įrankiu. Iš tikrųjų, prieš pasirodant knygai, naiviai įsivaizdavau, kad žmonės perskaitys ir staiga ims drąsiai kalbėti apie savo patirtis. Kad tai taps terapija ne tik man, bet ir visuomenei - juk visi turėjom skaudžių vaikystės patirčių. Deja, realybė kol kas atrodo šiek tiek kitaip: žmonės atvirauja, bet ne viešai, o mano asmeninėse žinutėse“, - pasakojo Deimantė.
Po knygos pasirodymo autorė iki šiol sulaukia įvairių išpažinties laiškų - jai rašo ir savo patirtimis dalijasi žmonės, gyvenę griežto tikėjimo aplinkoje. Dažnai laiškuose išsakytos patirtys būna dar skaudesnės nei jos pačios aprašytos.
„Man rašo įvairūs žmonės - moterys, vyrai, jauni, vyresni. Žmonės, auginti įvairių tikėjimų pagrindu, sužeisti sektų diegto absurdo ir net tradicinių religijų griežtų dogmų. Jie rašo ilgus, jautrius laiškus, dalijasi patirtimis. Rašo tie, kurie išgyveno įvairių formų smurtą - emocinį, fizinį, psichologinį. Jų istorijos dažnai dar skaudesnės nei mano - pasakojimai apie baimėje praleistą vaikystę, tėvų manipuliacijas, visuomenės abejingumą, traumų pasekmes, kurios iki šiol neduoda ramybės. Labai laukiu, kada ir jie prabils viešai, nes problemos sprendžiasi tik tada, kai jas įgarsiname“, - sakė knygos „Pasaulietė“ autorė.
„Mes gerbiame ponios Rudžinskaitės teisę kalbėti apie savo gyvenimą. Tačiau daugelis jos išsakytų tvirtinimų yra klaidinantys ir visai neteisingi. Ponia Rudžinskaitė niekada netapo Jehovos liudytoja. Prie mūsų bendruomenės priklausė tik jos mama. Be to, kaip ji ir pati sako, mūsų religinius susirinkimus ji su mama lankė tik kurį laiką. Ji pripažįsta, kad nebelankyti tų susirinkimų apsisprendė savo noru ir kad niekas jos nespaudė juos toliau lankyti. Jehovos liudytojai labai vertina išsilavinimą. Jų požiūriu, įgyti jį labai svarbu. Mūsų leidiniuose apie tai daug rašyta, pavyzdžiui straipsniuose „Kaip padėti vaikui geriau mokytis“, „Ką daryti, kad geriau sektųsi mokslas?“, „Mokykliniais metais pasidėk pamatą ateičiai“. Šie straipsniai rodo, kaip mūsų bendruomenė vertina gerą išsilavinimą ir gerbia visą švietimo sistemą. Jehovos liudytojų bendruomenė yra visiškai atvira. Kaip rodo ir įvairios akademinės studijos, mūsų bendruomenė „sklandžiai integruojasi į visuomenę“ ir „daugeliu įvairių būdų prisideda prie visuomenės augimo, santarvės ir klestėjimo“. Jehovos liudytojai yra normalūs žmonės ir nori džiaugtis gyvenimu. Kaip ir daugelis, jie rengia vakarėlius, lankosi prekybos centruose, žiūri televiziją ir filmus, naudojasi internetu, mėgsta sportuoti ir leisti laiką su draugais. Taip pat stengiasi sudaryti jaukią, saugią aplinką savo vaikams ir padėti jiems ugdytis tvirtas moralines vertybes bei norą siekti prasmingų tikslų. Mes raginame vaikus atvirai išsakyti savo požiūrį ir ugdome jiems kritinį mąstymą, kad subrendę gebėtų savarankiškai apsispręsti, kuo tikės. Nors tvirtai laikomės savo įsitikinimų, tikrai neteisiame ir nesmerkiame žmonių, kurių pažiūros kitokios. Priešingai, mūsų mokymai pabrėžia, kaip svarbu mylėti, gerbti ir rodyti gerumą visiems žmonėms, kad ir kokie būtų jų religiniai įsitikinimai. Džiaugiamės, kad mūsų šalyje ginama tėvų teisė skiepyti vaikams savo įsitikinimus ir vertybes.“
D. Rudžinskaitė apsilankė Delfi TV laidoje „Delfi Diena“, kurioje ne tik pristatė penkerius metus rašytą knygą, bet ir šiek tiek praskleidė savo ankstesnio gyvenimo šydą. Ji pasakojo, kad vaikystės patirtys ją paskatino apie tai prabilti garsiai. „Užaugau, išsilaisvinau iš tam tikros priespaudos. O gyventi ilgai ir ramiai man nepavyko, nes vis perskaitydavau apie vaikus, kurie patiria smurtą, tai mane šokiravo ir vis sugrąžindavo į praeitį. Po kiek laiko supratau, kad problema yra ne tik smurtas - mažai kas apie tai kalba, bet žalą vaikams daro ir religinis auklėjimas. Mano žiniomis, aš esu pirmoji, kuri ėmė garsiai apie tai kalbėti“, - teigė knygos autorė. Deimantė pasakojo, kad leidykla su ja susisiekė pati - pastebėjo merginą socialiniuose tinkluose. „Didžiąją dalį knygos parašiau per kovido pandemiją - turėjau pakankamai laiko pasikuisti atmintyje. Kitas dalykas - aš turiu vizualią atmintį, todėl atvaizduoti visas detales nebuvo labai sudėtinga. Knyga gimė per 5 metus“, - kalbėjo pašnekovė. Mergina laidoje prisiminė vaikystę. Ji pasakojo vienu pastebėjusi, kad šeimoje viskas vyksta priešingai, nei traktuojama išorėje - pavyzdžiui, skirtingai nei kiti vaikai, ji susidurdavo su smurtiniais išpuoliais. Kilo klaustukų ir dėl artimųjų propaguojamo tikėjimo. „Jutau labai daug priešpriešų tarp savo auklėjimo ir to, ko yra mokoma mūsų religijoje. Nebesupratau, kas darosi - tas pasaulis, nuo kurio mane visą laiką bandė saugoti, pasirodė esantis saugesnis nei mano pačios namai. Ėmus abejoti religija atėjo emocinis išsilaisvinimas“, - atviravo Deimantė.
Iš pradžių prie Jehovos liudytojų bendruomenės prisijungė jos mama, paskui į tai įsitraukė ir močiutė, anksčiau šį judėjimą vadinusi sekta. Galiausiai prie jų prisijungė ir Deimantės tėtis. Paklausta, kas lemia dvasinių bendruomenių plėtrą, pašnekovė šyptelėjo - religija, anot jos, veikia tinklinio marketing principu. „Vienas tuo įtikėjęs trokšta pasidalinti žinia su kitais. Ta žinia plinta ir kuo daugiau žmonių į tai įtrauki, tuo visiems nuo to geriau, tuo daugiau Dievo malonės taškų gauni. O prekė, kurią stumdo Jehovos liudytojai, yra amžinas gyvenimas. Tai tikrai geriau, nei koks kūno kremas. Žmonės susidomi. Tai, kad mano šeimos rate net patys didžiausi skeptikai tuo įtikėjo, parodo, kokia gera manipuliacijų sistema yra išvystyta. Tų visų vadybinių pagrindų bendruomenės nariai yra mokomi ir, kaip matome, jie puikiai įsisavina žinias“, - kalbėjo moteris.
Dėl šios priežasties, atsidūrus šalia žmonių, kurie bando įkalbėti priimti Jehovos liudytojų tiesas, tampa išties sudėtinga. Nors Deimantė tikina neturinti apčiuopiamo patarimo, padėsiančio atsilaikyti prieš bendruomenės narius, vis tik akcentuoja svarbų niuansą. „Tuo įtikėję žmonės gyvena savo pasaulyje. Jiems nereikia jokios kritikos iš šono ar iš artimųjų, nes jie tai laiko tik dar didesniu savo tikėjimo patvirtinimu. Neva pasaulis tikrai yra blogas, yra būtent taip, kaip rašo tuose leidiniuose. Jie galvoja, kad kritikai bando juos atitraukti nuo Dievo. Su pokalbiais tik sugadinsite santykius, vienintelis dalykas, ką galima padaryti - atkreipti dėmesį į tikinčiųjų vaikus. Norisi, kad kažkas juos pakalbintų, išsiaiškintų, ar jie tikrai laimingi. Manau, kad aštuonmečiui tikėti, jog Dievas jį sunaikins per Armagedoną, gyventi baimėje ir kaltėje yra tikrai nenormalu. Kas daugiau padės, jeigu ne aplinkiniai?“, - klausė „Pasaulietės“ autorė.
Vis dėlto pačiai Deimantei teko gelbėtis pačiai - niekas iš aplinkos tuokart nepasiteiravo, ar ji jaučiasi saugi. „Labai anksti supratau, kad Dievas mano maldų neklauso. Tikrai buvo situacijų, kai man reikėjo jo pagalbos. Mano viltis buvo sulaukti 18-os ir imti gyventi savarankiškai. Tuo vadovavausi visą gyvenimą. Man tėvai tai irgi nuolat primindavo teigdami, kad iki 18-os turiu gyventi pagal jų tikėjimą ir normas, o po to galėsiu daryti kaip noriu. Iki šiol džiaugiuosi kiekviena laisva savo gyvenimo diena, - šypteli pašnekovė. - Juk aš dar visai neseniai tikėjau, kad gyvenimas yra amžinas. Dabar aš jau suvokiu jo laikinumą ir vertinu tas trumpas dienas.“
Su tėvais D. Rudžinskaitė nebendrauja jau 12 metų. Paskutinį kartą jie buvo susitikę per senelio laidotuves, tiesa, ir tada vieni kitiems neištarė nė žodžio. „Mes vieni kitus ignoravom, net nepasisveikinom. Su tėvais nebelikę jokio santykio, o su seneliais kurį laiką dar bendravau. Vis tik kai pradėjau viešai kalbėti, seneliams pasidarė per skaudu. Gal jiems buvo nemalonu prieš kaimynus, gal jie tiesiog nenorėjo priimti tos informacijos, viską neigė ir paprasčiausiai nustojo su manimi bendrauti“, - kalbėjo Delfi TV laidos viešnia.
Jehovos bendruomenės nariai vis dar bando netiesiogiai susisiekti su Deimante, bandydami įrodyti, kad tai, kas parašyta knygoje, nėra tiesa. „Jie labai nori, kad žodis būtų suteiktas ir jiems. Jie jaučiasi lyg apšmeižti“, - šyptelėjo „Delfi Diena“ viešnia, pokalbio pabaigoje dar kartą pridurdama, kad šiandien jaučiasi kaip niekada laiminga. Visą pokalbį su knygos „Pasaulietė“ autore D. Rudžinskaite galite matyti vaizdo įraše, esančiame straipsnio viršuje.
PAPILDYTA Praėjus kelioms savaitėms po pasirodžiusio straipsnio, į Delfi redakciją kreipėsi Jehovos liudytojų bendruomenės atstovas. Publikuojame bendruomenės atsaką į Deimantės pasakojimą, teksto kalba netaisyta. Suprantame ir vertiname kiekvieno teisę reikšti savo jausmus ir viešai kalbėti apie jam svarbius dalykus. Tačiau Jehovos liudytojai negali savęs atpažinti knygos ir šio straipsnio autoriaus aprašyme. Jehovos liudytojai visame pasaulyje žinomi dėl tarpusavio meilės bei atjautos, kurią įgyja taikydami Biblijos principus. Tikime, kad šeima turi būti laimės ir džiaugsmo šaltinis bei vieta, kur vaikai jaučiasi mylimi ir saugūs. Mums liūdna, kad p. Rudžinskaitė turi neigiamų jausmų savo tėvams. Tačiau mums atrodo nesąžininga ir įžeidu taikyti jos patirtį visiems Jehovos liudytojų tėvams. Realybė tokia, kad dauguma Jehovos liudytojų vaikų yra labai patenkinti savo auklėjimu. Esame susirūpinę, kad straipsnyje pateikiama nepagrįsta generalizacija skatina išankstinį nusistatymą ir nepakantą Jehovos liudytojų šeimoms ir mūsų religinei mažumai, kuri jau yra dezinformacijos auka. Priešingai nei teigiama straipsnyje, akademinės studijos parodė, kad Jehovos liudytojai „rodo didelę pagarbą gyvybei ir žmogaus orumui“, „nėra sektantiški“, o jų mokymams „būdinga platesnė pasirinkimo laisvė ir asmeninių sprendimų laisvė“. Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) ne kartą Jehovos liudytojus apibūdino kaip „žinomą religiją“ ir paskelbė daugiau nei 70 sprendimų, patvirtinančių, kad jų religinę praktiką saugo Europos žmogaus teisių konvencija. 2022 m. EŽTT aiškiai pareiškė, kad jokiuose [Jehovos liudytojų] leidiniuose nenustatyta smurto, neapykantos, prievartos, įžeidinėjimų, pašaipų ar raginimų ką nors atskirti ar diskriminuoti“. (Byla Taganrog LRO ir kt. prieš Rusiją, § 200)
„Pagrindinis dalykas, ką mes turėjome daryti tai - gelbėti žmones. Mes nuoširdžiai galvojom, kad gelbėjam gyvybes ir man nuo vaikystės buvo kalama į galvą, kad tai yra svarbiausias darbas ir mano misija. Kai tik pradėjau vaikščioti, su mama eidavau nuo durų prie durų ir nešiojau Jehovos liudytojų literatūrą. Tas gyvenimas buvo nuolatinėje baimėje, nes bet kada gali prasidėti Armagedonas. Aš nuolat galvodavau - gal aš nepakankamai gera? Gal nepakankamai skaičiau Biblijos? Nepakankamai daug lankstinukų išdalinau?“ - skaudžia patirtimi LNK laidoje „Bus visko“ dalijosi moteris.
Tačiau už uždarų durų laukė dar didesnis siaubas - fizinės bausmės už menkiausią nusižengimą, emocinis spaudimas ir seksualinės prievartos patirtys, palikusios gilų randą visam gyvenimui. „Kartais net nežinau, kas man skaudžiau - ar vaikystėje patirta prievarta, ar religinė manipuliacija, kurios pasekmes jaučiu iki šiol,“ - sako ji.
Vis dažniau žiniasklaidoje pasirodančios kraują stingdančios antraštės bei istorijos apie prieš savo valią apsvaigintas merginas palietė ir laidos heroję. Todėl dalydamasi savo patirtimi ji tikisi įkvėpti drąsos kiekvienai netylėti ir kreiptis pagalbos. „Aš pati, atrodo, kad matau tą visą vaizdą, kas buvo išgyventa. Aš nusprendžiau nelikt gyventi aukos vaidmeny. Nusprendžiau, kad noriu būti kovotojos vaidmeny. O kovotojas yra žmogus, kuris eina drąsiai apšviestas televizinių lempų ir kalba apie jautrias temas tam, kad problemos būtų sprendžiamos.“
Jehovos liudytojų šalininkus Deimantė vadina paprastai - sekta. Įvairios religinės organizacijos yra paplitusios visame pasaulyje ir turi tūkstančius savo sekėjų. Ir nors apie įvairias sektas sklando skirtingos legendos, kaip pati moteris pasakoja, jos visos veikia panašiu principu ir dangstosi skelbdamos Dievo žodį: „Viskas vykdavo per manipuliavimą. Per tokį psichologinį smurtą, kurio patys nariai niekada nejaučia. Jie ten negalvoja, kad jais yra naudojamasi ir kad jų smegenys yra programuojamos.“
Jau šią šeštadienio pavakarę 17.30 val. laidoje „Bus visko“ Deimantė atskleis ne tik, kaip atrodo Jehovos liudytojų gyvenimas už uždarų durų, bet ir pasidalys itin skaudžiomis patirtimis - apie motinos smurtą ir dar jaunystėje patirtą seksualinę prievartą.
„Knyga „Pasaulietė“ - tai pasakojimas apie mano praeitį ir, deja, kažkieno dabartį. Noriu atkreipti visuomenės dėmesį į vaikus, augančius netradicinėse šeimose ir kultūrose. Kol vieni tėvai augina būsimus piliečius, kiti, deja, tik paklusnius sekėjus. Neskatinu pirštu baksnoti į kitokius, tiesiog noriu pasidalinti patirtimi ir pakviesti būti atidžiais savo aplinkos stebėtojais“, - sako Jehovos liudytojų šeimoje Šiauliuose gimusi ir augusi fotografė, stilistė Deimantė Rudžinskaitė, debiutuojanti atsiminimų knyga „Pasaulietė“.
Leidyklos „Baltos lankos“ išleistą knygą pirmieji į rankas paims „Sostinės dienų“ lankytojai ir lankytojos - „Pasaulietė“ iš spaustuvės keliaus tiesiai į leidyklos stendą „Knygų aikštėje“. Penktadienį, rugpjūčio 30 d., 16 val. prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro vyks ir knygos pristatymas: autorę kalbins reklamos specialistė, TV laidų vedėja Dovilė Filmanavičiūtė.
„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad mormoniškas jos gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme“, - sako knygą perskaičiusi D. Filmanavičiūtė.
Augdama Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio, todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą - visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.
Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą - mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nebijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.
„Pasaulietė“ - tai ir istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.
„Gyvenimas yra visoks, ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės? O gal pamokos? Knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Lenkiu galvą už narsią širdį ir didelę meilę gyvenimui“, - perskaičiusi knygos rankraštį įspūdžiu dalijasi strateginės komunikacijos specialistė, rašytoja, autorinių laidų vedėja Viktorija Urbonaitė.
Nuo leidyklos pasiūlymo papasakoti savo istoriją iki pačios knygos pasirodymo prabėgo penkeri metai. Autorė sako, kad per tą laiką įvyko didžiulių pokyčių - ne tik rankraštyje, bet ir jos gyvenime.
„Ilgas knygos rašymo laikotarpis padėjo suvokti savo pačios požiūrį į man nutikusius dalykus, turėjau užtektinai laiko viską nuodugniai išanalizuoti. Pradiniame rankraštyje buvau tokia, kokią mane ir augino, - nuolanki kankinė. Tačiau kasmet rankraštis darėsi vis drąsesnis ir atviresnis. Dabar galiu be baimės pasakyti, kad visas duris išspardžiau ir laisvai vaikštau po savo vidinį pasaulį. Jei palyginčiau pirmąjį rankraštį su tuo, ką skaitytojai ras knygoje, turbūt nerasčiau nė vieno panašumo.
📌 PIN su Deimante Rudžinskaite | Jehovos liudytojai, smurtas šeimoje, baimė mirti, gijimas, šviesa
Knygos autorė, Deimantė Rudžinskaitė, dalijasi savo patirtimi, kaip augimas Jehovos liudytojų šeimoje, griežtos taisyklės ir smurtas paveikė jos gyvenimą. Ji atkreipia dėmesį į psichologinį ir dvasinį smurtą, su kuriuo susiduria vaikai.
Nors Jehovos liudytojų bendruomenė neigia kai kuriuos autorės teiginius ir pabrėžia savo požiūrį į išsilavinimą bei atvirumą visuomenei, Deimantės istorija yra svarbus liudijimas apie sunkumus, su kuriais susiduria vaikai, augantys uždarose religinėse bendruomenėse. Knyga „Pasaulietė“ tampa ne tik asmenine išpažintimi, bet ir raginimu atkreipti dėmesį į pažeidžiamiausias visuomenės grupes.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
