Jono Biliūno „Kūdikystės sapnai“: Vaikystės pasaulio ir sąmonės gelmės

Lietuvių literatūros klasiko Jono Biliūno kūryba išsiskiria subtiliu žmogaus sielos ir patirties gylio nagrinėjimu. Jo kūrinių rinktinė, į kurią įeina ir „Kūdikystės sapnai“, yra neįkainojamas lobis kiekvienam, norinčiam pažinti rašytojo talentą ir epochos dvasią. Ši rinktinė apima tokius žymius apsakymus kaip „Ant Uetlibergo giedra!“, „Žvaigždė“, „Pakeleivingi“, „Nemunu“, „Tikėjimas“, „Laimės žiburys“, „Kliudžiau“, „Ji ir jis“, „Joniukas“, „Piestupys“, „Lazda“, „Ubagas“ ir „Brisiaus galas“ bei apysaka „Liūdna pasaka“. „Kūdikystės sapnai“ suskirstyti į keturias dalis: „I. Senutė Baltruvienė“, „II. Motina“, „III. Pirmieji atsiminimai“ ir „IV. Krikštomočia“.

Knyga iliustruota 2004 m. respublikinio piešinių konkurso, skirto J. Biliūno 125-ajam gimtadieniui, dalyvių piešiniais, suteikiančiais kūriniams dar daugiau autentiškumo ir gyvumo.

Fenomenologinė perspektyva Jono Biliūno kūryboje

Jono Biliūno kūryba, ypač „Kūdikystės sapnai“, yra puikus fenomenologinio tyrimo objektas. Straipsnio fenomenologinio tyrimo objektas - Jono Biliūno sąmonės kūrybinio pasireiškimo atvejai, įrėminti atsiminimo sapno („Kūdikystės sapnai“), papildomi pasakos („Liūdna pasaka“) ir kitų tekstų. Fenomenologiniu žvilgsniu apsibrėžiamas tyrimo ratas ir rakursas, kuriuo į matantį bei tikrovę atveriantį žvilgsnį žvelgiama.

Toks žvilgsnis susitelkia į ženklus, atpažinimu juos ištraukia iš nebūties, transformuoja pagal patirtį, išgyvenamą būseną ir perinterpretuoja. Svarbiausias Biliūno ženklinamas laukas - savumo, savosios prigimties. Jame savaime realizuojamas esminis fenomenologinis principas - grįžimas prie daiktų. Pirminis Biliūno kūrybos fenomenologiškumas kyla iš pasikliovimo savo sąmone, jos intencijomis, nukreiptomis ir kreipiančiomis. Biliūno sąmonė turi M. Prousto kūrybai artimų intencijų - susigrąžinti prarastą, pradingusį laiką, tarsi iš naujo jame įsibūti ir jį patį įbūtinti dabartyje.

Fenomenologiškai skaitant „Kūdikystės sapnus“ einama susitikimo su kūriniu keliu; siekiama matyti tai, kas tekste ir tekstu matoma. Žvilgsnis suvokiamas kaip aktyviausias suvokimo instrumentas, visada dvipusis, dviašmenis. Matoma ne tik dabar, matoma ir tai, kas praėję - atmintis yra akių atsigręžimas atgal, kad tai, kas nutolę, iš naujo priartėtų, virstų nauju dabar. Atminties turinį sudaro patyrimai; tai, kas yra įvykę taip, kad palietė sąmonę ir palytėjimu išliko kaip amžina žmogaus dabartis. Suvokdami patiriame patirta, tekstas tampa gyvenamojo kūno gyvenamuoju kūriniu. Kuriančioji sąmonės būsena atsiliepia suvokiančioje sąmonėje - kaip atitikimų-susitikimų galimybė.

„Kūdikystės sapnų“ dalys ir jų prasmės

Kūrinys „Kūdikystės sapnai“ yra suskaidytas į keturias, viena su kita susijusias dalis, kuriose atsiskleidžia pagrindinio veikėjo vaikystės patirtys, santykiai su aplinka ir pirmieji pasaulio suvokimai. Ši struktūra leidžia nuosekliai sekti vaiko brendimą ir jo sąmonės formavimąsi.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrintos pagrindinės kiekvienos dalies temos:

I. Senutė Baltruvienė: Pasakos ir tikrovės riba

Pirmoji kūrinio dalis nukelia į vaiko atmintyje išlikusį pasaulį, kuriame senoji Baltruvienė tampa mistine ir galinga figūra. Dar ir dabar, kaip gyva, stovi man akyse Baltruvienė, aštuonių dešimtų metų senutė. Sunki amžiaus našta ir vargų jungas nulenkė žilą jos galvą žemyn, išvagojo raukšlėmis kadai tai gražų veidą ir silpstančion rankon įspraudė kreivą šakotą lazdelę. Vaikams ji atrodo paslaptinga ir baugoka.

Kūdikio gimimas apipintas kaimo legendomis. Vaikai, lydimi baimės ir smalsumo, patraukia pas Petrą. Ant galo susitarę einam pas Petrą, ilgai stovime priemenėj, nė vienas nedrįsdamas pirmas eiti vidun, iš palengvo praveriame duris, kumšydami vienas kitą bailiai sueiname grinčion, nusiimame nuo savo galvų kepures ir susigūžę, kaip maži ančiukai, sustojame prie durų, nežinodami, ar čia pasilikti, ar eiti toliau. Viduj iššluota, šviesu. Ant lovos guli Petrienė, šaly jos kaba pataisytas lopšys; aplink sukinėjasi senutė. Troboj nieko daugiau nėra. Mums suėjus, senutė prisiartina prie durų, nieko nesakydama brukš brukš ištraukia nuo mūsų visų kepures ir nusineša pas lopšį.

Nors nesuprantam kas, bet matom, kad atsitiko negerai. Išsigandę, išplėtę akis, žiūrime tai į vienas kitą, tai į lopšį, tarsi klausdamies, kas dabar reikia daryti, kaip be kepurių namo pareiti. Tuomet pasigirdo verksmas. „O ko jūs, vaikeliai?“ - klausia užgirdusi verksmą senutė ir eina prie mūsų. Norėdama visai mus nuraminti, senutė priveda visus prie lopšio ir rodo mums „lėlę“. „O ką, ar gražus?“ - klausia ji. Vaikų galvose kyla klausimai apie kūdikio kilmę ir tapatybę. „Tai dėl to, vaikeliai, kad jis dabar da žydelis, vardo neturi,“ - aiškina mums senutė. „Tai paskui jau jis nebebus žydelis?“ - klausia vaikai. „O iš kur, senut, Tamsta jį parnešei?“ - „Iš upelio, vaikeliai,“ - atsako senutė.

Nustebę klausom senutės ir sukam sau galvas, kaip tas visa kas gali būti. Ant galo atsisveikinam su ja ir einam iš gryčios. Orie susitarę einam pas upelį, ar nepamatysime ir mes kokios nors „lėlės“ plaukant. „Ut, žiūrėkit,“ - kaip ir ko pabūgęs, sako pašnibždomis vienas iš mūsų ir rodo pirštu duobėn. Išplėtę akis žiūrim vandenin ir matome tenai tik mažučius, juokingai išsireiškusius savo veidus. Tai pirmasis susidūrimas su tikrove, paneigiančia vaizduotės sukurtas pasakas.

II. Motina: Saugumo ir meilės uostas

Antroji dalis atskleidžia gilų vaiko ryšį su motina, kuri yra saugumo, šilumos ir paguodos simbolis. Išalkęs ir sušalęs vaikas grįžta namo: „Mama, valgyt noriu!“ - „O kur teip ilgai lakstei?“ - rūsčiai, bet kartu rūpestingai sako motina. Jis pasakoja apie savo nuotykius: „Buvau pas Petrą: senutė lėlę parodė...“

Motinos rūpestis pasireiškia kasdieniuose veiksmuose. Motina meta verpti, priėjus nuvelka mane, - žiponą padeda ant lovos, kepurę pakabina ant kablio ir eina prie krosnės: tenai paima bliūdžiuką ir įpilia man šiltų užbalintų batvinių. Išalkęs ir sušalęs valgau kaip šieną pjovęs. Po valgio, persižegnojus, seka ramybės akimirka su motina. Prisiglaudęs ir padėjęs ant jos kelių savo galvą tyliu ir klausaus tik, kaip romiai ir vienodai ūžia kalvaratas. Teip gera prie motinos! Ji viena ranka verpia, kita glosto mano galvą.

Vaikas ir vėl kelia klausimą apie savo gimimą: „Mama, ar ir mane senutė atnešė iš upelio?“ Motina, jausmingu balsu, pasakoja tikrovę: „Tu gimei pavasarį prieš pačias Velykas; silpnutis toks buvai, tarėm, kad nebegyvėsi, tą pačią dieną ir krikštytų tave vežė.“ Ji guodžia vaiką: „Gerai, vaikeli, kad nenumirei, argi nebūtų gailu manęs palikti?“ - sako jausmingu balsu motina, spaudžia mane prie savo krūtinės ir bučiuoja man galvą. Motina taip pat išreiškia nerimą dėl vaiko ateities: „Nebus iš tavęs artojaus,“ - tęsia ji gailestaudama toliau. „Cit, vaikel, neverk,“ - maldo ji mane. Verpdama motina supa mane savo kojom, o maloni dainos gaida tarsi lepina ir liūliuoja prie miego. „Garnys, garnys, tas ilgakaklys!“

III. Pirmieji atsiminimai: Pasaulio pažinimas per vaiko akis

Trečiojoje dalyje pateikiami fragmentiški, tačiau ryškūs vaikystės prisiminimai, tarsi išdraskyto žolyno lapeliai. Kaip išdraskyto gražaus žolyno atskiri lapeliai stovi akyse seniai pralėkusios mažumės paveikslai... Atsimenu, sėdžiu mažas lopšy. Nuo langų šviesiomis juostomis išsitiesę saulės spinduliai. Troba šviesi, iššluota. Šalia lopšio sėdėjo seserėčia. Nieko daugiaus nėra, tik šaly mano lopšio sėdi seserėčia Marjona ir meldžias. Ji persižegnoja, padeda ant lango knygą ir eina prie krosnės. Aš seku paskui ją akimis ir žiūriu, ką ji daro: matau, kaip atidengia krosnę, įkiša vidun galvą ir ištraukia iš tenai puodynėlę; matau, kaip atpjauna gabalėlį mėsos ir neša man, - aš linksmas. Pavalgęs lieku dar linksmesnis, atsistoju lopšy, nusitveriu jo virvių ir pradedu supties teip, kad net lingė į lubas daužos. Išsigandusi Marjona laiko iš abiejų lopšio pusių savo rankas, bijodama, kad neiškrisčiau, ir stabdo mane. Bet aš jos neklausau, juokiuos balsiai ir supuos dar labiau. Juokias ir Marjona. Ant galo nuvargstu ir prašau jos, kad iškeltų mane iš lopšio...

Kiti ryškūs atsiminimai - tai vestuvių šventė. Tai vėl atsimenu vestuves. Pilna gryčia žmonių: šūkauna, rėkauna, šoka; aplink mano lopšį ant lovos ir suolo susėdę su didelėmis ir mažomis smuikomis muzikantai griežia kaip tik gali. Aš pats sėdžiu lopšy, apkrautas saldumynais, „paukštytėmis“ ir barankomis; vieną didelę baranką turiu pakėlęs rankoje ir rodau kiekvienam, kuris tik prisiartina prie lopšio, ir labai džiaugiuos, jeigu kas kraipo galvą ir stebisi, kad pas mane baranka iš tiesų labai didelė: su tokiu tuojau pradedu savotiškai kalbėties ir rodyti jam visą savo turtą, kuriuo mane vestuvininkai apdovanojo. Išpasakojęs visa vėl pradedu į visas šalis dairyties, iš viso ko stebėdamas ir nieko nesuprasdamas.

Vaikas atidžiai stebi aplinką, suteikdamas jai savas reikšmes. Sėdžiu, būdavo, ant lovos ir dairaus pro langą. Daug ką matau: ant kalnelio tęsiasi eile ir stovi susikimšusios sodžiaus trobos, daržinės ir gurbai; po dešinei plikas jau laukas, miškais iš galų apsiauptas; po kairei vėl miškai niūkso. Bet mano ypatingą atidžią atkreipia į save stovinčios už sodžiaus vienoj vietoj dvi pušys, kitoj - dvi eglės. Abi pušys senos, drūtos, bet viena aukšta aukšta su palinkusia viršūne, antra žema ir kreiva. Nežinau kodėl, bet man regis, kad aukštoji pušis tat ne kas kitas, kaip tik žydas Arelis, ką su puodais važinėja; rodos, atskiriu ant tos pušies ne tik ilgojo Arelio barzdą, bet ir maišą, kurį jis visados ant pečių nešiojas. Žemoja pušis - tai nedidelis, susikuprinęs kromininkas Icikas; man rodosi, kad ta pušis, kaip tik Icikas, pasirėmusi lazdos turi ant savo pečių didelį kromą. Dvi eglės tai dvi seserys grytelninkės (kampininkės), kurios vaikščioja pas mus linų brauktų; kaip jos ir tos dvi eglės, rodosi, apsisupusios skaromis savo galvas: viena aukšta, laiba, kita trumpa, drūta.

Atsidaro gryčios durys, ir įeina kažin kokie nepažįstami žmonės: vyras ir moteriškė. Bučiuoja jie mano tėvui ir motinai rankas, sveikinas su mano broliais ir su sesute. Moteriškė prisiartina prie manęs ir padeda ant lovos kažin ką storai apvyniotą, susuptą ir apklotą. Iš tenai pradeda kažin kas plonu balseliu verkti. „Joniuk, pasisveikink gi su viešnia,“ - sako prisiartinusi motina. Nieko nesuprantu: kokia ji man sesytė, jeigu jos nepažįstu; turiu sesytę, tai ta kartu su manim gyvena, o čia - svetima, ir su kažin kokiuo svetimu vyru, o ne su broliu, atvažiavo. Bet nors netikėdamas ir abejodamas prisiartinu ir bučiuoju jai ranką. „Mama, o kas čia yra?“ - klausiu. „Tenai lėlė guli!“ - atsako ji. Vėl nieko nesuprantu, nes dėdė suaugęs didelis žmogus ir visados pypkę rūkydamas ateina, o aš ir pats mažas, ir pypkės nerūkau, tai koks gi aš dėdė, - manau sau. Bet greitai užmirštu apie tai, pradedu rūpestingai roplinėti aplink kūdikį ir jį žadinti. „Mama, mama!“ - šaukiu, pranešdamas apie kūdikio pabudimą.

IV. Krikštomočia: Tikėjimo ir netekties patirtys

Paskutinėje dalyje vaikas keliauja pas krikštamąją ir susiduria su religija, bendruomene ir netektimi. „Joniuk, eime pas krikštomočią,“ - sako man motyna. Aš palieku viduasly savo arklį, tai yra mažą suolelį, kurį buvau jau virvele pažabojęs ir apžergęs joti, ir lekiu prie motynos. Ji man užmauna ant galvos kepurę, paima už rankos ir vedas iš gryčios. Seku paskui ją tekinas ir tai ką tik galiu spėti. Oras gražus šiltas, eiti teip gera - ir dargi pas krikštomočią. Nesuprantu, kodėl ją teip vadina, bet žinau, kad ji gyvena kitame kieme už upelio, ir kada tik ateina, visados man atneša ar tai cukraus, ar tai sūrio gabalėlį, o kartais Ir. baranką. Gera krikštomočia!

Keliaudamas vaikas stebi pasaulį, jį apmąstydamas. Lekiu tekinas ir dairaus į visas šalis, visa norėdamas pastebėti ir savaip suprasti; matau tai vabalą, roplinėjantį po žemę, tai skraidančią kregždę, - visa rodau motynai ir kalbu be perstogės. Ant tiltelio sustoju ir pasilenkęs žiūriu, kaip sriuvena vanduo: man rodos, kad vandeniu plaukia kažin kokie gyvi daiktai ir tarpu savęs teip maloniai maloniai šnekasi. Pasikeliame siauru takeliu ant kalnelio ir įeiname į namus. Gryčios durys atviros. Motyna nori mane perkelti per slenkstį, bet aš nesiduodu: išsitraukęs iš jos pasispiriu abiem rankom ir su dideliu vargu persiritu per slenkstį gryčion; paskui greitai atsistoju ir nusitveriu motynos undaroko. Priešais ant suolo sėdi moteriškė ir žindo mažą kūdikį. Žinau, kad tai mano krikštomočia. Tėvų išmokytas prieinu ir bučiuoju jai ranką; paskui iškėtęs akis žiūriu, kaip mažas kūdikis žinda...

Krikštomočia nešina kūdikiu veda mus sodan, paraško obuolių ir duoda motynai ir man. Savuosius susidedu kepurėn ir nešuos, nes namie obuolių neturime. Paskui einame visi su kažin kokiuo reikalu pas kitą kaimyną. Grįžtant namo, pakelėje stovi kryžius, o susitikimas su kunigu pažadina religinius jausmus. Iš tenai grįžtame su motyna jau kitu - didžiuoju keliu namo. šitai pakelėj stovi aukštas kryžius. Kunigas sustabdo motiną ir klausia: „Ar tai tavo, Juozapien, sūnus?“ Jis pagiria vaiką: „Gerai, kad tokį sūnų turi: ir gražus, ir protingas - jau mažas moka Dievą mylėti.“ Bet aš nedrįstu ir nusitvėręs motynos stoviu ant vietos. Motyna priveda mane arčiau. „Tik žiūrėk, visados būk toks geras, kaip dabar,“ - sako kunigas ir važiuoja toliau. „Visados būsiu geras, visados mylėsiu Dievulį“, - manau sau vienas. Ir teip man gera, tartum sparnai auga.

Tačiau netrukus ateina ir netekties skausmas, išbandomas vaiko tikėjimas. „Joniuk, tavo krikštomočia numirė,“ - sako motina, „eime pasimelstų!“ Tylom prieinu prie jos: matau, kad ji nuliūdus, ir man nelinksma. Ji apvelka mane baltais marškiniais, ant viršaus žiponėliu - pati teip pat švariai apsitaisius - ir vedasi mane už rankos. Dabar pas krikštomočią randame visai kitaip. Įėjusi vidun motyna tuojaus prie pačių durų atsiklaupia, žegnojasi ir meldžias. Ir aš tupiuos šaly jos, teip pat bandau žegnoties, bet akys tuojau pradeda lakstyti po gryčią ir su nusistebėjimu žiūrėti. Matau ant suolų, suolelių ir ant lovų pilna prisėdusių vyrų, moterų ir vaikų; visi švariai šventės rūbais apsitaisę. „Miega?“ - klausiu motinos. „Tai taip ir gulės?“ Nors nesuprantu, ką tas reiškia, bet man daros baugu ir greitai apkabinu motynos kaklą. Ji eina su manim prie lovos, sėdasi ant jos ir mane šaly savęs sodina. Užu stalo ūmai pradeda giedoti, visi gryčioje susirinkusieji pritaria, ir plaukia graudus malonus giesmės gaidas.

tags: #j #biliunas #kudikystes #sapnai

• Sužinokite, kodėl prevencija nuo gripo yra būtina nėštumo laikotarpiu
• kalbos raidos sutrikimai ikimokyklinukams
• Vaikų ir tėvų santykių svarba
• Seksas nėštumo metu: ar būtina naudoti apsaugos priemones?
• Kūdikis atsisako valgyti kietą maistą: patarimai tėvams