Kūdikio verksmas: nuo natūralaus bendravimo iki pagalbos poreikio
Klyksmas ir verksmas yra svarbūs kūdikių bendravimo būdai. Nors naujiems tėvams jis gali kelti nerimą, svarbu suprasti, kad verkdamas kūdikis ne manipuliuoja, o komunikuoja. Ilgainiui, kūdikio verksmo priežastis perprasite iš verkimo garsumo, tono, garsinių niuansų ir kitų subtilių ženklų. Kūdikio verksmas - tai kalba be žodžių, kurią pamažu išmoksta suprasti kiekvienas tėvas.
Pasaulį labai norintis pažinti mažylis gali pravirkti dėl savo nerangumo ir bejėgiškumo, pavyzdžiui, negalėdamas pasiekti žaisliuko, įsipainiojęs į susisukusius šliaužtinukus, norėdamas išlipti iš lovelės.
Dr. Vaidilutė Asisi - Austrijoje sertifikuota klinikinė ir sveikatos psichologė, specializacija - vaikų, jaunimo ir šeimos psichologija, lektorė, Graco universitete apgynė daktaro disertaciją tema „Ryšys tarp mažų vaikų psichikos problemų ir tėvų ir vaikų santykių“. 2020-ieji paskelbti Vaikų emocinės gerovės metais, todėl svarbu atkreipti dėmesį į vaikus ir jų šeimas, kurioms emocinė gerovė yra svarbi tema. Lietuvoje dar vis labai neįprasta, kad tėvai su pačiais mažiausiais vaikais - kūdikiais ir mažyliais iki maždaug trejų metų - ieškotų psichologų pagalbos.
Dažniausios kūdikio verksmo priežastys
Kūdikio verksmas - pirmoji ir svarbiausia jo bendravimo forma. Kiekvienas garsas, intensyvumas ir verksmo trukmė gali turėti skirtingą reikšmę. Išmokę atpažinti šiuos signalus, tėvai gali ne tik greičiau nuraminti kūdikį, bet ir jaustis ramiau patys. Ką dažniausiai reiškia kūdikio verksmas?
- Alkis. Išalkęs kūdikis jaučiasi nelaimingas. Tai viena dažniausių verksmo priežasčių, ypač pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Alkio verksmas dažniausiai prasideda tyliai ir pamažu stiprėja, lydimas rankyčių judesių, galvos sukiojimo, kūdikis ieško krūties ar buteliuko.
- Nuovargis. Verksmas yra vienas iš būdų pasakyti, kad mažylis pavargo ir nori miego. Pervargusį kūdikį užmigdyti itin sunku. Perstimuliuotas ar pavargęs kūdikis taip pat verkia. Šis verksmas dažnai būna zirziantis, monotoniškas, kartu pastebimi akių trynimai, nusisukimas, kūdikis sunkiai nurimsta, bet užmigus greitai nusiramina.
- Diskomfortas. Šlapias vystyklas, per karšta ar per šalta, nepatogūs drabužiai - visa tai kūdikiui yra rimta priežastis verkti. Kai kurie kūdikiai išlieka ramūs ir tada, kai vystyklas šlapias. Kiti iškart protestuoja ir duoda ženklą. Tokiu atveju verksmas dažniausiai liaujasi greitai, kai problema pašalinama. Jeigu kambaryje per daug triukšminga, per daug ryški šviesa arba per daug žmonių spiečiasi prie mažylio, jis gali reaguoti į per stiprius dirgiklius suirzdamas, verkdamas.
- Poreikis artumui. Kūdikiai turi stiprų poreikį jausti saugumą. Kartais jie verkia ne dėl fizinio poreikio, o todėl, kad nori būti paimti ant rankų, išgirsti balsą ar pajusti šilumą. Tai visiškai normalu ir svarbu kūdikio emociniam vystymuisi.
Ar galima „išlepinti“ kūdikį reaguojant į verksmą?
Ne. Pirmaisiais gyvenimo metais kūdikiai negeba manipuliuoti. Greitas ir jautrus reagavimas į verksmą padeda formuotis saugumo jausmui, pasitikėjimui ir stiprina ryšį su tėvais. Akivaizdu, kad evoliucija nesuteikė kūdikiams gebėjimų savarankiškai išgyventi po gimimo, tačiau aprūpino juos puikiai veikiančiu įrankiu, kuris užtikrintai ir greitai suorganizuoja pagalbą.
Kai verksmas tampa nenormalus: isterinis klyksmas ir ankstyvosios psichopatologijos rizika
Pirmaisiais vaiko gyvenimo mėnesiais, o kartais ir vėliau tėvai kreipiasi dėl labai intensyvaus, šaižaus ir garsaus (iki 120 decibelų!), ilgai trunkančio ir nenumaldomo klyksmo periodų. Specialistai sutrikimui nustatyti naudojasi „trejeto taisykle”: vaikas klykia mažiausiai 3 valandas per dieną, 3 ar daugiau dienų per savaitę ir tai trunka mažiausiai 3 savaites. Tėvai kartais nurodo, kad klyksmas trunka iki dešimties valandų per parą. Verkimas žymiai intensyvesnis vakare ir naktį nei rytą. Kūdikis būna labai įsitempęs, netoleruoja gulimosios padėties, tačiau ir nešiojamas sunkiai nurimsta. Be šių požymių, sutrikimui dar būdingas kūdikio nepaguodžiamumas, neramumas ir irzlumas.
Spiegimą primenantis, trumpam, kol kūdikis įkvepia, nutrūkstantis ir vėl atsinaujinantis riksmas gali būti ligos ar aštraus skausmo, pavyzdžiui, pilvuko dieglių, požymis. Tačiau tokiu rėkimu mažylis gali norėti pasakyti, kad jis jaučia didelį diskomfortą: pavyzdžiui, jam duria šiurkšti drabužėlių etiketė. Kolika yra užsitęsęs ir intensyvus kūdikio verksmas ar nerimastingumas. Tai ypač vargina tėvus, nes atrodo, jog kūdikio kančios kyla be jokios aiškios priežasties ir jokia paguoda nepadeda vaikui nusiraminti. Kolikos sindromas dažnai siejamas su kūdikių pilvo pūtimu ir diegliais. Kolikos dieglių epizodai dažniausiai pasirodo kūdikiams iki maždaug 6 savaitės, tačiau po 3-4 mėnesių amžiaus jų skaičius gerokai sumažėja. Galimi kūdikių pilvo pūtimo simptomai: nerimastingumas, irzlumas, verkimas, kojų pritraukimas prie krūtinės, padidėjusi pilvo apimtis, kumščių formavimas, apetito sumažėjimas. Įprastai pilvo diegliai nėra pavojinga būklė ir intervencijų nereikalauja. Dažniausiai minimi pilvo diegliai, kurių pavadinimas tarsi sufleruoja, jog mažyliui pilvuką diegia arba skauda. Tačiau dažnai objektyvių tokio skausmo įrodymų nėra. O atlikti medicininiai nenuraminamai verkiančių kūdikių tyrimai įprastai tik patvirtina, jog fiziškai kūdikis visiškai sveikas. Kartais minimas vertinys iš anglų kalbos kolikinis verksmas (angl. Colic). Tyrimai ir klinikinė patirtis rodo, kad, pvz., diegliai atsiranda būtent todėl, kad klykdamas kūdikis prisiryja oro - organinių priežasčių nėra, bet kūdikį nuraminti be galo sunku.
Nepaaiškinamas verksmas skiriasi nuo pilvuko pūtimo pirmiausia tuo, jog nenurimsta pasišalinus dujoms ar vaikui pasituštinus. Jo nelydi padidėjęs irzlumas dienos metu, karščiavimas, pakitusios išmatos ar kiti ligas signalizuojantys simptomai. Šiuo atveju, nekalbame apie vienkartinį ilgą verksmą, kuris tikrai gali būti susijęs su liga ar skausmu. Laikotarpis, kai kur literatūroje žinomas kaip „raganų valanda“ ar „purpurinis verksmas“, dažniausiai prasideda nuo antrosios gyvenimo savaitės, dažnai pasiekia piką apie 6-8 savaitę ir pamažu išnyksta trečiąjį ar ketvirtąjį gyvenimo mėnesį. Retais atvejais užsitęsia iki šeštojo mėnesio. Jo pasireiškimo dažnumas nepriklauso nuo kūdikio lyties bei nuo to, ar kūdikis žindomas, ar maitinamas pieno mišiniu. Nenuraminamas verkimas būdingas 10-15 % visiškai sveikų vaikų. Pats verksmas, jei jo metu kūdikiu yra švelniai rūpinamasis, kūdikiui yra visiškai nepavojingas. Pasibaigus šiam laikotarpiui, kūdikiai vystosi įprastai ir nėra pastebėta jokio ryšio tarp jų sveikatos, elgesio ar gebėjimo valdyti emocijas vėlesniame amžiuje, lyginant su kūdikiais, kurie nepatyrė tokio verkimo.
Be verksmo, tėvai praneša apie miego sunkumus (tiek užmigti, tiek išmiegoti visą naktį), nors dažniausiai supranta, kad kūdikių ir suaugusiųjų miegas skiriasi, ir susitaiko su gimimo džiaugsmą lydinčiomis bemiegėmis naktimis. Miego sutrikimai dažnai prasideda jau pirmaisiais metais ir dažnai tęsiasi iki trečiųjų metų, o kartais ir ilgiau. Tėvai guodžiasi, kad dažnas kūdikio prabudimas, ilga būdravimo fazių trukmė naktį ir daugiau nei keletą mėnesių nenusistovintis miego ir budrumo ciklas nepaprastai išvargina. Dažnas tokių naktinių prabudimų palydovas - kūdikio klyksmas. Epidemiologiniuose ir klinikiniuose tyrimuose nurodoma, kad nuo 16 iki 29 proc. kūdikių nenumaldomai klykia; miego sunkumų dažnis sunkiau „suskaičiuojamas“: kai kurie literatūros šaltiniai nurodo, kad net iki 40 proc. kūdikių pirmųjų metų pabaigoje dar turi miego problemų.
Tėvai ypač nerimauja, kai vaikas nesidomi maistu, valgo labai mažai ar nuolat atsisako valgyti, yra išrankus maistui arba maitinimas užtrunka labai ilgai. Nors valgymo sutrikimai (šiuo atveju - kai valgo per mažai) taip pat labai dažni - 25-40 proc., tačiau dauguma jų praeina, tik 3-10 proc. vaikų antraisiais ir trečiaisiais metais vis dar atsisako valgyti. Iš baimės, kad vaiko svoris neauga ar auga labai lėtai, tėvai stengiasi vaiką maitinti darydami spaudimą ar naudodami įvairius triukus, pvz., įjungdami vaikams elektroninius prietaisus.
Ankstyvosios vaikystės psichikos ir elgesio sutrikimai
Ar egzistuoja psichikos problemos tokiame ankstyvame amžiuje - kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje? Gal skamba neįtikinamai, kelia pasipiktinimą ar nuostabą? Dėl sutrikimų kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje egzistavimo sutaria specialistai visame pasaulyje, tik dar vis diskutuojama, ar būtina, realu ir teisėta rašyti diagnozę šiame amžiaus tarpsnyje. Tarptautinių tyrimų duomenimis, mažų vaikų psichikos sutrikimai yra tokie pat dažni kaip ir mokyklinukų ir siekia maždaug nuo 9 iki 30 (ir daugiau) procentų. Lietuvoje žinių apie ankstyvąją psichopatologiją dar nėra daug. Jokiu būdu nenorima gąsdinti tėvų, bet norima paskatinti juos įveikti nerimą ir kaltės jausmą, beveik visada susijusį su šiais sunkumais („esu nepakankamai gera mama, geras tėtis, jei net negaliu nuraminti savo vaikelio“…), ir kreiptis pagalbos.
Sensorinės reguliacijos sutrikimai
Gali būti, kad pirmaisiais-antraisiais metais (ar vėliau) tėvai pastebi vaiko elgesyje nuolatinę, stiprią (rečiau sumažėjusią) ir staigią reakciją į sensorinius (jutiminius) dirgiklius: išorės (šviesa, nestiprus, bet netikėtas garsas, temperatūros pokytis ir t. t.) ar vidaus (pvz., alkio skausmas, virškinimas, raumenų įtampa). Būna, kad mažylis netoleruoja lytėjimo, kai kurių drabužių, jį dirgina kvapai; negali prisitaikyti prie naujo skonio (maisto konsistencijos ar kitos žinduko tekstūros) - ima vengti maisto, bet verkia, nes junta alkį. Vaikas reaguoja itin intensyviomis, ilgai trunkančiomis emocijomis ar veiksmais į stimulą, sukėlusį šiuos pojūčius; jam nesiseka nusiraminti pačiam. Vaikas stengiasi išvengti (mums) įprastų, bet jam nemalonių stimulų: jau galėdamas bent kiek savarankiškai judėti, bando ištrūkti (pvz., jam nemalonu dėl triukšmo ir kvapų - vaikai paprastai ir užuodžia kitaip nei mes). Taip aprašomas padidėjusio sensorinio reaktyvumo sutrikimas. Šie visi išvardyti sunkumai dar apibendrintai vadinami elgesio ar sensorinės reguliacijos sutrikimais (savireguliacija - tai vaiko gebėjimas reguliuoti miego ir būdravimo, alkio ir sotumo ciklus, prisitaikyti prie maisto skonio ir jo konsistencijos pokyčių, adaptuotis prie dirgiklių; šie gebėjimai formuojasi su tėvų pagalba - vadinama išorine reguliacija arba koreguliacija).
Nerimo ir elgesio problemos
Antraisiais metais tėvai dažnai įvardija tokias problemas kaip vaiko nenoras bent akimirkai atsitraukti nuo mamos ir didžiulis nerimas, negebėjimas žaisti vienam (be artimo žmogaus), perdėta atsiskyrimo baimė. Dalį šių vaiko emocijų ir elgesio ypatumų specialistai vertina kaip kraštutinę „normalaus“ vaiko temperamento išraišką (itin lėtai prisitaikantys, atsargūs vaikai). Kai prisitaikymo prie naujų situacijų, žmonių ar objektų sunkumai tampa ekstremalūs, jaunesniems nei dvejų metų vaikams gali būti nustatomas naujovių vengimo sutrikimas. Ši nauja diagnostinė kategorija svarbi, nes aprašo ankstyvus vėlesnių psichiatrinių sutrikimų - generalizuoto nerimo ir socialinio nerimo sutrikimo vaikystėje - simptomus; nurodoma, kad pagalba vaikui ir šeimai reikalinga nedelsiant. Atpažinti šį sutrikimą galima iš to, kad mažylis labai išsigąsta išvydęs nepažįstamą žmogų ar patekęs į svetimą patalpą: sustingsta, susigūžia, nuščiūva, vengia akių kontakto, stengiasi atsitraukti, ištrūkti iš aplinkos, pasislėpti, ieško artimo žmogaus; šias reakcijas lydi labai stiprios ir ilgai trunkančios neigiamos emocijos. Manoma, kad apie 15 proc. vaikų tai patiria.
Antrųjų metų pabaigoje ir trečiaisiais metais vis labiau galima pastebėti šias elgesio ir emocijų problemas: pykčio protrūkius, agresiją, destrukciją, ypač didelį motorinį aktyvumą. Nuolatinį dirglumą ir nesugebėjimą suvaldyti pykčio, stiprų protestą; pykčio priepuolio metu pasireiškiantį agresiją (muša, spardo, kanda ir kt.), nukreiptą į tėvus ar vaikus, daiktų laužymą; agresyvius išpuolius, siekiant kitus vaikus priversti elgtis pagal savo valią; gąsdinimą (tiek fiziškai, tiek emociškai) ir kt. Dažnai neuropsichologinės raidos sutrikimo - dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo - bruožai išryškėja jau labai anksti, todėl šį sutrikimą siūloma diagnozuoti nuo 36 mėnesių. Kadangi sunku įvertinti jaunesnių nei trejų metų vaikų dėmesio sugebėjimus, ekspertai rekomenduoja padidėjusio aktyvumo sutrikimą ankstyvoje vaikystėje nustatyti 24-36 mėnesių vaikams, jei jų elgesyje pastebimi tokie raidos neatitinkantys ar kultūrai neįprasti simptomai: vaikas nuolat kruta, kai laukiama, kad bent trumpai pasėdėtų ramiai; karstosi ant baldų ar kitų objektų; kelia triukšmą dažniau nei kiti bendraamžiai; tarsi „nesitveria savame kailyje“; dažnai turi sunkumų išlaukti savo eilės kalbėti ar kol jo poreikis bus patenkintas; turi sunkumų dalyvauti bendroje veikloje ar žaidime ir kt.
Jei elgesio problemų keliantys vaikai atkreipia į save tėvų dėmesį (nes jiems trukdo), tai tokie emociniai sutrikimai, kaip išsiskyrimo nerimas, baimės, prisitaikymo prie naujos aplinkos sunkumai ir jų vengimas ar vaikystės depresija labai dažnai lieka nepastebėti. Labai anksti - dar iki trečiųjų metų - gali pasireikšti ir potrauminio streso simptomai, pvz., vienkartinis traumuojantis įvykis sukelia ūmias emocines ir elgesio reakcijas: užsitęsęs stiprus sujaudinimas ar bendro aktyvumo sumažėjimas, ribotas gebėjimas žaisti, naktiniai košmarai, raidos sugebėjimų praradimas; agresyvumas ir bandymas provokuoti (pvz., bausmes) ir t. t. Specialistai taip pat įvardija naują - specifinio santykio sutrikimą kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje. Gali būti, kad vaiko emocijos ar elgesys su vienu asmeniu (pvz., vienu iš tėvų, bet ne su seneliais, darželio auklėtojomis) bus sutrikę: pastebimas opozicinis elgesys, agresija, išgąstis, baimė; save žalojantis elgesys; atsisakymas valgyti ar miegoti; vaiko amžiaus neatitinkantis elgesys (pvz., perdėtas rūpinimasis suaugusiuoju, kontroliuojantis elgesys).
Ne visi sutrikimai čia išvardyti. Be to, dar į jokią diagnostinę klasifikaciją neįtraukti galimi mažų vaikų psichikos sutrikimai, kuriuos sukelia besaikis elektroninių prietaisų naudojimas: viena vertus, kai mama (ar kitas vaiką prižiūrintis asmuo) nuolat žiūri į ekraną ir neužtikrina vaikui stimuliacijos ar nepastebi vaiko poreikių; kita vertus, kai jau vienų metų vaikas praleidžia su prietaisais 10 valandų per parą ir daugiau! Svarbiausias stimulas kūdikio raidai yra žmogaus veidas (kūdikis turi įgimtą savybę žiūrėti būtent į veidą) - akys, burna, kintanti išraiška - balsas ir pan. Vaikas, sąveikaudamas su tėvais, mokosi bendrauti: pirmiausia išmoksta neverbalinių, o paskiau ir kalbos įgūdžių, išmoksta atpažinti suaugusiojo emocijas ir į jas reaguoti; suaugusieji atsakydami vaikui padeda jam nurimti (t. y. reguliuoti emocijas). Visos šios galimybės prarandamos, jei vaikas „bendrauja“ tik su mobiliuoju telefonu.
Verksmas - ne tik komunikacija, bet ir terapija
Pastaraisiais metais vis dažniau kalbama apie terapinę verksmo prasmę. „Verksmas turi dvi svarbias paskirtis: komunikacijos ir gydymo. Visi žino, kad kūdikiai verkia, norėdami pranešti apie savo pagrindinius poreikius: alkį, miegą, šaltį ar artumo poreikį. Tačiau terapinė verksmo reikšmė dar menkai žinoma. Kūdikiai kartais verkia, kad atsikratytų streso ar išsigydytų traumas, net ir po to, kai visi jų tiesioginiai poreikiai yra patenkinti“, - sako raidos psichologė Dr. Aletha Solter. Kūdikiai ir stresas? Kūdikiai yra ypač jautrūs išorinei stimuliacijai. Tai, kas mums atrodo įprasta, jie mato ir patiria pirmą kartą: nauji žmonės, gyvūnai, kvapai, garsai, šviesos. Jie taip pat be galo atviri juos prižiūrinčių suaugusiųjų būsenoms, kurie yra jų savotiškas pasaulio lakmuso popierėlis. Psichologai teigia, kad kūdikiai kaupia ir stresą, patirtą iki gimimo bei paties gimimo metu. Kiek paaugusiems vaikams net ir džiaugsmingi įvykiai, tarkime, gimtadienio šventė, gali tiesiog sukelti per daug emocijų. „Laimei, kūdikiai yra aprūpinti nuostabiu savigydos įrankiu ir gali įveikti streso padarinius natūraliu, gydančio verksmo būdu“, - sako Dr. Aletha Solter. Nors daugybė psichoterapeutų jau kurį laiką siūlo savo pacientams išsiverkimo terapiją, po kurios žmonės jaučiasi ne tik sveikesni emociškai, bet ir fiziškai, panašus požiūris į kūdikių verksmą yra dar labai neįprastas.
Kūdikio verksmas yra vienas tų garsų, į kurį smegenys reaguoja greičiausiai, net jei verkia ne mūsų vaikas! Nepriklausomai nuo to, kokioje šalyje gyvena, mamos reaguodavo į kūdikio verksmą jį paimdamos, sūpuodamos ir kalbindamos. Teigiama, kad kūdikiui pravirkus, motinos organizme išsiskiria didesnis oksitocino, kartais vadinamo „meilės hormonu“, kiekis. Akivaizdu, kad pasirinkimo nereaguoti į vaikų verksmą neturime. Esame užprogramuoti gana natūraliai reakcijai - atliepti vaiko poreikius. Tačiau kodėl vaiko verksmas sukelia tėvams tiek streso ir nevaldomų reakcijų? Mūsų kultūroje gana neįprasta ne tik patiems rodyti emocijas, bet ir natūraliai priimti kitų emocijų išraiškas. Ypač vaikų. Atsidūrus šalia verkiančio vaiko dažnai atsiranda nenumaldomas vidinis spaudimas kuo greičiau išjungti verksmo programą, visai nesusimąstant, kokia jo prigimtis ar priežastis. Vaikų ašaros nejučiomis iškelia giliai paslėptas pačių mūsų vaikystės patirtis, reakcijas, kurių sulaukdavome savo liūdesio, pykčio ar nusivylimo akimirkomis. Kai kurie suaugusieji gerai pamena, kaip juos vaikystėje barė, gėdijo ar net baudė už tai, kad jie nesiliauja verkti. Kiti mini, kad tėvai verksmą tildydavo švelnesniais būdais: nukreipdami dėmesį ar pasiūlydami maisto. Anksčiau ar vėliau mes liaudavomės verkti. Ir užaugome tikėdami, kad kažkas turi teisę nuspręsti, kokios mūsų emocijos yra priimtinos (geros), o kokios ne. O gal net pasakyti, kaip mes turėtume jaustis. Užaugome tikėdami, kad mums paliepus ir mūsų vaikai turi liautis verkę. Nes tas verksmas kažkoks erzinantis ir nepatogus. O kur dar aplinkinių žvilgsniai, jei verksmas pratrūksta viešoje vietoje?!
Verkimo nauda ir emocijų reguliavimo mokymas
Aletha Solter nuomone, nuo kūdikystės vaikai sumažina streso sukeltą įtampą savais būdais: pravirksta, pyksta ar juokiasi. Verksmas yra įprasta reakcija į nerimą keliančias situacijas, kurių vaikas negali išspręsti. Kai vaikas išnaudoja visus turimus susidorojimo su stresu įgūdžius, verksmas yra automatinis ir natūralus. Pavyzdžiui, tėvai nenupirko norimo žaislo, brolis sulaužė mašinėlę, mama išeina į darbą ir teks pabūti su aukle. Vaikai gali verkti, kai yra nepatenkinami jų poreikiai ar norai, kai patiria nesėkmę, kai jaučia skausmą, netektį, baimę, liūdesį, nusivylimą, sumišimą, pyktį ir kai negali ar nemoka išreikšti savo jausmų. Dauguma suaugusiųjų krūpčioja pamatę verkiančius mažylius ir dažnai bando įvairiais būdais juos sustabdyti. Tačiau ašaros, daugelio autorių nuomone, yra viena geriausių streso įveikimo strategijų. Verkimas išlaisvina įtampą ir susikaupusias emocijas. Nėra lengva išlaikyti nerimo, baimės, pykčio ar vienatvės jausmus, kurie tarsi spaudžia iš vidaus ir veržiasi į išorę. Vaikai, mėgindami sulaikyti šiuos jausmus, net sulaiko kvėpavimą, jų kūnas įsitempia, pečiai pakyla aukštyn. Verkiant jų kūnas atsipalaiduoja ir kvėpavimas grįžta į sveiką ritmą, o emocijos nurimsta. Tyrimais įrodyta verkimo nauda fizinei sveikatai.
Verksmas patraukia kitų dėmesį. Mažiems vaikams verkimas gali būti kaip bendravimo priemonė, pavyzdžiui, dalintis emocijomis ar ieškoti paguodos. Ne tik suaugusieji, bet ir kiti vaikai dažnai ateina paguosti verkiančio vaiko. Atvirai reiškiami jausmai kelia užuojautą. Verksmas padeda kitiems. Kai vaikas yra per daug įsitempęs, kad verktų, ir mato kitą verkiantį vaiką, jam palengvėja. Verksmas išbando suaugusiuosius. Vaikai stebi, kaip tėvai, auklėtojai ar mokytojai reaguoja į jų ir į brolių, sesių ar draugų ašaras. Ugdykite emocinio reguliavimo įgūdžius. Visi vaikai retkarčiais nusivilia, kai kas nors nesiseka. Maži vaikai gali susijaudinti net ir dėl smulkmenų, kurios yra didelės vaiko pasaulyje. Tada jie gali jaustis sugniuždyti, nes jiems atrodo, kad viskas nesiseka. Tačiau, kai vaikas nuolat verkia dėl nedidelių nusivylimų ar nesėkmių - kai mažos smulkmenos juos išveda iš pusiausvyros tarsi dideli sunkumai - tai gali reikšti, kad vaikui reikia stiprinti emocinio reguliavimo įgūdžius. Nuolat viešai / atvirai reikšdamas savo nusivylimą vaikas patirs socialinių sunkumų, tokių kaip, pavyzdžiui, bendraamžių atstūmimas. Vaikus būtina mokyti, kaip susidoroti su išsiskyrimu, nerimu, praradimu ir pokyčiais. Tai įgūdžiai ir metodai, kurių jiems prireiks visą gyvenimą.
Kada kūdikio verksmas turėtų kelti nerimą ir kaip nuraminti verkiantį vaiką
Nors kūdikio verksmas dažniausiai yra natūrali jo bendravimo forma, yra situacijų, kai verksmas gali signalizuoti sveikatos ar savijautos sutrikimus. Tokiais atvejais svarbu neignoruoti požymių ir, jei reikia, laiku kreiptis į gydytoją. Sunerimti verta, jei pastebite šiuos požymius:
- Kūdikis verkia neįprastai garsiai arba, priešingai, labai silpnai. Staiga pasikeitęs verksmo tonas gali rodyti skausmą, diskomfortą ar bendrą silpnumą. Ypač nerimą kelia silpnas, „be jėgų“ verksmas.
- Verksmas yra nuolatinis ir nepaguodžiamas. Jei kūdikio nepadeda nuraminti nei maitinimas, nei sūpavimas, nei artumas, o verksmas tęsiasi ilgą laiką, tai gali būti stipraus skausmo ar kitos problemos ženklas.
- Kartu pasireiškia karščiavimas, vėmimas ar viduriavimas. Šie simptomai, lydimi verksmo, gali rodyti infekciją, dehidratacijos riziką ar virškinimo sutrikimus, kuriems reikalinga gydytojo apžiūra.
- Kūdikis atsisako valgyti. Jei kūdikis, kuris įprastai valgo noriai, staiga nebeima krūties ar buteliuko ir tuo pačiu verkia, tai gali signalizuoti apie skausmą, ligą ar bendrą blogą savijautą.
- Pastebimi kvėpavimo sutrikimai ar vangumas. Greitas, apsunkintas kvėpavimas, švokštimas, pamėlynavusios lūpos ar neįprastas mieguistumas kartu su verksmu yra rimtas signalas nedelsti ir kreiptis pagalbos.
- Verksmas atsirado staiga ir be aiškios priežasties. Jei kūdikis pradeda intensyviai verkti iš niekur, be akivaizdaus alkio, nuovargio ar diskomforto, tai gali būti ūmaus skausmo ar traumos požymis.
Svarbu prisiminti, kad tėvų intuicija yra labai reikšminga. Jei jaučiate, kad kūdikio verksmas „kitoks nei įprastai“ arba kyla vidinis nerimas, geriau neabejoti ir pasikonsultuoti su gydytoju. Laiku suteikta pagalba ne tik apsaugo kūdikio sveikatą, bet ir padeda tėvams jaustis ramiau bei užtikrinčiau. Signalas susirūpinti - jūsų mažyliui nebūdingas staigus verksmo priepuolis. Apžiūrėkite, ar nėra patinimų kirkšnyje. Staiga pravirkti gali pradedantis sirgti vaikas. Jeigu vaikas verkia be jokios priežasties ir nepavyksta jo nuraminti per valandą, kreipkitės į gydytoją.
Kūdikio raminimo strategijos
Kantrybė, jautrumas ir pasitikėjimas savimi yra svarbiausia. Neretai vaikai kūdikystėje išgyvena periodus, kai tampa neįprastai irzlūs, nervingi arba verkia be jokios priežasties. Nenuraminamo ir nepaaiškinamo verksmo laikotarpis yra ypatingai sunkus tėvams ir kitiems kūdikius prižiūrintiems žmonėms. Būdami su verkiančiu kūdikiu, tėvai ir globėjai išgyvena itin stiprius jausmus: nerimą už jo sveikatą, savo nuovargį ir susierzinimą, stiprų vidinį poreikį tą verksmą nuraminti, nepasitenkinimą savo ar partnerio veiksmais, netgi abejones dėl savo, kaip tėvų, gebėjimų. Ir tai yra visiškai natūralu. Išvarginti verksmo, pervargę tėvai gali prarasti savikontrolę. Pati baisiausia galima tokio streso pasekmė - kūdikio supurtymas. Jos būtina išvengti laiku suteikus tėvams reikiamą pagalbą. Kiek mama gali tverti viena, priklauso nuo jos ištvermės, atsparumo stresui, fiziologinių ir asmenybės savybių, dar ir nuo amžiaus, taip pat nuo to, ar pavyksta miego trūkumą kompensuoti dieną.
Kol kas trūksta mokslinių įrodymų, kokia gi tikroji tokio verksmo priežastis ir kokios priemonės galėtų jį palengvinti. Belaukdami, kol bus atrasta patikima priemonė nuraminanti šį nepaaiškinamą verksmą, galime pasidomėti, kas gi galėtų pagelbėti bent jau sušvelninti šiuos verkimo periodus. Kadangi toks verksmas siejamas su jautria nervų sistema bei emocine vaikų būsena, pirmiausia turime galvoti, kaip sukurti aplinką, kurioje vaikai jaustųsi saugūs, ramūs ir tinkamai pailsėję.
Štai keletas patarimų, kaip nuraminti verkiantį kūdikį ir padėti sau:
- Paimkite kūdikį ant rankų, švelniai priglauskite. Kuo daugiau laiko praleiskite nešiodami kūdikį, pagal galimybes, laikykite oda-oda kontakte.
- Kalbėkite ramiu balsu arba dainuokite.
- Sūpuokite, vaikščiokite. Išmėginkite įvairius raminimo būdus, tačiau neturėkite per didelių lūkesčių dėl jų efekto. Dažnai tai, kas nuramina vaiką vieną vakarą, gali nebeveikti kitą, tad tiesiog nusiteikite ramiems eksperimentams. Dažnai tėvai teigia, jog vaikus nuramina važiavimas mašina.
- Užtikrinkite ramią, neperkrautą aplinką. Dienos būdravimo metu iki minimumo sumažinkite stimuliaciją, leiskite laiką su kūdikiu kuo ramiau. Venkite svetimų žmonių, sausakimšų erdvių, kuriose būtų daug garsų, kvapų, spalvų. Vakarop priblankinkite namuose šviesas, pritildykite garsus, išjunkite televizorių.
- Patikrinkite pagrindinius poreikius: alkį, sausumą, temperatūrą.
- Išeikite trumpam su kūdikiu į lauką.
- Kvieskitės pagalbos. Šiuo periodu tai ne prabanga, o būtinybė. Jei jaučiate, kad sunku valdytis, kyla nerimas ar pyktis, perduokite kūdikį partneriui.
- Išlikite kiek įmanoma ramesniais. Kelias valandas beklausant kūdikio verksmo, išlikti ramiems nėra paprasta, tačiau turite prisiminti, jog taip labiausiai padedate savo kūdikiui nurimti ir jaustis saugiu. Išmėginkite gilų kvėpavimą, laikydami priglaudę kūdikį, tai padės nurimti ir jums, ir kūdikiui.
- Žinokite, kad tai fenomenalus kūdikio raidos etapas, kuris visai neturi nieko bendro su tuo, kokie tėvai jūs esate ar kaip prižiūrite kūdikį. Nemažai tėvų ir pediatrų tikriausiai paprieštaraus: visi kūdikiai verkia, mokosi užmigti, yra kamuojami dieglių ir pan. Taip, iš dalies tai tiesa, dėl to šie sunkumai dažnai yra vertinami kaip praeinantys.
Bendraujant su mažyliu niekur neskubėkite, sulėtinkite savo judesius ir visuomet perspėkite kūdikį prieš jį paimant ar stipriai pasikeičiant aplinkai. Tarkim, panardinant į vandenį. Žindant svarbu tinkama mityba. Svarbu nepermaitinti kūdikio. Pilvo dieglių prevencijai ypač svarbu vengti kūdikį permaitinti - žindyti tik pagal poreikį. Jei kūdikį maitinsite vertikaliai, tai gali palengvinti virškinimą ir sumažinti praryjamo oro kiekį. Vienas iš būdų padėti kūdikiui po valgio - atrūginimas. Norėdami inicijuoti raugėjimą, švelniai paglostykite kūdikiui nugarą. Geriausia tai atlikti, kai vaikas yra vertikalioje pozicijoje ir šiek tiek palinkęs į priekį, o jo galva remiasi į suaugusiojo ranką. Naudokite raminančius judesius. Rekomenduojama švelniai siūbuoti arba supti kūdikį, vyresnį nei trijų savaičių ir galintį pakelti galvą, - tai gali padėti pašalinti dujas. Kai kuriais atvejais rekomenduojama vartoti vaistus kūdikio pilvo pūtimui gydyti. Preparatai sukurti taip, kad paskatintų dujų burbuliukų susijungimą ir palengvintų jų kelionę žarnynu. Vienas iš tokių preparatų - Espumisan L 40 mg/ml geriamieji lašai (emulsija), kurio veiklioji medžiaga - simetikonas. Atpalaiduotos dujos gali būti rezorbuojamos pro žarnų sieneles ir, prasidėjus žarnų peristaltikai, pašalinamos. Svarbu rinktis laiko patikrintą, išbandytą preparatą, bekvapį, be dažiklių, be aromatizatorių ar skonių, be cukraus ir be laktozės. Dėl bet kokio vaisto vartojimo būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku.
Išbūti šalia verkiančio vaiko ne visada yra lengva, nes vaiko ašaros suaugusiesiems gali sukelti įvairių jausmų. Ir ne tik gailestį ir norą užjausti, bet ir nerimą, susierzinimą ar net pyktį. Tačiau, kad ir kokie jausmai suaugusiesiems kiltų, svarbu, kad jie niekada nesakytų vaikui: „Nustok verkti; tau viskas gerai”; susilaikytų nuo tokių komentarų: „Neverk, nes tavo akys paraus, ką kiti pagalvos“; arba „Nežinau, kas tau negerai“, arba „Nežinau, kodėl keli tokį triukšmą“; niekada nuvertintų, nesumenkintų vaiko jausmų ar ne kaltintų verkiančio vaiko: „Nieko čia tokio; tai smulkmena“; „Kitiems būna blogiau“; „Pats kaltas, kad taip nutiko“. Jei įmanoma, pašalinkite priežastį, pavyzdžiui: jei vaikas verkia, nes užsigavo, padėkite užjaučiant ir sumažinant skausmą. Yra situacijų, kai priežasties pašalinti neįmanoma, pavyzdžiui, vaikui reikia valytis dantukus; susidėti žaislus; palaukti savo eilės; eiti į darželį. Kantriai mokykite vaiką susitaikymo su šiomis situacijomis, kartu ieškant būdų kaip jas spręsti, kad vaikas ramiau reaguotų. Pavyzdžiui, iš anksto aptariant su vaiku jam nemalonias ar įtampą keliančias situacijas. Padeda tėvų kūrybiškumas, žaismingumas, lankstumas. Vaiko išklausymas bei jo verkimo priėmimas stiprina jo pasitikėjimą savo jausmais, o kartu ir saugumo jausmą, nes jaučiasi suprastas tėvų. Vaikui verkiant svarbu būti šalia ir nepalikti jo vieno. Mažesniems vaikams gali tikti paėmimas ant rankų, vyresniems gali užtekti dėmesingo buvimo šalia. Pripažinkite vaiko jausmus. Pavyzdžiui, sakant „Suprantu, kad tau dabar liūdna“, „Tu gali pykti“. Galima kartu ir įvardinti priežastis: „Tau labai liūdna, nes sulūžo mašinėlė“, tačiau tik tuomet, kai priežastis yra aiški. Suklydus vaikas gali pasijusti nesuprastas. Mokykite vaikas savais žodžiais išreikšti jausmus ir kitaip, ne verkimu, reaguoti į nerimą keliančias situacijas.
Atsiminkite: Vaikai patiria tam tikrų sunkumų ir nusivylimo mokantis atlikti naujas užduotis. Ir natūralu, kad savo nusivylimą jie dažnai išreiškia ašaromis. Sprendžiant, ar vaikui trūksta emocinio reguliavimo įgūdžių, pasvarstykite: „Kaip dažnai tai vyksta? Kiek stipriai vaikas reaguoja į menką dirgiklį? Ir koks reakcijos poveikis vaikui?
Vaikai verkia dėl daugelio priežasčių. Verksmas yra emocinė reakcija į vaiko išgyvenamą jam nemalonią patirtį ar situacijas. Ši reakcija gali būti įvairios trukmės ir įvairaus intensyvumo - nuo tylaus verksmo iki garsaus raudojimo. Ir ne visada reakcijos intensyvumas yra susijęs su didele nesėkme ar dideliu nusivylimu. Dažnai vaikai gali verkti dėl atrodytų menko preteksto, tarsi tai būtų didžiulė problema. Kūdikio verkimas - normalus reiškinys. Pirmosiomis gyvenimo savaitėmis kūdikis verkia vis daugiau ir verksmo apogėjų pasiekia sulaukęs trijų mėnesių. Po to jis verkia vis mažiau. Pilvo diegliai - dažnas kūdikių negalavimas, kuris paprastai praeina savaime. Daug verkiantys kūdikiai tėvams kelia nerimą ir psichologinę įtampą. Išsklaidyti abejones geriausiai gali gydytojas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
