Inga Budrienė ir jos šeima: atvira istorija apie globą ir motinystę
Žinomos renginių organizatorės Ingos Budrienės šeima - tai pavyzdys, kaip atvirumas, kantrybė ir begalinė meilė padeda įveikti gyvenimo iššūkius. Kauniečiai Inga ir Darius Budriai Mantuką į savo šeimą priėmė, kai jam buvo ketveri. Inga su Dariumi nemąstė apie įvaikinimą, nevaikštinėjo į globos namus, nedegė idėja pasiimti svetimą vaiką, tačiau likimas labai greitai, su didele jėga sudėliojo įvykius.
Beveik prieš dešimt metų Inga su Kauno moterų klubu „Ad Astra“ ėmėsi iniciatyvos pakrikštyti 10 vaikučių iš vaikų namų. Susitikome bažnyčioje. Laikėme Mantą ant rankų, jis nesipriešino, nesimuistė - globos namų vaikai įpratę prie svetimų, jiems tas, kuris parodo dėmesį, iškart tampa „savas“. Po savaitės Kernius priminė tėvams - juk pažadėjome aplankyti Mantuką. Šeima atvažiavo dar kartą, vėliau - dar. Mantas iškart juos pavadino mama ir tėčiu.
Sprendimas globoti ir Manto adaptacija šeimoje
Inga pasakoja: „Taip ir prasidėjo: „mama“-„tėti“, „mama“-„tėti“. Kai reikėdavo grįžti į globos namus, Mantas priekaištaudavo Ingai ir Dariui - kodėl mane išvežate, kodėl paliekate? Kadangi neturėjome juridinės teisės pasiimti Manto į namus, reikėjo arba su juo atsisveikinti, arba lankyti kursus ir įteisinti jo globą.“ Apsispręsti padėjo keli niuansai: Ingos sūnus Nojus tuo metu buvo išvažiavęs mokytis į užsienį, namuose buvo justi šiokia tokia tuštuma, be to, netrukus Mantą turėjo perkelti į kitus globos namus.
Atėjęs į šeimą, Mantas gavo du brolius. Vyresnysis Nojus, kuris šiuo metu tarnauja armijoje savanoriu, yra vyriškumo pavyzdys. Kerniui buvo 4 metai, kai namuose lygiomis teisėmis atsirado įbrolis. Pasak Ingos, berniukai be galo skirtingi. Nors Manto kelias šeimoje nebuvo lengvas, Inga teigia: „Tai kvailiausias klausimas, koks gali būti, - ar mes gailimės. Žinoma, kad nesigailime. Mantas išmokė mus užuojautos, suprasti, kaip tiems vaikams reikia šeimos, namų.“
Manto kasdienybė ir charakterio ypatybės
Mantas yra labai ūkiškas, iki šiol noriai padeda tėčiui nudirbti vyriškus darbus - sukrauti malkas, kažką nunešti, atnešti. Pasak Ingos, jis labai dažnai skambina jos tėvams, sužino visas naujienas, kaip gyvena seneliai ar dėdės. Šeima gana ilgai vargo, kol pripratino Mantą prie normalios mitybos - pirmus mėnesius berniukas norėjo valgyti tik manų košę, o į daržoves net negalėdavo pažiūrėti.
| Sritis | Manto veikla / savybės |
|---|---|
| Ūkiškumas | Padeda tėčiui, moka įkurti pečių, tvarko kambarius |
| Socialiniai įgūdžiai | Labai komunikabilus, bendrauja su restorano svečiais |
| Pomėgiai | Sportas, medžio darbai, repas |
Specialieji ugdymo poreikiai ir mokyklos svarba
Pirma klasė buvo pats sunkiausias globos etapas. Mantui sekėsi labai sunkiai, prasidėjo tam tikros neurologinės sveikatos problemos. Inga intuityviai nusprendė nuvežti Mantą į psichologinę-pedagoginę tarnybą. „Mums rekomendavo mokyklą specialių poreikių vaikams. Tai stipri mokykla, kurioje pedagogai orientuojasi ne vien į mokymo rezultatus, bet ir į vaikų savarankiškumą, socialinius įgūdžius“, - pasakoja mama. Nors rugsėjo pirmąją nuvežusi Mantą apsiverkė, šiandien ji džiaugiasi: „Mantas ten jaučiasi kaip žuvis vandenyje, visiems vaikams padeda, visur dalyvauja, jis ten žvaigždė.“
Šeimos tradicijos ir ateities planai
Budrių šeima gana daug keliauja, o šventes mėgsta paminėti išskirtinai. Po 18-ojo sūnaus Kerniaus gimtadienio visa Budrių šeima su draugais išvyko į Italiją. Inga pabrėžia, kad didžiausia jos vertybė yra šeima. Vyriausias Ingos sūnus Nojus su mylimąja Kornelija laukia šeimos pagausėjimo, tad netrukus Inga taps močiute. Ši žinia šeimai teikia dar daugiau džiaugsmo ir vienybės.
Paklausta apie ateitį, Inga sako: „Mums svarbiausia išauginti Mantą geru žmogumi, ir išgyventi tą paauglystės laikotarpį.“ Nors būna sunkių akimirkų, kai reikia kovoti už savo vaiką, šeima išlieka stipri ir vieninga, įrodydama, kad tikra meilė neturi ribų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
