Ikimokyklinio amžiaus vaikų vertinimo iššūkiai ir ypatumai
Keičiasi vaikų kartos ir jų charakterių ypatumai, mokymo(si) būdai bei metodai, taip pat - švietimo įstaigų orientacija ir požiūris į vaiką. Šiandien vertinami nebe visos grupės, bet kiekvieno vaiko asmeniniai gabumai ir pasiekimai, lyginant ugdytinį ne su bendraamžiais, o su pačiu savimi, vertinant asmeninę pažangą. Tik ar visi mokame tai daryti tinkamai, suprasdami, ką ir į ką atsižvelgdami vertiname?
Vaikams pradėjus lankyti ikimokyklinę įstaigą, tėvai susiduria su naujais dalykais, kurių, realu, kad anksčiau nežinojo. Ikimokyklinukų vertinimą atlieka ikimokyklinės įstaigos pedagogai. Įvertinimas turėtų vykti bent du kartus per metus, tai mokslų metų pradžioje (rudenį) ir įpusėjus mokslo metams (pavasarį). Pedagogas vertinant ikimokyklinuko pasiekimus, naudojasi „Ikimokyklinio amžiaus vaikų pasiekimų aprašu”. Jame nurodomi vaikų pasiekimai, žingsniai ir juos atitinkantys aprašymai. Sakykime, kad ikimokyklinukui 2 metai ir jo vardas - Jonas. Vertindama Jono pasiekimus, ikimokyklinio ugdymo pedagogė analizuoja pasiekimų aprašymus skirtus 0-3 metų vaikams ir parenka įvertinimą (žingsnį), kuris yra artimiausias Jono pasiekimams. Tarkim Jono kasdienio gyvenimo įgūdžio pasiekimas atitinka pirmąjį žingsnį, nes vaikas dar tik bando savarankiškai gerti iš puodelio ir valgyti pats. Vaiko įvertinimus pedagogai dažniausiai kelia į to darželio sistemą, kartu su ugdymo planais, lankomumu ir dienos veiklų aprašymais. Tikrai nereikėtų nerimauti, jei vienas ar keli vaiko pasiekimai neatitinka jo amžiaus. Pirmasis vaiko įvertinimas, kuris atliekamas rudenį, ir yra skirtas tam, kad tėvai ir pedagogas sužinotų, kurioje srityje vaikui reikia daugiau pagalbos ir į ką tėvai ir pedagogas turėtų daugiau atkreipti dėmesį.
Valstybinėse ugdymo įstaigose ugdymas, laikantis iš anksto parengto plano bei vaikų pasiekimų įvertinimas yra privalomas. Privačiuose darželiuose vertinimas ne visuomet yra atliekamas, tai priklauso nuo ugdymo įstaigos ir pedagogų susitarimo.
Ikimokyklinio amžiaus vaiko raida yra ne pagal vieną kurpalių. Kiekvienas vaikas vystosi savo tempu. Šie pavyzdžiai - gyvas įrodymas, kad kiekvienas vaikas vystosi savo tempu. Kai tėvai manęs klausia, ar priimame vaikus su sauskelnėmis į Vaikystės Sodą, visada jiems sakau, kad juk tik susipažinę ir spausdami ranką bei prisistatydami sakome ne amžių, kai atsisakėme sauskelnių, ar ne?! Vadinasi, tai - visiškai nesvarbu. Taip, visi normalios raidos vaikai maždaug 3-4 jau būna be sauskelnių, bet 1-2 metų?! Ir vis dėlto aš esu vertinimo ankstyvajame amžiuje šalininkė. Kodėl? Todėl, kad mes nepaprastai žavimės savo vaikais ir galime nepastebėti, pavyzdžiui, kad nėra progreso. Esmė - progresas. Esmė - vaiko lyginimas su juo pačiu. Jeigu yra progresas, tai didžiulė tikimybė, kad vaiko raida - normali. Bėda prasideda tada, kai tėvai pradeda lyginti su kitais arba beprotiškai stumti vaiką į priekį. Kartais man atrodo, kad normalų vaiką turėti nebėra normalu - visi nori kažin kokių vunderkindų. XXI amžiaus tėvai dažnai matuojasi vaikais: kurio greičiau pradės vaikščioti, anksčiau kalbėti, daugiau būrelių lankys ir pan.
Ankstyvojoje vaikystėje šis klausimas turbūt opiausias, nes esame atsakingi už savo vaikus ir linkime jiems geriausio. Gan dažnai - jeigu kam nors, pavyzdžiui, pasiskundžiame, kad vaikui būna pykčio priepuolių, mums sako, kad vaikas tai „išaugs”. Pavyzdžiui, vieniems mūsų draugams net daktarai sakė, kad vaikas išaugs vaikščiojimą ant pirštų galiukų, nors man - jau pirmą kartą pamačius - užsidegė raudona lemputė. Taip pat buvo atvejis, kai pedagogai tėvams nuolat sakė, kad vaikas turi problemų (ir turėjo), o tėvai pervedė vaiką į kitą darželį, kuriame pedagogai, akivaizdžiai, vengė apie problemą kalbėti ir sakė, kad vaikas nebesielgia taip, kaip elgėsi aname darželyje. Tėvai lengviau atsiduso: vadinasi, problema buvo anas darželis ir anie pedagogai. Aš, galvodama apie tą atvejį, vis pagalvoju: gal tas vaikas ir išaugs problemą, o jei ne?! O jei būtų buvę galima anksti įsikišti (kas ir buvo bandyta) ir padėti švelninti pasėkmes, kurios galbūt vėliau darys daug didesnę įtaką, nei yra jaučiame ankstyvojoje vaikystėje.
Ne paslaptis, kad daug kam pagrindinė ikimokyklinio ugdymo užduotis - paruošti vaiką mokyklai. Toks įspūdis, kad iki septynerių metų vaikas yra kažkoks neaiškus padaras, kurį reikia paruošti kažkam rimtam. Kadangi šiandien jau žinome, jog ikimokykliniais metais, paprastai tariant, dedamas pagrindas visam tolimesniam gyvenimui, tai žiūrėti į šiuos metus vien tik kaip į pasiruošimo metus yra klaidinga iš esmės. Kodėl žalos? Todėl, kad iki maždaug aštuonerių metų raida yra tokia sparti, kokia ne(be)būna daugiau niekada gyvenime. Be to, kad ji yra sparti, ji dar yra ir epizodinė ir įtakojama aplinkos: tėvų, ugdymo įstaigos kokybės ir aplinkos, kuri supa vaiką (ir fizinės, ir emocinės).
Be to, mažų vaikų neegzaminuosi taip, kaip gali egzaminuoti jau skaitančius ir rašančius - tenka stebėti tai, ką vaikas daro. Bene sunkiausia yra ir tai, kad vaikui visiškai nusispjauti į tai, kad jūs atliekate vertinimą: jeigu jam nebus nuotaikos, tai galėsite šokti sirtakį - jis vis vien nieko nedarys, ko prašysite. Ir bene labiausiai pagrindą iš po kojų išmuša tai, kad vaikas vieną dieną gali nedaryti/neatlikti veiksmo, o kitą - atlikti ir atlikti puikiai. Todėl - kai kalbame apie ikimokyklinį ugdymą - turime kalbėti apie neformalųjį vertinimą: stebime vaiką natūralioje aplinkoje ir užrašome tai, ką matome. Tokie stebėjimai/užrašai atspindi vaiko raidą ir, atsižvelgdami į juos, galime atitikti sparčiai (besi)keičiančius vaiko poreikius. Viskas būtų gerai, tačiau pastaruoju metu į ikimokyklinio ugdymo įstaigas atkeliauja vis daugiau formalaus vertinimo, kuris nustato, kuris vaikas yra gebantis, o kuris - ne, kuris jau pasiruošęs mokyklai, o kuris - dar nesubrendęs (tyrimai rodo, kad dažnai vyriškosios lyties vaikai) mokyklai. Tai sąlygojo vis didesnės prarajos tarp ikimokyklinio amžiaus vaikų atsiradimą, nors, pavyzdžiui, aš visai tuo netikiu. Apie kokią prarają galima kalbėti, tai tiriamiesiems - ketveri?!
Pagrindiniai vertinimo principai:
- Vertinimas turi būti naudingas vaikams.
- Reikia sąmoningai suprasti, kad kuo mažesnis vaikas, tuo mažiau patikimi ir vertinimo rezultatai.
- Vertindami vaiką turime žvelgti į visumą: jo motoriką (smulkiąją ir stambiąją), jo socio-emocinę raidą, jo gebėjimą mokytis, jo kalbos raidą ir pan.
- Vertinimas turi būti suprantamas vaikui, t.y. kalba (jeigu vaiko prašome atlikti vieną ar kitą veiksmą) turi būti suprantama vaikui.
- Vertinimo rezultatai turi būti aptariami su tėvais ir į jų komentarus turi būti atsižvelgiama, nes - kaip jau minėjau - vertinti ikimokyklinio amžiaus vaiką yra itin sudėtinga: jis gali namuose puikiai atlikti veiksmą, kurio niekada neatlieka darželyje.
Kodėl man patinka neformalus ikimokyklinukų vertinimas? Todėl, kad jis - nuolatinis. Todėl, kad jis - labiau, nei standartizuotas formalusis - padeda vaikui tobulėti. Todėl, kad - jeigu pedagogas kažko nepamatė vieną dieną - išvysta tai kitą dieną, tačiau tai, ko jis nepamatė, negula dokumentuose kaip faktas. Kita vertus, suprantu, kad daug kam pliusiukai ir minusiukai yra aktualūs ir padeda apibrėžti vaiko gebėjimus, t.y. įdėti vaiką į vieną ar kitą gebėjimų/atitikimo konkrečiam amžiaus tarpsniui dėžutę. Be to, mes, įvertinę, ką gali vaikas, galime skatinti jį tobulėti. Pavyzdžiui, jeigu matome, kad vaikas yra pasiruošęs lipti laiptais - leisime jam lipti laiptais. Nereikia pamiršti, kad vertinimas yra naudingas ir patiems vaikams - jeigu vaikai mato savo veiklos progresą, jie mokosi įsivertinti save, o tai - svarbus gebėjimas ateičiai.
Pastebima, kad vis daugiau ugdymo įstaigų įtraukia ir vaikus (nuo maždaug 4-5 metų), kad šie papasakotų tėvams apie savo progresą. Taip, įtraukdami tėvus ir patį vaiką, stebėdami vaiką nuolat ir formalųjį vertinimą papildydami medžiaga, gauta stebint vaiką kiekvieną dieną, pedagogai gali maksimaliai objektyviai vertinti ikimokyklinio amžiaus vaiką. Net, sakyčiau, toks vertinimas turėtų būti ir pradinėje mokykloje: vaiko stebėjimas natūralioje aplinkoje; kasdieninių vaiko darbų (į)vertinimas; užduodami vaikui klausimai ir atsakymai į juos; diskusijos visų pedagogų, dirbančių su vaiku ir pan.
Ir vis dėlto. Amerikiečiai turi vieną mano mėgiamiausių patarlių: better safe than sorry. Panikuoti? Ne! Suklusti? Taip! Be to, nepamirškite, kad visi vaikai gali turėti šių simptomų - net ir neturintys jokių raidos sutrikimų. Nepamirškite galvoti ir apie tai, kokio stiprumo yra jūsų pastebimi simptomai. NORIU PABRĖŽTI: geriausiai Jūsų vaiko raidą įvertins specialistas. Tai, ką skaitysite, NĖRA specialisto rekomendacija. Tai - tik gairės, kurios galbūt nuves Jus pas specialistą ir bus užkirstas kelias problemų (jei tokių yra) įsisenėjimui. Nepamirškite, kad tikrai labai daug ką vaikai išauga. Ir nepamirškite, kad kai ko - neišauga. Pavyzdžiui, nepriklausomai nuo to, ką jums kiti sako, skaitymas nėra tai, ko reikia „išlaukti”. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie skaito prasčiau, nei kiti, pirmoje klasėje, skaitys prasčiau už kitus ir ketvirtoje klasėje, jei niekas nesiims veiksmų. Tyrimai taip pat rodo, kad tie, kurie skaitė prasčiausiai ketvirtoje klasėje, prasčiausiai skaitė ir aštuntoje - vėlgi, jei niekas nebuvo daryta. Man visada liūdniausia tai, kad kiekvienas metais atotrūkis tarp gerai skaitančių ir prastai skaitančių vis didėja. Todėl - jei vaikas prastai skaito - reikia nieko nelaukti ir aiškintis, kodėl.
Žinoma, mes norime, kad mūsų kūdikis būtų…tobulas, todėl yra labai sunku pripažinti, kad jis turi problemų ir vis tikimės, kad „išaugs”. Ir vis dėlto apsaugodami save mes ne visada apsaugome vaiką. Kitas svarbus niuansas, į kurį verta atkreipti dėmesį: labai dažnai pirmieji problemą pastebi tėvai. Svarbiausia - neimti tos problemos neigti. Jeigu pedagogas sako, kad vaikas „tik truputį” atsilieka, bet jums vis vien neramu - pasitikrinkite. Tyrimai rodo, kad tėvų nuojauta pirmaisiais septyneriais gyvenimo metais dažnai pasitvirtina: nors jie nesupranta, kas yra „ne taip”, bet anksčiau nei specialistai pajaučia, kad vis dėlto kažkas yra „ne taip”. Jeigu jaučiate nerimą, nepasiduokite.
Aš, galvodama apie tą atvejį, vis pagalvoju: gal tas vaikas ir išaugs problemą, o jei ne?! O jei būtų buvę galima anksti įsikišti (kas ir buvo bandyta) ir padėti švelninti pasėkmes, kurios galbūt vėliau darys daug didesnę įtaką, nei yra jaučiame ankstyvojoje vaikystėje.
Vienas mano mėgiamiausių patarlių: better safe than sorry. Geriausiai Jūsų vaiko raidą įvertins specialistas. Tai - tik gairės, kurios galbūt nuves Jus pas specialistą ir bus užkirstas kelias problemų (jei tokių yra) įsisenėjimui. Nepamirškite, kad tikrai labai daug ką vaikai išauga. Ir nepamirškite, kad kai ko - neišauga.
Man visada liūdniausia tai, kad kiekvienas metais atotrūkis tarp gerai skaitančių ir prastai skaitančių vis didėja. Todėl - jei vaikas prastai skaito - reikia nieko nelaukti ir aiškintis, kodėl.
Žinau, kad vis daugiau ikimokyklinio ugdymo įstaigų Lietuvoje pildo progreso aprašus. Labai tuo džiaugiuosi. Džiaugiuosi, nes dar tada, kai su kitais ekspertais rengiau „Metodines rekomendacijas ikimokyklinio ugdymo programai rengti” (gūdžiais 2005 metais :)), jau sakiau, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos privalo tą daryti. Smagu, kad tą daro ir valstybinės, ir privačios ugdymo įstaigos (nors dar tikrai ne visos!). Žinoma, čia reikia pabrėžti, kad vertinimo aprašus turi sudaryti specialistai: jeigu ugdymo įstaiga neturi tokių, kurie galėtų sudaryti, reikia ne bandyti, o pasikviesti specialistą, kad padėtų. Kodėl? Todėl, kad vertinimas - rimtas reikalas. Reikia gerai išmanyti ne tik amžiaus tarpsnių ypatumus, bet ir tai, ko galima (ir reikia) tikėtis iš tam tikro amžiaus vaiko. Be to, reikia gebėti ir interpretuoti duomenis (to turi būti apmokyti pedagogai).
Šį įrašą įkvėpė tai, kad kaip tik visi tėveliai Vaikystės Sode gavo vaiko progreso aprašus. Mes gavome savo pagrandukės Gertrūdėlės. Skaitydama aprašą išspaudžiau ne vieną ašarą ir pagalvojau, kad šie aprašai - tarsi vaiko pusės metų dienoraštis. Teisybę pasakius, tuos pliusiukus ir minusiukus tik permečiau akimis - viskas ten gerai (aišku, kad gerai, nes jau jau už mėnesio ketveri, o dar buvo vertinta pagal trimečių aprašą - tai kaip ir viskas jau turėjo būti gerai), bet komentarus skaičiau pasimėgaudama. Pasirodo, mano vaikui labai patinka gaminti - yra viena aktyviausių dalyvių kepinių dienomis! Ir lobis vaikui. Nes, atradęs tą vertinimą tėvų palėpėje po 20 metų, prisimins savo pirmuosius pedagogus ir skaitys tuos aprašus tol, kol akis aptrauks rūkas.
tags: #ikimokyklinis #vaiko #vertinimas #sunkumai
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
