Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų specialusis ugdymas

Mokymasis kalbėti yra vienas svarbiausių ankstyvosios vaikystės pasiekimų. Išmokęs kalbėti, vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti sumanymus bei veiksmus (Ališauskas, 2002). Bandant įveikti kalbėjimo sutrikimus, dažnai reikalingos tinkamos priemonės, būdai, metodai. Vienas tokių metodų - žaidybinė veikla.

Ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikams žaidimas yra priemonė pažinti išorinį pasaulį, išreikšti emocinį požiūrį į jį, tapatintis su socialiniais vaidmenimis, ugdytis kalbinius bei komunikavimo gebėjimus ir pan. Žaisdami vaikai vaizduoja juos supančią aplinką, parodo, kaip jie vertina pastebėtus gyvenimo reiškinius. Vaiko žaidimas yra labai kintantis: pažintinius interesus nuolat keičia bendravimo, judėjimo, meninės saviraiškos ir kiti poreikiai (Girdzijauskienė, 2005).

Sumanūs pedagogai pasitelkia žaidimus vaikams ugdyti, modeliuoja juos, siekdami vienų ar kitų ugdymo(si) tikslų. Todėl šio straipsnio tikslas yra apžvelgti žaidybines veiklas, padedančias įveikti vaikų kalbėjimo sutrikimus ikimokykliniame ir priešmokykliniame ugdyme. Taikyti metodai: mokslo šaltinių apžvalga, pusiau struktūruotas interviu. Tyrime dalyvavo 6 informantai (ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo logopedai). Tyrimo rezultatai atskleidė, ar žaidybinės veiklos padeda pašalinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio amžiaus vaikų kalbėjimo sutrikimus.

Specialiojo ugdymo samprata ir istorinė raida

Specialiojo ugdymo ištakos siekia senovės Graikiją, kur aklieji buvo mokomi pagal specialiąją programą. Aristotelis veikale Apie sielą (De Anima, lietuviškai 1959) teigė, kad kurčnebylystė turi įtakos vaikų protiniams gebėjimams ir pažintinei veiklai, todėl būtini specialiojo ugdymo ir mokymo metodai. 12 metų mokymo programa akliesiems 10 amžiuje buvo parengta al Azharo universitete Egipte. Senovės Romoje kurtieji buvo laikomi pamišėliais ir silpnapročiais. Viduramžiais Bažnyčia teigė, kad kurčiam vaikui atimta kalba už tėvų nuodėmes, todėl jis turi būti atskirtas nuo visuomenės. Renesanso epochoje humanistinės pažiūros skatino mokslininkus tyrinėti specialiųjų poreikių asmenų problemas, pritaikyti teorines žinias juos mokant. 15-18 amžiuje specialiųjų poreikių asmenys buvo mokomi individualiai (dažniausiai juos mokydavo vienuoliai ir patys tėvai). Pirmosios specialiojo ugdymo įstaigos atsirado 18 amžiuje Prancūzijoje. 1775 prancūzų kunigas Ch. M. de l’Épée Paryžiuje įsteigė pirmąją pasaulietinę kurčiųjų mokyklą, prancūzų tiflopedagogas V. Haüy 1784 - Nacionalinį jaunų aklųjų institutą. 18-19 amžiuje specialiojo ugdymo įstaigos įkurtos Airijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Italijoje, Vokietijoje. 1865 Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo pradėtas aukštesnysis ir aukštasis specialiųjų poreikių asmenų mokymas, įsteigtos kelios kolegijos ir skyriai prie universitetų.

Lietuvoje pirmoji kurčiųjų mokykla 1805 įkurta Vilniuje (veikė trumpai). 1823 prie Vilniaus universiteto įkurtas Kurčiųjų institutas (veikė iki 1833). 1927 P. Daunio iniciatyva įsteigtas Kauno aklųjų institutas (1941 pertvarkytas į Kauno aklųjų mokyklą; aklųjų mokykla). 1940 SSRS okupavus Lietuvą įvesta sovietinė švietimo sistema. 1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagal Specialaus ugdymo įstatymą (1999, nauja redakcija 2011) specialusis ugdymas yra Lietuvos švietimo dalis, apimanti visus mokymo lygmenis.

Specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) samprata ir nustatymas

Specialieji ugdymosi poreikiai (SUP) - tai individualūs vaiko poreikiai, atsirandantys dėl įvairių priežasčių, tokių kaip negalia, sutrikimai ar mokymosi sunkumai. Prie SUP turinčių vaikų taip pat priskiriami ir itin gabūs vaikai.

Tėvams ar mokytojams pastebėjus, kad vaikui sunkiai sekasi suprasti mokomąją medžiagą, kyla kalbėjimo, elgesio, emocijų ar dėmesio sukaupimo sunkumų, kreipiamasi į mokyklos vaiko gerovės komisiją. Ši komisija atlieka pirminį vaiko ugdymosi poreikių vertinimą, aprašydama vaiko galias ir sunkumus, pasiekimus, elgesį, emocijas, bendravimo ir socialinius įgūdžius. Atlikus pirminį vertinimą, gali būti paskirta reikiama švietimo pagalba.

Ugdymosi specialieji poreikiai (pagalbos ir paslaugų reikmė) skirstomi į nedidelius, vidutinius, didelius ir labai didelius. Specialiųjų poreikių asmenų ugdymo formos - visiška ar dalinė integracija, ugdymas specialiojo ugdymo įstaigose arba namuose.

Nuo 2024 m. rugsėjo mėnesio, pagal įtraukiojo ugdymo reformą, visi ugdytiniai ugdomi bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno individualius poreikius. Mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo paskirtis - padėti mokiniui lavintis, mokytis pagal gebėjimus, įgyti išsilavinimą ir kvalifikaciją, pripažįstant ir plėtojant jų gebėjimus ir galias.

Mokinio ugdymosi poreikių pirminį vertinimą atlieka mokyklos Vaiko gerovės komisija ir esant poreikiui mokyklos vadovas skiria švietimo pagalbą. Mokinio specialiuosius ugdymosi poreikius pedagoginiu, psichologiniu, medicininiu ir socialiniu pedagoginiu aspektais vertina pedagoginė psichologinė tarnyba. Pedagoginės psichologinės tarnybos vadovas skiria švietimo pagalbą ir ugdymo pritaikymą.

Tėvams pasirašius sutikimą dėl vaiko specialiųjų ugdymosi poreikių įvertinimo, atliekamas vaiko raidos vertinimas. Vaikui pateikiama stimulinė medžiaga, o specialistai stebi ir fiksuoja, kaip jis atlieka užduotis. Nuo 6 metų vaikas į specialistų kabinetus dažniausiai eina vienas. Psichologas vertina jo intelektą, raidą, elgesio ir emocijų sunkumus, logopedas - kalbos ir kalbėjimo ypatumus, specialusis pedagogas - mokymosi pasiekimų lygį, socialinis pedagogas - socialinę pedagoginę aplinką, gydytojas neurologas - neurologinę sveikatą.

Vaiko SUP vertinimo rezultatus ir parengtas pažymas tarnybos specialistai aptaria su tėvais. Tėvai pažymų pristatyti į ugdymo įstaigą neprivalo. Tėvai gali tikėtis, kad jų vaikas bus ugdomas vadovaujantis rekomendacijomis, pateiktomis PPT / ŠPT išduotose pažymose. Ugdymo įstaiga, gavusi PPT / ŠPT pažymas, organizuoja Vaiko gerovės komisijos (VGK) posėdį, kuriame turi dalyvauti ugdymo įstaigos specialistai, vaikas, jo tėvai bei PPT / ŠPT specialistai. Posėdyje aptariamas vaiko ugdymo organizavimas, pagalbos poreikis ir priimamas sprendimas dėl individualaus pagalbos vaikui plano sudarymo, vadovaujantis pažymomis.

Vaikų, turinčių negalią, ypatumai

Negalioms priskiriami raidos, sensorinių, fizinių funkcijų ir kiti įgimti ar įgyti sveikatos sutrikimai, kurie trukdo pažinti ir tyrinėti aplinką, siekti akademinių žinių, trikdo socialinę, emocinę ir asmenybės raidą.

Regos sutrikimai

Regėjimo sutrikimas, trukdantis mokytis, orientuotis erdvėje, savarankiškai gyventi, kurio negalima koreguoti akiniais ar kontaktiniais lęšiais iki normalaus regėjimo. Gali būti vidutinė silpnaregystė, žymi silpnaregystė, aklumas su regėjimo likučiu, praktiškas aklumas, visiškas aklumas, kiti regėjimo sutrikimai. Turintieji regos sutrikimą ugdomi bendrojo ugdymo mokykloje arba, tėvų ar globėjų pasirinkimu, mokykloje, skirtoje mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dėl regos sutrikimų. Šiems mokiniams svarbu užtikrinti jiems reikalingą tiflopedagogo pagalbą, esant poreikiui pagalbą teikia ir kiti švietimo pagalbos specialistai. Reikalingas mokymo(si) aplinkos ir mokymo priemonių pritaikymas. Jiems leidžiami vadovėliai Brailio raštu.

Klausos sutrikimai

Klausos sutrikimas - tai sumažėjęs ar visiškai išnykęs gebėjimas girdėti garsus. Gali būti įvairaus laipsnio - nuo nežymaus iki gilaus kurtumo. Specialiuosius ugdymosi poreikius dėl klausos sutrikimų nustato savivaldybės PPT kartu su Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro (LKNUC) specialistais. Po kochlearinių implantų implantacijos surdopedagogai ir logopedai moko vaikus girdėti ir suvokti kalbą, vėliau ištarti girdimus garsus ir žodžius.

Intelekto sutrikimai

Intelekto sutrikimas pasireiškia pažintinių, elgesio, kalbinių ir motorinių gebėjimų pažeidimais. Vaikams sudėtinga susivokti aplinkoje, bendrauti, tvarkytis buityje, įgytas žinias pritaikyti gyvenime, sutrikę jų socialiniai, savisaugos įgūdžiai. Intelekto sutrikimas gali būti nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus ir nepatikslintas.

Įvairiapusiai raidos sutrikimai

Šie sutrikimai apima autizmo spektro sutrikimus (vaikystės autizmą, atipišką autizmą, Aspergerio sindromą), Retto sindromą ir kitus įvairiapusius raidos sutrikimus. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai savitai suvokia aplinką, dažnai sutelkia dėmesį į detales, todėl jiems sudėtinga pamatyti bendrą situacijos kontekstą. Kiekvienas šių sutrikimų turintis vaikas yra individualus, turintis savo galias ir sunkumus. Retto sindromas yra autizmo forma, nustatoma tik mergaitėms: iki pusantrų metų jos vystosi normaliai, o tada praranda turėtus įgūdžius. Specialiuosius ugdymosi poreikius dėl įvairiapusių raidos sutrikimų nustato savivaldybės PPT, remdamasi tėvų pateiktais išrašais iš sveikatos priežiūros įstaigų.

Judesio ir padėties bei neurologiniai sutrikimai

Tai grupė įgimtų ar įgytų ligų ar sutrikimų, kurie pažeidžia nervų sistemą ir/ar kitus organus, sukelia judumo, mokymosi ir socialinės adaptacijos sunkumų. Šie sutrikimai gali būti įgimti ar įgyti persirgus centrinės ar periferinės nervų sistemos ligomis, patyrus traumą. Sutrikimai gali apriboti vaiką pažinti, tyrinėti aplinką, siekti akademinių žinių, trikdo socialinę, emocinę bei asmenybės raidą.

Vaikų, turinčių sutrikimų, ypatumai

Sutrikimams priskiriami mokymosi sutrikimai, elgesio ir emocijų sutrikimai, kalbos ir kalbėjimo sutrikimai bei kompleksiniai sutrikimai (įvairūs sutrikimų deriniai).

Mokymosi sutrikimai

Priskiriami bendrieji mokymosi sutrikimai, specifiniai mokymosi sutrikimai (skaitymo, rašymo ar matematikos mokymosi sutrikimai) ir neverbaliniai mokymosi sutrikimai. Bendrieji mokymosi sutrikimai pasireiškia mokymosi pasiekimų atsilikimu iš dviejų ir daugiau dalykų. Specifiniai mokymosi sutrikimai (skaitymo, rašymo ar matematikos mokymosi sutrikimai) pasireiškia mažesniais nei tikėtina pagal vaiko intelektinius gebėjimus skaitymo, rašymo ir matematikos mokymosi pasiekimais. Neverbaliniai mokymosi sutrikimai - tai neuroraidos sutrikimai, dėl kurių vaikui sunku suvokti ir išreikšti neverbalinius ženklus, tinkamai reaguoti ir prisitaikyti socialinėse situacijose.

Elgesio ir emocijų sutrikimai

Tai įvairūs sutrikimai, pasireiškiantys elgesio ar/ir emocinėmis reakcijomis, smarkiai besiskiriančiomis nuo įprastų amžiaus, kultūros ir etinių normų bei išreikštu nedėmesingumu, impulsyvumu ar/ir prasta elgesio ar emocijų reguliacija. Priskiriami aktyvumo ar/ir dėmesio sutrikimai, elgesio sutrikimai, emocijų sutrikimai. Aktyvumo ar/ir dėmesio sutrikimai pasireiškia amžiaus neatitinkančiais dėmesingumo, padidėjusio aktyvumo arba hiperaktyvumo ir impulsyvumo požymiais, kurie ryškėja jau ikimokykliniame amžiuje. Elgesio sutrikimai pasireiškia pasikartojančiu, nuolatiniu kitų teises pažeidžiančiu, agresyviu, provokuojančiu, įžūliu elgesiu, kuris trunka ilgiau nei 6 mėnesius.

Kalbėjimo ir kalbos sutrikimai

Šiai grupei priskiriami visos kalbos sistemos ar jos dalies sutrikimai. Būdingi tarimo, sklandaus kalbėjimo ar balso valdymo sunkumai, taip pat šiai grupei priskiriami kalbos raiškos ar/ir kalbos suvokimo sunkumai. Skiriami kalbėjimo sutrikimai (tai įvairūs garsų tarimo, sklandaus kalbėjimo ir balso sutrikimai) ir kalbos sutrikimai (tai visos kalbos sistemos ar jos dalies sutrikimai, kai vaikas turi sunkumų dėl kalbos išraiškos ar/ir kalbos suvokimo bei rašytinės kalbos sutrikimai, kaip sakytinės kalbos sutrikimo pasekmė).

Vaikų, turinčių mokymosi sunkumų, ypatumai

Mokymosi sunkumai kyla, kai dėl nepalankios (kultūrinės/kalbinės, pedagoginės, socialinės-ekonominės) aplinkos ar susidariusių aplinkybių apribojamos vaiko galimybės realizuoti savo gebėjimus įsisavinant ugdymosi programas. Prie šių sunkumų priskiriami mokymasis ne gimtąja kalba arba gyvenimas kitoje kultūrinėje/kalbinėje aplinkoje, sulėtėjusi raida, sveikatos problemos, nepalankūs aplinkos veiksniai, emocinės krizės.

Ankstyvoji intervencija ir ugdymo principai

Ankstyvoji intervencija - tai kompleksinė pagalba, skirta vaikams, turintiems raidos sutrikimų, ir jų šeimoms. Ji apima identifikavimą, ugdymą ir pagalbą šeimai. Ankstyvoji intervencija grindžiama sisteminiu holistiniu požiūriu.

Vaiko vystymąsi sąlygoja socialinė aplinka, vertybinės orientacijos, tiek šeima (giminės), tiek ugdymo įstaiga - darželis, mokykla. Svarbūs socialiniai ryšiai, kurie leidžia vaikams mokytis artimiausioje mokymo įstaigoje.

Specialiųjų poreikių vaikų integruotas ugdymas - tai ugdymas kartu su bendraamžiais. Šis ugdymo būdas turi privalumų: geriau tenkinami specialieji poreikiai, vaikai mokosi bendraamžių kolektyve. Svarbu, kad ugdymo forma būtų sukurta ne pedagogui, o specialiųjų poreikių vaikui. Tėvams turi būti suteikta pasirinkimo laisvė, nes yra alternatyva specialiajam ugdymui.

Specialiųjų poreikių vaikų ugdymo turinys pasižymi specifiniais bruožais, tokiais kaip susiaurinimas. Svarbu ugdyti ne tik akademinius įgūdžius, bet ir lavinti kalbą, motoriką, valios ir emocijų sferą. Ugdymas turi būti praktinio pobūdžio, siejamas su nepakankamais intelektiniais gebėjimais, pavėluotu psichiniu vystymusi ir brendimu.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų elgesio keitimas apima pozityvaus elgesio skatinimą grupėje, vaikų agresijos valdymą ir elgesio keitimo strategijas.

Pagrindinės negalios ir jų apibrėžimai

Visame pasaulyje tėvai ir pedagogai pastebi vaikų, kuriems kasdienybės pažinimas yra ribotas. Šiems vaikams dažnai yra nustatomi intelekto ir/ar fiziniai sutrikimai. Tėvams šią žinią dažnai sunku pripažinti, o pedagogams tenka tokiems vaikams skirti didesnį dėmesį. Specialusis poreikis - tai specialiosios pagalbos poreikis vaikui ar žmogui, kuris atsiranda dėl įgimtų ar įgytų ilgalaikių sveikatos sutrikimų bei nepalankių aplinkos veiksnių.

tags: #ikimokyklinio #iramziaus #vaiku #specialiuju #ugdymas

• Rėmeliai "Mano Pirmieji Metai"
• Kūdikių virškinimo sistemos vystymasis ir pralaidaus žarnyno rizika
• Sužinokite, kaip vyksta vaiko registracijos į darželį procesas
• nuo molio iki keramikos meno kūrinio
• Skausmingos mėnesinės: ką daryti?