Ieva Jackevičiūtė: nuo daugiaplanės karjeros iki prasmingos motinystės ir kūrybos vaikams

Ieva Jackevičiūtė - tai daugiaplanė asmenybė, kurios profesinis kelias apima aktorės, šokėjos, režisierės, TV laidų vedėjos, LMTA dėstytojos ir teatro pedagogės vaidmenis. Prieš šešerius metus ji buvo visur: vedė TV laidas, dalyvavo šokio projektuose, vaidino ir šoko didžiosiose Lietuvos teatro scenose, užsiėmė edukologine veikla. Seniau jos gyvenime buvo visai kitokio šurmulio ir kur kas daugiau televizinio blizgesio. Pasak Ievos, televizijoje ji atsirado kūrybiškai brandžiu laikotarpiu, jau turėdama ne vieną profesiją, požiūrį į tam tikrus dalykus ir šiokios tokios asmeninės gyvenimiškos patirties. Buvo metas, kai ji galvojo: „na va, tai yra tai, ko aš visada norėjau“, ne dėl paties buvimo vienoje ar kitoje laidoje fakto, o dėl galimybės turėti daug aktyvios kūrybinės veiklos.

Šiandien, būdama trijų vaikų - Adijos (12 m.), Jono (9 m.) ir Saulės (5 m.) - mama, Ieva dalijasi savo motinystės patirtimi ir išgyvenimais, padėjusiais atrasti balansą tarp profesinės savirealizacijos ir namų gerovės.

Motinystės patirtys ir savęs atradimas

Gimus vaikams, Ievos gyvenime įvyko esminis pokytis. Buvo metas, kai ji prisistatydavo tik kaip mama, ir tai buvo ryškiausia jos CV eilutė. Penkerius metus, augindama vaikus, Ieva buvo sustabdžiusi visas savo kūrybines ir profesines veiklas, netgi, pasak jos, „užsidariusi tarp keturių sienų“. Gimus vaikams, ji tarsi prarado save, visiškai su jais susitapatino, bandydama tapti tobula mama. Skaitydama daug knygų, kuriose buvo rašoma, kad tikra mama visiškai atsiduoda vaikui, šis perfekcionizmas ją visiškai sugriovė. Prireikė apie penkerių metų, kol Ieva suprato, kad nebus ta įsivaizduota tobula mama.

Šiandien ji prisistato kaip moteris, ir tai yra didelių savęs ieškojimų, ištikusių po vaikų gimimo, rezultatas. Grįždama atgal, Ieva supranta, kad ši patirtis ją išmokė, jog svarbiausia yra ji pati kaip žmogus, kaip moteris. Nors tai gali skambėti egoistiškai, Ieva pabrėžia paradoksą: dabar ji taip suplanuoja savo veiklas, kad didžioji dalis laiko lieka vaikams. Kai grįžta namo nuveikusi tai, kuo mėgaujasi, ji yra labai gera mama: turi laiko ir noro išklausyti, o vaikų riksmai jos neerzina, ji yra rami ir laiminga.

Iššūkiai ir pusiausvyra tarp šeimos ir karjeros

Nors motinystė dažnai romantizuojama, Ieva pabrėžia neišvengiamus ir neigiamus išgyvenimus, kurie atsiranda gimus vaikui. Pirmasis - tai nuolatinė baimė: baimė, kad susirgs, kad nugrius, kad bus išrinkta prasta mokykla, kad susidės su blogais draugais. Šis sąrašas yra begalinis. Kasdien dėl to lyg ir nepergyvenama, bet kartais susimąsčius, apima siaubas nuo atsakomybės. Kitas jausmas - egzistencinis kaltės jausmas, užgulantis kiekvieną minutę, praleistą ne su vaiku. O kai esi su juo, jautiesi kalta, kad leidi sau norėti kažko kito. Tai, pasak Ievos, yra nuolatinis darbas su savimi.

Ieva buvo netinkamai įsitikinusi, kad reikia visą save atiduoti vaikui, nes tik tada būsianti gera mama. Ji apleido savo moteriškas galias, sumažėjo galimybių išeiti pabendrauti su draugėmis, nors energetiškai tai yra gyvybiškai būtina. Kai per penkerius metus „nubyrėjo visos draugės“ ir ji liko viena su vaikais tarp keturių sienų, Ieva suprato, kad reikia investuoti ir į save. Šiandien ji atranda prasmę balansuodama prioritetus tarp vaikų auginimo, kūrybos ir pedagogikos, jausdama, kad gyvena prasmingą gyvenimą.

Ieva pabrėžia, kad planavimas, bet tuo pačiu neprisirišimas prie planų ir lengvumas juos keičiant, yra pagrindinis jos šeimos dienos variklis. Aktyvias veiklas ji stengiasi nudirbti pirmoje dienos pusėje, o vakarui pasilikti ramesnius dalykus. Ji stengiasi keltis ir gultis tuo pačiu metu, valgyti laiku ir neperalkti, o esant galimybei - nusnūsti bent pusvalanduką. Kitaip tariant, skirti dėmesio mažiems malonumams ir ieškoti visame kame balanso, nes kitaip „sprogtų galva“ nuo atsakomybių ir rūpesčių. Vis dėlto, Ieva atvirauja, kad tikrai nutinka momentų, kai viską suderinti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tuomet ji tampa irzli, pikta ir pervargusi, tad tenka smarkiai paplušėti norint viską suderinti.

Auklėjimo filosofija ir vaikų ugdymas

Ieva Jackevičiūtė teigia, kad jos pagrindinė vaikų auklėjimo sistema yra asmeninis tobulėjimas ir vidinės harmonijos paieška. Domėdamasi įvairiomis Rytų filosofijomis ir energetiniais dalykais, ji mato iš praktikos, kad kai tik ji pervargsta, persitempia, serga ir vaikai. Jeigu ji yra laiminga, stabili - vaikai nuostabūs. Kai tik ji pikta, tokie tampa ir jos vaikai. Pasirodo, labai daug kas priklauso nuo jos pačios būsenų.

Šeimoje Ieva ir jos vyras stengiasi ugdyti vaikus pagalbos principu ir pabrėžia disciplinos svarbą. Nors kai kurie tėvai vadovaujasi teorija nesakyti „ne“, Ievos šeimoje tai neveikia. Ji turi pasakyti, pavyzdžiui, Jonui, kad negali šokinėti ant lovos, nes mamai alergija nuo dulkių. Ieva sako, kad dabar negali pasakyti, ar toks auklėjimo būdas pasiteisins, bet jai atrodo, kad tai yra teisinga.

Patys vaikai, pasak Ievos, mieliau gal nieko nedarytų, bet vaikystė yra puikus metas mokytis naujų dalykų, nes protas tam yra labai imlus. Tad vaikų ugdymas šeimai yra labai svarbus, ir patys tėvai daug su jais dirba. Jie yra tos nuomonės, kad vaikas jau vaikystėje pats žino, kas yra svarbu ir kur linksta širdis. Jiems tereikia padėti, pagelbėti, pabūti šalia jo ir palaikyti. Nors pomėgių yra labai skirtingų, kol kas tėvai stengiasi jų nekreipti į vieną ar kitą pusę, leisdami jiems turėti vaikystę.

Teatras vaikams: „No Shoes“ ir pedagoginė misija

Visos Ievos dabartinės veiklos - spektaklių režisūra vaikams, pamokėlės mamoms su kūdikiais, dėstymas aktoriams teatro akademijoje - atsirado labai natūraliai. Ji tai priima kaip ženklą, kad eina teisinga linkme. Pedagoginis pašaukimas, gimus vaikams, ją paskatino gilintis į ankstyvąjį ugdymą. Vyriausiajai dukrai Adijai dabar 12, Jonui 9, o Saulei 5 metai. Kai susilauki vaikų, atsiranda natūralus prigimtinis mamos noras sužinoti ir išbandyti: o kas vaikui geriau? Kas jam tinka? Tarsi atsiveria naujas pasaulis ir įdomu jį suprasti, kas vyksta iki metų, iki trejų. Augindama Adiją, Ieva pradėjo lankyti kūdikiams skirtas edukacijas, kurių prieš dvylika metų dar nebuvo daug. Jai buvo įdomu ir iš profesinės pusės pasigilinti, nes jau turėjo nemažai patirties vesdama edukacijas vyresniems vaikams, tad buvo įdomu, o kaip su kūdikiais?

Vėliau Ieva pabandė sukurti edukaciją ikimokyklinio amžiaus vaikams pati, bet ji nebuvo sėkminga. Ji suprato, kad mažiems vaikams visiškai netinka tai, ką ji darė iki šiolei. Tačiau azartas apėmė pasigilinti ir rasti paslaptį. Taip atsirado klausimai: Teatras kūdikiams? Kas tai yra? Kam to reikia? Ar kūdikiui neužtenka su mama nueiti į mišką ir pabūti gamtoje? Prieštaringų minčių yra labai daug, bet Ieva apgynė savo požiūrį, nes ketverius metus turėjo galimybę tyrinėti šią temą. Ilgainiui ji suvokė, kad „ankstyvasis teatras“ yra atskira teatro niša, grįsta moksliniais tyrimais.

Teatras vaikams iki penkerių metų labai smarkiai skiriasi nuo teatro suaugusiesiems. Pasak Ievos, tokie renginiai atliepia ne tik vaiko, bet ir juos auginančių tėvų poreikius. Mama gali jaustis rami ir saugi, kad vaikas galės laisvai vaikščioti ir ropoti, imti į burną spektaklio dekoracijas, kad neužsprings, kad jos bus ekologiškos, kad laiptai nebus pavojingi. Taip pat nejausti kaltės, jei vaikas ne ramiai sėdės, o vaikščios apie sceną. Tai ne toks teatras, kuriame žiūrovai turi tvarkingai sėdėti ant kėdžių.

Ieva kartu su vyru aktoriumi Raimondu Kleziu įsteigė teatrą „No Shoes“, kuriame režisuoja spektaklius kūdikiams ir vaikams, veda meninio ugdymo edukacijas, rengia programas bei mokymus pedagogams Nacionalinėje švietimo agentūroje. Teatras „No Shoes“ daug važinėja po Lietuvą, viena iš jo misijų yra ir teatro sklaida regionuose. Ievai liūdna, kad yra paauglių, kuriems vienas žingsnis iki pilnametystės, ir jie visiškai neturi spektaklio stebėjimo įgūdžių. Ji yra tos nuomonės, kad kultūrą reikia patirti kuo anksčiau ir drauge su visa šeima.

Ievos ir „No Shoes“ teatro spektaklių tikslas - šiuolaikiškais metodais, įdomiais meniniais sprendimais sukurti tam tikrą naują patirtį, galimybę patirti ne kasdienę būseną teatre. Tai pasiekiama prioritetiškai išsikeltais metodais: nesistengiama papasakoti vienos istorijos - kuriami ne siužetiniai spektakliai, neturintys nuoseklaus pasakojimo. Pasitelkiama neverbalinė kalba - mintis išreiškiama per judesį, dainą. Ieškoma interaktyvumo - siekiama įtraukti žiūrovą, kad jis pats būtų proceso kūrėjas. Neinfantilinami personažai - aktoriai nekuria personažų, tradiciškai suvokiamų vaikų teatre, jie vaidina save, atsispirdami nuo postdraminio teatro idėjos, kad aktorius yra persona, veikianti scenoje.

Spektakliuose pasitelkiamas lietuviškas folkloras, tačiau esti ir kitų kultūrų elementų. Pavyzdžiui, pasirinkta Rytų kultūroje žinomų 7 čakrų (liet. ratų) kelionė per 7 pakopas apjungti lietuvių folkloro skambesiu, garsais, raštais, muzika. Spektakliuose taip pat girdėti airiškos muzikos sąskambių bei afrikietiškų šokių elementų ir kitų tautų kultūrų simbolikos. Visi Ievos spektakliai vaikams iki penkerių metų yra neverbaliniai. Naudojamas metodas, kuomet spektaklyje nėra žodžių, bet keletą minučių trunkančioje scenoje pasekama pasaka ar papasakojama istorija, kuri skatina vaikus suklusti. Pats spektaklis vaikams pateikiamas kaip atskirų epizodų seka, kuri padeda išlaikyti mažylių dėmesį. Maži vaikai neanalizuoja, kodėl taip atsitiko, kodėl personažas toks, o ne kitoks, kodėl jis nugalėjo. Jiems Coliukės ar trijų paršiukų nereikia, nes kūdikiai dar nesuvokia priežasties ir pasekmės dėsnio, jie neturi ilgalaikės atminties.

Kūryba, karantinas ir viešumas

Karantino metai Ievai nebuvo blogi. Juokaudama ji sako, kad tai - pats geriausias laikas gimdyti ir auginti vaikus, o kadangi jos jauniausioji dukra dar tik metukų, jai nepasijuto, kad karantinas būtų stipriai apribojęs galimybes. Vis dėlto, per karantiną teko priimti sprendimą ir kartu su vyru atidaryti savo įmonę, nes suvokė, kad staiga niekas jų nebesamdo. Tai pasirodė esąs pats geriausias žingsnis šioje situacijoje. Jie dirba išties labai daug, užmigdo vaikus ir eina dirbti. Visiškai laisvų savaitgalių neturi, nes filmuoja pamokas, užsiėmimus, rašo programas, dalyvauja konkursuose - dirba ne tik su vaikais, bet ir su mokytojais, turėdami dar daugiau pedagoginio darbo nei iki karantino.

Buvimą viešumoje Ieva tapina su tam tikrų darbų privaloma sudėtine dalimi. Kai aktyviai dirba atlikėjo darbą, yra nuomonės formuotoja ar daro tai, kam yra būtinas žinomumas, tai buvimas viešumoje yra privaloma tokio darbo dalis. Ji mano, jog ne vienas artistas nebūna viešumoje tik dėl to, kad jam tai malonumas. Jau kurį laiką Ieva nebedirba tokio darbo, kurio dalis būtų buvimas viešumoje. Šiuo metu ji yra tarsi „už kadro“ - režisuoja spektaklius, veda mokymus, rengia programas. Žiūrint iš kitos pusės, savo bendruomenėje ji labai dažnai būna viešumoje. Kas nori, kad ji kuo nors pasidalintų, sąmoningai ją susiranda. O tiesiog būti viešumoje ji nemato reikalo.

Asmeninis gyvenimas ir santuoka su Raimondu Kleziu

Ievos Jackevičiūtės, geriau žinomos Norkūnienės pavarde, santuoka su aktoriumi Raimondu Kleziu yra trečioji. Pora augina tris vaikus, o suvedė juos bendri darbai - kartu kūrė ir tebekuria spektaklius vaikams. Nors Ievą ir Raimondą skiria 15 metų amžiaus skirtumas, jiems patiems tai netrukdo. Kaip teigia Raimondas, kai atsiranda meilė, negalvojama apie privalumus, galvojama apie tai, kad gera ir lengva būti kartu. Jie priima vienas kitą tokius, kokie yra, tarp jų nėra jokios įtampos, jaučiasi lengvai. Raimondas sako, kad jaučiasi vyresnis, negu yra iš tiesų, ir bendrą kalbą visada rasdavo su vyresniais žmonėmis.

Piršlybų momentas buvo labai smagus. Raimondas viską planavo slaptai, Ievai nieko net neužsiminė. Jis labai gerai žinojo, kad nori pasipiršti Biržuose. Šis miestelis tiek jam, tiek Ievai labai svarbus, nes čia, nors skirtingu metu, abu praleido vaikystę. Be to, iki šiol čia turi giminių, tad dažnai atvažiuoja kartu su vaikais. Vaikystėje maudydavosi ežere prie pėsčiųjų tilto, ir Raimondas tiksliai žinojo, kad piršlybų momentas įvyks čia. Galiausiai pasipiršo ant tilto prie ežero, ir ši akimirka buvo labai jautri.

Vestuves pora nusprendė atšvęsti pagal senąsias lietuviškas tradicijas, nes krikščioniški ritualai abiem nebuvo priimtini. Juos sutuokė Šeimų Romuvos Kriviai. Tuoktuvių apeigos buvo labai gražios: visi stovėjo ratu aplink laužą, siuntė midų, mėtė grūdus, sakydami palinkėjimus laužė duoną. Krivė kiekvienam nukirpo po plaukų sruogą ir sudegino, kas reiškė perėjimą į naują gyvenimą.

Dukros vardas - Upė Saulė - atspindi lietuvišką kilmę. Raimondas iš karto sakė, kad jei gims dukra - bus Upė. Ievai patiko vardas Saulė. Tad nutarė sujungti du vardus ir taip gavosi Upė Saulė.

Šeimos pagausėjimas atnešė naujų iššūkių ir naujų vėjų ne tik suaugusiems, bet ir vaikams. Ieva džiaugiasi, kad Adija labai gražiai bendrauja su Saule ir jau mokosi prižiūrėti vaikus. Jai svarbu, kad jų gyvenime būtų disciplina. Ieva su Raimondu mato daug pliusų augdami didelėje šeimoje, nors ir pripažįsta, kad kai kuriems ir vienas vaikas gali būti didelis iššūkis.

Išsilavinimas ir nuolatinis tobulėjimas

Ieva Jackevičiūtė yra nuolatinio mokymosi ir tobulėjimo pavyzdys, siekianti naujų žinių ir patirčių.

tags: #ieva #jackeviciute #gime

• Atraskite specialiųjų poreikių vaikų ugdymo ypatumus ankstyvajame amžiuje
• Išsamiai apie žindymą, alkoholį ir nealkoholinį alų
• Daugiau apie 2019 metų Dubingių šachmatų čempionatą
• pagalba ir parama šeimoms
• Partizanų pasipriešinimas kolaborantams 1944-1953 m.