Medicinos psichologo, kognityvinės ir elgesio terapijos psichoterapeuto Daliaus Kurlinko, vaikų ir paauglių psichiatro, kognityvinės ir elgesio terapijos psichoterapeuto Gintauto Narmonto ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema „Hiperaktyvumas ir dėmesio sutrikimas“ atskleidė esminę informaciją apie šį sudėtingą neuropsichologinį reiškinį. Šiandien mes kalbame apie dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą, siekdami aktualizuoti problemą ir duoti tam tikras gaires, kaip eltis ir gyventi žmonėms, kurie patys turi šitą sutrikimą arba jį turi jų artimieji. Aktyvus ir hyperaktyvus vaikas yra du skirtingi dalykai. Ne kiekvienas aktyvus vaikas yra hyperaktyvus, todėl pirmiausia patariama kreiptis į specialistus, kurie padėtų įvertinti esamą situaciją.

Kas yra Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimas (ADS)?

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Tai priskiriamas lėtiniams sutrikimams, prasidedantiems dar vaikystėje. Tai yra ne neurotipinė smegenų raida, ir kadangi tai yra nuo ankstyvų dienų pasireiškiantys sunkumai, jie gali pakankamai stipriai įtakoti viso gyvenimo trajektoriją. Ankstyva diagnostika ir ankstyvos, ir tinkamos pagalbos suteikimas gali daryti didžiulę įtaką visam tolimesniam gyvenime.

Jeigu kalbant apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo paplitimą, tai jis yra pakankamai dažnas. Pagal amerikiečių turimą statistiką, jeigu žmogus yra tarp 6 ir 18 metų, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas gali sudaryti iki 11-12 procentų. Tai yra praktiškai kas dešimtas ir netgi dažniau. Kitose šalyse skaičiai kiek mažesni, bet taip pat sudaro maždaug 3-5 procentus populiacijos. Ir tai yra labai, labai dideli skaičiai.

ADS priežastys ir atsiradimas

Iš įvairiausių studijų, kurios yra darytos apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo atsiradimo priežastis, matome, kad tai yra ne neurotipinė smegenų raida. Tai paprastai kai vaisius dar yra negimęs, įsčiose, jau tada pastebima, kad jis turi daugiau judesių negu vaisius, kuris ADHD neturės. Pastebima, kad daug lemia genetika - jei bent vienas iš tėvų turėjo hiperaktyvumo sutrikimą, tai labai tikėtina, kad jis pasireikš ir vaikui. Taip pat kai kuriais atvejais pernelyg didelį vaiko aktyvumą lemia įvairūs smegenų pakitimai, atsiradę dėl priešlaikinio ar itin sunkaus gimdymo, pavojingų medžiagų vartojimo nėštumo metu ir kitų priežasčių. Daugelis mokslininkų mano, kad hiperaktyvumą reikėtų aiškinti kaip centrinės nervų sistemos ligą. Tai gali atsirasti gimdymo traumų metu bei dėl patirtos ankstyvoje vaikystėje galvos traumos.

Svarbų vaidmenį vaiko elgesiui turi ir netinkamas auklėjimas (dažnai pakeliamas balsas, psichologinio ir fizinio smurto naudojimas, vaiko poreikių nepaisymas) bei nesaugi namų aplinka, kurioje gausu konfliktų, propaguojami žalingi įpročiai, nesuteikiamas saugumo jausmas. Manoma, kad itin didelę įtaką turi vaiko mityba - jei vaiko valgomuose maisto produktuose gausu įvairių maisto priedų, konservantų, dažų, cukraus, saldiklių, tuomet tai neabejotinai gali sukelti sunkiai valdomą vaiko elgesį. Didesniam judrumui gali daryti įtaką ir visai paprasti kasdieniai dalykai: tarkime, nepastovus, netvarkingas gyvenimo ir miego ritmas, daug papildomų maisto priedų, ypač cukraus, turintis maistas. Be abejo, tai nėra pagrindinės priežastys, tačiau jos taip pat didina judrumą.

Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimo tipai ir diagnostika

Yra išskiriami trys tipai: nedėmesingasis tipas, toliau hiperaktyvus impulsyvus tipas ir mišrus tipas. Ir tie tipai nustatomi daugiausiai pagal tai, kokia simptomatika dominuoja. Yra dar toks kriterijus, kad bent dvejose vietose turi būti apsunkintas funkcionavimas. Jeigu kalbame apie vaiką, tai mokykloje ir namuose. Toliau, jeigu kalbame apie suaugusius žmones, tai daug kur keliamas kriterijus, kad būtų simptomai stebėti dar iki dvylikos metų. Reiškia, renkant jo anamnezę, jo istoriją iki dvylikos metų turėtų taip pat matytis. Hiperaktyvumo sutrikimas skirstomas į tris tipus: pirmasis - hiperaktyvumas, motorinis aktyvumas arba impulsyvumas, antrasis - nedėmesingumas, tai dėmesio sutelkimo sunkumai, išsiblaškymas, ir trečiasis - mišrus, apimantis abu pirmuosius.

Nedėmesingasis tipas

Nedėmesingasis tipas pasižymi prastu dėmesingumu, prastu dėmesio išlaikymu, iš šono atrodančiu tarsi nerūpestingumas. Vaikams sunku susikaupti į detales, sunku išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką, būdingos taip vadinamos žioplumo klaidos: praleidžia kažkokius skaičius, raides. Jei kalbame apie suaugusius, dažnai matysime, kad darbe, pavyzdžiui, daromos tokios klaidos, kuomet kažkokį skaičių praleido, kažko nesužiūrėjo ir pan. Toliau apskritai pati dėmesio apimtis stebima - sunku išlaikyti ypač ilgesnį laiką ar ties keletų veiklų, ar bandant dėmesį paskirstyti tolygiai. Kartais netgi būna, kad net keletą minučių pirmokui jau yra sunku išlaikyti dėmesį, ir kažkur kitur nukrypsta. Dar stebima, kad nedėmesingojo tipo žmonėms sunku išbūti pokalbyje. Dažnai gali atrodyti, kad jie išskrenda kažkur, nesiklauso. Ypač kai kuriems vaikams, kalbant su jais, net po 30 sekundžių dėmesys gali nukrypti dvejomis kryptimis. Jis gali nukrypti arba į išorę - kažkur ten koks nors paukštis skraido, dar kažkas - arba į vidų, kas vadinama daydreaming’u. Jis paskęsta tarsi svajose, o suaugusio kalbėjimas kaip fonas būna.

Toliau dar stebimi tokie sunkumai, kai reikia užbaigti užduotį nuo pradžių iki galo. Tarkime, yra instrukcija, kaip atlikti užduotį, ar parašyti diktantą, ar susitvarkyti kambarį, tai turintis sutrikimą gali pradėti ir kažkur viduryje sustoti, pamiršti arba kažkuo kitu užsiimti, kažkas patrauks dėmesį ir t.t. Pas suaugusius irgi galima matyti, kad, pavyzdžiui, daug veiklų pradeda, daug imasi, bet nieko nepabaigia arba mažai dalykų pabaigia, arba, atrodo, vienu metu šimto darbų imasi ir gali taip šokinėti nuo vieno prie kito. Taip pat atkreiptinas dėmesys į dezorganizuotumą. Labai sunku šiems žmonėms apskritai kažką planuoti: tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pasakyti sau ir laikytis, kad pirma darysiu tą, antra - tą, trečią - tą ir pan. Taip pat sunku fiziškai tvarkingai organizuoti aplinką, susidėti dokumentus, rasti daiktams vietą. Dar dažnai matomas vengimas, atidėliojamos užduotys, kurios reikalauja ilgesnio susikaupimo. Arba šios užduotys yra suvokiamos kaip ne itin įdomios. Tai galioja tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Hiperaktyvus ir impulsyvus tipas

Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai. Jie nenustygsta vietoje, nuolat juda, rangosi, mostaguoja kojomis ir rankomis, jiems sunku nusėdėti net ir užsiimant, atrodytų, su ramybe neatsiejama veikla, pavyzdžiui, valgant ar piešiant. Pedagogės L. Rupšienės atlikti tyrimai rodo, kad tokie vaikai labai impulsyvūs, itin aktyvūs ir judrūs, jie negali ilgai išlaikyti dėmesio, kontroliuoti savo fizinio judrumo ir susikaupę sėdėti mokyklos suole kelias pamokas.

Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis.

ADS suaugusiems: mitai ir realybė

Anksčiau dažnai buvo manoma, kad čia yra labiau vaikams būdingas sutrikimas ir kad vėliau tai išaugama arba kažkur visa tai dingsta. Tačiau kalbant apie paplitimą, netgi apie 50 procentų atvejų (nuo 30 iki 50%), suaugusiam žmogui simptomai irgi išlieka ir didesnei daliai išlieka bent keletas tų simptomų. Jeigu ir ne visus kriterijus atitinka, tai 100% jie niekur nedingsta. Jis yra visam gyvenimui, tik truputį transformuojasi.

Panašu, kad jais vaikas tarsi sako: „Pamatykite mane, kažkas vyksta, man reikia pagalbos, man reikia dėmesio.“ Tokie vaiko elgesio pokyčiai tikrai verti susirūpinimo ir nekreipiant į tai dėmesio gali išsivystyti labai rimti sutrikimai. Kaip žinia, žmonėms, kuriems yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, jeigu jis nėra pakankamai koreguojamas, jeigu žmogus neišmoksta su juo gyventi, jeigu funkcionalumas tam tikrose situacijose nėra atstatomas, pastebima, kad yra daugybė sunkumų su mokslais. Yra didesnis mirtingumas dėl įvairių išvengiamų priežasčių, tai yra nelaimingų atsitikimų. Ir pastebima, kad yra didesnis sergamumas įvairiomis kitomis psichikos ligomis, ir ne tik psichikos ligomis… Tas impulsyvumas paprastai įžengia ir į kitas gyvenimo sritis, pavyzdžiui, valgymą. Kai kurie tyrimai rodo, kad apie 86 procentų žmonių, turinčių aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, patiria sunkumus su emociniu valgymu. Taip pat prisideda ir prie įvairių somatinių ligų atsiradimo. Tai problematika pakankamai aktuali, peržengianti daugybę skirtingų funkcionavimo sričių.

ADHS stiprybės ir neuroįvairovė

Svarbus dalykas, ką ir Gintautas paminėjo, kad šis dalykas priskiriamas neuroįvairovei šiuo metu. Tai, tarkime, vidutinis neurotipinis žmogus, liaudiškai sako: „Nemalonu, bet štai paimu ir padarau, susikaupiu.” O, pavyzdžiui, žmogui turinčiam dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimą, visa tai yra gigantiška užduotis. Ypač, jeigu, pavyzdžiui, jis tą užduotį suvokia kaip bent truputį nuobodžią, tai jam prireiks milžiniškų pastangų. Hiperaktyvūs vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių - jie smalsūs, drąsūs, nepailstantys, jų tiesiog visur pilna.

Beje, mes įpratę matyti tik neigiamas puses, tačiau kalbant apie įgimtą judrumą ir hiperaktyvumą, esama ir stipriųjų pusių. Tai juk tie patys vaikai, kurie yra be galo kūrybiški, lankstūs, entuziastingi ir spontaniški. Jie įneša milžinišką kiekį gyvybinės energijos, išjudina, meta iššūkį aplinkiniams. Jie skatina nestovėti vietoje, nesusitaikyti su rutina ir nuoboduliu. Dažnai nepastebima, kad šie vaikai turi ir teigiamų savybių, kurių kiti vaikai tiek daug neturi. Tariamame blogyje visada reikėtų įžvelgti ir gera. Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, dažnai turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus. Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas.

Kaip padėti vaikams su Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimu?

Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami „sunkiais” vaikais. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.

Patarimai tėvams ir pedagogams

• Supratimas ir kantrybė. Svarbiausia - turėti supratimo ir kantrybės. Hiperaktyviam vaikui iš tiesų sunku, kartais net neįmanoma susikaupti ar išsėdėti ramiai. Jei jis nepajėgus to padaryti - bet kokie prašymai, reikalavimai ar bausmės nebus vaisingi. Jis tik dar labiau nusivils savimi - ir simptomas sustiprės dar labiau. Atskirkite vaiko elgesį nuo asmenybės. Nevadinkite jo „tinginiu“, „svajokliu“. Taip, vaikas kartais taip pasielgia, bet nekabinkite etiketės - jis pats kaip žmogus yra kitoks, visoks ir pasielgia įvairiai. Labiausiai, ko reikia bet kuriam vaikui, - palaikymo ir supratimo.
• Struktūra ir tvarka. Labai svarbus yra ramus bendravimas su vaiku. Ypač vaikams, turintiems dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą, yra svarbu gyventi pagal tvirtas taisykles, jei dienotvarkė aiški, sumažėja vaikų dirglumas ir susierzinimas. Kartu taisyklės suteikia ir saugumo. Svarbu sukurti tvarką ir rutiną dienos įvykiams numatyti.
• Formuluokite trumpas užduotis. Hiperaktyviems ir energintiems vaikams sunku sutelkti dėmesį, jį ilgai išlaikyti ir pabaigti sudėtingus darbus. Dideles užduotis reikėtų suskaldyti į smulkesnes ir jas pateikti vaikui. Skaidykite informaciją.
• Fizinis aktyvumas. Suteikite galimybę vaikui išleisti perteklinę energiją per fizinį aktyvumą. Įtraukite fizinį aktyvumą. Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties. Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems. Parinkite tinkamas veiklas. Aktyviems vaikams neretai puikiai sekasi fizinė veikla, kuri idealiai patenkina jų poreikį išlieti energiją.
• Mokymosi metodai. Mokymosi medžiagą aktyviems vaikams geriausia pateikti vizualiai, papildant ją praktiniais pavyzdžiais. Turėkite galvoje, kad kiekvienas vaikas turi jam priimtiniausią mokymosi būdą ir jeigu viena forma pateikta informacija jo nesudomina, tai nereiškia, kad jo nesudomins tą pati informacija pateikta kita forma. Darykite pertraukas. Darykite patikslinimus.
• Teigiamas grįžtamasis ryšys ir apdovanojimai. Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamąjį ryšį. Skatinkite gerus elgesio pavyzdžius ir pastangas. Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
• Išmokykite įvertinti pasekmes. Suformuokite aiškias, nesudėtingas taisykles, iškart patikinkite, kad jų privalu laikytis, o jas pažeidus teks susidurti su pasekmėmis. Paaiškinkite, kokios pasekmės laukia neatlikus vieno ar kito darbo - jos turi būti susijusios su užduotimi ir atitikti jos rimtumą.
• Emocinis palaikymas. Padėkite vaikui suvokti ir įvardinti jaučiamas emocijas ir mokykite, kaip su jomis išbūti, nusiraminti. Padėkite vaikui nusiraminti. Ištikus krizei nebarkite vaiko, nusiveskite jį į šoną, stenkitės kalbėti lėtai, ramiai, paglostykite ir pamyluokite savo mažylį.
• Bendradarbiavimas su mokykla. Bendradarbiaukite su mokytojais, susidarykite planą, kaip padėti vaikui mokykloje. Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus.
• Specialistų konsultacijos. Kiekvienas vaikas unikalus, todėl svarbu ieškoti individualių sprendimų, atsižvelgiant į jų poreikius ir charakterį. Jeigu nerandate išeičių ir, atrodo, niekas neveikia, visada galite pasikonsultuoti su specialistais ir atrasti naujų pagalbos būdų. Pačią diagnozę nustato ir vaistus skiria gydytojai psichiatrai, o esant svaresnėms psichologinėms priežastims greičiausiai prireiks psichologo-psichoterapeuto pagalbos.

Hiperaktyvumas ir Dėmesio Sutrikimas: Išsamus Vadovas

Medicinos psichologo, kognityvinės ir elgesio terapijos psichoterapeuto Daliaus Kurlinko, vaikų ir paauglių psichiatro, kognityvinės ir elgesio terapijos psichoterapeuto Gintauto Narmonto ir dr. Juliaus Neverausko pokalbis tema „Hiperaktyvumas ir dėmesio sutrikimas“ atskleidė esminę informaciją apie šį sudėtingą neuropsichologinį reiškinį. Šiandien mes kalbame apie dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą, siekdami aktualizuoti problemą ir duoti tam tikras gaires, kaip eltis ir gyventi žmonėms, kurie patys turi šitą sutrikimą arba jį turi jų artimieji. Aktyvus ir hyperaktyvus vaikas yra du skirtingi dalykai. Ne kiekvienas aktyvus vaikas yra hyperaktyvus, todėl pirmiausia patariama kreiptis į specialistus, kurie padėtų įvertinti esamą situaciją.

Kas yra Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimas (ADS)?

Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Tai priskiriamas lėtiniams sutrikimams, prasidedantiems dar vaikystėje. Tai yra ne neurotipinė smegenų raida, ir kadangi tai yra nuo ankstyvų dienų pasireiškiantys sunkumai, jie gali pakankamai stipriai įtakoti viso gyvenimo trajektoriją. Ankstyva diagnostika ir ankstyvos, ir tinkamos pagalbos suteikimas gali daryti didžiulę įtaką visam tolimesniam gyvenime.

Jeigu kalbant apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo paplitimą, tai jis yra pakankamai dažnas. Pagal amerikiečių turimą statistiką, jeigu žmogus yra tarp 6 ir 18 metų, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas gali sudaryti iki 11-12 procentų. Tai yra praktiškai kas dešimtas ir netgi dažniau. Kitose šalyse skaičiai kiek mažesni, bet taip pat sudaro maždaug 3-5 procentus populiacijos. Ir tai yra labai, labai dideli skaičiai.

ADS priežastys ir atsiradimas

Iš įvairiausių studijų, kurios yra darytos apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimo atsiradimo priežastis, matome, kad tai yra ne neurotipinė smegenų raida. Tai paprastai kai vaisius dar yra negimęs, įsčiose, jau tada pastebima, kad jis turi daugiau judesių negu vaisius, kuris ADHD neturės. Pastebima, kad daug lemia genetika - jei bent vienas iš tėvų turėjo hiperaktyvumo sutrikimą, tai labai tikėtina, kad jis pasireikš ir vaikui. Taip pat kai kuriais atvejais pernelyg didelį vaiko aktyvumą lemia įvairūs smegenų pakitimai, atsiradę dėl priešlaikinio ar itin sunkaus gimdymo, pavojingų medžiagų vartojimo nėštumo metu ir kitų priežasčių. Daugelis mokslininkų mano, kad hiperaktyvumą reikėtų aiškinti kaip centrinės nervų sistemos ligą. Tai gali atsirasti gimdymo traumų metu bei dėl patirtos ankstyvoje vaikystėje galvos traumos.

Svarbų vaidmenį vaiko elgesiui turi ir netinkamas auklėjimas (dažnai pakeliamas balsas, psichologinio ir fizinio smurto naudojimas, vaiko poreikių nepaisymas) bei nesaugi namų aplinka, kurioje gausu konfliktų, propaguojami žalingi įpročiai, nesuteikiamas saugumo jausmas. Manoma, kad itin didelę įtaką turi vaiko mityba - jei vaiko valgomuose maisto produktuose gausu įvairių maisto priedų, konservantų, dažų, cukraus, saldiklių, tuomet tai neabejotinai gali sukelti sunkiai valdomą vaiko elgesį. Didesniam judrumui gali daryti įtaką ir visai paprasti kasdieniai dalykai: tarkime, nepastovus, netvarkingas gyvenimo ir miego ritmas, daug papildomų maisto priedų, ypač cukraus, turintis maistas. Be abejo, tai nėra pagrindinės priežastys, tačiau jos taip pat didina judrumą.

Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimo tipai ir diagnostika

Yra išskiriami trys tipai: nedėmesingasis tipas, toliau hiperaktyvus impulsyvus tipas ir mišrus tipas. Ir tie tipai nustatomi daugiausiai pagal tai, kokia simptomatika dominuoja. Yra dar toks kriterijus, kad bent dvejose vietose turi būti apsunkintas funkcionavimas. Jeigu kalbame apie vaiką, tai mokykloje ir namuose. Toliau, jeigu kalbame apie suaugusius žmones, tai daug kur keliamas kriterijus, kad būtų simptomai stebėti dar iki dvylikos metų. Reiškia, renkant jo anamnezę, jo istoriją iki dvylikos metų turėtų taip pat matytis. Hiperaktyvumo sutrikimas skirstomas į tris tipus: pirmasis - hiperaktyvumas, motorinis aktyvumas arba impulsyvumas, antrasis - nedėmesingumas, tai dėmesio sutelkimo sunkumai, išsiblaškymas, ir trečiasis - mišrus, apimantis abu pirmuosius.

Nedėmesingasis tipas

Nedėmesingasis tipas pasižymi prastu dėmesingumu, prastu dėmesio išlaikymu, iš šono atrodančiu tarsi nerūpestingumas. Vaikams sunku susikaupti į detales, sunku išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką, būdingos taip vadinamos žioplumo klaidos: praleidžia kažkokius skaičius, raides. Jei kalbame apie suaugusius, dažnai matysime, kad darbe, pavyzdžiui, daromos tokios klaidos, kuomet kažkokį skaičių praleido, kažko nesužiūrėjo ir pan. Toliau apskritai pati dėmesio apimtis stebima - sunku išlaikyti ypač ilgesnį laiką ar ties keletų veiklų, ar bandant dėmesį paskirstyti tolygiai. Kartais netgi būna, kad net keletą minučių pirmokui jau yra sunku išlaikyti dėmesį, ir kažkur kitur nukrypsta. Dar stebima, kad nedėmesingojo tipo žmonėms sunku išbūti pokalbyje. Dažnai gali atrodyti, kad jie išskrenda kažkur, nesiklauso. Ypač kai kuriems vaikams, kalbant su jais, net po 30 sekundžių dėmesys gali nukrypti dvejomis kryptimis. Jis gali nukrypti arba į išorę - kažkur ten koks nors paukštis skraido, dar kažkas - arba į vidų, kas vadinama daydreaming’u. Jis paskęsta tarsi svajose, o suaugusio kalbėjimas kaip fonas būna.

Toliau dar stebimi tokie sunkumai, kai reikia užbaigti užduotį nuo pradžių iki galo. Tarkime, yra instrukcija, kaip atlikti užduotį, ar parašyti diktantą, ar susitvarkyti kambarį, tai turintis sutrikimą gali pradėti ir kažkur viduryje sustoti, pamiršti arba kažkuo kitu užsiimti, kažkas patrauks dėmesį ir t.t. Pas suaugusius irgi galima matyti, kad, pavyzdžiui, daug veiklų pradeda, daug imasi, bet nieko nepabaigia arba mažai dalykų pabaigia, arba, atrodo, vienu metu šimto darbų imasi ir gali taip šokinėti nuo vieno prie kito. Taip pat atkreiptinas dėmesys į dezorganizuotumą. Labai sunku šiems žmonėms apskritai kažką planuoti: tiek vaikams, tiek suaugusiems. Pasakyti sau ir laikytis, kad pirma darysiu tą, antra - tą, trečią - tą ir pan. Taip pat sunku fiziškai tvarkingai organizuoti aplinką, susidėti dokumentus, rasti daiktams vietą. Dar dažnai matomas vengimas, atidėliojamos užduotys, kurios reikalauja ilgesnio susikaupimo. Arba šios užduotys yra suvokiamos kaip ne itin įdomios. Tai galioja tiek vaikams, tiek suaugusiems.

Hiperaktyvus ir impulsyvus tipas

Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai. Jie nenustygsta vietoje, nuolat juda, rangosi, mostaguoja kojomis ir rankomis, jiems sunku nusėdėti net ir užsiimant, atrodytų, su ramybe neatsiejama veikla, pavyzdžiui, valgant ar piešiant. Pedagogės L. Rupšienės atlikti tyrimai rodo, kad tokie vaikai labai impulsyvūs, itin aktyvūs ir judrūs, jie negali ilgai išlaikyti dėmesio, kontroliuoti savo fizinio judrumo ir susikaupę sėdėti mokyklos suole kelias pamokas.

Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis.

ADS suaugusiems: mitai ir realybė

Anksčiau dažnai buvo manoma, kad čia yra labiau vaikams būdingas sutrikimas ir kad vėliau tai išaugama arba kažkur visa tai dingsta. Tačiau kalbant apie paplitimą, netgi apie 50 procentų atvejų (nuo 30 iki 50%), suaugusiam žmogui simptomai irgi išlieka ir didesnei daliai išlieka bent keletas tų simptomų. Jeigu ir ne visus kriterijus atitinka, tai 100% jie niekur nedingsta. Jis yra visam gyvenimui, tik truputį transformuojasi.

Panašu, kad jais vaikas tarsi sako: „Pamatykite mane, kažkas vyksta, man reikia pagalbos, man reikia dėmesio.“ Tokie vaiko elgesio pokyčiai tikrai verti susirūpinimo ir nekreipiant į tai dėmesio gali išsivystyti labai rimti sutrikimai. Kaip žinia, žmonėms, kuriems yra aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, jeigu jis nėra pakankamai koreguojamas, jeigu žmogus neišmoksta su juo gyventi, jeigu funkcionalumas tam tikrose situacijose nėra atstatomas, pastebima, kad yra daugybė sunkumų su mokslais. Yra didesnis mirtingumas dėl įvairių išvengiamų priežasčių, tai yra nelaimingų atsitikimų. Ir pastebima, kad yra didesnis sergamumas įvairiomis kitomis psichikos ligomis, ir ne tik psichikos ligomis… Tas impulsyvumas paprastai įžengia ir į kitas gyvenimo sritis, pavyzdžiui, valgymą. Kai kurie tyrimai rodo, kad apie 86 procentų žmonių, turinčių aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, patiria sunkumus su emociniu valgymu. Taip pat prisideda ir prie įvairių somatinių ligų atsiradimo. Tai problematika pakankamai aktuali, peržengianti daugybę skirtingų funkcionavimo sričių.

ADHS stiprybės ir neuroįvairovė

Svarbus dalykas, ką ir Gintautas paminėjo, kad šis dalykas priskiriamas neuroįvairovei šiuo metu. Tai, tarkime, vidutinis neurotipinis žmogus, liaudiškai sako: „Nemalonu, bet štai paimu ir padarau, susikaupiu.” O, pavyzdžiui, žmogui turinčiam dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimą, visa tai yra gigantiška užduotis. Ypač, jeigu, pavyzdžiui, jis tą užduotį suvokia kaip bent truputį nuobodžią, tai jam prireiks milžiniškų pastangų. Hiperaktyvūs vaikai išsiskiria iš savo bendraamžių - jie smalsūs, drąsūs, nepailstantys, jų tiesiog visur pilna.

Beje, mes įpratę matyti tik neigiamas puses, tačiau kalbant apie įgimtą judrumą ir hiperaktyvumą, esama ir stipriųjų pusių. Tai juk tie patys vaikai, kurie yra be galo kūrybiški, lankstūs, entuziastingi ir spontaniški. Jie įneša milžinišką kiekį gyvybinės energijos, išjudina, meta iššūkį aplinkiniams. Jie skatina nestovėti vietoje, nesusitaikyti su rutina ir nuoboduliu. Dažnai nepastebima, kad šie vaikai turi ir teigiamų savybių, kurių kiti vaikai tiek daug neturi. Tariamame blogyje visada reikėtų įžvelgti ir gera. Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, dažnai turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus. Atsparumas yra vidinės žmogaus savybės, kurios kartu su lavinamais įgūdžiais tampa stiprybėmis. Atsparumas turi didelę reikšmę viso gyvenimo eigoje ir jam susiformuoti padeda išvystytas pasitikėjimas savimi, suformuoti įgūdžiai ir tam tikros kompetencijos. Susiformavusio atsparumo dėka, vaikas gali adaptuotis ir atlaikyti stresinius įvykius ar nepalankias situacijas.

Kaip padėti vaikams su Aktyvumo ir Dėmesio Sutrikimu?

Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami „sunkiais” vaikais. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Vaikai yra tarsi kempinės sugeriančios visą informaciją iš aplinkos, todėl yra svarbu, kokioje aplinkoje vaikai auga ir ugdosi bei kokią informaciją apie save gauna iš aplinkos. Vaikai įvidina informaciją apie save, kurią gauna iš tėvų, mokytojų ir bendraamžių. Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi.

Patarimai tėvams ir pedagogams

• Supratimas ir kantrybė. Svarbiausia - turėti supratimo ir kantrybės. Hiperaktyviam vaikui iš tiesų sunku, kartais net neįmanoma susikaupti ar išsėdėti ramiai. Jei jis nepajėgus to padaryti - bet kokie prašymai, reikalavimai ar bausmės nebus vaisingi. Jis tik dar labiau nusivils savimi - ir simptomas sustiprės dar labiau. Atskirkite vaiko elgesį nuo asmenybės. Nevadinkite jo „tinginiu“, „svajokliu“. Taip, vaikas kartais taip pasielgia, bet nekabinkite etiketės - jis pats kaip žmogus yra kitoks, visoks ir pasielgia įvairiai. Labiausiai, ko reikia bet kuriam vaikui, - palaikymo ir supratimo.
• Struktūra ir tvarka. Labai svarbus yra ramus bendravimas su vaiku. Ypač vaikams, turintiems dėmesio sutrikimo ir hiperaktyvumo sindromą, yra svarbu gyventi pagal tvirtas taisykles, jei dienotvarkė aiški, sumažėja vaikų dirglumas ir susierzinimas. Kartu taisyklės suteikia ir saugumo. Svarbu sukurti tvarką ir rutiną dienos įvykiams numatyti.
• Formuluokite trumpas užduotis. Hiperaktyviems ir energintiems vaikams sunku sutelkti dėmesį, jį ilgai išlaikyti ir pabaigti sudėtingus darbus. Dideles užduotis reikėtų suskaldyti į smulkesnes ir jas pateikti vaikui. Skaidykite informaciją.
• Fizinis aktyvumas. Suteikite galimybę vaikui išleisti perteklinę energiją per fizinį aktyvumą. Įtraukite fizinį aktyvumą. Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties. Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems. Parinkite tinkamas veiklas. Aktyviems vaikams neretai puikiai sekasi fizinė veikla, kuri idealiai patenkina jų poreikį išlieti energiją.
• Mokymosi metodai. Mokymosi medžiagą aktyviems vaikams geriausia pateikti vizualiai, papildant ją praktiniais pavyzdžiais. Turėkite galvoje, kad kiekvienas vaikas turi jam priimtiniausią mokymosi būdą ir jeigu viena forma pateikta informacija jo nesudomina, tai nereiškia, kad jo nesudomins tą pati informacija pateikta kita forma. Darykite pertraukas. Darykite patikslinimus.
• Teigiamas grįžtamasis ryšys ir apdovanojimai. Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamąjį ryšį. Skatinkite gerus elgesio pavyzdžius ir pastangas. Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
• Išmokykite įvertinti pasekmes. Suformuokite aiškias, nesudėtingas taisykles, iškart patikinkite, kad jų privalu laikytis, o jas pažeidus teks susidurti su pasekmėmis. Paaiškinkite, kokios pasekmės laukia neatlikus vieno ar kito darbo - jos turi būti susijusios su užduotimi ir atitikti jos rimtumą.
• Emocinis palaikymas. Padėkite vaikui suvokti ir įvardinti jaučiamas emocijas ir mokykite, kaip su jomis išbūti, nusiraminti. Padėkite vaikui nusiraminti. Ištikus krizei nebarkite vaiko, nusiveskite jį į šoną, stenkitės kalbėti lėtai, ramiai, paglostykite ir pamyluokite savo mažylį.
• Bendradarbiavimas su mokykla. Bendradarbiaukite su mokytojais, susidarykite planą, kaip padėti vaikui mokykloje. Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus.
• Specialistų konsultacijos. Kiekvienas vaikas unikalus, todėl svarbu ieškoti individualių sprendimų, atsižvelgiant į jų poreikius ir charakterį. Jeigu nerandate išeičių ir, atrodo, niekas neveikia, visada galite pasikonsultuoti su specialistais ir atrasti naujų pagalbos būdų. Pačią diagnozę nustato ir vaistus skiria gydytojai psichiatrai, o esant svaresnėms psichologinėms priežastims greičiausiai prireiks psichologo-psichoterapeuto pagalbos.

tags: #hyper #aktyvus #vaikai

• Vaikiškos knygos darželiui
• visapusiška pagalba ir globos namų paslaugos
• Sužinokite, kaip natūraliai stiprinti vaiko imunitetą
• Vaikų mokyklos keitimas: ką reikia žinoti tėvams
• Prasmingi palinkėjimai gimtadienio proga