„Hobitas“: Nuotykių pradžia ir savęs atradimo džiaugsmas
Profesorius Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas prieš devynis dešimtmečius Oksfordo universiteto auditorijoje taisydamas studentų darbus užrašė žodžius, kurie vėliau virto vienu mylimiausių fantastinės literatūros kūrinių. J. R. R. Tolkienas yra drąsiai vadinamas moderniosios fantastikos tėvu. Jo kūrybos epicentre - mitinė mūsų pasaulio praeitis, arba pasaulis, kuris vidurine anglų kalba vadinasi Viduržemė (angl. Middle-earth). J. R. R. Tolkieno pasakojimas apie išgalvotame Viduržemio pasaulyje įvykusią hobito Bilbo, burtininko Gendalfo ir nykštukų kelionę bei jų kovą su slibinu Smogu pakerėjo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Patrauklus pasakojimo stilius, įdomūs personažai, įtraukiantis siužetas - tai elementai, kurie „Hobitą“ pavertė ne tik dešimtmečių, bet ir paauglių bei suaugusiųjų mėgstamu kūriniu.
Kaip gimė istorija apie hobitą?
Istorijos, kaip Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas sukūrė hobito personažą, vėliau tapusį vienu iš pagrindinių knygos „Hobitas, arba Ten ir atgal“ veikėjų, egzistuoja net kelios versijos. Bene populiariausia kūrinio atsiradimo versija, kurią pateikė pats autorius, primena pasaką. Vieną dieną, pavargęs nuo alinančio egzamino darbų taisymo, tarp vieno studento atsakymų lapų Tolkienas pastebėjo tuščią puslapį. Pasakojama, kad Tolkienas sakėsi negalėjęs palikti šio hobito nepaaiškinęs, kas jis toks, kokioje oloje gyvena, kodėl ten gyvena ir pan. Šias mintis apie 1930 m. jis užrašė frazę: „Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas“. Iš šių klausimų ir vėliau gimsiančių atsakymų į juos išsirutuliojo pasaka, kurią rašytojas sekdavo savo vaikams prieš miegą. Teigiama, kad pasaką apie hobitą savo vaikams Tolkienas pradėjo sekti 1929 m. ir darė tai iki 1936 m., o dar po metų pasirodė knyga.
Tolkienas buvo smarkiai įnikęs į išgalvotų kalbų kūrimą ir mitologiją. Jo sukurti mitai buvo pavadinti „Silmariljonu“. Nors pradinė „Hobito, arba Ten ir atgal“ sukūrimo idėja neturėjo nieko bendra su mitais, ir iš pradžių „Hobitas“ nebuvo rašomas kaip „Legendariumo“ dalis, vis dėlto į jį prasprūdo keletas detalių iš Tolkino mitologijų: elfai, Gondolinas ir kt. „Hobitui“ Tolkienas naudojo ir kitus šaltinius. Pavyzdžiui, nykštukų vardai paimti iš Vyresniosios Edos giesmės „Völuspá“ „Dvergų sąrašo“ - Dvergatal. Iš čia atėjo ir vardas Gendalfas.
Pasaulinė sėkmė ir kelias į leidybą
Knygos likimas buvo nulemtas atsitiktinai. 1936 m. dar nebaigtas kūrinio rankraštis pateko į Susanos Dagnall, tuo metu dirbusios „George Allen and Unwin“ leidykloje, rankas. Pirmiausia ji paprašė, kad Tolkienas pabaigtų kūrinį, o kai tai buvo padaryta, pateikė jį tuometiniam leidyklos vadovui Stanley’ui Unwinui. Šis savo ruožtu rankraštį davė paskaityti savo sūnui Rayneriui. Regis, dešimtmetis leidyklos vadovo sūnus rado joje kažką labai svarbaus, ir teigiamas jo atsiliepimas atvėrė šiai literatūrinei epopėjai kelią.
1937 m. rugsėjo 21 d. buvo išleista Tolkieno knyga „Hobitas, arba Ten ir atgal“. Kūrinys sulaukė neregėtos sėkmės ir iki pat šių dienų išliko vaikams rekomenduojamos literatūros sąraše. 1937 m. išspausdinta knyga „Hobitas, arba Ten ir atgal“ išversta į šešias dešimtis kalbų, jos tiražas siekia daugiau nei 100 milijonų egzempliorių, ji iki šiol yra renkama į visų laikų geriausių Anglijos knygų penketuką. 1938 m. kovo 1 d. „Hobitas“ taip pat išleistas JAV leidyklos „Houghton-Mifflin“. Šiame leidime buvo spalvotų Tolkieno pieštų iliustracijų.
| Aspektas | Duomenys |
|---|---|
| Išleidimo metai (originalas) | 1937 m. |
| Išleidimo metai (lietuvių k.) | 1985 m. |
| Išversta į kalbų | Šešias dešimtis |
| Tiražas | Daugiau nei 100 milijonų egzempliorių |
| Autorius | J. R. R. Tolkienas |
Nuotykių kelias ir Bilbo virsmas
„Hobitas, arba Ten ir atgal“ pasakoja apie nuotykius, kuriuos patyrė „hobitas, pavarde Beginsas“. Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas Bilbas Beginsas, pasiturintis hobitas, niekada nesileidęs net į menkiausius nuotykius, niekada nemėgęs kelionių ir visada sėdėdavęs namie. Jo gyvenimas buvo labai ramus, pagrindinis užsiėmimas - valgymas. Tačiau šio garbaus ir sąžiningo hobito kasdieninę rutiną sutrikdo jį aplankęs burtininkas Gendalfas. Gendalfas supažindina Bilbą su Torinu Ąžuolskydžiu ir dvylikos nykštukų kompanija.
Torinas ir jo kompanija ruošiasi žygiui, norėdami susigrąžinti visą nykštukų auksą ir brangakmenius, kuriuos iš jų yra pagrobęs piktasis slibinas Smogas. Bilbas pusiau norom, pusiau nenorom tampa penkioliktuoju kompanijos nariu ir keliauja drauge su nykštukais į Vienišąjį Kalną, kuriame kadaise gyvavo nykštukų karalija. Keliaujant Bilbas, Gendalfas ir nykštukai sutinka įvairiausių gyvių - elfų, orkų, trolių ir kitų. Pakeliui teks susidurti su troliais, goblinų urvuose Bilbas turi sužaisti mįslių žaidimėlį su paslaptingu padaru Golumu, apsilankyti Beorno namuose, miško elfų karaliaus kalėjimuose, Ežero mieste.
Įdomiausias veikėjas, kurio stebinanti svarba išryškėja tolesnėje Tolkieno kūryboje, - tai nedidelė slidi būtybė Golumas. Galų gale įveikę visas kliūtis nykštukai atgauna jiems priklausančius lobius ir Vienišąjį kalną, o slibinas Smogas krenta nuo Esgaroto miesto kario Bardo strėlės. Knygos kulminacija yra Penkių armijų mūšis - nykštukų, elfų ir žmonių mūšis su goblinais ant vargų.
Visos šios istorijos eigoje Bilbas supranta, kad turėdamas tiek sumanumo, drąsos ir išradingumo, jis jau seniai nebėra tiesiog paprastas hobitas. Rašytojas tarsi perša jaunajam ar vyresniam skaitytojui mintį, kad didelei galiai valdyti reikia ir stipraus charakterio - tokio kaip Bilbo. Jo ryžtas ir drąsa ima ryškėti knygos dalyje apie Ežero miestą, kurio nevykęs valdymas pridaro jo gyventojams didžiulių nuostolių. Kita ne mažiau svarbi tema - nesugebėjimas tinkamai naudotis staiga įgyta galia: praradęs žiedą, Golumas pasiunta ir nebegeba valdytis, tuo tarpu Bilbas po truputį atskleidžia pavojingą ir įtraukiančią į save žiedo jėgą, bet geba jai atsispirti. „Hobite“ atskleidžiamas svarbus aspektas - veikėjas didvyris, kuris visais įmanomais būdais kratosi šios atsakomybės ir tokiu virsta. Taigi skaitytojui neįkyriai leidžiama stebėti niauraus ir nuobodaus hobito virsmą į drąsų, savimi pasitikintį ir draugų nelaimėje nepaliekantį herojų, o kartu patikėti jį išlaisvinančia kelione. Maginė fantastika knygą iškelia į neregėtas fantazijos aukštumas, kur įvairūs padarai, gyvūnai, gamta, žmonės priversti ieškoti kompromiso ir pusiausvyros tarp galimybės kariauti ir griauti arba sugyventi ir kurti.
„Hobitas“ Lietuvoje
1985 m. Lietuvoje sulaukėme anglų kalbos ir literatūros mokslininko ir viduramžių folkloro specialisto Johno Ronaldo Reuelio Tolkieno (1892-1973) knygos „Hobitas, arba Ten ir atgal“ lietuviškojo vertimo. Lietuviškąjį „Hobitą, arba Ten ir atgal“ mums padovanojo puiki vertėja ir redaktorė Bronė Balčienė (g. 1945 m.). Iki šiol nė vienas literatūros vertėjas nesiryžo imtis nemenkos atsakomybės ir pakartoti jos sėkmės.
Kastytis Zubovas, Tolkieno gerbėjų klubo „Tolkien Lietuva“ prezidentas, neabejoja, kad „Hobitas“ buvęs parašytas vaikams: „Jei šiandien jis neatrodo vaikiškas, tai tik todėl, kad daugelis pasakų vaikams dabar yra pateikiamos labai pakeistos ir nusaldintos, praradusios senąjį žavesį, susidedantį iš mistikos, pavojų ir siaubo. Vaikų literatūra neprivalo būti saugi - joje turi būti ir pavojų, ir priešų, ir žygdarbių. Hobite viso to - užtektinai.“ Jis pabrėžia, kad „Hobitu“ gali mėgautis tiek vaikai, tiek ir suaugę skaitytojai. „Tolkieno kūryba mane žavi tuo, - sako Zubovas, - kad joje ką nors svarbaus randa patys įvairiausi žmonės.“
„Hobitas“ didžiajame ekrane
Nors pats J. R. R. Tolkienas rašydamas „Žiedų valdovą“ peržiūrėjo „Hobitą“, ilgainiui ketindamas kūrinį perrašyti ir paversti jį naujosios knygos priešistore, vis dėlto vos po trijų skyrių autorius suprato, kad Bilbo Beginso nuotykis nėra tiesioginė „Žiedų valdovo“ įvykių priešistorė, ir ankstesnių ketinimų atsisakė. Tačiau tai, ko Tolkienas atsisakė, nusprendė įgyvendinti režisierius Peteris Jacksonas, kuris su Tolkieno kūryba jau susidūrė režisuodamas „Žiedų valdovą“.
XXI a. 2-ajame dešimtmetyje sukurta Piterio Džeksono vaidybinė „Hobito“ versija. Tiek Tolkieno kūrybos tyrėjai, tiek kino kritikai tris Jacksono filmus apie mažąjį hobitą vertina ambivalentiškai. Jacksonas del Toro numatytąją „Hobito“ filmų dilogiją pavertė trilogija, kas, anot kino kritiko Eriko Neherio, buvo esminė klaida - juk „Hobitas, arba Ten ir atgal“ yra 300 puslapių nesiekianti knyga, vargiai begalinti suteikti užtektinai medžiagos dviem filmams, o ką jau kalbėti apie tris. Tad jeigu ekranizuojant „Žiedų valdovą“ buvo svarstoma, ką palikti, o ko atsisakyti, didiesiems ekranams adaptuojant „Hobitą“ režisieriui ir scenaristams teko galvoti, iš kur gauti daugiau medžiagos. Vienas iš režisieriaus tikslų buvo paversti kuriamus filmus „Žiedų valdovo“ priešistore, todėl reikėjo pakeisti pasakojimo toną, vizualiai priartinti istoriją prie to, ką žiūrovai jau sieja su Viduržemio pasauliu. Be to, kaip jau minėta, „Hobitas“ funkcionavo kaip vaikų literatūros kūrinys, tad reikėjo jį subrandinti, t. y. paversti vyresniesiems žiūrovams skirtu pasakojimu.
Kai kurie tyrėjai, analizavę pirmąją trilogijos dalį „Hobitas: nelaukta kelionė“, teigia, kad Jacksonas šią užduotį įvykdė ir pateikė unikalią viziją, kuri, kad ir būdama subjektyvi vieno žmogaus interpretacija, randa atramą Tolkieno kūrinyje ir tolesniuose su juo susijusiuose planuose. Vis dėlto ne visi linkę su tuo sutikti: vaikų literatūros tyrėjas Marekas Oziewiczius pažymi, kad Jacksonui labiausiai rūpėjo vizualioji filmo pusė, todėl kovų scenos, kurioms atiteko nemenka „Žiedų valdovo“ trilogijos dalis, „Hobito“ ekranizacijoje gavo dar daugiau laiko. Mėginimas „Hobito“ trilogiją paversti antruoju (ar pirmuoju, jei žiūrėtume chronologiškai) „Žiedų valdovu“, lėmė ir scenaristų sumanymą įtraukti meilės liniją, kurios Tolkieno kūrinyje nebūta: nykštuko Kilio ir elfės Taurielės jausmai vienas kitam yra visiškai šalutinė linija, kurią pašalinus filmo struktūra tikrai nenukenčia. Siekis nedidelį kūrinį paversti monumentaliu vizualiuoju epu (7 valandos 54 minutės!) eliminuoja iš „Hobito“ tai, kas buvo svarbu pačiam Tolkienui, - jau minėtą „paprasto žmogaus nepaprastose aplinkybėse studiją“ užgožia originale neegzistuojantys įvykiai ir mūšiai, kuriems rašytojas teskyrė penketą puslapių.
Apibendrinant „Hobito, arba Ten ir atgal“ ekranizaciją tenka konstatuoti, jog šiuolaikinių kino studijų siekis įsprausti kūrinį į tam tikrus rėmus, užuot įsigilinus, ką diktuoja pati medžiaga, tampa liūdna tendencija. Norisi tikėtis, kad ateityje sulauksime „Hobito“ ekranizacijos, kuri sujungs tiek režisieriaus viziją, tiek originalų kūrinį.
Atradimo džiaugsmas Bilbo kelionėje
Knyga „Hobitas“ yra apie naujo gyvenimo etapo pradžią, apie savęs atradimo džiaugsmą, apie nuotykio gimimą. Štai hobito Bilbo Beginso portretas knygoje po truputį kinta: iš užsidariusio, atsiribojusio, viskam abejingo hobito jis virsta kelionės džiaugsmą ir nuotykius patiriančiu didvyriu. Visos šios istorijos eigoje Bilbas supranta, kad turėdamas tiek sumanumo, drąsos ir išradingumo, jis jau seniai nebėra tiesiog paprastas hobitas. Todėl nusprendžia, kad šiam reikalui turi paaukoti visą savo sąmojį ir įgimtus sugebėjimus, bei pasinaudoti magiškojo žiedo, kuris paverčia jį nematomu, sugebėjimais. Tai padeda jam ir jo bendražygiams sėkmingai išvaduoti visą nykštukų lobį iš pavojingojo drakono gniaužtų. „Hobitas“ - tai tiesiog puiki knyga, kuri negali būti neskaitoma garsiai. Mūšiai kalavijais, baisios akimirkos ir visa Tolkieno pasakojimo maniera traukte traukia bet kokio amžiaus skaitytojus. Baigę skaityti „Hobitą“ jūs suprasite, kad kelionė tik prasideda. Ši istorija yra tik įvadas į įžymiąją Tolkieno „Žiedų valdovo“ trilogiją.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
