Gyvsidabrio poveikis nėštumo metu: grėsmės vaisiaus raidai ir prevencija

Gyvsidabris - tai sunkusis metalas, kuris gali būti randamas tiek aplinkoje, tiek kai kuriuose maisto produktuose, ypač didelėse jūrinėse žuvyse. Nors nedidelės jo koncentracijos įprastai nekelia tiesioginės grėsmės, didesni kiekiai arba ilgalaikis kontaktas su šiuo metalu gali sukelti rimtų sveikatos problemų. Gyvsidabris yra vienas pavojingiausių žmogaus sveikatai sunkiųjų metalų.

Šiame straipsnyje aptarsime, kodėl gyvsidabris yra pavojingas, kokius simptomus gali sukelti ūmus ar lėtinis apsinuodijimas, kokia pirmoji pagalba būtina įtariant tokį atvejį ir kokių prevencinių priemonių galima imtis. Ypatingas dėmesys bus skiriamas gyvsidabrio poveikiui nėštumo metu ir vaikų sveikatai.

Gyvsidabris aplinkoje ir maisto grandinėje

Į aplinką, įskaitant upes, jūras ir kitus vandens telkinius, didžioji dalis gyvsidabrio patenka su dantų amalgamomis, t. y. dantų plombavimui skirtomis medžiagomis, kurių apie 50 proc. sudaro gyvsidabris - rodo Europos Sąjungoje (ES) renkami duomenys. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) Vilniaus departamento specialistai primena, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, laipsniškai siekiama išvis atsisakyti tokių praeityje itin populiarių dantų plombų su gyvsidabriu naudojimo.

„Laipsniškai atsisakant dantų amalgamos naudojimo, galiausiai mažėtų į aplinką išmetamo gyvsidabrio kiekiai, o tai neabejotinai turėtų vis didesnę teigiamą įtaką aplinkai ir kiekvieno mūsų sveikatai," - sako NVSC Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus vedėja Asta Razmienė. Ji ragina gydytojus odontologus tinkamai informuoti pacientus apie siūlomus dantų gydymo metodus ir medžiagas, o pacientus - rinktis tik aplinkai draugiškus dantų užpildus.

Jau daugiau nei ketverius metus dantų amalgamas draudžiama naudoti gydant pieninius dantis, taip pat jaunesnių nei 15 metų vaikų ir nėščiųjų arba krūtimi maitinančių moterų dantims gydyti, nebent yra specialių medicininių indikacijų.

Specialistai paaiškina, kad didžioji gyvsidabrio dalis į paviršinius vandenis patenka su užterštomis nuotekomis, o jūros augalai, pavyzdžiui, dumbliai, šį gyvsidabrį sugeria. Tada žuvys valgo dumblius ir sugeria juose esantį gyvsidabrį. Didesnės, plėšrios žuvys, valgydamos mažesnes žuvis, kaupia dar didesnį gyvsidabrio kiekį.

Gyvsidabris kaupiasi žuvų kūnuose ypač toksiško junginio metilo gyvsidabrio pavidalu. Ne tik Japonijos jūros pakrantėse plaukiojančios žuvys turi gyvsidabrio junginių. Šiaurės Atlanto ir Viduržemio jūros tyrimai taip pat parodė, kad moliuskai, austrės ir ypač žuvys kaupia gyvsidabrį. Kai kurių jūrų plėšriųjų žuvų raumenyse aptinkama itin daug metilo gyvsidabrio, toksiškai veikiančio nervų sistemą. Tokios plėšriosios jūrų žuvys kaip tunai, kardžuvės, skumbrės sugeba sukaupti gyvsidabrio 3000 kartų daugiau, nei jo yra užterštame vandenyje.

Gyvsidabrio poveikis sveikatai

Visuomenės sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, jog gyvsidabris yra stiprus neurotoksinas arba, paprastai tariant, nuodas, veikiantis nervų sistemos ląsteles. Gyvsidabris yra ypač toksiškas metalas, galintis paveikti daugelį organų sistemų. Jo poveikis priklauso nuo formos (elementinis, neorganinis, organinis), patekimo kelio (per maistą, įkvėpus, per odą) ir poveikio trukmės.

Patekęs į žmogaus organizmą gyvsidabris kaupiasi inkstuose, kepenyse, smegenyse, raumenyse, kauluose. Gyvsidabris sukelia kepenų atrofiją, inkstų kanalėlių nekrozę, sutrikdo aminorūgščių sintezę, kalcio apykaitą, seleno pasisavinimą, pažeidžia centrinę ir periferinę nervų sistemą. Iš organizmo pasišalina su prakaitu, šlapimu, išmatomis, seilėmis. Didžiausia bėda yra ta, kad gyvsidabris jungiasi su baltymais ir pakeičia jų savybes, o tai gali lemti genų defektus.

Ypatinga rizika nėštumo metu ir vaikams

Didesnę riziką apsinuodyti gyvsidabriu turi maži vaikai, taip pat nėščiosios arba planuojančios pastoti moterys bei krūtimi maitinančiosios. Gyvsidabris suaugusiesiems gali sukelti ilgalaikius galvos smegenų ir inkstų pažeidimus, tačiau ypač pavojinga gyvsidabrio ekspozicija nėštumo metu - ši medžiaga geba prasiskverbti per placentą ir paveikti vaisiaus raidą.

Kaip rodo duomenys, gyvsidabris gali būti lengvai perduodamas nėščios motinos per kraują vaisiui arba su pienu kūdikiui, maitinant krūtimi. Gyvsidabris kenkia vaisiaus bei mažų vaikų raidai, trikdydamas dėmesio koncentravimo, atminties, kalbos ir motorines funkcijas.

Europos maisto saugos tarnyba (EFSA) yra įspėjusi, kad metilo gyvsidabris pažeidžia mažų vaikų ir vaisiaus nervų sistemos raidą. Nukentėjo ne tik nėščiosios, bet ir jų įsčiose besivystantis vaisius, nes organiniai gyvsidabrio junginiai tirpsta riebaluose ir nesunkiai prasiskverbia pro placentą.

• „Gyvsidabris yra globali problema, nes net mažos jo koncentracijos ilgainiui gali sukelti rimtų sveikatos pasekmių, ypač nėščioms moterims ir vaikams.“ - Pasaulio sveikatos organizacija (PSO)
• „Net ir maži gyvsidabrio kiekiai gali turėti neigiamą poveikį žmogaus nervų sistemai, ypač vaikų vystymuisi.“ - pažymi profesorius Philippe Grandjean (Harvardo universitetas).

Nėščiosioms, taip pat maitinančioms ir planuojančioms susilaukti kūdikio moterims patariama valgyti tuno ne dažniau kaip dukart per savaitę.

Istoriniai atvejai: Minamatos tragedija

Vienas ryškiausių gyvsidabrio poveikio pavyzdžių - Minamatos tragedija Japonijoje. Apsinuodijimas gyvsidabrio junginiais visame pasaulyje žinomas kaip Minamatos liga. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje mažame Japonijos žvejų kaimelyje Minamatoje, įsikūrusiame Kiūšiū salos vakariniame krante, žmonės ėmė sirgti paslaptinga liga.

1956 m. Minamatos įlankoje vietiniai gyventojai pradėjo skųstis regėjimo, klausos ir judėjimo sutrikimais, kai kurie net patyrė paralyžių. Vėliau paaiškėjo, kad netoli esantis fabrikas gamino acetaldehidą, o gyvsidabrį naudojo kaip cheminių reakcijų katalizatorių. Gamybinės nuotekos, kuriose buvo gyvsidabrio oksido, būdavo pilamos į jūrą.

Išpiltas į jūrą neorganinis gyvsidabris, veikiamas bakterijų, sudarydavo organinį metilo gyvsidabrį, kurio pakliūdavo į planktoną ir žuvų raumenis. Apnuodytas žuvis gaudydavo žvejai ir jas vartodavo maistui. Buvo teigiama, kad žuvyse esantis gyvsidabrio kiekis mažas, todėl bendrovės veikla nebuvo stabdoma.

Tačiau žmonės ėmė sirgti, jiems sutrikdavo inkstai, kildavo įvairių nervų sistemos negalavimų. Net 6 proc. Minamatos kaimelyje gimusių kūdikių sirgo cerebriniu paralyžiumi. Tik vėliau buvo nustatyta, kad cerebrinis paralyžius susijęs su gyvsidabriu. Iš viso Minamatos apylinkėse nuo paslaptingos ligos mirė 1760 žmonių.

Minamatos katastrofa paskatino pasaulinę bendruomenę imtis veiksmų. 2013 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta Minamatos konvencija dėl gyvsidabrio, siekiant sumažinti šios pavojingos medžiagos naudojimą.

Gyvsidabris buityje ir prevencinės priemonės

Gyvsidabrio turintys termometrai neparduodami jau daugelį metų, tačiau kai kurie gyventojai vis dar jų turi ir naudoja, o sudaužę ne visada žino, ką daryti. Sudužus gyvsidabrio termometrui aplinkoje pasklinda žmogaus sveikatai kenksmingi gyvsidabrio garai. Jie į žmogaus organizmą patenka per kvėpavimo takus, virškinamąjį traktą, odą ir gleivines. Gyvsidabrio garai pavojingi tuo, kad žmogaus uoslė jų nejaučia, nes jie neturi kvapo. Todėl sudaužius tokį termometrą apsinuodyti labai lengva.

Reikėtų vengti naudoti senus gyvsidabrio termometrus, manometrus ar kitus prietaisus, nes jie gali netyčia sulūžti ir paskleisti nuodingus garus.

Pirmoji pagalba sudužus gyvsidabrio termometrui:

1. Jei prietaisas visgi sudūžta, jokiu būdu negalima naudoti dulkių siurblio - tai tik paskleis garus ore.
2. Pasklidusius gyvsidabrio rutuliukus reikia sustumti lazdele ant popieriaus lapo ar į voką, galima surinkti lipnia juosta, klijais pateptu popieriumi.
3. Surinktą gyvsidabrį suberti į stiklinį indą su vandeniu (vandenyje šis sunkusis metalas negaruoja) ir sandariai uždaryti dangteliu.
4. Jeigu matote, kad patiems surinkti sudužusio termometro gyvsidabrio vis dėl to nepavyks (gyvsidabris išsiliejo ant kiliminės dangos, daiktų ar grindų su plyšiais), rekomenduojama kreiptis bendruoju pagalbos telefonu 112.
5. Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos specialistai saugiai surinks išsiliejusį gyvsidabrį ir atliks demerkurizaciją, t. y. gyvsidabrio pašalinimą iš aplinkos.
6. NVSC, gavęs informaciją iš Bendrojo pagalbos centro, susisieks su Jumis dėl laboratorinių tyrimų gyvsidabrio koncentracijai patalpų ore nustatyti atlikimo.

Apsinuodijimo gyvsidabriu simptomai ir pirmoji pagalba

Apsinuodijimo gyvsidabriu pradžia dažnai būna nepastebima, nes simptomai gali priminti bendrą negalavimą ar kitų ligų požymius.

Ankstyvieji požymiai

Pirmieji apsinuodijimo gyvsidabriu požymiai, pasireiškiantys po ūminio poveikio, apima staigų pykinimą ir vėmimą, intensyvius pilvo skausmus, viduriavimą (kartais su krauju), karščiavimą, bendrą silpnumą, kvėpavimo takų dirginimą ir dusulį (įkvėpus garų). Lėtinio apsinuodijimo atveju pasireiškia silpnumas, galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, seilėtekis, metalo skonis burnoje, kartais būna pilvo skausmai ir kraujingas viduriavimas. Taip pat gali atsirasti nuovargis, dirglumas, prasta atmintis, galvos skausmas, svirduliuojanti eisena ir drebančios rankos.

Pažengę simptomai

Ilgiau veikiant gyvsidabriui, požymiai ryškėja ir gali apimti stiprų rankų drebėjimą, koordinacijos sutrikimus, eisenos nestabilumą, nuotaikų svyravimus, depresijos ar nerimo epizodus, regos ar klausos sutrikimus, inkstų veiklos problemas (tinimus, baltymus šlapime).

„Pirmoji pagalba prasideda nuo apsaugos - tiek paties žmogaus, tiek aplinkinių. Kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo didesnė tikimybė išvengti ilgalaikių pasekmių,“ - pažymi dr. Michael Kosnett (Kolorado universitetas, JAV), toksikologijos specialistas.

Ką daryti nedelsiant?

Įtarus apsinuodijimą gyvsidabriu, svarbiausia - kuo greičiau nutraukti kontaktą su šiuo metalu ir užtikrinti saugią aplinką. Nedelsiant kreiptis į gydytoją, ypač jei atsiranda pykinimas, silpnumas, drebulys ar kiti simptomai.

Ligoninėje medikai gali paskirti specialius chelatinius preparatus (pvz., dimercaprolį, DMSA), kurie jungiasi prie gyvsidabrio ir padeda jam pasišalinti iš organizmo. Taip pat gali būti taikomas simptominis gydymas - skysčių atstatymas, kvėpavimo palaikymas, inkstų funkcijos kontrolė.

Rekomendacijos žuvies vartojimui

Dėl šios priežasties, nors žuvis, turinti itin daug baltymų, mikroelementų ir sveikųjų riebalų, ir priskiriama prie sveikiausių maisto produktų, būtinų mitybai, žmonėms, kuriems yra didelė gyvsidabrio toksiškumo rizika, vertėtų atsargiai rinktis, kokią žuvį vartoti. Verta prisiminti, kad įvairios žuvys ir kitos jūros gėrybės turi skirtingą gyvsidabrio kiekį. Didesnėse, plėšresnėse ir ilgiau gyvenančiose žuvyse įprastai gyvsidabrio kiekis būna dešimtis kartų didesnis nei mažose.

Daugelis mokslinių tyrimų parodė, kad žmonės, kurie reguliariai valgo didesnes žuvis, pavyzdžiui, lydekas ar ešerius, turi didesnį gyvsidabrio kiekį organizme. Dėl šios priežasties kai kurios valstybės pataria gyventojams riboti tunų, marlinų, kardžuvių, auksinių lynų, karališkųjų skumbrių vartojimą.

Nėščiosioms ir mažiems vaikams patariama jų vengti arba vartoti labai retai. Saugiau rinktis mažesnes žuvis (lašišą, sardines, menkę, upėtakius), kurios sukaupia mažiau gyvsidabrio. Rekomenduojama laikytis subalansuotos žuvies vartojimo gairių (2-3 porcijos saugių rūšių žuvies per savaitę).

Dažniausiai užduodami klausimai apie gyvsidabrį

• Kaip sužinoti, ar apsinuodijau gyvsidabriu? Pirmieji požymiai gali būti galvos skausmai, pykinimas, metalo skonis burnoje, rankų drebėjimas. Jei buvo kontaktas su gyvsidabriu (maistu ar garais) ir atsirado simptomai, būtina kreiptis į gydytoją, kuris paskirs kraujo ar šlapimo tyrimus.
• Ar galima apsinuodyti iš sulūžusio gyvsidabrio termometro? Taip, tačiau rizika priklauso nuo kiekio ir patalpos vėdinimo. Maži kiekiai paprastai nesukelia sunkių pasekmių, bet gyvsidabrio garai yra pavojingi. Būtina surinkti lašelius su pirštinėmis ir išvėdinti kambarį.
• Ar galima gyvsidabrio pašalinti iš organizmo? Taip, tam naudojami specialūs vaistai - chelatiniai preparatai. Jie jungiasi prie gyvsidabrio ir padeda jam pasišalinti iš organizmo. Šį gydymą gali taikyti tik gydytojas ligoninėje.
• Kuri žuvis turi daugiausiai gyvsidabrio? Didžiausi kiekiai dažniausiai aptinkami stambiose jūrinėse žuvyse - rykliuose, kardžuvėse, kai kuriose tuno rūšyse. Saugiau rinktis sardines, menkę, lašišą.
• Ar nėščiosioms pavojinga valgyti žuvį dėl gyvsidabrio? Nėščiosioms rekomenduojama vengti stambių jūrinių žuvų, nes gyvsidabris gali pakenkti vaisiaus nervų sistemos vystymuisi. Visgi saugios rūšys (pvz., lašiša, upėtakis) yra naudingos dėl omega-3 rūgščių.
• Kada būtina kreiptis į gydytoją? Jei pasireiškia stiprus pykinimas, vėmimas, drebulys, regos ar klausos pokyčiai, šlapinimosi sutrikimai arba buvo reikšmingas kontaktas su gyvsidabriu - būtina nedelsiant kreiptis į gydymo įstaigą.

tags: #gyvsidabris #nestumo #metu

• Išsamus gidas apie išmoką už vaiką Airijoje
• Kaip pasirinkti akių lašus vaikams
• Informacija apie pagalbą šeimai Šiaulių rajone
• kaip susikurti poilsio oazę savo sode
• Apie natūralių metodų veiksmingumą