Graikijos šokio dvasia
Graikų šokis - tai ne tik judesys, bet ir sielos išraiška, istorijos atspindys bei bendruomenės dvasios simbolis. Nuo senovės laikų šokis buvo neatsiejama graikų kultūros dalis, lydinti juos per svarbiausius gyvenimo įvykius, šventes ir ritualus.
Šokio ištakos ir reikšmė
Šokio ištakos Graikijoje siekia senovę ir yra glaudžiai susijusios su religija. Tai buvo sakralinis menas, auka dievams, prašant gero derliaus, lietaus, pergalės ar kitų palaiminimų. Šokis gimė iš judesių, atliekamų ritualinių apeigų metu.
Platonas, Sokratas, Homeras, Ksenofontas savo raštuose minėjo šokį, pabrėždami jo svarbą bendruomenės gyvenime. "Šokis, iš visų menų, labiausiai veikia sielą. Šokis yra dieviškas savo prigimtimi ir yra dievų dovana" - ši Platono citata puikiai atspindi graikų požiūrį į šokį.
Šokiu graikai išreikšdavo tiek asmenines, tiek visos bendruomenės emocijas - džiaugsmą ir liūdesį. Šokiu pažymėdavo visus svarbiausius asmeninius ir polio įvykius. Šokdavo prašydami gero derliaus, besiruošdami karui, švęsdami pergales, šokdavo per vestuves ir norėdami įveikti ligas. Šokdavo, nes šokis teikė džiaugsmą.
Šokis antikos Graikijoje
Nors kokie buvo antikiniai šokiai, tegalima spėlioti, nes nei piešiniai, nei raštai neparodo tikslių žingsnių, neišsaugo natų ir ritmų, tačiau galima teigti, kad dabartiniai tradiciniai graikų šokiai nėra visiškai tokie patys kaip antikos laikais, nors ir turi sąskambių.
Šokis pamažu tapo ne tik pramogos, bet ir kūno lavinimo priemone. Jis tapo ugdymo ir pasiruošimo karui priemone. Platonas pritarė savo mokytojui Sokratui, teigdamas, kad kiekvienas išsilavinęs žmogus privalo mokėti šokti, nes šokis padeda tvirtinti kūną ir paruošti jį karui. Kai kuriuose senovės Graikijos miestuose vyrai buvo mokomi šokti, už tai mokant miesto lėšomis.
Vienas iš tokių karo šokių yra Pyrrihios (dar vadinamas Serra), kurį atlikdavo net spartiečiai treniruodamiesi. Tai karo šokis, imituojantis kovą, kurį ko gero šoko ir Aleksandro kariai.
Šokio transformacija per amžius
Atėjusi krikščionybė stengėsi sunaikinti senosios pagonybės simbolius arba juos panaudoti savo ritualuose. Todėl, įsigalėjus naujai religijai, seni šokio ir pagoniškų dievų ryšiai buvo nutraukti. Nepaisant to, šokis išliko, nors ir neteko sakralinės reikšmės. Galbūt todėl viduramžių pradžioje Konstantinopolyje šokėjos tuo pat metu buvo ir sekso paslaugų teikėjos.
Kaimuose šokis ko gero ir toliau išlaikė džiaugsmo teikėjo statusą, nors ir buvo pritaikytas naujai religijai. Tikėtina, kad religinių ir asmeninių švenčių metu buvo šokama, keitėsi žingsniai, galbūt muzika, bet ne tas džiaugsmas, kurį teikė šokis.
Šokis išliko svarbus ir vėlesniais laikais. Vienoje iš nuostabių knygų - „Graikas Zorba“ - šokis atlieka ypatingą vaidmenį. Zorbai, tam nepalenkiamam gyvenimo džiaugsmo apologetui, šokis buvo ne tik būdas nusimesti visus sunkumus, bet ir įkvėpimo šaltinis, tarsi vedlys lydintis per sunkumus ir iššūkius. Šokis Zorbai buvo jo vidinį potencialą išlaisvinanti jėga.
Sirtakis - pasaulinio garso šokis
Sirtakis (gr. συρτάκι) - tai Graikijoje gimęs uždegantis šokis, šokamas sustojus eile ar ratu, uždėjus rankas ant kaimynų pečių. Sirtakio muzika pasižymi greitėjančiu tempu, šokama sinchroniškai ir eilei judant, kilnojamos kojos vingiuojant per aikštelę.
Šis šokis nėra senovės graikų nacionalinis šokis. Sirtakį 1964 m. sukūrė garsus graikų kompozitorius Mikis Theodorakis filmui „Graikas Zorba“ (Zorba the Greek). Filme džiaugsmo filosofija, visą apimantis Zorbos atliekamas šokis pakeri, o finalinio sirtakio svaigulys priverčia pamiršti bėdas ir gyvenimo rūpesčius.
Po šio filmo pasirodymo sirtakis tapo Graikijos populiariausiu šokiu ir vienu iš nacionalinių simbolių. Sakoma, kad būtent jis padėjo Graikijai išsikapstyti iš ekonominės krizės, kai sužinoję apie šokį turistai patraukė ten jo išmokti ir pramogauti.
"Mokome ir šokame graikišką sirtaki"
Regioniniai skirtumai ir improvizacija
Graikija yra pilna įvairių šokių. Ir nors dažnai šokiai turi tą patį vardą, bet skirtinguose regionuose jie gali atrodyti visiškai kitaip. Nes improvizacija - dar viena būtina graikų šokių dalis.
Todėl tas pats šokis skirtinguose kaimuose gali skirtis, nes kiekvienas šokėjas ant iš protėvių atsinešto šablono „mauna“ dar ir savo judesius, nes improvizacija šokėjo saviraiškos forma, atitinkanti jo įgūdžius ir nuotaiką. Dėl to Graikijoje galima sutikti begalę to paties pavadinimo šokio variacijų.
Didžioji dalis graikų šokių atliekami ne poromis, kaip įprasta Vakarų kultūroje, bet šokant puslankiu, dažnai susikabinus rankomis ar jas laikant ant bendrašokių pečių. Kai kuriuose rastuose tekstuose teigiama, kad šokimas pusračiu ar ratu kilo iš senų laikų, kai buvo šokama klojimuose, iškūlus javus. Derliaus nuėmimas savaime šventė žemdirbiams, tad nenuostabu, kad tą pažymėdavo šokiu iškūlus javus. Klojimai gi Senovės Graikijoje buvo rato formos. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad šokis buvo glaudžiai susijęs su saule ir mėnuliu, kurie be abejonės, senovėje buvo sudievinti.
Profesionalus šokis Graikijoje
XX a. pradžioje Graikijoje ėmė formuotis profesionalusis šokis, kuriam didelę įtaką turėjo vokiečių modernioji choreografija. Daugelis Graikijos choreografų ir šokėjų buvo baigę šokio mokyklas Vokietijoje, o jų kūrybą paveikė ekspresionizmas.
1927 m. Delfuose choreografė E. Palmer (I. Duncan draugė) su savo vyru poetu A. Sikelianu pastatė Aischilo tragediją „Prikaltasis Prometėjas“, spektaklis davė pradžią kasmetiniam Delfų šokio festivaliui. XX a. 4 dešimtmetyje (daugiausia Atėnuose) buvo įsteigta privačių šokio mokyklų, kurių vadovai šokio mokyklas baigė Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje.
Atėnuose 1932 m. įkurtas Nacionalinis teatras, 1939 m. - Nacionalinis operos teatras (su maždaug 40 baleto artistų trupe). Šiame teatre dirbo viena pirmųjų profesionalių klasikinių šokėjų ir baletmeisterių Lukija.
XX a. antroje pusėje Atėnuose veikė daug šokio trupių: Graikijos baletas (įkurtas 1951 m.), Graikų šokių teatras (įkurtas 1953 m.; repertuare daugiau kaip 400 folklorinių šokių), Atėnų eksperimentinis baletas (įkurtas 1965 m., nuo 1975 m. Klasikinio baleto centras), Mažasis šokio teatras (įkurtas 1983 m.).
XX a. pabaigoje - XXI a. pradžioje Graikijoje veikė klasikinio, moderniojo ir folklorinio šokio trupės. Kai kurias jų finansavo valstybė.
Žymesni choreografai ir artistai prisidėjo prie graikų šokio meno plėtros. Atėnuose veikia Nacionalinė konservatorija (nuo 1926 m.), Aukštoji šokio mokykla (nuo 1985 m.). Kalamatoje - Tarptautinis šokio centras (nuo 1995 m.). Šokio mokoma ir privačiose mokyklose, kurių yra apie 400.
Atėnuose ir Kalamatoje kasmet rengiami tarptautiniai šokio festivaliai.
Šokių svarba per olimpines žaidynes
Šokis ir Graikija neatsiejamai susiję su Olimpinėmis žaidynėmis. Jau pirmojoje šiuolaikinėje olimpiadoje Atėnuose 1896 m. buvo surengta pirmoji atidarymo ceremonija ir sukurti įvairūs papročiai, kurie tęsiami iki šiol. Tarp pirmųjų įvykių buvo olimpinio himno giedojimas, oficiali valstybės vadovo kalba ir gausi žiūrovų auditorija.
Vėlesnėse atidarymo ceremonijose šokis ir chorografija atliko svarbų vaidmenį, perteikdami šalies kultūrą, istoriją ir vertybes. Pavyzdžiui, 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija sužavėjo pasaulį įspūdingais fejerverkais, širdį veriančiu šviesos būgnininkų pasirodymu ir unikaliu būdu uždegta olimpiniu ugnimi.
tags: #graikijoje #gimes #uzdegantis #sokis
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
