Atvejo vadyba Lietuvoje kaip pagalbos teikimo vaikui ir šeimai metodas buvo įteisintas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme ir pradėtas taikyti nuo 2018 m. Tai kompleksinės pagalbos organizavimas ir teikimas, kurį koordinuoja atvejo vadybininkas, siekiant stiprinti šeimos narių įgūdžius, motyvaciją naudotis pagalbos sistema bei padėti įveikti sunkumus, kad būtų išvengta vaiko teisių pažeidimų.

Atvejo vadybininkas yra specialistas - socialinis darbuotojas, koordinuojantis procesą, kuris sutelkia pačią šeimą ir visus reikalingus specialistus dėl susidariusios situacijos. Naujoje sistemoje daug dėmesio skiriama atvejo vadybininko vaidmeniui, užduotims, požiūriui ir kompetencijai, tačiau kartu svarbu nepamiršti ir socialinio darbuotojo vaidmens. Socialinis darbas orientuojasi į tai, kas vyksta praktikoje, o jo pagrindinis tikslas - padėti žmonėms gyventi ,,savo gyvenimą“ ir palaikyti tarpusavio santykius su aplinka.
Atvejo vadybos procesas inicijuojamas, kai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba nustato būtinybę vertinti pagalbos vaikui ir (ar) šeimai poreikį. Pagrindiniai principai šiame procese yra šeimos įgalinimas, padedant identifikuoti stiprybes, bei paslaugų nedubliavimas, įvertinant jau gaunamą pagalbą.
Vaiko teisių apsaugos sistemos pokyčiai kėlė ir tebekelia daug diskusijų. Praktikai, dirbantys su šeimomis, pastebi, kad įstatymo sudėtingumą įmanoma įveikti per glaudų bendradarbiavimą. Sėkmingi pavyzdžiai rodo, kad fizinis saugumas ir emocinės sąlygos yra sveiko augimo pagrindas, o išankstinė sąlyga sėkmei - galimybė tėvams ir vaikams laisvai išreikšti savo problemas be baimės būti nubaustiems.
| Paslaugos komponentas | Atvejo vadybos proceso dalys |
|---|---|
| Poreikių vertinimas | Socialinės rizikos veiksnių ir šeimos stiprybių analizė |
| Pagalbos organizavimas | Plano sudarymas ir įgyvendinimo koordinavimas |
| Stebėsena | Nuolatinis ryšys ir pagalbos plano peržiūra |
Kai vaikas patiria nesaugumą dėl smurto, kyla daug emocijų, atsiranda baimė dėl tėvų valdžios apribojimo ar vaikų paėmimo į globą. Tokiais atvejais svarbu įvardinti problemas ir kartu reflektuoti, kas padeda, o kas blokuoja pokyčius. Maži, konkretūs žingsniai su pozityviais rezultatais yra būtini, kad šeima įgytų pasitikėjimą savimi ir tikėjimą, jog pokyčiai į gera yra įmanomi.

Pastebėti atvejo vadybos modelio poreikį padėjo šalyje įgyvendinamas žmonių su negalia globos deinstitucionalizacijos projektas. Statistika rodo, kad asmenys dažnai nesikreipia dėl paslaugų dėl informacinio neprieinamumo ar nežinojimo, kokią pagalbą gali gauti. Atvejo vadybininkas, atsižvelgdamas į kylančias problemas, telkia specialistų komandą, kuri savo kompetencijų ribose teikia pagalbą šeimai.
Tiek socialinio darbuotojo, tiek atvejo vadybininko pagrindinė vizija išlieka panaši - padėti šeimai taip, kad vaikai, pagerėjus situacijai, galėtų saugiai grįžti namo. Dialoge tarp specialistų ir šeimos galima atrasti gilesnes įžvalgas, kurios padeda pamatyti ,,šviesą tunelio gale“. Svarbu suprasti, kad niekas negali gyventi tik sau - mums visiems reikia kitų žmonių palaikymo.