Globalizacijos poveikis vaikų ugdymui ir pasaulio švietimo tendencijos
Globalizacija - tai procesas, reiškiantis, kad kitoje pasaulio pusėje vykstantys įvykiai gali turėti įtakos mūsų ekonomikai, kainų raidai ir pinigų politikai. Būtent dėl šios priežasties itin svarbu suprasti, kaip veikia mūsų ekonomika, kuri pastaruoju metu smarkiai pasikeitė. Šiandien prekės, pinigai ir informacija keliauja sparčiau ir toliau nei bet kada anksčiau, o tai lemia paprastesnę prekybą ir didesnę konkurenciją visose šalyse. Sumažėjus kliūtims prekybai, bendrovės yra priverstos ne didinti kainas, o jas stabilizuoti, taip prisidedant prie bendro prekių ir paslaugų kainų augimo mažėjimo.
Globalizacija taip pat reiškia, kad kitoje pasaulio pusėje vykstantys įvykiai gali turėti įtakos euro zonai, kas gali būti tiek teigiamas, tiek neigiamas reiškinys. Tikėtina, kad sėkmingai veikiant ekonomikai bus perkama daugiau prekių iš kitų šalių, o tai palaikys ir tų šalių verslą. Tačiau globalizacija taip pat gali lemti greitą krizių plitimą, kaip tai parodė pastarojo meto finansų krizė ir pandemija, kurios trumpu laiku paveikė skirtingas šalis. Atsižvelgiant į ekonomikos raidą, pinigų politika yra koreguojama, todėl būtina gerai suprasti visus būdus, kuriais ji susijusi su kitų pasaulio regionų ekonomika. Dėl šios priežasties siekiama tobulinti analizę, kad būtų galima geriau atsižvelgti į pasaulinį ekonomikos pobūdį.
Globalizacijos procesai daro didelę įtaką ir ugdymo sistemai. Visuomenė tampa globali, perimdama įvairių tautų savitumą. Tai skatina formuotis globalaus švietimo sąvoką, orientuojantis į globalų ugdytinių pilietiškumą. Siekiama plėsti pažinimo ribas nuo artimiausios aplinkos iki pasaulio lygmens, akcentuojant tarpkultūrinę aplinką, kitų šalių pažinimą ir aktyvų dalyvavimą kuriant saugų bei tvarų pasaulį. Ikimokyklinio ugdymo institucijos nurodomos kaip pagrindinės, pradedant tarpkultūrinį dialogą ir sėkmingai jį plėtojant. Čia dedami atvirumo kitoms kultūroms, empatijos, pagarbos kitoms rasėms pagrindai, ugdytiniai skatinami aktyviai dalyvauti pilietinėse veiklose, prisidedant prie saugios, švarios ir tvarios aplinkos kūrimo, suvokiant save ne tik kaip gimtosios šalies, bet ir kaip pasaulio gyventojus.
Globalaus pilietiškumo ugdymas ikimokykliniame amžiuje
Tyrimo objektas - globalaus pilietiškumo ugdymas priešmokyklinėje vaikų grupėje. Siekiama atsakyti į klausimą, kaip ugdomas globalus pilietiškumas priešmokyklinio amžiaus vaikų grupėje ir atpažinti jo apraiškas formalioje ugdomojoje veikloje. Šiam tikslui pasiekti atlikta teorinė dokumentų ir tyrimų apžvalga, švietimo dokumentų turinio analizė ir sintezė, mikroetnografinis priešmokyklinio amžiaus vaikų grupės bei jų formaliojo ugdymo veiklos stebėjimas, etnografinis interviu su priešmokyklinio ugdymo pedagogais, etnografinė tyrimo duomenų analizė ir apibendrinimas.
Analizuojant surinktą medžiagą išskirtos kelios su globalaus pilietiškumo ugdymu susijusios temos. Pirmoji tema - "Pasaulio gyventojo tema" ir su ja susijusios potemos, atspindinčios įtrauktį ir erdvinį požymį. Priešmokyklinio amžiaus vaikai formuojasi pasaulio piliečio tapatybės suvokimą, plečia artimiausios aplinkos ribas iki pasaulio, kosmoso ir visatos lygmens, suvokdami save kaip visatos dalį. Jie supranta, kad yra pasaulio gyventojai, kuriuos supa kiti panašius požymius turintys pasaulio gyventojai. Draugiškas elgesys, pagalba, savitarpio supratimas, teigiamos emocijos, meilė artimui, pagarba ir tolerancija yra būtinos savybės kuriant saugią ir švarią aplinką bei sprendžiant globalias problemas.
Antroji svarbi tema - "Globalios problemos, dalyvavimas jas sprendžiant". Jai priskirtos potemos, susijusios su įtrauktimi, veiksmo atlikimo vieta, priežastimi ir pasekme. Priešmokyklinio amžiaus vaikai geba atpažinti ir kalbėti apie globalias šiuolaikinės visuomenės problemas, tokias kaip benamiai žmonės, beglobiai gyvūnai, gamtos tarša ir saugojimas, tolerancija kitataučiams. Jie mato šias problemas savo artimiausioje aplinkoje ir sieja ją su pasauliu, kur žmonėms kyla tos pačios problemos. Vaikai ne tik atpažįsta globalias problemas, bet ir aktyviai apie jas kalba, pasakoja, kaip patys prisideda prie jų sprendimo - renka šiukšles, rūšiuoja atliekas, neteršia gamtos, rūpinasi benamiais gyvūnais, šelpia vargšus ir sergančiuosius. Jie pastebi vis daugiau kitataučių savo aplinkoje ir pagarbiai apie juos kalba. Pagrindžiama nuomonė, kad vaikai priešmokykliniame amžiuje žino ir geba kalbėti apie visų pasaulio gyventojų indėlį kuriant saugią, tvarią ir taikią aplinką.
Pasaulio švietimo tendencijos ir iššūkiai
Pasaulyje yra apie 2 mlrd. vaikų iki 15 metų amžiaus, kurių ugdymui valstybės skiria trilijonus dolerių. Juo stipresnė šalies ekonomika, tuo daugiau finansų skiriama švietimo sistemai, o tai beveik visada duoda apčiuopiamą rezultatą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) vykdomo tarptautinio penkiolikmečių tyrimo PISA rezultatai rodo, kad Lietuva yra ketvirtajame dešimtuke, tačiau daugelis pasaulio šalių, ypač Užsachario Afrikoje ir kai kuriose Azijos valstybėse, deda pastangas kelti savo gyventojų raštingumą ir siekia bent 60% raštingų žmonių ribos.
Nors skurdžiose šalyse mokymo aplinka ir mokytojų kvalifikacija gali atrodyti ribota, tai dažnai tėra stereotipas. Mokytojai, nepriklausomai nuo jų geografinės darbo vietos, turi atitinkamą dalyko ir metodinę kvalifikaciją. Dauguma šalių turi mokytojus ruošiančias mokslo institucijas ir mokytojų kvalifikacijos kėlimo institucijas. Skurdesnėse šalyse, ypač Afrikoje, dėl demografinių procesų ir didėjančio įtraukiamų į švietimo sistemą vaikų skaičiaus, juntamas mokytojų stygius, todėl mokytojo profesija yra patraukli ir labai vertinama.
Pasaulio banko duomenimis, pradinę mokyklą lanko 89% pasaulio vaikų, tačiau dalis jų nubyra pereidami į kitą mokyklos pakopą. Skurdžios šalys deda pastangas išlaikyti vaikus kuo ilgiau mokykloje, tačiau visur pasaulyje laikomasi nuostatos, kad aukščiau kopiama tik įveikus nustatytą kartelę ar išlaikius egzaminus. Daugelyje šalių po pradinės mokyklos organizuojami egzaminai, atsiskaitymai. Visi mokiniai, baigę bent pradinę mokyklą, laikomi raštingais, tačiau raštingumo lygio statistika negali atspindėti realios švietimo padėties.
Infrastruktūros ir pagrindinių poreikių svarba ugdyme
Lietuvos mokyklos, lyginant su skurdžių šalių atokiomis mokyklomis, gali atrodyti kaip aukštųjų technologijų centrai. Kukliuose statiniuose dažnai trūksta net elektros ir apšvietimo, o šviesa patenka per angas sienose. Vadovėliais mokiniai aprūpinami ne visur, o esantys vadovėliai dažnai būna nusidėvėję. Tačiau, nepaisant to, viso pasaulio vaikai mokosi iš esmės to paties, ko ir Lietuvos vaikai.
Labai rimta mokyklų problema visame pasaulyje yra švarus geriamasis vanduo ir sanitarija. Net 43% mokinių neturi užtikrinto švaraus geriamojo vandens, o daugiau kaip 700 mln. mokinių pasaulyje neturi normalių tualetų ir galimybės nusiplauti rankų. Vaikai, ypač mergaitės, dažnai nelanko mokyklos dėl šių priežasčių. Kiti vaikai yra priversti leisti savo dienas nešdami vandens šeimai, užuot lankę mokyklą.
Mokinių pavėžėjimas į mokyklą yra svarbus, ypač kaimiškose vietovėse. Tačiau ši paslauga yra brangi, ir ne visos šalys gali sau ją leisti. Kai kuriose Afrikos šalyse mokiniai kasdien į mokyklą eina nuo kelių iki aštuonių kilometrų. Atstumas nebaido vaikų, svarbiausia, kad tėvai leistų lankyti mokyklą.
Vaikų maitinimas buvo ir išlieka labai svarbi problema, kurios sprendimas atsiliekančiose šalyse dažniausiai yra tėvų ar bendruomenės atsakomybės ir galimybių reikalas. Jeigu valstybė to užtikrinti neišgali, situacija dažnai geresnė ten, kur aktyviai dalyvauja vietos bendruomenė.
Dirbtinis intelektas ir švietimas: generatyvinis dirbtinis intelektas ir kritinio mąstymo ateitis
Daugelyje skurdžių šalių, kur trūksta finansavimo, mokyklų išradingumas kuriant mokymo priemones pačius yra stebinantis. Mokytojai, vietos meistrai ir amatininkai jungiasi į šį darbą, kurdami mokymo priemones iš popieriaus, kartono, drobės, lentų. Mokyklų išorinės sienos išpiešiamos mokomajam dalykui reikalingais piešiniais, o mokyklos kieme kuriami maketai ir šablonai, padedantys suprasti erdvinį išsidėstymą.
Mokytojų atlyginimai pasaulyje labai skiriasi. Skurdžiose šalyse mokytojo prestižas ne visada siejamas su atlyginimo dydžiu. Pavyzdžiui, Madagaskare mokytojas kaimo mokykloje uždirba apie 70 JAV dolerių per mėnesį, tuo tarpu Namibijoje mokytojas po 10-15 metų darbo gali pasiekti 1000 JAV dolerių uždarbį per mėnesį. Tai priklauso ne tik nuo valstybės ekonomikos, bet ir nuo visuomenės pagarbos mokytojui bei politikų požiūrio.
Jungtinių Tautų Vaikų fondas (UNICEF), Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) ir kitos organizacijos teikia ilgalaikę humanitarinę paramą valstybėms ir bendruomenėms, padėdamos spręsti švietimo problemas. Nors pasaulyje egzistuoja daugybė iššūkių, susijusių su infrastruktūra, mokymo priemonėmis ir socialiniais poreikiais, švietimo srityje vyksta nuolatinė pažanga, o globalizacija skatina tarptautinį bendradarbiavimą ir dalijimąsi gerąja patirtimi.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
