Gimus vaikui nebemyliu vyro: priežastys ir sprendimai
Sakoma, kad vaikučio gimimas - tai geriausias lakmuso popierėlis vyro ir moters santykiams. Jei pora, kaip tvora - vaikas ryšį tik sustiprina. O jei santykiai kliba, kūdikis juos gali visiškai išardyti. Yra vienas bendras dėsnis - gimus vaikeliui, šeima neišvengiamai turi kisti. Santykių problemos, sunkumai, su kuriais susiduria šeimos po vaiko gimimo, iš esmės yra panašios, bendros.
Kodėl santykiai keičiasi po vaiko gimimo?
Daug porų susiduria su konfliktų pagausėjimu būtent po vaiko gimimo. Tai jautrus, bet svarbus klausimas, kodėl taip nutinka ir ką galima padaryti, kad santykiai ne tik išliktų, bet ir sustiprėtų? Dar prieš vaiko gimimą santykiai turi tam tikrą ritmą, daugiau erdvės vienas kitam, bendri pomėgiai, spontaniškumas. Gimus vaikui, prioritetai pasikeičia iš esmės. Visa energija ir dėmesys natūraliai krypsta į naują gyvybę, o partnerystė tarsi atsiduria „antrame plane“. Ši situacija savaime nėra bloga - tai natūrali vystymosi dalis. Tačiau jei nesame tam pasiruošę, pokyčiai gali sukelti daug nesusipratimų.
Atėjus į šeimą pirmagimiui, vyras ir žmona tampa mama ir tėčiu. Buvo vyras ir moteris, galbūt tapo vyru ir žmona, ir štai - dar ir mama bei tėtis. Nauji vardai. Nauji išgyvenimai. Moters tapsmą mama lemia bei palengvina nėštumas, gimdymas, maitinimas, ypač krūtimi, hormonų pokyčiai. Mama dažniausiai tampama. Vyrui tapti tėčiu, suvokti naują vaidmenį užima daugiau laiko. Tėčiu būti mokomasi.
Gimus vaikui, labai keičiasi šeimos gyvenimo ritmas. Lygiai taip pat nėra gerai atkakliai laikytis buvusiojo šeimos gyvenimo ritmo, stengiantis vaiką „pritaikyti prie savęs“. Tenka atrasti naują dienos, savaitės struktūrą, kur pakaktų dėmesio bei laiko vaikui, ir kur suaugusieji turėtų kada pabūti kartu. Neišvengiamai keičiasi poros intymusis gyvenimas - kiekybiškai ir kokybiškai. Jis jau nebe toks, koks buvo iki mažojo gimimo. Po gimdymo reikia laiko, kad moteris sugytų. Taip pat užtrunka, kol moteris atsigauna fiziškai, emociškai, kol grįžta į save ir yra pasiruošusi priimti vyrą.
Asmeniniai ir santykių poreikiai
Yra išskiriami asmeniniai ir santykių poreikiai, kurie, kad šeima gerai jaustųsi, turi būti patenkinti. BET - ne vienas kito sąskaita. Moters. Vyro. Vaiko. Vyro - žmonos. Mamos - vaiko. Tėčio - vaiko. Visos šeimos. Atrodo, ir būsimasis tėtis, ir būsimoji mama vienodai džiaugiasi ta žinia, kad turės vaikelį. O kodėl vaikui gimus jų jausmai tokie skirtingi? Gimus vaikui, mamos ir tėčio pareigos dažniausiai ryškiai išsiskiria - visas mamos dėmesys sutelkiamas ties vaiku; kurį laiką jos interesai sąlyginai susiaurėja - ją natūraliai mažiau domina ir jaudina išorinio pasaulio problemos, ji rūpinasi vaiku ir namais. Galima sakyti, kad mama ir vaikas atstovauja vidinį šeimos pasaulį. O tėtis eina į išorinį pasaulį „parnešti grobio“ - uždirbti pinigų, neretai ant jo pečių gula šeimos išlaikymo rūpestis. Ir praėjus dienai, prie vakarienės stalo susitinka du pasauliai - vidinis, namų bei darbo, išorinis.
Gimus vaikui, pasikeičia poros gyvenimas, padaugėja pareigų, atsakomybės, nuovargio, todėl dažniau kyla pykčių, nesutarimų dėl vaidmenų, buities, vaiko priežiūros. Abiem tenka keisti įpročius, atsisakyti kai kurių savo pomėgių, o asmeniniams poreikiams lieka labai mažai laiko. Nukenčia poros tarpusavio santykiai, nes pora gimus vaikui daug mažiau dėmesio gali skirti vienas kitam. Dėl vykstančių pokyčių kiekvienam kyla įvairių išgyvenimų: nusivylimo, apmaudo, pykčio, nerimo, baimių… Pora rečiau mylisi, dėl to santykiai taip pat gali atšalti.
Gimus vaikui labai išryškėja vyro ir moters skirtumai. Moteriai kūdikis tampa pasaulio centru, visi kiti dalykai yra antraeiliai. Todėl vyras neretai pasijunta atstumtas, nereikalingas, stokojantis moters meilės, dėmesio. Jis gali jausti pavydą mažyliui ir gėdą ar kaltę dėl tokių savo jausmų. Vyrui gali sustiprėti nerimas dėl padidėjusios atsakomybės už šeimos išlaikymą. Todėl jis rūpindamasis šeimos gerove gali labiau susitelkti į darbą. Padidėjusi atsakomybė už šeimos išlaikymą kelia didesnę įtampą, nuovargį, poilsio poreikį. Ir kai po darbo pavargęs vyras neparodo dėmesio, iniciatyvos padėti žmonai, ši supyksta, nes jai gali atrodyti, kad vyras nesirūpina ja ir mažyliu. Moteris gali jaustis socialiai izoliuota, pavydėti vyrui, kad jis dirba, bet kada gali kur nors išeiti, skirti laiko tik sau.
Nerealūs lūkesčiai ir pogimdyvinė depresija
Kita nesutarimų, pykčio priežastis - gimus vaikui skirtingi (dažnai nerealūs) vyro ir moters lūkesčiai. Dažnai pora mano, kad abu patirs daug džiaugsmo, laimės, vienas kitą palaikys taip, kad lengvai įveiks kylančius sunkumus, arba jų visai nebus. Šiems lūkesčiams nepasiteisinus, partneriai gali jausti nusivylimą ir pyktį. Jei porai ilgai nepavyksta pasikalbėti, išspręsti kylančių konfliktų, priimti sutarimo, kad abu jaustųsi gan gerai, tarpusavio santykiai gali labai atšalti.
Taip, vyrai, kaip ir moterys, gali patirti pogimdyminę depresiją. Apie moterų pogimdyminę depresiją jau kalbėjome. Vyrams depresijos atsiranda dėl stipriai pasikeitusios šeimyninės situacijos, jų statuso pakitimo bei pečius užgriuvusios didelės atsakomybės. Vyrams pogimdyminė depresija gali pasireikšti gana įvairiai - bloga nuotaika, pesimizmu, nuolatiniu nuovargiu, energijos stoka, darbingumo kritimu, miego sutrikimais, įvairių somatinių skundų atsiradimu. Vaiko gimimą sunkiau išgyvena tie vyrai, kurie šeimoje buvo įpratę, kad jais rūpintųsi. Kitaip sakant - mamyčių sūneliai, vedę globėjiškas moteris. Kol nebuvo vaiko/vaikų, tokia pora puikiai galėjo patenkinti vienas kito poreikius - vyras buvo globojamas, moteris turėjo kuo rūpintis. Bet gimus vaikui, moteris visą dėmesį nukreipia mažajam, ir vyras tuomet gali pasijusti atstumtas, nebereikalingas. Tyrimai rodo, kad net 1 iš 10 vyrų patiria pogimdyvinę depresiją, tačiau ji dažnai lieka nepastebėta.
Sunkumai ir krizės vaikui gimus
Vaiko gimimas yra džiugus įvykis, bet kartu ir didelis iššūkis, nes pakeičia daugelį dalykų šeimos gyvenime. Pats vaiko gimimas kaip nuostabus įvykis (daugeliu atvejų) nei suvienija, nei išskiria šeimas, nes šeimos santykiai priklauso nuo to, kokie jie buvo iki vaikui gimstant. Iš dviejų šeimos narių atsiranda trijų narių šeima ir prie to reikia prisitaikyti. Nenuostabu, kad 67 proc. tėvų, gimus vaikui, patiria tarpusavio santykių pablogėjimą, kaip buvo nustatyta amerikiečių psichologo 2019 m. Jono Gottmano tyrime. Vaiko gimimas, bet kokiu atveju, yra stresas. Pats vaiko gimimas, savaime, nei pablogina, nei pagerina tėvų tarpusavio santykius. Tai yra iššūkis, kurį tėtis ir mama mokosi/nesimoko įveikti, o pats vaiko gimimas nei suvienija, nei išskiria tėvus. Tai nereiškia, kad iš pablogėjusių tarpusavio santykių nėra išeičių ir kad taip bus visada. Pagrindinis klausimas - kokie tėvų tarpusavio santykiai buvo iki vaiko gimimo. Tai klausimas, kaip mes jaučiamės ir, kokia mūsų vidinė pozicija bei nusiteikimas, kaip reaguojame į vaiką ir jo atsiradimą. Tai papildomas stresas, bet kaip šeima su tuo susitvarkys, priklausys nuo santykių brandumo.
Gimus vaikui dažniausiai poros santykiai nueina į antrą planą, nes dauguma savo laiko, dėmesio ir energijos yra skiriama vaiko priežiūrai. Prie to dar prisideda nuovargis, nemiegotos naktys ir moters hormonų pokyčiai. Visa tai įtakoja vidines ir išorines emocijų audras. Dauguma porų mano, kad jų konfliktai po vaiko gimimo kyla dėl "smulkmenų", kaip pavyzdžiui: kas naktį kelsis prie vaiko? Kas pavargęs labiau? Kada vėl bus „kaip anksčiau“. Tačiau iš tiesų, tokio tipo ginčai dažnai yra tai tik paviršius. Po juo slypi gilesnės emocinės dinamikos, susijusios su mūsų vidiniais modeliais, susiformavusiais ankstyvame gyvenime.
Kaip manai, kokios yra pagrindinės taisyklės, norint išlaikyti gerus tarpusavio santykius gimus vaikeliui? Turbūt vienintelė taisyklė yra ta, kad nėra jokių taisyklių. Porų santykiai paskutiniais dešimtmečiais išgyvena reikšmingą pokytį. Ilgą laiką viskas buvo labai paprasta ir aišku - šimtametės tradicijos, religija buvo nustačiusi taisykles, kaip vyras turėtų bendrauti su žmona, o žmona su vyru, vaikai su tėvais, tėvai su vaikais. Nereikėjo priiminėti sprendimų, kas bus pagrindinis šeimos maitintojas, kieno karjera svarbesnė, kas kelsis naktį maitinti vaiko ar gamins valgyti. Išsilaisvinę iš šių taisyklių mes susikūrėm neribotų pasirinkimų ir galimybių pasaulį, bet už šią laisvę mokame tam tikrą kainą - dėl visko turime susitarti tarpusavyje.
Moters ir vyro skirtingi pasauliai
Gimus vaikui, mamos ir tėčio pareigos dažniausiai ryškiai išsiskiria - visas mamos dėmesys sutelkiamas ties vaiku; kurį laiką jos interesai sąlyginai susiaurėja - ją natūraliai mažiau domina ir jaudina išorinio pasaulio problemos, ji rūpinasi vaiku ir namais. Galima sakyti, kad mama ir vaikas atstovauja vidinį šeimos pasaulį. O tėtis eina į išorinį pasaulį „parnešti grobio“ - uždirbti pinigų, neretai ant jo pečių gula šeimos išlaikymo rūpestis. Ir praėjus dienai, prie vakarienės stalo susitinka du pasauliai - vidinis, namų bei darbo, išorinis.
Daug moterų po gimdymo išgyvena emocinę vienatvę, apie kurią mažai kalbama. Jos nori būti „pakankamai geros mamos“, dažnai save spaudžia būti stipriomis, nepriklausomomis, rūpestingomis. Tuo pat metu jos trokšta artumo, palaikymo, bet… nesako. Šis tylėjimas dažnai kyla ne iš abejingumo, o iš gilios baimės: būti atstumtai, nesuprastai ar pamatytai kaip silpnai. Tyrimai rodo, kad moterys po gimdymo dažnai išgyvena padidintą nerimą ir emocinį jautrumą, o jei neturi su kuo atvirai kalbėtis, šie jausmai kaupiasi ir virsta priekaištais ar emociniu atsitraukimu.
Vyrai taip pat išgyvena gilius pokyčius, nors apie juos kalbama mažiau. Daugelis vyrų išmokyti, kad yra „vyriška“ kontroliuoti emocijas, būti stipriam, nekalbėti apie vidinius išgyvenimus. Gimus vaikui, jie dažnai jaučiasi pasimetę: kaip būti gera atrama partnerei, kai patys nežino, ką jaučia? Kai moteris emociškai užsidaro ar siunčia neišsakytus signalus, vyras gali jaustis tarsi „atstumtas“ - ir reaguoti atsitraukimu. Tai nėra abejingumas. Tai dažnai baimė nepateisinti lūkesčių, nežinojimas, kaip padėti, vidinis gėdos jausmas, kad galbūt „nesu pakankamai geras tėvas ar vyras“.
Santykių pamatai ir sprendimo būdai
Didesnės problemos už kasdienybę
Neteisinga būtų teigti, kad „taip gyvena visos šeimos“, bet daug šeimų susiduria su panašiomis problemomis dėl minėtų priežasčių. Vaiko gimimas dažnai lydimas stiprių jausmų - džiaugsmo, meilės, prasmės. Tačiau kartu su šiomis emocijomis į šeimą dažnai įžengia ir įtampa, nuovargis bei nesusikalbėjimas. Konfliktai po vaiko gimimo: giliau nei kasdienybė. Dauguma porų mano, kad jų konfliktai po vaiko gimimo kyla dėl "smulkmenų", kaip pavyzdžiui: kas naktį kelsis prie vaiko? Kas pavargęs labiau? Kada vėl bus „kaip anksčiau“. Tačiau iš tiesų, tokio tipo ginčai dažnai yra tai tik paviršius. Po juo slypi gilesnės emocinės dinamikos, susijusios su mūsų vidiniais modeliais, susiformavusiais ankstyvame gyvenime.
Gilus partnerių santykių pamatai, jų brandumas, lemia tai, kaip šeima susidoros su iššūkiais. Jeigu pagalvotume ir įsivertintume, kokio brandumo buvo mūsų tarpusavio santykiai iki vaiko gimimo, tikriausiai rastume paralelių, kad ir anksčiau kilusius sunkumus spręsdavome nebrandžiai, stokodami empatijos ir pagarbos vienas kitam. Kokie požymiai rodo, kad tėvų santykių pamatai nėra brandūs ir stiprūs, net ir gimus vaikui - jie kaltina, barasi, reiškia pretenzijas, numeta kitam atsakomybę. Elgesys paremtas pretenzijomis vienas kitam. Tai neatsirado vaikui gimus, tai jau buvo prieš tai. Vaikui gimus, tai tik paaštrėjo, nes atsirado naujų iššūkių, kas sukelia partneriui dar didesnį apmaudą, įtampą, nepasitenkinimą, nusivylimą ir t. t.
Normalu, kad tėvų požiūriai į vaiko auginimą ir jo priežiūrą skiriasi. O vaikas rūpi abiem tėvams. Spęsti galima per konfliktą arba susitarimą, ir tai priklauso nuo tėvų tarpusavio santykių. Jeigu jie brandūs ir sąmoningi, sprendžiama susitariant, o jeigu infantilūs, sprendžiama konfliktuojant. Vaikas yra bendras, o jų požiūriai skiriasi. Gaili vaiko ir gina jį nuo tėčio arba atvirkščiai - nuo mamos. Brandūs santykiai grįsti abipuse pagarba, jie vienas kitą priima su empatija, todėl stengsis padėti vienas kitam, nekaltinti, nepriekaištauti, neatsiriboti.
Intymaus gyvenimo pokyčiai
Viename JAV atliktame tyrime 61 proc. porų seksualinį gyvenimą ir pasitenkinimą nurodė kaip itin svarbų sėkmingos santuokos veiksnį. Knygą apie santuokos išsaugojimą parašiusi amerikietė Jennifer Hurvitz teigia, kad viena iš pagrindinių intymumo stokos priežasčių - vaikų gimimas. Pasak jos, poros, turinčios vaikų, labiau linkusios gyventi santuokoje be sekso dėl to, kad suartėdamos jaučia kaltę. O kokios priežastys lemia vyrų atšalimą gimus kūdikiui? Pakitęs interesų spektras. Fizinio potraukio partnerei nebuvimas. Duokite jam laiko. Daugeliui porų prireikia laiko, kol jos sugrįžta prie įprasto seksualinio gyvenimo (tiesa, kai kurios nebegrįžta). Tad dirbtinai neskubinkite įvykių ir jokiu būdu nedarykite partneriui spaudimo. Geriau vėl bandykite sugrįžti į senus gerus laikus: apie ką tuomet kalbėdavote ir kuo gyvendavote? Pirmieji kūdikio gyvenimo metai - tarsi išgyvenimo režimas. Per juos tikrai gali nebūti nei noro, nei laiko užsiimti seksu, tačiau nepamirškite rūpintis vienas kitu.
Atvirkščiai - jie cikliški, nuolat kintantys, vieną sezoną keičia kitas ir tai yra puiku - vadinasi, gyvenimas vyksta. Kurkite atpalaiduojančią atmosferą. Labai dažnai visą aistrą užmuša rutina, buitis ir barniai dėl įvairiausių smulkmenų (neišplautų indų ar stirtos neskalbtų kūdikio drabužėlių vonios kambaryje). Taigi abiem partneriams reikėtų pasistengti išsaugoti geresnius santykius, į viską žvelgti su humoru, sukurti atpalaiduojančią atmosferą. Nebūkite toji visuomet pikta, viskuo nepatenkinta ir susivėlusi žmona. Kalbėkitės. Iškilus bet kokiai santykių problemai būtina kalbėtis: kas pasikeitė vaikui gimus, kokių sunkumų patiriate, kodėl pasikeitė jūsų seksualinis gyvenimas? Gal vyras negali pamiršti gimdymo vaizdų, o gal bijo, kad ir vėl pastosite?
Intymumas - tai ne tik fizinis artumas, bet ir jausmas, kad esu svarbus (-i), kad galiu būti savimi. Gimus vaikui, romantinis ryšys dažnai pasitraukia į šalį, tačiau yra labai svarbu jį išlaikyti. Intymumas nereikalauja didelių pastangų, kartais užtenka: nuoširdaus žvilgsnio ar prisilietimo virtuvėje, klausimo: „Ko tau šiandien reikėjo iš manęs?“, priminimo: „Dėkoju tau už tai, kad esi šalia.“ Tokios akimirkos stiprina prieraišumo saugumą net ir kasdienybės chaose.
Kaip išmokti bendrauti ir spręsti konfliktus?
Nėra vienareikšmiai teisingo varianto, reikia visko - ir patylėti, ir pasiskųsti, pabambėti, ir pabūti silpnu, bet labai svarbu rasti laiko kalbėtis bei išlaikyti pagarbų, pozityvų domėjimąsi vienas kitu. Nepradėti „lenktyniauti“, kuris sunkiau ar prasmingiau dirba. Jei visas moters mintis ir jausmus užvaldo vaikelis, ar reikia vaidinti prieš vyrą, kad niekas nepasikeitė, kad ji tokia pat, kaip anksčiau? Natūralu, kad gimus vaikeliui kurį laiką moteriai rūpės tik jisai. Be abejo, vaidinti vienam prieš kitą, kad niekas nepasikeitė, būtų kvaila.
Labai didelis ir svarbus darbas yra atvirai drąsiai pasakyti sau, kaip jaučiuosi, ko noriu. Toliau - gerai būtų savęs nuoširdžiai paklausti ir nepabijoti sužinoti atsakymo - kodėl vyras tapo nebereikalingas? Kas nutiko? Kuo sutuoktinis trukdo? Nuo kokių dalykų ir jausmų norisi pabėgti, išvengti? Gavus sau atsakymus, kitas žingsnis būtų kalbėtis su sutuoktiniu. Svarbu, kad pora galėtų išmokti kalbėtis ramiai, kad norėtų išgirsti ir suprasti vienas kitą. Svarbu kalbėti „aš kalba”, t. y. kuo daugiau kalbėti pradedant žodeliu „aš”, o ne „tu”.
Pirmiausia - kalbėtis tarpusavyje. Dar kalbėtis. Ir tai tikrai nebus lengva. Ir tikrai krizė neišsispręs per pusvalandį. Pirmiausia, svarbus tikras abiejų suaugusiųjų noras spręsti tą santykių krizę. Rasti laiką, vietą, kur be vaiko galėtumėte laisvai kalbėtis. Kalbėtis apie savo tikruosius jausmus, norus. Nekaltinant vienam kito, siekiant išgirsti bei suprasti, pagal galimybes - priimti. Susitarti, kaip spręsti. Tarpusavio bendravimas paremtas susitarimais.
Svarbu nepamiršti rūpintis savo emocine būsena. Pažinti ir reikšti emocijas, neslėpti ir nemeluoti apie savo emocinę būseną. Tik nepamiršti, kaip tai galima padaryti. Nepremesti atsakomybės už savo veiksmus kitam. Nebijoti atsiprašyti už savo veiksmus ir nesistengti kito perauklėti, nes ši misija neįmanoma.
Tėvo vaidmens svarba ir įtraukimas
Mamos turi siekti jokiu būdu neatriboti tėčio nuo vaiko auginimo. Dažniausiai mamos anksčiau pradeda megzti ryšį su kūdikiu, nes nešioja jį savyje, pradeda anksčiau už tėčius į jį investuoti. Tad dažniausiai mamų ryšys vaiku užsimezga anksčiau nei tėčių. Norint užmegzti tarpusavio ryšį su vaiku, tiek tėčiai, tiek mamos turi investuoti, t. y. aukoti savo laiką, resursus, laisvalaikį, sveikatą. Tad labai svarbu įtraukti tėčius ir neatriboti jų nuo vaiko auklėjimo bei kasdieninių rūpesčių. Tai padeda jiems užmegzti ryšį su vaiku ir pamilti jį dar stipriau, lygiaverčiai su mama dalyvauti vaiko gyvenime. Tai sustiprina ir šeimos santykius. Tėčių ir vaikų tarpusavio santykis gali stiprėti kasdien - leisti jam atsikelti naktį, maudyti, pamaitinti, nes jis liks tėčiu visą gyvenimą.
Tėvui atrasti savo vaidmenį gana nelengva. Moteris turėtų sąmoningai sudaryti galimybę tėčiui pabūti vienam su vaiku. Geriausia, kad būtų kažkokia dienos veikla, ką daro tik tėtis ir vaikas. Labai svarbu pasitikėti vienam kitu kaip tėčiu ir mama. Pasitikėti, kad sutuoktinis sugebės pamaitinti, nuraminti, pamigdyti vaiką. Savaip. Priešingu atveju, jei moteris nesudaro galimybių tėčiui rasti SAVĄ būdą būti su vaiku, tai po kurio laiko jis jau greičiausiai ir nebeieškos galimybių. Jei moteris pravirkusį vaiką kiekvienąkart atbėgs raminti, komentuos, ką tėtis daro ne taip tobulai kaip ji, galiausiai, jei moteris bus įsitikinusi, kad tik ji vienintelė gali tinkamai pasirūpinti vaiku, tai, labai gali būti, kad vyras ir nebesivargins būti su vaiku. Tuomet moteris jausis palikta, viską daranti viena, vyras jausis nuvertintas ir atstumtas (labiausiai - emociškai ir seksualiai).
Kokiomis situacijomis galėčiau pasinaudoti, kad vyras pasijustų reikalingas ir turėtų galimybę kurti ryšį su vaiku, priimti sprendimus dėl vaiko priežiūros. Mano atliktas kokybinis tyrimas su tėčiais štai ką atskleidė. Tėčiams buvo užduotas klausimas - kada jie pirmą kartą pajuto, kad yra tėčiai? Iš 12 tėčių, lankiusių pozityvios tėvystės grupę, anksčiausiai patyręs tėvystės pojūtį buvo tėtis, kai vaikui buvo 3 metukai. Ir tai nutiko žmonai išvykus 4 dienoms į komandiruotę. Tėtis turėjo savarankiškai priimti sprendimus, kaip vaiką aprengti, maitinti, migdyti, kuo su juo užsiimti. Tai buvo pirmas kartas, kai žmona nepaliko instrukcijų, tad tėtis pats turėjo priimti reikiamus sprendimus. Tik tada jis turėjo galimybę būti atsakingas už vaiko laisvalaikį, miegą, maistą, nuspręsti, kokiais rūbais vaiką aprengti. Iki tol rūbai buvo padėti, maistas paruoštas, jis turėdavo tik vykdyti žmonos nurodymus, bet neturėjo galimybės priimti sprendimų. Kiti tėčiai tėvystę pajuto dar vėliau, kai vaikas buvo 6 metų ar vyresnis. Tėčiai yra ne mažiau svarbūs negu mamos vaiko gyvenime.
Bendri sprendimai ir pagalbos paieškos
Krizės, kaip žinia, augina. Labai svarbu neįvelti į savo tarpusavio nesutarimus tetų, močiučių, senelių ir kitų asmenų. Jų norai visada geri, bet turbūt ne veltui sakoma, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas. Šiuo klausimu sakyčiau gana kategoriškai: tarpusavio santykių problemos - tai pirmiausia poros vidaus reikalas. Pokyčiams reikia ruoštis iš anksto! Dar iki mažyliui gimstant poroms būtina mokytis atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie savo išgyvenimus, lūkesčius, poreikius, aptarti, kaip pasikeis šeimos gyvenimas, santykiai, kaip kiekvienas įsivaizduoja tuos pokyčius, kaip jie dalysis atsakomybe už vaiko priežiūrą, namų buities darbus. Kaip galės padėti vienas kitam, kaip palaikys vienas kitą, kaip kurs bendrumą, intymumą gimus vaikui? Kaip spręs kylančius nesutarimus?
Kai poros ieško sprendimų ir tariasi, kaip padaryti, kad abiem būtų gerai, tuos sprendimus tikrai randa. Pirmiausia svarbu stabtelti ir pažiūrėti į save: kaip aš reaguoju į artumą? Kaip kalbu apie savo poreikius? Ką darau, kai jaučiuosi atstumtas (-a)? Pažinus tai savyje, tampa lengviau kalbėti apie jausmus ne kaltinant, o dalijantis. Atvira komunikacija - ne apie kaltę, o apie artumą. Susikalbėjimas nereiškia „išsakyti viską, kas netinka“, tai reiškia gebėjimą išsakyti, kaip man yra, be kritikos ir gynybos.
Kai kurie sunkumai neišsisprendžia tik dviese, ypač jei abu partneriai turi aktyvias schemas ar skirtingus prieraišumo stilius. Tokiu atveju kreipimasis į psichologą ar porų terapiją gali būti ne santykių „pabaigos ženklas“, o jų išgelbėjimas. Tyrimai rodo, kad būtent emocinis saugumas tampa tuo pagrindu, ant kurio laikosi ilgalaikiai ir gyvybingi santykiai. Porų terapijos metu, saugumo tema viena iš pagrindinių mokymosi temų.
Savistabos klausimynas poroms
Skirkite sau laiko. Galite atsakyti kiekvienas (-a) atskirai, o vėliau - pasidalinti mintimis be kaltinimų ar vertinimo. Tai nėra „testas“, o kvietimas pažvelgti į save ir vienas kitą su švelnumu.
- Kaip šiuo metu jaučiuosi mūsų santykiuose? (Pabandyk įvardyti ne tik mintis, bet ir jausmus: artumą, vienatvę, nerimą, saugumą...)
- Ar jaučiu, kad turiu erdvės būti savimi? Kada paskutinį kartą jaučiausi priimamas (-a) toks (-ia), koks (-ia) esu?
- Kokio palaikymo man šiuo metu labiausiai trūksta? Ar esu apie tai kalbėjęs (-usi) su partneriu (-e)?
- Kaip reaguoju, kai jaučiuosi atstumtas (-a) ar nesuprastas (-a)? Ar linkęs (-usi) atsitraukti, supykti, užsisklęsti, pasitraukti į tylą? Iš kur tai man pažįstama?
- Ką darau, kai matau, kad partneris (-ė) išgyvena sunkumą? Ar sugebu išbūti šalia jo/jos jausmų, ar bandau „taisyt“, kontroliuoti ar atsitraukti?
- Ką reiškia „būti gera mama / tėčiu“ man asmeniškai? Gal kartais šie vaidmenys nustelbia mano žmogiškus poreikius: poilsio, artumo, švelnumo?
- Kada paskutinį kartą buvome tiesiog mes dviese, be planų, be pareigų, be vaikų? Kaip jautėmės tada?
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
