Gimiau pačiu laiku: Lietuvos kultūros ir kūrėjų refleksijos
Pasakojimuose, dainų tekstuose, rašytinėje istorijoje, kurioje atgimsta epocha, žmonių charakteriai, bandoma atsakyti į šiandien mums svarbius klausimus. Iš istorijos mes mokomės gyventi. „Daug kultūrų ir epochų aprėpianti istorija visada turi dvejopą reikšmę: pirmiausia ji reiškia laikiškai sutvarkytą vyksmą [...] praeityje. Antra, „istorija“ reiškia pranešimą apie šį gyvenimą, kuriame išrutuliojama įvykių, gyvenimo būdo reikšmė aiškinant žmogaus veiksmus ir pasaulio tvarką“, - rašė vokiečių kultūros istorikas Jörnas Rüsenas. Ši frazė - „Gimiau pačiu laiku“ - peržengia asmeninės refleksijos ribas ir tampa nacionalinės savimonės, istorijos ir kūrybos sampratos dalimi, atsispindinčia tiek individualiuose likimuose, tiek didžiuosiuose kultūriniuose įvykiuose.
Kompozitoriaus Algimanto Raudonikio kūrybinis kelias ir žiemgališka dvasia
Šįsyk stebiu ramų, oraus žmogaus veidą, ženklinamą laikas nuo laiko jaukios šypsenos, nuostabos išraiškos. Tai kompozitorius, vienas paskutiniųjų XX a. antrosios pusės lengvosios, tuomet vadintos estradine, muzikos mohikanų - Algimantas Raudonikis. 90-mečio jau laukiantis kompozitorius neslepia - gyvenimas jam pralėkė kaip viena diena. „Atrodo, neseniai į mokyklą vaikščiojau, o nuo to laiko prabėgo jau daug dešimtmečių...”. Tačiau dabar jo pavardę primena ne vienos dainos traukiamas posmas.
Raudonikis, vienas populiariausių Lietuvos kompozitorių, sukūrė per 500 dainų, apie 100 šokių muzikos kūrinių. „Estrada man buvo artima nuo jaunystės, nuo vidurinės mokyklos. Vėliau lankiau pamokas pas profesorių Eduardą Balsį. Penktame tuometinės Konservatorijos kurse parašiau rumbą. Su kompozitoriumi kalbėjome apie muzikos esmę. Retai kada apie tai viešai Algimantas Raudonikis pasakoja. Jis tylus. Gal muzika tik ir perduoda savo pergyvenimus, emocijas?
Algimantas Raudonikis - Žiemgalos krašto žmogus, nuo Joniškio. Tačiau dabar jis jau daug metų dažniausiai vaikšto Antakalnio gatvelėmis, netoli Neries. A. Raudonikis stebi gyvenimą. Nors gamtos globos ir pasiilgsta, tačiau jo gyvenime jau seniai įsitvirtino miestietiški įgūdžiai: galantiškumas, inteligencija, mokėjimas paslankiai apseiti su damomis. Tvarkingai, laiku išeiti į planuotą susitikimą, repeticiją, posėdį. Triukšmingame troleibuse pradėti darbo dieną. Nuo jaunystės mokėjo dėvėti kostiumą, pasirišti kaklaryšį, šaltmety vešlius plaukus pridengti ant šono nusukta berete. Neįsivaizduojamas džinsuotas. Pripratome jį matyti miesto gatvėse romiai žingsniuojantį. Raudonikis su popieriams skirtu dėklu po pažastimi, „diplomatu“, visuomet pasitempęs, neblaškantis savo dėmesio į pašales, kiek pakreipęs galvą dėmesingu žvilgsniu, oriai stebintis aplinką, pagarbiai, bičiuliškai besilabinantis su visais sutiktaisiais.
Tačiau Algimantas savo sieloje ir kūryboje - ne bruko vaikas. Net ir klasikinės muzikos apdaras nepajėgia paslėpti jo melodijų prisirišimo prie žemės, prie žolynų, prie saulės, debesų, prie paprastų žmonių. Žmogus su unikalia lietuviško kaimo, miestelio praeitimi, gamtos peizažu. Gal ir muziko kelią pasirinko intuityviai jausdamas, jog „matyt kažkokį talentą jutau. O į Dievo žodžius reikia įsiklausyti...“, kaip įsiklausoma į savo pojūčius, pašiauštų javų viršugalviais vilnijančios bangos šnaresį. Gal tuose pojūčiuose formavosi Algimanto jautrumas garsui, nenuspėjamu būdu provokavusiam emocijų išraiką atspindėti natūraliai besiliejančia melodija. Pranas Vaičaitis, 1897 metais eilėraštyje parašė: „Yra šalis, kur upės teka linksmai tarp girių ūžiančių... Šalis ta Lietuva vadinas...“. Tos eilutės glūdėjo Algimanto kūrybos pamatuose. Todėl Algimantą Raudonikį drąsiai galime vadinti žiemgalių dvasios reiškėju.
A. Raudonikio šaknys ir lietuvybės puoselėjimas
Kultūra nėra prigimtinė. Tačiau, kaip rašo literatūrologė V. Daujotytė, tautos lygmuo - sąmoningos savivokos: esame. Puoselėjame tai, kas mums artima, tai, kas, manome, galėtų atliepti lietuviškumo žymes: meilės išraišką savai žemei, medžiui, gojeliams ir vandenims, pagarbą kažin kokiems tolimiems mūšių už šitą kraštą aidams ir herojams, ypatingą dėmesį kapeliams ir kiekvienam žmogui, kuris čianãjos atguls. A. Raudonikis mąsto: kokie mes lietuviai, jei lietuvaičių šeima augina vaiką, su kuriuo net namuose kalba angliškai? O liaudies dainos ir nebemoka... Nebedainuodamas seniai pamiršo ir „Už Raseinių ant Dubysos“ motyvą... Kokių būna paradoksų: lietuvaitis gali gyventi Afrikoje ir būti lietuviu, o savoje žemėje išsigimti! Kaip Daukantas sakė, motinos, išleisdamos savo vaiką į svietą ir įduodamos jam laimės ženklą, sakydavo: „Mirk, vaikeli, ar doru žmogum būk ir namų savo neužmiršk... “.
Kompozitorius tik galva palinkčiojo ir išjungė jo namuose veikiantį radijo aparatą. „Per Lietuvos radiją skaitomos žinios, o tarp jų vėl toji nelemta mėgėjiška „muzikėlė“. Dabar nei choro dainos, nei linksmos kaimo kapelos, net Noreikos nebeišgirsi. Dabar angliškai ar iškraipyta lietuvių kalba kažką vapa... Raudonikį lietuvybėn vedė keisto ilgesio pritvinkusiomis melodijomis skambanti Joniškio krašto erdvė, meile Lietuvai alsavę mokytojai, tikras aukštaitis tėvas, žiemgalių senelių Gelažių įkvėpta mama ir visa giminė. Pokario paklydėlių minioje senąsias tradicijas puoselėję Raudonikiai nebuvo stropūs katalikai, bet vaikus mokė gyventi valug teisybės, tėvo pavyzdžiu tvirtėjo brolių Vidmanto ir Algimanto lietuviškasis padas. Sovietmečiu Algimantas atkako į daugiatautį Vilnių žinodamas, kas esąs. Iki šiol jis mėgsta užklysti į savo ankstyvos jaunystės, dar senelių Gelažių rankomis mylėtą, žiemgališko krašto miestelį Joniškį. Reiktų, kad žiemgaliai geriau pažintų savo krašto kūrėjus.
Algimanto Raudonikio giminės istorija ir posūkiai
Klausiau lėto, ramaus pasakojimo. Raudonikis atsiveria neskubėdamas. Kodėl gimėte Kaune? „Mamos Gelažiūtės moterys gimtuosiuose Žiemgalos kraštuose gimdyti eidavo į negyvenamą patalpą: tvartą, klėtį, jaują, pirtį. Žiemą guldomos avigardyje ant storai paklotų šiaudų moterys dažnai gimdė tvarte, kur būdavo šilta. Joniškyje tai dar ir pirtyje gimdyvę paguldydavo. Naujagimį nuprausdavo, po valandos į trobą parvesdavo ir mamą. Ne, Raudonikių vaikelis negims ant storai paklotų šiaudų avigardyje, kad ir troboje! Mama išlėkė gimdyti į Kauną, pas seserį Antaniną Gaurylienę, kurios vyras Juozas Gaurylius tarnavo diplomatinėje tarnyboje. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo ambasados sekretorius Romoje.“ Tačiau tėvas tuojau šeimyną pasiėmė namo. „Būtinai turiu papasakoti apie tėvą. Jis tikras aukštaitis.“ Jis, Vincentas Raudonikis (1906-1971), giliausiomis šaknimis išmaitintas Kavarsko žemės. Dabar jau retai kompozitorius ten benukanka, tačiau atmena aukštaitišką tėvo gimtąją Mackeliškių kaimo žemę Kavarsko kaimynystėje, kilometras iki Traupio.
Mažai Algimantas žino apie Mackeliškių gūžtos žmones. Sovietmečiu kiekvienuose namuose su vaikais nebuvo kalbama apie platesnę giminę. Nacionalizuotos žemės savininkai, gerai besilaikantys ūkininkai buvo apšaukti buožėmis, išnaudotojais. Kaip vaikui paaiškinsi? Kas svečiose šalyse spėjo prisiglausti... Tačiau Algimantas prisimena, kad giminėje kartais buvo prisimenami gentainiai. Tačiau jie išbyrėjo į visas puses: kas į Rytus, kas į Vakarus, kiti gi į gyvenimą gimtinėje kabinosi. 1940-ieji visai sodybą sunaikino: „trobą atitempė net į Kavarską. Sako, vaikų darželį įrengė...“, - šiandien mena pasakojimus apie pokarį kompozitorius. „Aplinkui buvo Raudonikių. Ir giminė buvo nemaža, bet išsibarstė... Nežinau, niekada plačiau gimine nesidomėjau. Kas bėgo iš Lietuvos nuo revoliucijos, kas nuo karo. Atsidūrusius Rusijoje vadino Ravdonikais. Bet ar visi giminės?
Tačiau keletas yra įdomių asmenybių. Tėvo šeima - patriotiškai nusiteikę ūkininkai. Taip ir vaikus augino. Tėvą kalbino pasitraukti į JAV. Tačiau jis kategoriškai atsisakė. JAV buvo mamos giminės atšaka - pusbrolis Domas Kanadoje baigė fortepijono studijas. Vienas iš senelio brolių pateko į Petrogradą. Vedė pirklio dukrą. Nepatiko žentas - be pasogos, prasčiokas nuo žemės... Tačiau uošvis jiems pastatė namą. Žinojome, kad garbus akademikas Vladislavas Ravdonikas turėjo dvi žmonas. Archeologo Vlado ir dailininkės mamos Liudmilos sūnus Feliksas Ravdonikas (1937-2011) - filosofas organologas. Feliksonu save vadinęs jaunuolis pateikė diplominį darbą - savo rankomis sukurtus vargonus, pats kalė vamzdyną, kūrė skulptūrines kompozicijas. Tarp žymių Raudonikių giminės žmonių - garsus farmacininkas Petras Raudonikis (1869 m. rugpjūčio 27 d. gimė Kavarske, mirė 1950 m. lapkričio 18 d. Vičiūnuose, Kauno raj.) - vienas iš farmacijos mokslo pradininkų Lietuvoje.
Algimanto tėvas Vincentas buvo išleistas mokytis ūkininkauti. Buvo žinomi pienininkų kursai, nuo 1923-ųjų veikę Gruzdžių dvare. Tokią, beveik privačią mokyklą 1923 m. Gruzdžiuose buvo įsteigusi žemės ūkio kooperatyvų sąjunga „Gamintojas“. 1926 m. Tuosyk ji ir peraugo į valstybinę mokyklą (buvęs Joniškio žemės ūkio mokyklos Gruzdžių skyrius). Privačią ir jau valstybine tapusią mokyklą baigė 76 pienininkai. Vincentas Raudonikis, pirmosios laidos absolventas (1927), įgijo pienininko specialybę. Buvo nuskirtas vadovauti Daunoravo dvaro pieninei. „Daunoravos pieninė - aštuoni kilometrai nuo Joniškio, mano mamos tėviškės, senelių Pranciškaus ir Pranciškos Gelažių namų“, - šilta intonacija prisimena Algimantas Raudonikis. Tėvas buvo autoritetingas, energingas, organizuotas žmogus. Todėl jau greitai buvo perkeltas į gerokai didesnę pieninę, valdžiusią per 50 nugriebimo punktų Utenoje.
Kompozitoriaus atmintyje ryškėja Utenos miesto blyksniai. Ten prasidėjo būsimojo kompozitoriaus Algimanto basakojė vasara su pirmąja knyga, pirmąja Utenos pradinėje mokykloje gauta Abėcėle rankose. Jautriai atmena namus, kuriuos šiandien tapatina ne su sienomis ir stogu, bet su nenusakoma namų dvasia. Su namų ilgesiu, abipusine vaikų ir tėvų meile. „Važinėdamas po pieno nugriebimo punktus tėvas kartais pasiimdavo ir mane - užkeldavo kur nors troboje ant stalo, ir kartu su vyrais traukdavau liaudies dainas“, - prisimena A. Raudonikis. Tėvo pakviestas dalyvauti pieninės valdybos darbe ateidavo žilagalvis senukas Piotras Veriovkinas (1862-1946), buvęs Kauno, Vilniaus gubernatorius. Lietuvos nepriklausomybės metais - išrinktas net Utenos pieninės valdybos pirmininku. Vyžuonėlių dvare gerai ūkininkavo, žavėjosi šia vieta, savo dvarelį vadino „Blagodat“ (rojumi).
Mėgo leisti laiką turtingoje bibliotekoje, bendrauti su seserimi, žymaus Rusijos dailininko Iljos Repino mokine dailininke Mariana Veriovkina (1860-1938), jos svečiais menininkais. Tačiau dėmesingas buvo ir ūkiui. Laikė daug galvijų, o pieną pristatydavo į V. Raudonikio valdomą pieninę. Buvo ženkliai parėmęs jos, kaip ir Utenos Šv. Sergijaus Radonežiečio cerkvės, statybą. Spėjama, kad P. Veriovkinas buvo vienas iš valdininkų, patarusių carui atšaukti spaudos lietuviškomis raidėmis draudimą. Talkino Utenoje statant pirmąją gerą ligoninę, steigiant valstybinę miesto mokyklą.
„1940-ai-siais aš jau šešiametis. Namuose švenčių metu patriotiškai nusiteikę giedodavome Tautišką giesmę. Tačiau prisiglaudęs prie pieninės sienos stebėjau gatvėmis birzgiančius sunkvežimius, pilnus „Katiušą“ traukiančių kareivių. Atsimenu, kareiviai aikštėje plyšoja „Moskva moja, liubimaja “... Atėjo kažkoks pareigūnas iš sovietinio rajkomo, bet tėvas, užsiėmęs pieninės rūpesčiais. Kaip tyčia - sugedo separatorius... Pasiuntė atėjusįjį po velnių...“. Tėvas - mieste ir apylinkėse žinomas aktyvus šaulys. Buvo tiesaus būdo. Mėgo sakyti tiesą, į vatą nevyniojo, bet žmogaus nežemino.“ Taigi, dėl ilgo liežuvio ne vienam dantys išbyra. Įsiuto daugiagalis miesto viršininkas: reikia pamokyti tą Raudonikį. Raštingas, gerbiamas, teisingas, gerai sugyveno su visokio plauko kaimiečiais ir miestelėnais. Žmonės šnibždėjo: Raudonikiams reiktų mauti iš šito krašto... Kol prie vagonų šeimos nenuvarė... Matė, kaip greitai retėjo miestiečių namai ir ūkininkų sodybos. Ir valdžia sukomandavo: Raudonikiai, dinkit iš Utenos!
„Faktiškai iš Utenos mus išvarė! Buvo duota komanda per 24 valandas Uteną palikti. 1941 m. sausio 31 d. Iš Utenos Raudonikiai spėjo pasitraukti. „Priglaudė gimtieji tėvo namai Mackeliškiuose, ten ūkininkavęs dėdė Feliksas Raudonikis. Pamiškėje didelė sodyba. Visai girioje - elniai, stirnos ganosi. Tėvas be darbo, mes su broliu maži. Ir čia buvo neramu. Senelis turėjo 7 ha žemės, gerai ūkininkavo. Jaunėlis sūnus buvo miręs šešiolikos. Kazys dirbo Kaune. Sukosi ir tėtės sesuo Elena... Ūkininkauti padėjo sūnus Feliksas. Sodyba ne biedna, klojimas prie miško. Matyt, visko būta, kad dėdei Feliksui teko 10 metų anglį Vorkutoje kasti...“ 1940-1941 m. žiema buvo šalta. Iššalo sodai. Baisūs nepritekliai. Kavarske žmonės namuose virė muilą, iš runkelių gaminosi cukraus sirupą. Nei druskos, nei žibalo. „Artimuosius laidojo Kavarske“, - sako Algimantas. Po Antrojo pasaulinio karo iš Mackeliškių į Sibirą buvo ištremta 11 asmenų. Vincas suprato, kad pas namiškius ilgiau užsibūti nebegali. „Per Pieno centrą greitai susirado darbą arčiau mamos artimųjų, Šiaulių krašte, Šakynos pieninėje“. Algimantui reikėjo tęsti mokslą jau Šakynoje. Šakynoje praleido karo metus. Miestelyje gyveno nemažai hitlerininkų armijos kareivių. „Kalbėjo, kad dauguma buvo austrijokai. Tėvą visi gerbė.“
Poeto Algimanto Baltakio „Gimiau pačiu laiku“: gyvenimas istorijos verpetuose
Atėjant poeto, kritiko, redaktoriaus, vertėjo Algimanto Baltakio 95-osioms gimimo metinėms kviečiame apie šį humanitarą sužinoti daugiau. A. Baltakis, kaip ir J. Marcinkevičius, A. Maldonis priskiriami vadinamajai 1930-ųjų kartai. Šiuos tris studijų metais susipažinusius jaunuolius dėl jų artimos draugystės imta vadinti trimis muškietininkais. A. Baltakis vadintas „Kauno bernioku“, nes studijuoti atvyko iš Kauno, nors kilęs iš Leliūnų kaimo (Utenos r.). Tiesa, sovietmečiu, norėdamas nuslėpti kai kuriuos biografijos faktus, prisistatinėjo esąs iš Strazdiškio, kur taip pat yra tekę gyventi. Vėliau niekad nebandė nuslėpti savo kilmės ir 2002 m. išleido knygą „Mes iš Leliūnų parapijos“.
Tamsiosios A. Baltakio biografijos dėmės - į Vakarus pasitraukę mamos broliai bei tėvas vargonininkas, vadintas „liaudies priešu“ ir keletą kartų kalintas. Su gausia septynių vaikų šeima, vejamas skurdo, jis ne kartą kraustėsi iš vienos vietos į kitą, kol atsidūrė Kaune. Čia būsimasis poetas pradėjo mokytis dar tarpukariu veikusioje berniukų gimnazijoje. Iš pradžių dėl kaimiškos tarties, kitokios aprangos sulaukė ir patyčių, bet kumštį turėjo kietą ir už save pakovoti mokėjo, tad netrukus patyčios liovėsi. Su naujais draugais A. Baltakis jau ėjo šunybių krėsti. Lygiai kaip literatūra, jį žavėjo chemija, bet galiausiai, nors mokyklą baigė aukso medaliu, nutarė, kad kūryba ir literatūra jam artimesnės. Pirmieji eilėraščiai buvo išspausdinti jau studijų metais žurnale „Pergalė“ - tuomet A. Žinoma, humanitaro specialybė tuomet buvo pakankamai prestižinė - didžiausi konkursai stojant būdavo į mediciną ir lietuvių kalbą. Tad ne vienas A. A. Miškinis, A. Baltakis, J. Jakštas V. Krėvės tėviškėje.
Sunkiai besiverčiančios šeimos vaikas vis ieškojo galimybių užsidirbti - pirmuoju darbu vadino 1942 m. geležinkelio stotyje vokiečių karininkų lagaminų vežiojimą vežimėliu. Vėliau šiek tiek bendradarbiavo radijuje, bet niekas nenorėjo įdarbinti jaunuolio su „kreiva“ biografija. Už pirmąjį „literatūrinį postą“ A. Baltakis jautėsi dėkingas lietuvių literatūros katedros vedėjai M. Lukšienei, jį nukreipusiai pas naujai besikuriančios „Tarybinės moters“ redaktorę I. Povilavičiūtę. Šiame moterims skirtame žurnale pradirbo ketverius metus. Dar nebaigęs mokslų vedė, tad jaunystė prabėgo skubant gyventi. Visą gyvenimą liko su viena moterimi - Sigita Baltakiene, kuriai yra paskyręs ne vieną eilėraštį. Sykį, kai neturėjo pinigų dovanai, padovanojo eilėraštį ir ramino: „neliūdėk, parduosim eilėraštį, išeis tau taip reikalinga naujų kojinių pora“. Pora užaugino du vaikus. A. Baltakis mėgo pirmauti, niekur nenorėjo likti prastesnis už kitus: nei darbuose, nei moksluose, tad jaunos dienos buvo kupinos veiklos. Vėliau E. Mieželaitis pasiūlė pereiti į „Pergalę“ (Rašytojų sąjungos kasmėnesinis žurnalas, dab. „Metai“). Ten praleido beveik visą gyvenimą - su poros metų pertrauka pradirbo nuo 1956 iki 1990 m., vėliau liko redakcinės kolegijos nariu. Labai džiaugėsi, kai Sąjūdžio aušroje, 1988 m., atsirado galimybė žurnale išspausdinti A.
Nors gimė sudėtingu laiku, visi trys draugai poetai buvo kaltinami kolaboravimu su sovietų valdžia. A. Baltakis ramiai atsakė į tokius kaltinimus: jūs galite dabar viską vertinti iš perspektyvos, svarstyti, ką buvo galima padaryti ir ko - ne. O mes buvome tie, per kurių nugaras važiavo tankai, kurie, norėdami išgyventi, turėjo prisitaikyti. Visgi A. Baltakio atsiminimų knyga vadinasi kaip ir viena iš daugelio jo sukurtų dainų - „Gimiau pačiu laiku“. Ilgametės draugystės netemdė konkurencija. Iš A. Maldonio, kurį meiliai vadino „Alfa“, išmoko žvejybos paslapčių, iš Justino - nuosaikumo, ramesnio požiūrio. A. Baltakį turbūt galima vadinti atviriausiu iš trijulės. Jis davė ne vieną interviu, daug ką iš savo gyvenimo atskleidė, o ko nepasakė žurnalistams, sudėjo į eilėraščius. Kol J. Marcinkevičius rinkosi patriotines temas, A. Ne veltui tiek jo sukurtų eilėraščių dainuojami iki šiol, tas dainas žino ir vyresni, ir jaunesni - „Iškirsk visą girią“, „Kaip tave man išsaugot“ ir paties autoriaus švelniai „sklerotikų himnu“ praminta Hiperbolės atliekama „Aš viską viską pamiršau“. Kaip svarbus literatūros lauko asmuo, A. Baltakis buvo vienas pirmųjų „Poezijos pavasario“ organizatorių, 1966 m. tapo laureatu. Iš viso išleista daugiau nei 30 jo poezijos knygų, o paskutiniąją „Skrynelė dvigubu dugnu“ parengė būdamas 91-erių. A. Baltakis Poezijos pavasaryje. Palemonas, 1978 m. A. Baltakis už savo kūrybą ne kartą buvo įvertintas ir nepriklausomoje Lietuvoje. Turbūt labiausiai jį džiugino iš Prezidento rankų gautas Riterio kryžius. A. V. Miliūnas ir A. Baltakis pamaryje. Nida, 1983 m.
Muzikinis spektaklis „Gimiau pačiu laiku“ Šiauliuose: nepriklausomybės atspindžiai
Šiaulių kultūros centro kuriamas muzikinis spektaklis „Gimiau pačiu laiku“, skirtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti, suburs bendroje scenoje ne tik vaikų ir suaugusių mėgėjų meno kolektyvus, profesionalius aktorius, bet ir garsius šalies atlikėjus, kurie savo kūrybą pradėjo ar tebevysto Šiauliuose. Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, norėjome sukurti naują, netikėtą ir specialiai šiauliečiams skirtą kultūrinį produktą. „Džiaugiuosi, kad kilusi idėja, kuri tuo pat metu atrodė ir utopinė, ir visai žemiška, įgauna prasmę, o geranoriškas atlikėjų, menininkų, kūrėjų įsitraukimas tik sustiprino mūsų iškeltą idėją ir sudarė galimybes ją visiškai įgyvendinti“, - sako Šiaulių miesto savivaldybės Žmonių gerovės ir ugdymo departamento direktorė Asta Lesauskienė.
Fourways vidurinė mokykla – Gražuolė ir pabaisa | Gimęs vaidinti ✨
Pasak organizatorių, kuriamo muzikinio spektaklio dėmesio centre - jauni žmonės ir jų gyvenimai. „Tai šiauliečiai, kurie 1990-aisiais buvo dar vaikai, tai tie patys optimistiškai nusiteikę jaunuoliai šaltais 2000-aisiais, o šiandien tai tėvai, mokytojai, menininkai - savo, savo miesto, savo šalies naujos istorijos kūrėjai. Miuziklo dramaturgija gana schematiška, apimanti 1990-2020 m. svarbiausius įvykius ir leidžianti stebėti, kaip keitėsi Šiauliai, Lietuva per trisdešimt Nepriklausomybės metų. Lygiaverčiu miuziklo personažu taps muzika, kuri spektaklyje jungs scenas ir užpildys neišsakytas personažų mintis.“
Muzikiniame spektaklyje pasirodysianti grupė BIX neslepia, kad su Šiauliais juos sieja istorija ir malonūs prisiminimai. „Už laisvę ir nepriklausomybę kovojome kartu. Ir mums tai brangiausia. Atėjo laikas garsiai ir linksmai atšvęsti! Grupei „Bix“ Šiauliai yra laisvės miestas. Savo garsiausius kūrinius, miuziklo metu skambėsiančius visai kitaip, drauge su Šiaulių kameriniu orkestru (meno vad. Vilhelmas Čepinskis) ir Šiaulių bigbendu. Pagrindiniai miuziklo personažų vaidmenys patikėti Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriams Severinui Norgailai, Daliui Jančiauskui, Danguolei Petraitytei ir Sigitui Jakubauskui. Daugiau nei 40 metų Šiauliuose gyvenantis aktorius Sigitas Jakubauskas tvirtina, kad tik itin retais atvejais į tokius unikalius renginius kviečiami šiauliečiai, nes paprastai tik „atėjūnai“. „Smagu bendrauti su Šiauliuose arba Šiauliams kuriančiais aktoriais, muzikantais, dainininkais. Bus malonu padovanoti gražų renginį“, - sako S. Scenoje pasirodys ir aktorių atranką laimėjęs jaunasis aktorius Žygimantas Vozgirdas, drauge su Benu Vasiliausku, Adomu Lomeika, Jogaila Girkantu ir Monika Paraugyte. Pasak miuziklo choreografo Mindaugo Kosaičio, masinėse scenose vaidins, šoks ir dainuos daugiau kaip 100 žmonių. Į sceną lips Šiaulių kultūros centro mėgėjų meno kolektyvai: teatro studija „Gūžta“, choreografijos studija „Aušrelė“, jaunimo kamerinis choras „Atžalynas“, Šiaulių universiteto gimnazijos mišrus choras „Poco“.
Organizatoriai atskleidžia, kad svarbius istorinius Šiaulių įvykius, kurių savo kalbomis ir masiniais šokiais neparodys aktoriai, atskleis vizualizacijos, kuriose persipins nuotraukos ir vaizdo įrašų ištraukos iš įvairių kultūrinių renginių, mitingų, sporto žaidynių. „Istorinės medžiagos perteikimas vaizdais labai praturtins spektaklį ir dar labiau sustiprins vis iškylančius prisiminimus. Vaizdais atskleisime pačius įsimintiniausius trisdešimtmečio momentus ir nubrėšime chronologišką istorinių įvykių seką“, - sako L. Muzikinis spektaklis „Gimiau pačiu laiku“ vainikuos šventinę dieną. Įėjimas tik su kvietimais.
Grupės „Vairas“ ir Rolando Janušo daina: laisvės troškimas šiandien
Grupė „Vairas“ - viena ilgiausiai gyvuojančių grupių šiandieninėje Lietuvoje. Nors kolektyvas skaičiuoja savo gyvavimo ketvirtąją dešimtį, scenos palikti neketina. Mat didžioji „gulbės giesmė“ dar nesugiedota. Visko - ir šilto, ir šalto matę muzikantai net šiandien nuo scenos nenulipa nesudainavę savo garsiojo šlagerio: „Gimiau nei per anksti, nei per vėlai - gimiau pačiu laiku!“. Pati grupė „Vairas“ yra jau tapusi scenos legenda. Tačiau ir atlikėjams tenka prisitaikyti prie esamos situacijos - juk muzika turi kalbėti ir atskleisti problemas ir vienyti žmones. Juk kaip protestas be dainų?
„Mums patiems buvo duota užduotis, kad daina būtų nei per linksma, nei per liūdna. Visą šią savaitę buvome panirę į savo dainą, jos koregavimą ir rašymą. [...] Svarstėme, kad mūsų senas kūrinys „Gimiau pačiu laiku“ gali būti suprastas netinkamai. Nes jis kaip eilėraštis - gali perskaityti vienaip, gali kitaip. Mes stengsimės pasakyti, kad kaip ir dainoje, taip ir realybėje, laisvės troškimas yra tas pats. Ką padarysi, kad gimėme tokiu laiku - vis vien dabar turime kovoti už tą laisvę“, - mintimis dalijasi atlikėjas Rolandas Janušas. „O dainą mes įrašinėjome visiškai naujai. Kadangi pasaulyje tokie įvykiai vyksta, turėjome savo dainą koreguoti ir prisitaikyti prie esamos situacijos“, - priduria, kad dainą koncertui reikėjo beveik visiškai perrašyti. Iškilminga apdovanojimų ceremonija „Lietuvos garbė“ - kovo 11 d. 19:30 per TV3!
Nuo karo įvykių neatsiriboja ir pati grupė - jau dabar jie planuoja rinkti paramą ir ją skirti karo talžomai šaliai. „Su Inga Valinskiene rengsime 2 didelius areninius koncertus. Nusprendėme, kad visos lėšos, kurias surinksime koncertų metu, bus aukojamos Ukrainai. Taip tiesiogiai prisidėsime prie aukų ir pagalbos. Dabar toks laikas, kad prie paramos vienaip ar kitaip gali prisidėti kiekvienas. Savaitgalį važiuosiu prie jūros ir paaukosiu paspirtukų, kurių reikia vaikams, priimtiems gyventi“, - apie savo planus kalba jis.
Jaučiasi neramiai. „Mes kolektyve paslapčių neturime, todėl visi žinome, kaip kiekvienas jaučiasi. Bet mūsų amžius toks, kad matėme ir tą santvarką, kurią mums nori vėl įpiršti. Kai kuriems iš mūsų kolektyvo narių yra tekę kariauti ir sovietų armijoje. Mano paties tarnyba praėjo Ukrainoje, už Volgos. Dar iki šiol prisimenu, kad turėjau labai gerą ryšį su pačiais ukrainiečiais ir pažinojau okupacinę armiją. Aš juos labai gerai pažįstu ir man dėl jų labai neramu. Aš pažįstu ir tikruosius ukrainiečius, kurie kalba ukrainietiška šnekta, o ne rusiška. Pažįstu ir tą okupantų armiją ir man jie žiaurūs“, - susirūpina pašnekovas. Vis dėlto jis sako, kad žmonėms lieka tik laukti, kas toliau bus. Ir daryti viską, ką tik galime, kad padėtume vienas kitam. „Mes, ekspertai galime spėlioti, kaip čia baigsis tas karas, bet aš jais nepasitikiu. Man yra blogai ir reaguoju labai jautriai, kadangi pažįstu žmones iš abiejų pusių ir matau, kad iki šiol niekas nepasikeitė. Mes visi ragavę tą duoną, kuri buvo iš miltų ir vandens, todėl jaučiamės neramiai ir nesmagiai. Belieka tik laukti, kad viskas baigtųsi geruoju“, - viltingai kalba atlikėjas.
Kiti Lietuvos kultūros legendų indėlis: kūrėjai, gimę savo laiku
Lietuvos kultūrinis peizažas gausus asmenybių, kurios, nepaisant sudėtingų istorinių aplinkybių, sugebėjo realizuoti savo talentą ir palikti ryškų pėdsaką. Garbią aštuoniasdešimties metų sukaktį švenčianti aktorė Regina Varnaitė prisipažįsta, jog legendinėje “Velnio nuotakoje” jos meilė priklausė Pinčiukui, o ne Baltaragiui, kaip buvo numatyta scenarijuje. Aktorė, sukūrusi dešimtis vaidmenų kine, teatre ir televizijoje šiandien kaip niekad gyvybinga, linksma ir su malonumu prisimena įvairiausius spalvingo kūrybinio gyvenimo epizodus. Dainininkas Stasys Povilaitis nė kiek nesutrinka pavadintas lietuviškosios estrados legenda. Priešingai - jam toks apibūdinimas glosto širdį. Ir kaip kitaip, kai scenoje praleista daugiau nei trisdešimt septyneri metai.
Kai prieš dvidešimt dvejus metus keturi broliai iš Šilutės atvykę į Šiaulius nusprendė įkurti grupę “Jonis”, Lietuvoje apie muzikinį stilių country nežinojo beveik niekas. Tačiau tai netrukdė tautiečiams pamėgti linksmas daineles traukiančius vyrukus. Dabar grupėje “Jonis” beliko tik du broliai - Pranciškus ir Romualdas. Prie jų prisijungė keturi muzikantai. Vyrai juokauja, kad per ilgus nesibaigiančių gastrolių metus „nuvažinėjo“ net penkis autobusiukus, pakeitė ne vieną instrumentą, tačiau vienas dalykas nepasikeitė.... Visų žmonos liko tos pačios. Nors ir būta įvairiausių pagundų ... Jūratę ir Česlovą Norvaišas drąsiai galima vadinti Lietuvos sportinių šokių legendomis. Ant parketo pradėję suktis jau tada, kai buvo baigti mokslai Kauno medicinos universitete ir sukurta šeima, pora pasiekė itin gerų rezultatų - Jūratė ir Česlovas Norvaišos tapo daugkartiniais Lietuvos ir sovietų sąjungos čempionais. Šiuo metu sportinių šokių klubui „Sūkurys“ vadovaujanti pora savo sėkmės paslaptimis dalinasi su geriausiais šokėjais. Jų auklėtiniai Edita Daniūtė ir Arūnas Bižokas tapo pasaulio sportinių šokių čempionais. Regimantas Adomaitis - vienas iš kultinių Lietuvos ir kino bei teatro aktorių, gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Sovietų sąjungos laikais Adomaitis buvo pirmo ryškumo kino žvaigždė, garbinama milijonų žiūrovų. Dažniausiai Regimantas dar tituluojamas kaip pats tų laikų geidžiamiausias ir labiausiai moterų numylėtas artistas. Ir nors ne viena pasaulinio garso aktorė buvo pametusi dėl jo galvą, Regimantas savo galvos nepametė. Gražiną Bigelytę, legendinę diktorę, kurios balso tembrą dar ir šiandien atsimena daugelis televizijos žiūrovų, drąsiai galima vadinti populiariausia per visus LTV dešimtmečius. Stasys Liupkevičius. Vieno garsiausio visų laikų Lietuvos ansamblio “Armonika” vadovas šiandien vis dar groja ... armonika! Ponas Stasys su kolektyvu ne tik aktyviai gastroliuoja po Lietuvą bet ir kovoja ... už vyrų teises. Raimundas Banionis. Vienas garsiausių Lietuvos kino režisierių. Vargu, ar atsiras bent vienas tautietis nematęs ar negirdėjęs apie maestro kino juostas “Mano mažytė žmona” arba “Vaikai iš Amerikos viešbučio”. Steponas Januška, grupės “Studija” lyderis jau beveik trisdešimt metų sėkmingai skina muzikinio pripažinimo laurus. Visos šios asmenybės įrodo, kad gimti „pačiu laiku“ reiškia ne tik atsidurti tam tikrame istoriniame momente, bet ir mokėti jame kurti, prisitaikyti ir palikti prasmingą palikimą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
