Katalikų tikėjimo požiūris į santuoką ir šeimą

Šiuolaikinė šeima susiduria su daugybe iššūkių, kylančių dėl greitų visuomeninių ir kultūrinių pokyčių. Kai kurios šeimos išlaiko vertybes, sudarančias šeimos instituto pagrindą, tuo tarpu kitos, pasimetusios ir silpnos, suabejoja savo misija ir šeimos reikšme. Katalikų Bažnyčia, suprasdama santuokos ir šeimos vertę, siekia perteikti savo mokymą ir pasiūlyti pagalbą visiems, kurie siekia išsaugoti šias vertybes, ieško tiesos arba susiduria su sunkumais įgyvendindami savo šeimos viziją.

Bažnyčios susidomėjimą šeimos problemomis liudija Vyskupų Susirinkimas, vykęs Romoje 1980 m. Jo temos glaudžiai susijusios su ankstesnių Susirinkimų svarstymais apie kunigystės tarnybą ir teisingumą.

Evangelizacija reikalauja, kad Bažnyčia skelbtų nekintančią Jėzaus Kristaus Evangeliją šiuolaikinei šeimai. Šeimos yra pašauktos priimti Dievo planus, atsižvelgiant į dabartines sąlygas. Neretai vyras ir moteris, ieškodami atsakymų į santuokinio ir šeimos gyvenimo klausimus, susiduria su gundančiais pasiūlymais atsisakyti tiesos ir paniekinti žmogaus garbę. Daug žmonių supranta šią grėsmę ir stoja ginti tiesos.

Tikėjimas, Šv. Dvasios dovana, leidžia mums visa tai vertinti. Bažnyčia, remdamasi tikėjimu, pateikia evangelinį vertinimą ne tik per dvasininkus, bet ir per pasauliečius, kurie yra pašaukti liudyti tiesą. Tačiau „antgamtinio tikėjimo supratimas“ nėra vien tik bendras suvokimas. Bažnyčia, sekdama Kristumi, moko tiesų, kurios ne visada sutampa su daugumos nuomone, ji klauso sąžinės balso ir gina vargšus bei atstumtuosius. Krikščionys sutuoktiniai ir tėvai gali ir privalo įnešti savo indėlį į autentišką evangelinį šeimos vertinimą.

Šiuolaikinėje visuomenėje stiprėja asmens laisvės jausmas, didesnis dėmesys skiriamas tarpusavio santykiams, moters orumui, motinystės ir tėvystės atsakomybei, vaikų auklėjimui. Taip pat suvokiama glaudesnių ryšių tarp šeimų svarba, jų savitarpio pagalba, Bažnyčios misijos šeimoje atskleidimu ir šeimos atsakomybe už teisingesnės visuomenės kūrimą. Deja, daugelyje pasaulio regionų šeimos neturi pagrindinių gyvenimo priemonių, joms trūksta elementariausių laisvių.

Visai Bažnyčiai iškyla uždavinys siekti, kad naują kultūrą persmelktų Evangelija, kad būtų gerbiamos vertybės, ginamos žmogaus teisės ir vyrautų teisingumas. Mokslas ir jo taikymas suteikia naujų galimybių kurti humanizmą. Būtina, kad moralinės vertybės atgautų pirmumą. Iš naujo suvokti gyvenimo tikslą ir vertybes yra svarbus dabarties uždavinys, padėsiantis atnaujinti visuomenę. Tik taip galėsime pasinaudoti mokslo teikiamomis galimybėmis, kurios padės ugdyti žmogaus asmenybę.

Per proto ir širdies atsivertimą, atsisakydami egoizmo, sekdami Kristumi, turime kovoti prieš neteisingumą, kurį įtvirtino nuodėmė. Būtinas nuolatinis atsivertimas, atsisakant blogio ir siekiant gėrio. Tai dinamiškas procesas, įjungiantis Dievo dovanas ir Jo meilės reikalavimus į asmeninį ir visuomeninį gyvenimą.

Bažnyčia, remdamasi savo tradicija, iš kultūrų paima tai, kas gali geriau išreikšti Kristaus turtus, tačiau šios kultūros turi atitikti Evangeliją ir išsaugoti visuotinės Bažnyčios vienybę.

Dievas yra meilė, ir žmogus, kaip įkūnyta dvasia, yra pašauktas mylėti. Krikščioniškasis Apreiškimas žino du būdus realizuoti meilę: santuoką ir skaistybę. Lytiškumas, vyro ir moters atsidavimas vienas kitam santuokiniuose aktuose, nėra tik biologinis reiškinys, bet svarbiausia žmogaus asmenybės esmė. Tikras žmogiškas būdas jis yra tik tada, kai sudaro neatskiriamą meilės dalį, jungiančios vyrą ir moterį iki mirties. Kūniškas atsidavimas be asmens atsidavimo yra veidmainiškas. Vienintelė vieta, kur galimas toks atsidavimas, yra santuoka, kai vyras ir moteris sudaro Dievo numatytą vidinę gyvenimo ir meilės bendriją.

Santuokos institucija nėra išorinis primetimas, bet vidinis reikalavimas santuokinės meilės, viešai patvirtinamos kaip vienintelės ir išskirtinės, taip išsaugant ištikimybę Dievo Kūrėjo planams.

Pagrindinis Apreiškimo priesakas „Dievas myli savo tautą“ patvirtinamas vyro ir moters santuokinės meilės žodžiais. Jų meilės ryšys - Sandoros, jungiančios Dievą su Jo tauta, atvaizdas. Nuodėmė, galinti pažeisti santuokinę sąjungą, yra tautos neištikimybės Dievui pavyzdys.

Meilės dovana, kurią Dievo Žodis teikia žmonijai, ir Jėzaus Kristaus auka ant kryžiaus atskleidžia Dievo sumanymą, įrašytą į vyro ir moters prigimtį. Krikštytųjų santuoka yra tikras Naujosios ir Amžinosios Sandoros ženklas. Dvasia, kurią teikia Viešpats, duoda naują širdį ir moko mylėti vienas kitą taip, kaip Kristus mus mylėjo.

Santuokinis gyvenimas Kristuje yra didingas ir gražus. Tertulianas rašė: „Kaip galėčiau išaukštinti laimę tos santuokos, kurią Bažnyčia sujungia, eucharistinė auka stiprina, palaiminimas antspauduoja, angelai paskelbia, o Tėvas patvirtina?“

Per Krikštą vyras ir moteris yra įjungiami į Naująją ir Amžinąją Sandorą. Dėl sakramentinio santuokos pobūdžio abipusis sutuoktinių ryšys yra nesuardomas. Sutuoktiniai primena Bažnyčiai tai, kas įvyko ant Kryžiaus, ir yra liudytojai išganymo.

Santuoka yra tikras išganymo veiklos ženklas. Krikščioniškas santuokinis ryšys atspindi Kristaus Įsikūnijimo ir Jo Sandoros paslaptis. Tai ypatingas dalyvavimas Kristaus gyvenime, kurioje glūdi visapusiška asmens meilė.

Meilė yra tikra dovana, o santuokinė meilė parengia didžiausiam atsidavimui, dėl kurio sutuoktiniai tampa Dievo bendradarbiais, dovanodami gyvybę naujam žmogui. Tapę tėvais, jie gauna naują atsakomybę. Tačiau net ir be palikuonių, santuokinis gyvenimas nepraranda savo vertės.

Krikščioniška santuoka ir šeima kuria Bažnyčią. Žmonijos šeima, pakrikusi dėl nuodėmės, buvo atnaujinta Kristaus mirties ir prisikėlimo galia.

Skaistybė ir celibatas dėl Dievo Karalystės liudija ir patvirtina santuokos garbingumą. Abu jie yra būdai išreikšti ir išgyventi Dievo Sandoros su savo tauta Paslaptį. Gyvendamas skaisčiai, žmogus laukia Kristaus sužadėtuvių su Bažnyčia, visiškai atsiduodamas Bažnyčiai ir turėdamas viltį.

Skaistybė, išlaisvindama žmogaus širdį didesnei Dievo ir visų žmonių meilei, liudija, kad Dievo Karalystė yra vertingasis perlas. Krikščionys sutuoktiniai turi teisę laukti gero pavyzdžio iš nevedusiųjų. Kaip sutuoktiniams gali būti sunku išsaugoti ištikimybę, taip ir nevedusiems. Šie svarstymai gali padėti tiems, kurie dėl objektyvių priežasčių negalėjo sukurti šeimos.

Pagal Dievo planą, šeima atranda savo tapatybę ir pasiuntinybę. Šeimos uždaviniai išplaukia iš jos esmės ir nurodo jos vystymąsi. Šeima turi siekti Dievo kūrybinio akto „pradžios“, kad pažintų ir realizuotų save. Šeima, sukurta iš meilės ir ja gaivinama, yra asmenų bendruomenė. Be meilės šeima negali gyvuoti, augti ir tobulėti.

Santuokinės sąjungos šaknys - natūralus vyro ir moters papildymas, stiprinamas asmeniniu pasiryžimu dalytis viso gyvenimo programa. Kristuje Dievas patvirtina, apvalo ir išaukština šį žmogišką poreikį per Santuokos sakramentą. Poligamija yra radikaliai priešinga šiai sąjungai, nes paneigia vienodą vyro ir moters garbingumą.

Santuokinė sąjunga yra ne tik vieninga, bet ir neišardoma. Bažnyčios pareiga yra tvirtinti santuokos neišardomumą. Kristus atnaujina pirmykštį sumanymą ir suteikia „naują širdį“, kad sutuoktiniai galėtų dalytis pilnutine ir nepaliaujama Kristaus meile.

Santuokos sakramentas

• Santuokos sakramentas yra vienas iš septynių Katalikų Bažnyčios sakramentų.
• Jis jungia vyrą ir moterį ne tik žmogiškame, bet ir antgamtiškame lygmenyje.
• Santuokos sakramentas yra Kristaus ir Bažnyčios santykio atspindys.
• Santuokos sakramentas suteikia sutuoktiniams malonę būti ištikimiems vienas kitam ir augti meilėje.
• Santuokos sakramentas daro santuokinį ryšį neišardomą.

Šeimos kaip Bažnyčios namų samprata

• Šeima yra pirmoji tikėjimo aplinka, kurioje žmogus gauna tikėjimą ir jame bręsta.
• Šeima yra „mažoji Bažnyčia“, atspindinti didžiąją Bažnyčią.
• Šeima yra vieta, kurioje ugdomos krikščioniškosios vertybės ir perduodamos iš kartos į kartą.
• Šeima yra bendruomenė, kurioje sutuoktiniai ir vaikai mokosi mylėti vienas kitą Dievo meile.

Meilė ir vaisingumas santuokoje

• Santuokinė meilė yra ne tik tarpusavio atsidavimas, bet ir atvirumas naujam gyvybei.
• Vaisingumas yra esminis santuokinės meilės bruožas.
• Vaikai yra bendros sutuoktinių meilės vaisius ir jos įkūnijimas.
• Tėvai, tarnaujantys gyvybei, yra Dievo bendradarbiai.
• Sutuoktinių meilė nori būti vaisinga ne tik biologine, bet ir dvasine prasme.

Santuokos neišardomumas

• Santuokos neišardomumas yra Dievo valia ir Kristaus įsteigta tvarka.
• Santuokos neišardomumas yra neišardomojo Dievo ir Jo tautos Sandoros ženklas.
• Santuokos neišardomumas reikalauja ištikimybės ir atleidimo.
• Net ir patyrus santuokos suirimą, Bažnyčia kviečia žmones ieškoti Dievo malonės ir vilties.

Santuoka ir kitos religijos

• Mišrios santuokos, kai vienas sutuoktinis yra katalikas, o kitas kitos religijos atstovas, kelia daug iššūkių.
• Svarbu, kad katalikiškoji pusė laikytųsi tikėjimo reikalavimų, o antroji pusė netrukdytų juos vykdyti.
• Vaikai turėtų būti krikštijami ir auklėjami katalikiškai.
• Tokiose santuokose svarbu puoselėti abipusę pagarbą ir supratimą.

tags: #gimes #nesantuokoje #kataliku #tikeime

• daugiau apie filmą „Auklė nakčiai“ skaitykite čia
• Sveiki keksiukai vaikams
• ką svarbu žinoti apie vienerių metų vaiko mitybą
• svarbi informacija apie didelio svorio naujagimius
• kaip švenčiamos pirmokų krikštynos Širvintose