Vis daugiau moterų Lietuvoje ir pasaulyje sąmoningai atideda motinystę, siekdamos pirmiausia baigti mokslus, užsitikrinti karjerą, finansinį stabilumą ar tiesiog „pagyventi sau“. Nors vidutinis gimdyvių amžius Lietuvoje nuolat auga ir jau siekia beveik 30 metų, nemaža dalis moterų kūdikiais džiaugiasi sulaukusios 35-erių, 40-ies ar net vėliau. Tai, kas anksčiau buvo laikoma išimtimi, šiandien tampa vis dažnesne norma. Tačiau su vėlesne motinyste susiję ir tam tikri iššūkiai, rizikos bei naudos, kuriuos svarbu žinoti planuojant nėštumą.
Anksčiau buvo manoma, kad 35-erių metų riba yra kritinė vaisingumo atžvilgiu, tačiau šiuolaikinė medicina ir pasikeitęs gyvenimo būdas leidžia moterims sėkmingai pastoti ir pagimdyti sveikus vaikus ir po 40-ies.
Moters vaisingumas natūraliai mažėja su amžiumi, tai yra biologinis procesas, kurį lemia kiaušialąsčių kiekio ir kokybės pokyčiai. Tačiau tai nereiškia, kad pastojimas po 40-ies yra neįmanomas. Nors natūralaus pastojimo tikimybė sumažėja (40-42 metų moteriai ji siekia apie 5-10 %, o po 43 metų - dar mažesnė), daugelis moterų sėkmingai pastoja ir susilaukia sveikų kūdikių net ir vėlesniame amžiuje.
Statistika rodo, kad pastaraisiais metais moterų, gimdančių pirmą kartą būdamos 40-44 metų amžiaus, skaičius išaugo daugiau nei dvigubai. Tai liudija, kad medicininės galimybės ir moterų noras tapti mamomis, nepaisant amžiaus, auga.

Nuo 35-erių metų moterų vaisingumas pradeda pastebimai mažėti, o po 40-ies šis procesas tampa dar akivaizdesnis. Tai susiję ne tik su kiaušialąsčių kiekiu, bet ir su jų kokybės prastėjimu, o tai turi įtakos tiek pastojimo tikimybei, tiek nėštumo eigai. Kiekviena moteris gimsta su tam tikru kiaušialąsčių kiekiu (kiaušidžių rezervu), kuris laikui bėgant natūraliai mažėja. Iki 40 metų moteris dažniausiai turi tik nedidelę dalį to rezervo, o kiaušialąstės dažniau turi genetinių pakitimų. Dėl to didėja persileidimo, genetinių ligų ar negimdininio nėštumo rizika.
Vis dėlto, svarbu suprasti, kad tai nereiškia, jog nėštumas po 40-ies yra neįmanomas. Jis tiesiog reikalauja daugiau dėmesio, pasiruošimo ir dažnai - medicininės pagalbos.
Sėkmė pastojant vyresniame amžiuje labai priklauso nuo bendros sveikatos būklės, hormoninės pusiausvyros, gyvenimo būdo ir net partnerio vaisingumo. Nors amžius yra svarbus rodiklis, jis nėra vienintelis lemiantis veiksnys - kai kurioms 42 metų moterims vaisingumas gali būti geresnis nei 35 metų moteriai, turinčiai lėtinių sveikatos sutrikimų.
Norint pastoti, būtina tinkama hormonų sąveika, kurioje svarbų vaidmenį atlieka FSH, AMH, LH, estrogenai ir progesteronas. Vyresniame amžiuje dažniau pasitaiko skydliaukės sutrikimų (hipotirozė ar hipertirozė), kurie taip pat turi įtakos ovuliacijai ir kiaušialąsčių brendimui. Net nedideli hormonų svyravimai gali sumažinti pastojimo tikimybę arba sukelti nereguliarų ciklą. Todėl verta dar bandymo pradžioje atlikti hormonų tyrimus.
Lėtinis stresas, nepakankamas miegas ar nuolatinis nuovargis gali išbalansuoti ciklą, paveikti lytinį potraukį ir sumažinti hormoninį atsaką. Taip pat labai svarbus svoris: tiek antsvoris, tiek per mažas kūno masės indeksas gali trukdyti ovuliacijai. Tinkamiausias KMI pastojimui yra nuo 19 iki 24. Itin žemas ar per didelis svoris dažnai sukelia hormoninius nuokrypius.
Nors dažnai dėmesys skiriamas moteriai, partnerio vaisingumas taip pat yra esminis. Po 40 metų ir vyrų spermos kokybė gali prastėti - mažėja spermatozoidų kiekis, judrumas, didėja fragmentacijos rizika. Todėl vienas iš pirmųjų žingsnių planuojant nėštumą turėtų būti ir spermos tyrimas.

Pastojimas vyresniame amžiuje reikalauja daugiau sąmoningumo, kantrybės ir išmintingų sprendimų. Yra daug dalykų, kuriuos moteris gali padaryti - nuo ovuliacijos stebėjimo iki mitybos koregavimo, sveikatos priežiūros ir papildų pasirinkimo.
Vyresniame amžiuje ciklai dažnai tampa trumpesni ar nereguliarūs, todėl tiksliai nustatyti ovuliacijos laiką tampa itin svarbu. Tai galima daryti naudojant ovuliacijos testus, matuojant bazinę kūno temperatūrą ar stebint gimdos kaklelio gleives.
Subalansuota mityba, turtinga vaisiais, daržovėmis, pilno grūdo produktais ir liesais baltymais, yra labai svarbi. Taip pat rekomenduojama vartoti tam tikrus maisto papildus:
Taip pat svarbu vengti produktų, kurie didina uždegiminius procesus ar trikdo hormonų pusiausvyrą, pavyzdžiui, perdirbtų angliavandenių, cukraus pertekliaus, transriebalų.
Saikingas fizinis aktyvumas skatina kraujotaką dubens srityje, mažina uždegimus, reguliuoja svorį ir padeda hormonams veikti optimaliai. Rekomenduojami ėjimas, joga, plaukimas. Svarbu vengti intensyvių treniruočių ir išsekimo, nes per didelis krūvis gali slopinti ovuliaciją.
Tiek planuojant nėštumą, tiek bandant pastoti, būtina atsisakyti rūkymo, alkoholio, per didelio kofeino kiekio ir vengti streso.

Vienas didžiausių mitų, su kuriuo susiduria moterys po 40 metų - „reikia palaukti metus, o tada ieškoti pagalbos“. Toks požiūris galioja jaunesnėms nei 35 metų moterims. Po 40 metų laikas tampa kritiniu veiksniu, todėl delsimas gali reikšmingai sumažinti galimybes pastoti natūraliai.
Jei moteriai jau yra 40 metų ar daugiau, rekomenduojama kreiptis į vaisingumo specialistą:
Laiku kreipusis į specialistą galima išvengti ilgų mėnesių laukimo nežinioje ir iš karto išsiaiškinti, kokie žingsniai tinkamiausi individualiai situacijai.
Kai natūraliai pastoti nepavyksta per kelis mėnesius, o tyrimai rodo sumažėjusį kiaušidžių rezervą ar kitas kliūtis, dažnai rekomenduojamas pagalbinis apvaisinimas (ART). Po 40-ies tai tampa vienu realiausių kelių į motinystę.
IVF (in vitro fertilizacija) - tai apvaisinimas mėgintuvėlyje. Iki 42 metų dar galima atlikti IVF su savo kiaušialąstėmis, jei jų rezervas ir kokybė dar leidžia. Vis dėlto sėkmės tikimybė mažėja su kiekvienais metais. Jei kiaušialąsčių rezervas išsekęs arba buvę IVF bandymai buvo nesėkmingi, gydytojai gali rekomenduoti donorines kiaušialąstes.
IUI (intrauterininė inseminacija) dažniausiai taikoma jaunesnėms moterims, tačiau kai kuriais atvejais dar svarstoma iki 41 metų. Hormonų stimuliacija padeda brandinti daugiau nei vieną folikulą per ciklą, kas padidina šansus pastoti. Kai kurios moterys, sulaukusios 40-ies, jau būna užsišaldžiusios kiaušialąstes - tokiu atveju galima naudoti jas vietoje donorinių.
Nors medicinos pažanga leidžia moterims sėkmingai pastoti ir gimdyti bet kokiame amžiuje, svarbu žinoti apie galimas rizikas, susijusias su vėlesniu nėštumu.
Vyresnio amžiaus gimdyvės dažniau susiduria su tokiomis komplikacijomis kaip:
Šios rizikos didėja su amžiumi, tačiau daugelis jų gali būti sėkmingai valdomos ir stebimos atliekant reguliarius tyrimus.

Pastojus vyresniame amžiuje, itin svarbu atlikti prenatalinius tyrimus. Tai leidžia laiku nustatyti galimas vaisiaus anomalijas ir užtikrinti tinkamą priežiūrą. Nuo 35-erių metų nemokamai atliekama chromosomų anomalijų patikra, o esant indikacijoms gali būti rekomenduojamas vaisiaus vandenų tyrimas ar neinvazinis prenatalinis kraujo tyrimas.
Nors vėlyva motinystė susijusi su tam tikromis rizikomis, ji turi ir akivaizdžių privalumų:
Mama Renata, susilaukusi dukters 41-erių, dalijasi patirtimi: „Didžiausias skirtumas, kuris skiria vyresnę mamą nuo jaunesnės, manau, yra kantrybė. Net pati savimi pasidžiaugiu, kaip dabar aš moku vaikams viską kantriai aiškinti ir pasakoti.“
Mama Aušra, pagimdžiusi sūnų 40-ies, pastebi: „Dabar jaučiuosi daug brandesnė, ramesnė ir atsakingesnė mama nei seniau.“

Gydytoja akušerė-ginekologė Violeta Jonaitienė sako: „Manau, visos moterys norėtų pagimdyti būdamos kur kas jaunesnės nei 40-ies, bet gyvenime susiklosto visaip. Tad besilaukiančias 40-metes aš tik sveikinu.“
Psichologė Valderėza Svetikienė pataria: „Jeigu tikrai jaučiatės norinti ir galinti būti mama, tai ir galite mėginti ja tapti. Ir nereikia dėl nieko kompleksuoti.“