Genovaitės Petronienės Kelias: Nuo Vaikystės Iššūkių Iki Psichoterapijos Meistrės
Genovaitė Petronienė, žinoma psichoterapeutė, savo gyvenimo ir profesinio kelio istoriją pradeda su šypsena, atskleisdama, kad „psichologais netampama, jei turėta gera vaikystė“. Jos vaikystė buvo kupina prieštaringų patirčių, kurios suformavo jos asmenybę ir vėliau padėjo suprasti kitus.
„Iš savo vaikystės išsinešiau du lagaminus,“ - pasakoja G. Petronienė. Vienas lagaminas buvo „labai geras“: tėvas, idealistas, kalbėdavęs apie didžius žmones ir pareigą tėvynei, žavėjęsis menininkais, tokiais kaip režisierius Juozas Miltinis, aukojęs save menui. Tai paskatino mergaitę tikėti, kad savęs paaukojimas menui ar mokslui atneš tėvo meilę. Kitame lagamine glūdėjo poreikis daug dirbti - ravėti daržus, tvarkyti kambarius. „Aš vis dirbau, dirbau, bandžiau užsidirbti tą tėvų meilę,“ - prisimena ji. Šią patirtį G. Petronienė vertina teigiamai: „Šį lagaminą aš išsinešiau gerą, man labai lengva dirbti ir norisi kažką daryti dėl žmonių.“
Tačiau buvo ir „labai prastas“ lagaminas: griežti tėvai ir nuolatinės ligos. „Galvodavau, kad aš baisus vaikas, aš ir vėl padariau bėdų, su manim kažkas ne taip, kiti vaikai neserga, eina į darželį,“ - dalijasi ji. Dėl to mokykloje nesijautė drąsiai, o paauglystėje, atsiradus klasiokams iš socialiai remtinų šeimų, ėmė kankinti panika. „Atsimenu, kaip kartą išėjusi padeklamuoti prieš klasę eilėraščio, aš taip drebėjau, kad mokytoja pasiūlė nedeklamuoti. Tai įsivaizduojate, koks mano pasitikėjimas savimi buvo mokykloje.“
Baigusi mokyklą, G. Petronienė persikėlė į Vilnių studijuoti fizikos. Ši aplinka jai tiko: „Man gerai sekėsi, dėstytojai geri. Pakliuvau „tarp savų“. Žmonės buvo draugiški, inteligentiški, kūrybiški.“ Ji pastebėjo, kad pasitikėjimo savimi trūkumas dažnai kyla ne dėl vidinių priežasčių, o dėl netinkamos aplinkos. „Jei aplinka gera ir harmoninga, tai ir mes patys tampame harmoningi, o jei būdami harmoningi papulsime į prastą aplinką, tai ji vis tiek mus išderins,“ - aiškina psichoterapeutė.
Studijos fizikoje greitai tapo neįdomios, todėl G. Petronienė pasirinko psichologiją. Tačiau ir čia ji susidūrė su neigiama atmosfera: „Nebėra buvusios atmosferos, yra intrigų.“ Norėdama jaustis saugiau, ji greitai susirado vaikiną ir ištekėjo. Būdama 21-erių, ji susilaukė dukros. „Šitas, aišku, pasitikėjimo savimi man nepridėjo, bet jau nebuvo kur trauktis,“ - prisimena ji. Vėliau sekė sunkus laikotarpis, kai teko derinti studijas, motinystę ir bandymą būti gera žmona. „Aš pradėjau jausti, kad esu bloga žmona, vyras „tolimas“, mes nemokėjome kalbėti, tokio amžiaus aš nemokėjau paaiškinti savo poreikių,“ - pasakoja ji. Jausmas, kad ji yra bloga mama ir žmona, gilino jos savigraužį.
Doktorantūroje situacija tapo dar sudėtingesnė. G. Petronienė jautėsi nusivylusi ir vieniša, nes nesitarė su disertacijos vadovu, bijodama ir manydama, kad viską turi padaryti pati. „Aš viena išsigandusi dirbau,“ - prisimena ji. Pajutusi, kad atsidūrė „duobėje“, kai rytais net nesinori keltis, ji suprato, kad reikia radikalių pokyčių. „Kuo labiau idealizuojate kitą žmogų, tuo menkesni galite pasijausti patys. Taip man ir atsitiko, o kuo labiau grauži save, tuo labiau mažėja jėgos, kūrybiškumas, valia ir t.t. Savęs graužimas labai kenkia pasitikėjimui savimi.“ Ji ryžosi skirtis su vyru ir paliko doktorantūrą.
Nors skyrybos ir doktorantūros metimas atrodė baisūs, po kelių savaičių baimė atslūgo. „Atsibusdavau ryte ir galvodavau: „Viešpatie, kas įvyko?“, o vėliau žiūriu, kad nieko neįvyko, atsiranda nauji žmonės, naujos galimybės, viskas pradeda keistis,“ - dalijasi ji. Tačiau dingus baimei, atėjo depresija: jausmas, kad visko neteko - šeimos, statuso. „Atsimenu, kaip atsisėsdavau su dukra kambaryje ir galvodavau, o kur aš eisiu? Ką aš veiksiu? Kam manęs reikia? Buvo labai sunku.“
Kelionė į kalnus tapo lūžio tašku. Nors savijauta dar labiau pablogėjo, vieną rytą ji pajuto naują jausmą: „Supratau, kad jaučiuosi gerai, nors manęs niekas nemyli. Tai buvo labai ypatingas, niekada gyvenime nepatirtas jausmas. Aš pilnai atsistojau ant savo kojų, nesiremdama į jokį žmogų.“ Nuo to prasidėjo didelis pakilimas. G. Petronienė ėmė ieškoti džiaugsmo šaltinių pati - mene, bendraujant su šviesiais žmonėmis. „Aš pati užsipildydavau džiaugsmu ir nesirėmiau į jokį kitą žmogų ir tai buvo fantastiška.“
Vėliau ji bandė kurti naujus santykius, bet suvokė, kad jos pagrindinė klaida buvo bandymas „taisyti“ partnerius. „Aš dirbau kažkokia gelbėtoja: paimu kažkokį nelaimingą vyrą, atitaisau jį, o man kas?“ - juokavo ji. G. Petronienė suprato, kad su partneriu turi būti gerai „jau dabar“, o ne tikėtis, kad jis pasikeis. Ji pradėjo kitaip žiūrėti į santykius, mėgautis jais, o likusią jėgą nukreipė į darbą.
Karjerą G. Petronienė pradėjo daryti maždaug nuo 35-erių metų, kai nustojo taisyti santykius ir ieškoti gyvenimo prasmės kituose. Dirbdama atsidavusi, nesiskaičiuodama laiko ir pinigų, ji tapo reikalinga ir vertinama. Visgi, su žinomumu atėjo ir kritika: „Kai esi žinomesnis žmogus, tave kažkas pradeda pulti. Labai keista, gali būti labai geras ar labai protingas, bet tau vis tiek kažkas parašys labai šlykštų komentarą ar atsiųs asmeninį laišką.“ Tai paskatino ją dar aiškiau suvokti, kas ji yra ir ką nori pasakyti.
Jausdama „sudegimo“ sindromo artėjimą, G. Petronienė pati ryžosi psichoterapijai. Jai padėjo krikščionybė ir psichoterapija. Ji pabrėžia meilės sau svarbą ir gebėjimą rasti vidinę jėgą, net jei aplinkiniai nėra mylintys. „Turi ją [meilę] susikurti,“ - teigia ji.
G. Petronienė dalijasi patarimais, kaip priimti save ir pasitikėti savimi: atitolti nuo nemylinčių žmonių, drąsiai kurti naują gyvenimą, girdėti kitą žmogų, bet neperžengti ribų gelbstint jį, ir rasti balansą tarp darbo ir poilsio. „Bet iš tikrųjų, savimi pasitikintis žmogus yra tas, kuris girdi savo vidinį balsą,“ - apibendrina ji.
Psichoterapeutė taip pat kritiškai vertina populiariosios psichologijos poveikį. Ji pastebi, kad per didelis savianalizės kiekis gali paversti žmogų auka, o pozityvios minties kultivavimas ne visada padeda spręsti realias problemas. „Jei ant dvokiančio daikto užpurkšite kvepalų, ar blogas kvapas dings?“ - retoriškai klausia ji, pabrėždama, kad nerimas ir neigiamos emocijos yra natūrali žmogaus būties dalis.
G. Petronienė gimė 1970 m. lapkričio 19 d. Nuo 1995 iki 2007 m. ji dirbo Vilniaus Psichikos sveikatos centruose, o vėliau - privačiai. Nuo 1997 m. dėsto įvairiuose Lietuvos universitetuose ir institutuose. Ji yra „Laisvos asmenybės“ mokyklos kūrėja ir vadovė, autorė daugybės straipsnių ir knygų. Aktyviai dalyvauja radijo ir televizijos laidose, dalijasi savo patirtimi ir žiniomis.
Genovaitės Petronienės kelias rodo, kad net ir sudėtingiausios vaikystės patirtys, asmeniniai iššūkiai ir krizės gali tapti stiprybės šaltiniu, padedančiu ne tik sau, bet ir kitiems.
tags: #genovaite #petroniene #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
