Gemalo vystymasis nuo apvaisinimo iki gimimo
Gyvybės pradžia - tai nuostabus procesas, prasidedantis nuo dviejų lytinių ląstelių susijungimo ir besitęsiantis iki pilnavertės žmogaus atsiradimo. Nuo pat pirmosios ląstelės susidarymo iki vaisiaus vystymosi ir gimimo, žmogaus organizmas pereina daugybę nepakartojamų etapų.
Pirmoji savaitė: segmentacija ir implantacija
Pirmąją savaitę po apvaisinimo vyksta gemalo užuomazgos segmentacija ir kelionė implantacijos vietos link. Maždaug po 24-30 val. nuo apvaisinimo zigota būna pasidalijusi į dvi dukterines ląsteles, vadinamas blastomerais. Toliau blastomerai mitoziškai dalijasi, dukterinių ląstelių sparčiai daugėja, bet jos neužauga iki motininių ląstelių dydžio. Toks dalijimasis vadina mas segmentacija, arba skilimu. Taip skylanti gemalo užuomazga apie 3 paras keliauja kiaušintakiu gimdos link. Ją stumia pasieninė skysčių srovė, sukelta kiaušintakio epitelio virpamųjų plaukelių ir lygiųjų raumenų judesių. Žmogaus segmentacija yra visiška, t. y. skyla visa gemalo užuomazgos masė. Apie trečiąją parą žmogaus gemalo užuomazga būna sudaryta iš 12-16 blastomerų. Tokia ląstelių sankaupa primena avietę ir vadinama morule. Iki implantacijos (apie dvi paras) blastocista laisvai migruoja gimdos ertmėje. Maisto medžiagomis ją aprūpina gimdos liaukos, gausiai išskiriančios sekretą, vadinamąjį „gimdos pieną“. Šeštąją parą trofoblasto ląstelės pradeda gaminti į tripsiną panašų fermentą, kuris ištirpdo gabalėlį skaidriosios srities. Pro susidariusią angą blastocista „išsirita“ kaip viščiukas iš kiaušinio. Lįsdama pro angą, ji gali įgyti aštuoniukės formą, o embrioblastas - persismaukti pusiau ir pasidalyti į dvi dalis. Išsilaisvinusios blastocistos apimtys ryškiai padidėja. Ji prilimpa prie gimdos gleivinės tuo poliumi, kuriame yra embrioblastas (arba gimdos gleivinės link). Blastocistos išsilaisvinimu iš skaidriosios srities ir prilipimu prie gimdos gleivinės prasideda implantacija.
Jau po 24-48 val. po apvaisinimo skylančios gemalo užuomazgos ląstelės (būsimosios trofoblasto ląstelės) pradeda išskirti imunosupresinį baltymą, vadinamą ankstyvuoju nėštumo faktoriumi (angl. early pregnancy factor, EPF). Motinos kraujo serume jo aptinkama pirmąsias 10 dienų po apvaisinimo.
Literatūroje pateikiama duomenų, kad nuo trečdalio iki pusės visų apvaisintų kiaušinėlių nepasiekia morulės ar blastocistos stadijos ir pirmąją savaitę žūsta dėl nekokybiškos segmentacijos. Dalis apvaisintų kiaušinėlių net nepradeda skilti. Manoma, kad dauguma jų turi chromosomų sutrikimų.
Antroji savaitė: implantacija ir dvilapio gemalinio disko susidarymas
Antrąją savaitę vyksta gemalo užuomazgos implantacija ir toliau tęsiasi jos segmentacija. Implantacija - tai blastocistos įsiskverbimas ir panirimas į funkcinį gimdos gleivinės sluoksnį. Normaliai šis procesas vyksta užpakalinėje ar priekinėje gimdos dugno ar kūno sienelėje, kuomet gleivinė yra sekrecijos fazėje: pilnakraujė, išburkusi, pasirengusi priimti gemalo užuomazgą. Apie 7-ąją parą blastocista pradeda skverbtis ir nirti į gimdos gleivinę. Besiskverbdama ji subliūkšta - tai implantacinis kolapsas. Skverbdamasis į gimdos gleivinę, blastocistos trofoblastas pasidalija į du sluoksnius: citotrofoblastą ir sinciciotrofoblastą. Citotrofoblastą sudaro kubinės ląstelės, kurios aktyviai mitoziškai dauginasi. Besidaugindamos ląstelės lieka susijungusios tilteliais, o jų daugiabranduolė masė ir sudaro sincitotrofoblastą. Jis gamina proteolizinius fermentus, ardančius gleivinės audinius, rezorbuoja suardytus produktus, fagocituoja ląstelių liekanas, pradeda sekretuoti žmogaus chorioninį gonadotropiną. Piršto formos sinciciotrofoblasto išaugos graužiasi į gleivinę, gilina ir platina implantacinę duobę. Implantaciją palengvina ir suaktyvėjusi gleivinės ląstelių apoptozė. Žmogaus gemalo užuomazgos implantacija vadinama tarpaudinine, arba intersticine, nes blastocista visiškai panyra į duobutę, kurios anga užsidengia fibrino kamšteliu. Blastocistą supa gleivinės jungiamasis audinys, kuriame, kaip atsakas į implantaciją, vyksta decidualinė reakcija: gleivinė pradeda storėti, dar labiau paburksta ir tampa pilnakraujė, joje daugėja jungiamojo audinio, leukocitų ir atsiranda atkrintamosios plėvės decidualinių ląstelių. Tai didelės, kartais daugiabranduolė ląstelės, turtingos glikogeno ir riebalų intarpų. Manoma, kad jos atlieka keletą funkcijų: trofinę, sekrecinę ir apsauginę. Sinciciotrofoblasto kiekis, ypač 9-11-ąją dienomis, sparčiai didėja. Jis tampa panašus į kempinę, nes jame atsiranda ertmių - lakūnų, kurios plečiasi ir jungiasi į tinklą (būsimosios placentos tarpgaurelinių ertmių užuomazgą), ryškesnį gemaliniame poliuje. 2-osios savaitės pabaigoje motinos kraujas išsilieja į lakūnas. Pradeda formuotis placentinė kraujotaka. Apie 12-13-ąją parą po apvaisinimo gimdos gleivinės implantacinės duobės kraštai apauga epiteliu ir visiškai užgyja.
Kol vyksta implantacija, tęsiasi segmentacija. Buvęs kamuoliuko formos embrioblastas 7-ąją dieną suplokštėja ir pasidalija į du lapelius: viršutinį - epiblastą, ir apatinį - hipoblastą. Netrukus tarp epiblasto ląstelių atsiranda ertmė, kurioje kaupiasi skystis. Ši ertmė persitvarko ir tada, kai ją iš išorės apsupa negemalinė mezoderma, ji virsta antriniu (galutiniu) amnionu. Iš hipoblasto kilusios plokščiosios ląstelės 9-ą parą apriboja didelį pirminį trynio maišą. Todėl subliūškusi (dėl implantacinio kolapso) blastocista vėl išsipučia. Antrosios savaitės pabaigoje pirminis trynio maišas suplyšta ar supliukšta. Iš išorės apsuptas negemaline mezoderma, jis apie 14-ąją parą virsta daug mažesniu antriniu (galutiniu) trynio maišu. Negemalinė mezoderma, kilusi iš pirminio trynio maišo sienos, o vėliau iš epiblasto kaudalinio galo, apsupa ne tik galutinį amnioną ir trynio maišą, taip pat iš vidaus iškloja blastocistos ertmę - taip susidaro gaurelinis dangalas. Sutankėjusios negemalinės mezodermos ląstelės, siejančios uodeginį gemalo galą su gaureliniu dangalu, vadinamos jungiamuoju stiebeliu. Jo vietoje atsiras bambos virkštelė.
Taigi embrioblastas virsta dvilapiu gemaliniu disku, kurio skersmuo antros savaitės pabaigoje - 0,1-0,2 mm, o blastocista - dvilape blastocista. Susidarius dvilapei blastocistai, baigiasi žmogaus gemalo segmentacija.
Trečioji savaitė: gastruliacija ir organogenezės pradžia
Trečiąją savaitę vyksta gastruliacija - procesas, kurio metu susidaro trys gemaliniai lapeliai: išorinis - ektoderma, vidinis - endoderma ir vidurinis - mezoderma, iš kurių formuojasi visi gemalo audiniai ir organai. Gemalinių lapelių formavimosi šaltinis - epiblastas. Hipoblastas gemalo kūno sklaidoje nedalyvauja, tik sudaro negemalinę trynio maišo endodermą. Savaitės pradžioje uodeginiame epiblasto gale, ląstelėms dauginantis ir tankėjant, susiformuoja pirmykštė linija. Galvinis jos galas pasibaigia sustorėjimu, vadinamu Henzeno (arba pirmykščiu) mazgu. Linija ir mazgas pradeda įdubti. Taip iš linijos susidaro pirmykštė vaga, o iš mazgo - pirmykštė duobė. Vagos ir duobės ląstelės pradeda grimzti bei kryptingai migruoti po epiblastu. Šis procesas vadinamas įėjimu, arba invaginacija.
Gemalinė endoderma ir chorda yra kilusios iš ląstelių, įsimovusių pro pirmykštės vagos priekinį galą ir pirmykštę duobę. Dalis šių ląstelių invaginuoja iki pat hipoblasto, įsiterpia tarp jo ląstelių, nustumia jį į gemalinio disko kraštus ir sudaro gemalinę endodermą. Kitos ląstelės migruoja tiesiai į galvinį disko galą ir formuoja stuburo stygos ataugą, kuri po sudėtingų persitvarkymų virsta stuburo styga, arba chorda. Chorda - gemalinio disko ašis. Gemalui augant, ji nyksta. Pro pirmykštę vagą įsimovusios ląstelės migruoja po epiblastu kraniolateraline kryptimi. Jos formuoja gemalinę mezodermą. Epiblasto ląstelės, nepraėjusios pro pirmykštę duobę ir vagą, duoda pradžią gemalinei ektodermai. Būsimo gemalo kūnas formuojasi į priekį nuo pirmykštės duobės, todėl gemalinis diskas auga kranialine kryptimi, o pirmykštė vaga trumpėja, kol išnyksta (4-osios savaitės pabaigoje).
Ektodermą ir endodermą atskiria mezodermos lapelis visame gemalinio disko plote, išskyrus ryklinę burnos membraną ir kloakos membraną. Šiose dviejose vietose ektoderma tiesiogiai liečiasi su endoderma. Gemalinio disko kraštuose gemaliniai lapeliai susijungia su atitinkamais negemaliniais lapeliais, dengiančiais amniono ir trynio maišo sienas. Tarp chordos priekinio galo ir ryklinės burnos membranos yra priešchordinis lapelis. Jo ląstelės skleidžia molekulinius signalus, kurie skatina būsimų smegenų ir kitų galvos struktūrų sklaidą (cefalizaciją), todėl ši sritis vadinama galvos organizaciniu centru.
Taigi dvilapis diskas virsta trilapiu gemaliniu disku, kurio ilgis - apie 1,5 mm, o dvilapė blastocista - trilape. Trečiosios savaitės pabaigoje ektodermoje prasideda neuruliacija, o mezodermoje - somitogenezė ir vaskuliogenezė. Neuruliacija - tai neuroektodermos (nervinio vamzdžio ir skiauterės) susidarymas, kurį stimuliuoja chorda. Pastaroji skatina virš jos esančios ektodermos ląsteles aukštėti ir sutankėti. Taip ektodermoje susidaro nervinė plokštelė. Ji pradeda įlinkti, susidaro nervinė vaga, jos šonuose - klostės. Klostėms suaugus susidaro nervinis vamzdis - galvos ir nugaros smegenų užuomazga. Jo galuose lieka atviros angos: galvinis ir uodeginis neuroporas. Klostėms suaugant, vamzdis atsiriboja nuo paviršiaus ektodermos. Dalis klosčių ląstelių atsiskiria ir išsidėsto abiejose pusėse tarp vamzdžio ir paviršiaus ektodermos. Taip susidaro nervinė skiauterė. Jos ląstelės greitai pasklinda po visą gemalą ir diferencijuojasi į periferinės nervų sistemos, antinksčių šerdies, širdies tarpskilvelinės pertvaros, pigmentines ir kitokias ląsteles. Iš paviršiaus ektodermos vėliau formuosis viso kūno odos epitelis ir jo dariniai.
Abipus chordos išsidėsčiusi mezoderma susiskirsto į paašinę, tarpinę ir šoninę. Paašinę mezodermą sudaro segmentuoti somitomerai ir somitai. Pirmieji somitomerai atsiranda 3-iosios savaitės pabaigoje abipus chordos galvinio galo. Kiti per dvi savaites susiklosto paeiliui kraniokaudaline kryptimi. Gemalo kakle ir kūne jie kompaktizuojasi ir virsta somitais, kurių iš viso susidaro 42-44 poros. Gemalo galvoje pirmieji septyni somitomerai nesudaro kompaktiškų somitų, jų ląstelės pasklinda ir kartu su nervinės skiauterės ląstelėmis formuoja galvos mezenchimą, kuri yra galvos raumenų ir jungiamųjų audinių sklaidos šaltinis. Su šonine mezoderma somitus jungia tarpinė mezoderma. Gemalo kaklo ir krūtinės srityje ji yra segmentuota ir vadinama somitų kojytėmis, arba nefrotomais. Tarpinė mezoderma juosmens srityje sudaro nesegmentuotą metanefrogeninį audinį. Šoninę mezodermą sudaro du nesegmentuoti lapeliai - somatinis (pasieninis) ir vidurių. Pasieninis mezodermos lapelis kartu su paviršiaus ek...
Placentos formavimasis ir funkcijos
Placenta yra gyvybinis ryšys tarp besilaukiančios mamos ir jos vaisiaus. Tai organas, kurio dėka užsimezga mamos ir vaisiaus tarpusavio santykis. Mokslininkų nuomone, placenta yra mažiausiai suprastas žmogaus kūno organas, o vis dėlto, vienas svarbiausių: placenta lemia moters ir jos vaikelio sveikatą viso nėštumo metu ir net po jo.
Placenta - tai nėštumo metu išsivystantis laikinasis organas, kuris gamina nėštumui svarbius hormonus, bei kurio dėka vaisius gauna visas reikalingas medžiagas, deguonį ir pašalina atliekas. Kadangi ir vaisius, ir placenta susiformuoja iš tos pačios vienos ląstelės (zigotos), jie yra laikomi genetiškai identiškais (bent jau teoriškai). O gimdymo metu, po vaisiaus gimimo, moterys turi “pagimdyti” ir pačią placentą.
Placentoje cirkuliuoja ir mamos, ir vaikelio kraujas, bet jie niekuomet nesusimaišo. Trečiojo trimestro pabaigoje, kai nėštumas yra pilnai išsivystęs, per placentą prateka apie 600 ml mamos kraujo kiekvieną minutę!
Besivystantis vaikelis pats nei valgo, nei kvėpuoja - visas maistines medžiagas bei deguonį jis gauna iš mamos. Placenta veikia kaip vaisiaus „plaučiai“: aprūpina deguonimi ir pašalina anglies dvideginį. Ji taip pat reguliuoja imuninės sistemos atsaką, padeda taikiai „susikalbėti“ mamos ir vaisiaus imuninėms sistemoms. Viso nėštumo metu placenta neleidžia mamos organizmui atpažinti vaisiaus kaip „svetimkūnio“ ir jo atakuoti.
Placenta taip pat yra liauka. Ji gamina hormonus, todėl nevyksta ovuliacija.
Motina iš vaisiaus gauna kamieninių ląstelių. Vaisiaus kamieninės ląstelės per placentą gali patekti į mamos kraujotaką ir manoma, kad pirmiausiai šios ląstelės keliauja į tas motinos organizmo dalis, kur yra pažeidimų. Netgi praėjus keletui metų po nėštumo, mamos odoje, vidaus organuose bei kaulų čiulpuose galima aptikti nedidelį skaičių kamieninių ląstelių iš praėjusių nėštumų.
Placenta gali padėti kovoti su vėžiu. Unikali placentos savybė - augti ir įsiskverbti į nėščiosios kūną, išliekant nepuolama imuninės sistemos. Šis placentos gebėjimas išvengti imuninės sistemos yra intensyviai reguliuojamas procesas ir placenta „žino“, kada sustoti skverbtis, kad nesukeltų žalos nėščiajai.
Placenta - ne vien nuostabus nėštumo metu veikiantis organas, tačiau jos nauda gali būti pratęsiama dar ilgam laikotarpiui po nėštumo ir netgi visam gyvenimui, kuomet placentos kamieninės ląstelės yra išsaugomos specializuotame audinių banke.
Structures and Functions of Placenta
Vaisiaus vystymosi etapai
Žmogaus gemalas (arba embrionas) - žmogaus organizmo raidos stadija, trunkanti 8 savaites nuo apvaisinimo. Po gemalo sekanti žmogaus raidos stadija vadinama vaisiumi. 8 savaičių gemalas jau yra akivaizdžiai panašus į gimusį žmogų, tik skiriasi proporcijos ir išsivystymas. Visos pagrindinės organų sistemos jau susiformavusios, galima skirti lytį.
Per pirmas savaites gemalą jau sudaro visa grupė ląstelių, kurios ima dalintis į dvi dalis: vienos jų formuos vaisiaus kūną, kitos - vaisių maitinantį organą - placentą. Šioje stadijoje pradeda formuotis kraujagyslės, būsimų organų užuomazgos.
Ketvirtąją savaitę embrioną su motina tebesieja tiesioginė kraujotaka, tačiau ima formuotis placenta, kuri taip pat įsitvirtina gimdos sienelėje, prie placentos centro susiformuoja (įsitvirtina) virkštelė. 4 nėštumo savaitę gemalas jau vystosi greičiau, gimda po truputį prisitaiko prie besiformuojančio embriono, organizme pastebima daugiau pokyčių ir simptomų.
Penktąją savaitę ima plakti vaikučio širdis. Penktąją nėštumo savaitę formuojasi vaisiaus širdis bei centrinė nervų sistema, kaulai, raumenys. Po truputį formuojasi veido bruožai, kurie keisis iki pat nėštumo pabaigos. Šiuo metu organizmas patiria milžiniškus hormoninius pokyčius.
Šeštą nėštumo savaitę jau pastebimos organų užuomazgos, ima plakti vaisiaus širdelė. Placenta toliau vykdo savo funkciją ir tiekia maistines medžiagas bei deguonį embrionui. Atsiranda galūnių pumpurai, o embrionas pradeda įgauti žmogaus pavidalą.
Septintą nėštumo savaitę tavo vaikelis ūgtels dvigubai. Dabar jo ūgis viršija 1 cm, o svoris nesiekia 1 gramo. Dauguma embrionų 7 savaitę jau turi aktyviai plakančią širdį, nors ji dar labai maža. Po truputį formuojasi kojos ir rankos, vystosi plaučiai, pasirodo bronchų užuomazgos, auga galvos smegenų pusrutuliai, vystosi akys ir nosies šnervės.
Aštuntą savaitę mažytė gemalo galva pradeda didėti, riestis, rankos ima ilgėti ir tampa didesnės už kojas, kadangi viršutinė kūno dalis auga greičiau nei apatinė. Šią savaitę toliau formuojasi akys, nosis, ausys. Pradeda formuotis tokie organai kaip kepenys, inkstai ir plaučiai. Gemalo veidukas atrodo geriau atpažįstamas, susiformavusi maža burna ir net liežuvis su mažais skonio receptoriais, ryškėja nosis ir ausys.
Devintą nėštumo savaitę vaikelio ūgis šiek tiek viršija 2 cm, o svoris - apie 2 gramus. Kūdikio pirštukai atrodo pakankamai ilgi, pirštų pagalvėlės dar formuojasi. Embrionas jau gali judinti galūnes.
10 savaitę baigsis embriono vystymosi etapas ir nuo šio laiko nauja gyvybė bus vadinama vaisiumi. Jau pradės funkcionuoti nors dar labai maži, bet gyvybiškai svarbūs organai - žarnynas, plaučiai, kepenys, inkstai. Šiuo metu kūdikio galva sudaro pusę viso kūno ilgio, kakta laikinai atsikišusi į priekį. Ant rankų pirštukų pradeda formuotis nagučiai, kurie netrukus uždengs ir kojų pirštukus.
Vienas ryškiausių kūdikio vystymosi pokyčių tryliktą nėštumo savaitę yra vaikelio galvos augimo sulėtėjimas lyginant su likusiu kūnu. Dabar kūdikio kūnelis jau proporcingas ir sudaro ⅓ viso kūno. Mažylio ausytės jau įprastoje vietoje, akys vis labiau artėja viena prie kitos. Jau pradeda veikti ir žarnyno peristaltika, ima funkcionuoti inkstai. Tvirtėja vaisiaus griaučių sistema, kauluose prasideda kaulėjimo procesas.
Keturioliktą savaitę jūsų kūdikėlis tokio dydžio kaip citrina! Ši nėštumo savaitė - ypatinga, kadangi prasideda antrasis nėštumo trimestras, kuris žymi svarbiausio vaisiaus raidos etapo pabaigą. Šios savaitės pabaigoje susiformuoja stemplė, trachėja ir gerklos, tad jūsų vaikelis jau gali kvėpuoti, ryti. Visos pagrindinės vidinės ir išorinės vaikelio kūno dalys jau susiformavusios, nuo šiol jos toliau augs ir stiprės. Smulkūs plaukai, vadinami lanugo, pradeda dengti kūdikio kūną. Kūdikis jau moka aktyviai įkvėpti ir iškvėpti vaisiaus vandenis - taip treniruojami plaučių oro maišeliai. Kūdikio oda padengta plonu plaukelių sluoksniu, kaulai sparčiai kietėja.
Aštuonioliktą savaitę kūdikio judesius galite jausti vis aiškiau ir dažniau. Mažylio ausys, slinkusios nuo kaklo į galvos šonus, dabar jau pasiekė galutinį tikslą. Jis pradeda girdėti pirmuosius garsus, tokius kaip širdies plakimas, pilvo gurgimas ir net garsai iš išorės, pavyzdžiui, žmonių balsai, automobilio triukšmas ar muzika. Vaisiaus judesiai tampa stipresni, nes kaulai ir kremzlės toliau kietėja, o jo rankos ir kojos tampa vis stipresnės.
Dvidešimtą nėštumo savaitę placenta pradeda sverti daugiau nei augantis vaisius, tai yra dar vienas svarbus jūsų kūdikio vystymosi etapas. Kūdikio vystymasis jau įpusėjęs. Kuo toliau, tuo vaisiaus judesiai tampa aktyvesni - juos pajusti galite ir naktį.
Septintą nėštumo mėnesį (nuo 25-tos iki 28-tos savaitės) plaučiuose vystosi struktūros, kurios vėliau leis vaikučiui laisvai kvėpuoti. Pradeda funkcionuoti kaulų čiulpai, o tai pagrindinis kraujo gamybos organas. Jūsų kūdikėlis jau skiria pažįstamus garsus, pavyzdžiui, tėvų balsus geba atskirti nuo kitų garsų. Nuo 28-tos nėštumo savaitės gydytojai gali paprašyti pradėti skaičiuoti mažylio judesius.
Nuo 36-osios nėštumo savaitės vizitai pas gydytoją ar akušerę numatomi kas savaitę. Vaisiaus kūnas vis dar lieknas ir nesukaupęs riebalų po savo odele, kuri raudona ir plona. Tik per paskutines keturias nėštumo savaites odelė pastorėja ir atsiranda naujagimio išvaizda. Svoris vis dar nuolat auga po 200 gramų per savaitę. Vaisius jau gali atsimerkti ir mirkčioja reguliariais laikotarpiais. Nuo 37-os nėštumo savaitės vaisius jau pasiruošęs užgimti, stiprus spyris ir nėščioji jaučia kaip susitraukia gimda. Prieš pat gimdymą moteris turėtų būti ypač atsargi ir rūpintis savimi.
Visas nėštumas, bėgančios savaitės yra kupinos virsmo ir moters kūno pokyčių. Pradžioje normalu jausti nerimą ir nepasitikėjimą ar kitus jausmus. Vėliau, tai pereina į kūno pokyčius, kartais vargina pykinimas, kartais pilvo skausmas ar mieguistumas, bet prie nieko negalime priprasti, nes vystydamasis ir augdamas vaisius moters organizmui suteikia vis naujų iššūkių.
Structures and Functions of Placenta
Susijungę dvyniai, populiariai vadinami Siamo dvyniais, gimsta kartą iš 50 000-100 000. Jų formavimąsi lemia vėlyvas (iki 14 dienos) gemalų užuomazgų atsiskyrimas - jos nevisiškai atsiskiria, atsiskiria, bet vėl suauga arba gemaliniame diske susidaro dvi pirmykštės vagelės. Simetriški Siamo dvyniai gali būti susijungę galvomis, krūtinėmis ar dubenimis. Nuo jų suaugimo apimties ir gylio priklauso jų gyvybingumas ir chirurginio atskyrimo galimybės. Kai gemalinis diskas dalinasi nevisiškai ir netolygiai, rutuliojasi nesimetriški dvyniai. Nesimetriškai susijungusių dvynių vienas būna didesnis - tai autozitas arba šeimininkas, o kitas, mažesnis ir ryškiau pakitęs - parazitas. Kartais autozito kūno viduje gali būti įsiterpęs dvynys, fetus inclusus.
Sklaidos ydos nėra lemiamos kokio nors vieno etriologinio veiksnio. Daug žalingų aplinkos veiksnių gali pažeisti gemalo formavimąsi gimdoje. Daugumą sklaidos ydų sukelia virusai. Raudonuke sergant motinai pirmųjų trijų nėštumo mėnesių laikotarpiu yra tikimybė, kad atsiras sklaidos ydos, susijusios su akių, ausų, širdies bei smegenų formavimusi. Sklaidos ydas taip pat lemia gripo, raupų, infekcinio hepatito sukėlėjai. Jei infekcija pažeidė gemalą labai ankstyvuoju embriogenezės laikotarpiu, gali įvykti persileidimas. Taip pat nustatyta, kad sklaidos ydas sukelia citomegalovirusas. Sklaidos ydas dažnai sukelia motinos vartojami vaistai nėštumo metu, ypač pirmaisiais trim mėnesiais. Labai žalingai veikia narkotikai, alkoholis, nikotinas. Vartojant alkoholį, didėja tikimybė sulaukti palikuonių, sergančių silpnaprotyste. Sklaidos ydas gali sukelti nėščiosios išgąstis, užsitęsusi nervinė (stresinė) įtampa, triukšmas, vibracija. Normaliam vaisiaus formavimuisi svarbu motinos mityba, sveikata, gyvenamoji aplinka, jos užterštumas. Įrodytas žalingas pesticidų poveikis gemalo raidai. Chromosominės kilmės raidos ydos būna susijusios su chromosomų skaičiaus ar jų struktūros pokyčiais.
Lotoso gimdymas arba vėlyvas virkštelės užspaudimas. Tai vienas iš seniausių ritualų, kai virkštelė nukerpama tik užgimus placentai ir nustojus pulsuoti kraujui, arba placenta laikoma kartu su naujagimiu iki tol, kol virkštelė savaime nudžius - tai pilnas lotoso gimimas pagal senąsias tradicijas. Šis ritualas buvo ir tebėra populiariausias Indonezijoje. Tačiau šiuo metu labai išplito Australijoje, bei pasiekė ir JAV bei Europą. Pirmasis variantas yra labiausiai priimtinas ir šiuolaikinėje medicinoje. Taip pat, yra mokslinių tyrimų, rodančių uždelsto (įprastai iki 15min) virkštelės nuspaudimo naudą. Tačiau antrasis, deja, susilaukia neigiamo medikų atsako ne tik dėl to, kad šiuo atveju placenta nešiojama kartu su naujagimiu ir tai apsukina visą procesą, bet ir dėl galimų infekcijų ir uždegimų.
Meno kūriniai iš placentos. Placentos atspaudai, kai ji nudažoma įvairiomis spalvomis, tapo populiarus ritualinis būdas paruošti suasmenintą meno kūrinį, kuris tampa atminimu. Kartais tai daroma be dažų, o kartais - kiekviena kraujagyslė, lyg šaka, nuspalvinama dažais. Gali būti naudojamos kitos priemonės, išgauti meniškumui. Taip pat yra galimybių net pasidaryti papuošalus su placentos inkliuzais arba rėmelį iš placentos. O su placentos atspaudais taip pat gaminami marškinėliai. Tad kūrybiškumui ribų nėra - kiekvienas gali rasti savo būdą.
Placentos suvartojimas (suvalgymas). Placentofagija yra tokia praktika, kai moteris po gimdymo suvalgo placentą. Vieni ją valgo tiesiog žalią, kiti sušaldo ir daro koktelius, dar kiti paruošia patiekalus su placenta. Tačiau viena spopuliariausių pasaulyje būdu tapo iš džiovintos placentos paruošti kapsules ir jas vartoti kaip maisto papildą. Nauda nėra moksliškai pagrįsta, tai pagrinde remiasi tuo, kad gyvūnai suvalgo placentas po gimimo ir manoma, kad tai suteikia naudingų medžiagų. Visgi, moterys, kurios propaguoja placentofagiją, teigia, kad tai padeda lengviau atsistatyti po gimdymo, skatina pieno gamybą bei netgi padeda kovoti su nuotaikos svyravimais kilusiais dėl hormonų pokyčių.
Placentos ir virkštelės ląstelės taip pat naudojamos įvairiose atstatomosiose operacijose, tad yra galimybė jas paaukoti audinių bankams, ir taip padėti tam, kam šiuo metu to labai reikia. Šios ląstelės naudojamos padedant gydyti žaizdas, opas, tam tikrose akių operacijose. Taip pat yra galimybė užšaldyti virkštelę ir placentą dėl savęs, tik įprastai tai nemažai kainuoja ir gydytojai retai tai rekomenduoja.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
