Vytauto V. Landsbergio knygos vaikams: gilus žvilgsnis į kūrybą ir pasaulėžiūrą

Vytautas V. Landsbergis - įvairiapusis žmogus: režisuoja filmus ir spektaklius, rašo straipsnius, dainuoja, kuria poeziją ir knygas vaikams. Jo kūryba apima platų spektrą žanrų ir temų, tačiau vaikų literatūra užima ypatingą vietą. V. V. Landsbergis labiausiai žinomas kaip vaikų rašytojas, kurio knygos mėgstamos ne tik mažųjų, bet ir suaugusiųjų. Nuotaikingi knygelių tekstai patinka ir suaugusiesiems. Rašo straipsnius ir esė į įvairius interneto portalus. Be to, jis yra įkūręs kino ir video studiją „A propos“, kurioje kuriami dokumentiniai bei vaidybiniai filmai. Gimęs 1962 m. gegužės 25 dieną Vilniuje, V. V. Landsbergis šiais metais švenčia gražų jubiliejų.

Kūrybos ištakos ir filosofija

Rašytojas teigia, kad iš tiesų pradėjo rašyti visai ne vaikams. Jo kūrybinis kelias prasidėjo Vilniaus universitete, kurioje baigė lietuvių filologijos studijas. Kai dar studijavo pirmame kurse, buvo pradėti organizuoti „Filologijos rudenys“. Visi poetai skaitė labai rimtas eiles, bardai dainavo labai liūdnas dainas. Trūko humoro. O jam tas Vytės Nemunėlio Rudnosiukas buvo toks mistinis, šiek tiek trenktas personažas. Pradėjo tas istorijas skaityti studentiškai auditorijai, ir tai jiems labai patiko. Taip kiekvienam vakarui reikėjo vis naujų ir naujų prirašyti. Ir „apsikabino“ jis tą personažą. Paskui, kai pradėjo galvoti apie knygos išleidimą, tada, aišku, jis kažkiek „suvaikino“ viską.

V. V. Landsbergis pabrėžia pasakos, kaip žanro, svarbą ir unikalumą. Paklaustas apie įtaką jo kūrybai, V. V. Landsbergis mini Marcelijų Martinaitį ir jo „Kukučio balades“. Jis teigia, kad tuose vaikiškuose eilėraščiuose yra labai rimti dalykai pasakyti. Rašydamas vaikams, gali daug daugiau pasakyti nei rimtame, suaugusiems skirtame kūrinyje. „Pasaka - tai tiesiog vienas iš būdų pranešti pasauliui informaciją. Tarsi vaikiškas, tarsi nerimtas būdas. Bet pasakas rašyti (bent man) yra žymiai sudėtingiau, negu ne pasakas. Nes pasakose tu turi būti kryptingai postuluotas, t.y. - turi gan tiksliai žinoti dėl ko rašai ir ką nori pasakyti. Negali rašyti, kas užeina „ant seilės“. Literatūroje suaugusiems gali ieškoti, o čia turi būti jau atradęs. Pasaka - tai būdas suaugusiųjų informaciją išversti į vaikų kalbą. Arba būdas vaikų kalbą išversti į tėvų kalbą. Arba būdas sugrįžti į tuos laikus, kai buvo labai gera, saugu ir juokinga.

Žymiausi personažai ir kūriniai vaikams

Vytauto V. Landsbergio kūryboje knibžda įsimintinų personažų, kurie tapo lietuvių vaikų literatūros klasika. Arklys Dominykas, pelytė Zita, meškiukas Rudnosiukas, lapiukas Pūkis ar briedis Eugenijus - populiarūs V. V. Landsbergio sukurti personažai. Taip pat daugelis skaitė tinginių, kiaušinių, angelų ar obuolių pasakas. Teatro ir kino režisierius, literatas Vytautas V. Landsbergis yra išleidęs šešias pasakų vaikams knygeles. Jau pati pirmoji knyga - „Rudnosiuko istorijos“ - sulaukė pripažinimo ir buvo išrinkta geriausia 1995 metų knyga vaikams. Tarp kitų populiarių jo kūrinių galima išskirti:

• Vytauto V. Pasakojimai apie namus: eilėraščiai.
• Rudnosiuko istorijos: pasakos.
• Pasakos-nepasakos: eilėraščiai.
• Obuolių pasakos: pasakos.
• Tik sapnininkas: eilėraščiai.
• Angelų pasakos: pasakos, Evangelijos parafrazės.
• Arklio Dominyko meilė: pasakos.
• Pelytė Zita: apysaka-pasaka.
• Žuveliukas: eiliuota pasaka.
• Berniukas ir žuvėdros: pasaka paaugusiems vaikams ir jų tėveliams.
• Kiaušinių pasakos: eiliuota pasaka.
• Tinginių pasakos: pasakos.
• Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes: pasakos.
• Briedis Eugenijus: pasakos apie meilę ir kitus nesusipratimus.
• Pūkis ir šarka.
• Kas tas Pūkis? : Pūkio pasakos : 1-5 knygos.
• Siaubamiškio pasakos.

Daugelis Vytauto V. Landsbergio knygų buvo įvertintos ir apdovanotos. Štai keletas jų:

Giluminės problemos ir emocijos vaikų literatūroje

Nors V. V. Landsbergio gyvenime didžiąją dalį užima kūryba vaikams, daugelis tekstų tinka ir suaugusiems. Šio autoriaus kūriniai yra kitokie negu įprasti tekstai mažiesiems - V. V. Landsbergis nesistengia vaikų visiškai apsaugoti nuo neigiamų jausmų. Jo knygose nagrinėjamos nelaimingos meilės, porų santykių, šeimyninių barnių, savivertės, konkurencijos problemos. Rašytojas nebijo sukelti neigiamų emocijų. Rašytojas drąsiai pristato realias problemas ir parodo, kaip jas galima išspręsti. Pavyzdžiui, baili pelytė Zita išmoksta nugalėti baimes. Arklio Dominyko ir rugiagėlės Svajonės istorija atkreipia dėmesį į porų tarpusavio santykius. Briedis Eugenijus parodo, kiek daug kompleksų mes visi turime, kaip nemokame vieni kitų klausyti, pastebėti ir mylėti. V. V. Landsbergio personažai sužmoginti, todėl nesunku pajusti empatiją ir įsigyventi į jų problemas. Pasakose atskleidžiamos santykių, šeimos, meilės temos.

Vaikų sąmonės formavimas ir auklėjimas

V. V. Landsbergis pabrėžia, kad negalima vaikams kažko neleisti, tu turi kaip tik apeliuoti į jų sąmonę. Jis tiki, kad su savo knygelėmis kažką pakeis. Pasakas įvardijote kaip vieną iš būdų auklėti vaikus dorai. Man pasisekė - tėtis labai mėgo fantazuoti, o aš kažkaip labai mėgau pasakas apie žmogžudžius, slibinus. Ir jis turėdavo kurti, nes tų pasakų nebuvo didelio pasirinkimo. Iš to laiko liko kūrybinė idėja, kad vaikams net nereikia skaityti, jiems reikia sekti. Pavyzdžiui, kai tu žinai, kad vaikas šiandien pamelavo, jei imsi bartis, tai neveiks. Bet kai tu sakai: „Aha, matai, kaip vabalams buvo“. Tai labai paprastas metodas, bet turi atlikti kiekvieną vakarą. Čia vėlgi civilizacijos pasekmė - nuolatinis laiko stygius. Tėvai nebeturi laiko vaikams, iškyla esminis klausimas - ar vaikai gimsta iš meilės, ar tik kaip tam tikro saldumyno rezultatai, kurie paskui nežino, kodėl čia atsirado?

Kitas Vytauto kūrybos išskirtinis bruožas - savitas humoras, kuris kaip jungianti gija - arba autoriaus požiūris - eina per visą kūrybą. „Man atrodo, kad sarkazmas yra žemiausia humoro forma - jo Lietuvoje daugiausia. Paskui būtų ironija - kompleksuotų žmonių ginklas. O paskui jau autoironija - subtilus, dieviškas instrumentas. Humoro galima mokytis, skaitant gerą humoristiką - anglų, žydų, rusų humorą, lietuvių liaudies pasakas. Žiūrint Kusturicos, Felinio filmus... Mokantis pasijuokti iš savęs. Nepasityčioti ir nesusiniekinti - o „nuleisti juokais“... Kai mokiausi mokykloje, buvo labai populiarus Danijilas Charmsas - iki šiol tai nepralenkiamas autorius. Gogolis, Ilfas ir Petrovas - rusai turėjo stiprią autoironijos tradiciją klasikinėje literatūroje. Iš lietuvių - mokiausi paradoksalių kalambūrų iš M. Martinaičio, absurdo poetikos iš V. Landsbergio.“

Dailininko vaidmuo ir knygos „Berniukas ir žuvėdros“ ypatybės

V. V. Landsbergis pabrėžia vaikiškų knygų svarbą ir dailininko vaidmenį jose. Galbūt vaikiškose knygose ypatingai svarbus dailininko vaidmuo - tai lyg tėtis su mama. Nėra taip, kad tik tėtis knygą sukuria. Tai abiejų darbas, kad tas vaikelis būtų į žmogų panašus. Knygelė „Arklio Dominyko meilė“ gimė, kai dailininkė Sigutė Ach pasiūlė sukurti tekstus jos atvirukams. Herojumi pasirinkau arklį su rugiagėle. Iškart pagalvojau, kad čia yra galimybė meilės istorijai. Knygą buvo labai lengva rašyti. Net nežinau, ar aš ją parašiau, man atrodo, kad tai Sigutė su savo pasauliu. O aš buvau lyg rašomoji mašinėlė, kuri atliko daugiau spausdinimo darbą. Rašant istoriją apie pelytę Zitą, jau Sigutei teko prie manęs prisiderinti. „Obuolių pasakos“ išleistos 2000 metais, bet knygelių seniai nebuvo likę. Dailininkas Marius Jonutis iliustravo kitaip nei buvo. Keista, kaip, pasikeitus iliustracijoms, pasikeičia ir pati knyga.

Viena iš ryškiausių ir giliausių V. V. Landsbergio knygų yra „Berniukas ir žuvėdros“. Naujausioji Vytauto V. Landsbergio knyga vaikams „Berniukas ir žuvėdros“ gerokai skiriasi nuo ankstesniųjų šio autoriaus kūrinių: čia beveik visiškai atsisakoma nonsenso stilistikos. Knygos kitoniškumą lemia keli dalykai. Pirmiausia paantraštėje rašoma, kad tai yra „pasaka paaugusiems vaikams ir jų tėveliams“. Adresatas - vyresniojo amžiaus vaikai, paaugliai, tad ir knygos problematika sudėtinga, daugiaplanė, o vaizduojamame pasaulyje mažiau fantazijos žaismo ir šviesaus idealizmo. Užtat daugiau dramatizmo, šiurkščios tikrovės atspindžių. Žanriniu ir stilistiniu požiūriu knyga nėra vienalytė. Siužetas konstruojamas remiantis pirmiausia literatūrinės pasakos modeliu: veikia antropomorfizuoti paukščiai (žuvėdros, kirai). „Išmintingoji senolė žuvėdra“, lygintina su tradicinės pasakos veikėju išminčiumi, pasakininku, užima visažinio pasakotojo poziciją ir pasakoja „nelinksmą istoriją“ apie berniuką ir jo šeimą. Išsiskyrusios šeimos drama skaudžiai veikia vaiko sąmonę ir patirtį. Taigi vaizduojama istorija įgauna realistiniam apsakymui būdingo dramatizmo, psichologinės apysakos bruožų. Knygos skyriai primena trumpas noveles. Vaizduojami išsiskyrusios šeimos gyvenimo epizodai, į kuriuos žvelgiama retrospektyviai - vaiko akimis. Autorius tarsi leidžia sekti vaiko mąstymo raidą, sužinoti ankstyvos brandos priežastis. Jau knygos pradžioje paukščio lūpomis pasakoma: „Berniuko, pravarde Batas, gyvenimas kadaise buvo toks kaip ir daugelio kitų vaikų“. Taigi centrinė pasakojimo ašis - vaiko figūra, vaiko žvilgsnis į praeitį, į tuos laikus, kai jis daug laiko praleisdavo su tėčiu: „Tai patys gražiausi Mykoliuko vaikystės prisiminimai“. Nors knygoje kalbama apie netektį, bet kalbama šviesiai, ne egoistiškai. Viršelis savo išvaizda nuteikia, jog tai yra knyga vaikams.

Kritika, visuomenės apmąstymai ir ateities vizija

V. V. Landsbergis teigia, kad dažniausiai yra kritikuojamas už didaktiką. Man labai aišku, ką aš noriu savo vaikams pasakyti, kad jie to ar ano nedarytų. Kartais knygoje ne visada pavyksta „nuvilkti“ taip giliai, kad tai būtų tik nujaučiama, arba mažiau girdima. Kita vertus, aš netgi ėmiau to nevengti, manau, kad reikia labai aiškiai viską išsakyti. Nes šis amžius reikalauja tikslumo, negali potekstėmis kalbėti. Autorius taip pat kritiškai vertina žiniasklaidą ir jos įtaką. Kai stebiu mūsų žiniasklaidą, man vaidenasi, kad joje matomi keli porūšiai su povandeninėm srovėm - ryškesni ir ne tokie ryškūs. Tarkim, aiškiau matoma vadinamoji geltonoji (o išties raudonoji) žiniasklaida. Kurios misija griauti pasitikėjimą valstybės vakarietiška kryptim, provokuoti, šmeižti partizanus, žeminti Ukrainos rėmėjus ir t. t. Nežinau, ar tu teisingai spalvą nusakei. Ar tai tikrai raudonoji spalva? Mes iš tradicijos taip dažom - raudonai, bet tai daugiau atspalvių turinti žiniasklaida. Rudai raudona. Ji eina per pasaulį, ir nebūtinai su raudona vėliava priekyje. Tiesa, raudoną vėliavą dažnai pasiima už parankės. Nes kai kam tai irgi patinka, populiaru. Bet greta eina ruda vėliava. Jis akcentuoja, kad reikia kalbėtis su tėvais ir sakyti, kad tai nėra „nieko tokio“. Ta pusė tai tikslingai daro, kad tą vaiką užkrėstų. Turi žmonės turėti šiek tiek smegenų. Jeigu ateina iš Rytų kaimynės savivaldybė ir siūlo draugystę, siūlo dovanėles, tai yra politika. Jūs juos įviliokite, gal tuos vaikus atsiųskite. Bus tie vaikai kvailesni po to. Nesusigaudys kas, kaip, kur pasaulyje darosi. O mes jums tarsi pamokėsim. Bet jūs parduodate. Parduodate savo vaikų sąmonę.

V. V. Landsbergis kelia retorinius klausimus apie valstybės ateitį ir švietimo sistemą: ar norime sąmonės keitimosi, ar turime valstybinio švietimo sistemą, kuri tai darytų, ar turime valstybės strategiją, kuri moduliuotų keitimosi aplinkybes, koordinuotų veiksmus? Jis teigia, jog dabar gi - Lietuva panaši į aikštingų, susireikšminusių vaikų darželį, kur nėra nei švietimo strategijos, nei kultūros strategijos. Lietuva yra tarsi „neužpildžiusi Europos paraiškos“ - kokia sąmoninga ir savarankiška valstybe norima būti. Jis pabrėžia, kad mokytojų atlyginimai turi būti tokie, kad stovėtų didžiausios eilės prie Pedagoginio Universiteto durų. Ir atsakomybė, ir atranka bus visiškai kita. Mokytojas turi gauti mažiausiai 5000 litų į rankas. Tada ši šalis bus Valstybė, turinti ateities viziją ir strategiją. Kokio piliečio mes norime? Švietimo politika turi padėti to siekti - ugdyti jaunimą mūsų susikurtos piliečio vizijos linkme. Tik, matyt, ir čia kol kas ta pati bėda - neturime savo vizijos, gal lygiuojamės į svetimas, o gal patys nežinome ką darome?

Vytauto V. Landsbergio biografija

Vytautas V. Landsbergis - vaikų rašytojas, poetas, publicistas, teatro ir kino režisierius, politiko Vytauto Landsbergio sūnus. Gimė 1962 m. gegužės 25 d. Vilniuje. 1968 - 1979 m. lankė Vilniaus Antano Vienuolio vidurinę mokyklą. 1979 - 1985 m. studijavo lietuvių filologiją Vilniaus universitete. Studijavo kino režisūrą Tbilisio (Gruzija) Šota Rustavelio teatro institute, vėliau Jono Meko „Anthology Film Archives“ Niujorke (New York), dar vėliau žinias gilino Lenkijoje, pas K. Kiesliovskį ir K. Zannussį. Studijas pabaigti sutrukdė pilietinis karas, tad V. V. Landsbergis mokytis toliau nusprendė Jono Meko antologinių filmų archyve Niujorke. 1996 m. studijavo teatro režisūrą Anglijoje surengtuose jaunųjų Europos teatro režisierių kursuose. Šoko ir dainavo Vilniaus universiteto folkloro grupėje „Ratilio“. Dabar retkarčiais pasirodo koncertuose su žmona, pritardamas gitara. V. V. Landsbergis mėgsta muzikuoti. Kuria romantiškas dainas ir jas atlieka pritardamas gitara. Savo filmuose režisierius pristato iškilių žmonių gyvenimus. Jo personažai - Arvydas Sabonis, Stasys Lozoraitis, Jonas Mekas, Vytautas Bložė ir daugelis kitų, istorijai reikšmingų asmenybių. 2007 m. V. V. Landsbergis su žmona R. „Dominicus Lituanus“.

tags: #landsbergio #knygos #vaikams

• Sužinokite daugiau apie „Mažojo Trinapolio“ darželį
• Nuomokis vaikišką maniežą
• Centro raida ir paslaugos Kretingoje
• Apie bambos išvaržą mažyliams
• Al Bano ir Rominos Power šeimos drama