Geismas pradėjęs pagimdo nuodėmę, o padaryta nuodėmė užtraukia mirtį
Nuodėmės tikrovė atsiskleidžia tik dieviškojo Apreiškimo šviesoje. Tik žinant, kas Dievo buvo skirta žmogui, galima suprasti, kad nuodėmė yra piktnaudžiavimas laisve, kurią Dievas suteikė asmenims, sukurtiems tam, kad jie mylėtų Dievą ir vienas kitą. Pagunda - tai traukimas, viliojimas ką nors padaryti; dažnai tai būna nederamas troškimas. Biblija atskleidžia, kas priveda prie nuodėmės: „Geismas pradėjęs pagimdo nuodėmę, o padaryta nuodėmė užtraukia mirtį“ (Jokūbo 1, 15).
Nuodėmės prigimtis ir gimimas
Sieloje pradėtas geismas pagimdo nuodėmę, o įgyvendinta nuodėmė - mirtį. Šis procesas prasideda širdyje, kuri yra nuodėmės lopšys. Kai piktas širdies sumanymas susijungia su išoriniu gundymu, gimsta veiksmas - nuodėmė. Nuodėmė pirmiausia yra Dievo įžeidimas, bendrystės su Juo nutraukimas.
Svarbu suvokti, kad gundymas pats iš savęs nėra nuodėmė. „Jūs negalite sutrukdyti paukščiams skraidyti virš jūsų galvos, bet galite neleisti jiems susisukti ant jos lizdo“, - sakė Martinas Liuteris. Gundymas negali prasidėti kol nesusijungia su žmogaus piktos prigimties geismu. Vis dėlto, jeigu netinkamas troškimas užvaldo mintis, pasiekiama riba, kai jo įgyvendinimas tampa neišvengiamas.
Kaip krikščioniui reaguoti į pagundą
Sunkioji nuodėmė ir jos padariniai
Nuodėmės padariniai yra dvejopi. Mirtinąja arba sunkiaja nuodėme bendrystė su Dievu nutraukiama, todėl esame nepajėgūs pasiekti amžinąjį gyvenimą. Dievas skiria dvejopą bausmę už sunkiąją nuodėmę: laikinąją ir amžinąją. Laikinoji bausmė reiškiasi sąžinės graužimu ir visokiais kentėjimais šiame pasaulyje ar skaistykloje. Amžinoji bausmė yra dvejopa: pasmerkimo ir jausmų.
Sunkiosios nuodėmės požymiai
- Veiksmas vykdomas svarbiame dalyke, priešingame Dievo valiai.
- Protas turi visišką suvokimą apie veiksmo dorinę vertę.
- Valia sąmoningai ir laisvai pasirenka tokį veiksmą.
Kelias į atleidimą ir susitaikymą
Kristus įsteigė Atgailos sakramentą visiems nusidėjusiems savo Bažnyčios nariams, pirmiausia tiems, kurie po Krikšto sunkiai nusidėjo. Per išpažintį žmogus aiškiai įvardija nuodėmes, kuriomis yra nusikaltęs; jis prisiima atsakomybę už jas, taip vėl atsiverdamas Dievui ir vienybei su Bažnyčia. „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1, 9).
| Nuodėmės stadija | Poveikis žmogui |
|---|---|
| Geismas (širdyje) | Pradžia, dar nėra nuodėmė |
| Nuodėmė (įgyvendinta) | Bendrystės su Dievu nutraukimas |
| Atgaila | Susitaikymas ir nuteisinimo atgavimas |
Dovydo istorija primena, kad net ir „žmonės pagal Dievo širdį“ suklumpa. Svarbiausia ne tai, kad nupuolame, bet kaip į tai reaguojame. Kol išsisukinėji, giniesi ir bandai pateisinti savo nuodėmę, Dievas nieko negali dėl tavęs padaryti. Bet tą akimirką, kai išpažįsti savo nuodėmę Jam, Jis atleidžia ir rodo, ką daryti toliau. Nuoširdus nuodėmės išpažinimas atveria duris Dievo atleidimui ir naujam pradžios etapui.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
