Sėklidės: kur gaminami spermatozoidai ir testosteronas – išsami apžvalga

Sėklidės yra esminiai vyriški lytiniai organai, atliekantys gyvybiškai svarbias funkcijas - gamina vyriškas lytines ląsteles, spermatozoidus, ir pagrindinį vyriškąjį hormoną, testosteroną. Šios porinės lytinės liaukos yra išsidėsčiusios kapšelyje, kuris yra specializuotas odos maišelis, esantis už kūno. Tokia padėtis nėra atsitiktinė, nes sėklidžių temperatūra yra šiek tiek žemesnė nei viso kūno temperatūra, maždaug 1-1,5°C laipsniu, o tai yra optimali sąlyga spermatozoidų gamybai.

Kiekviena sėklidė yra kiaušinio formos ir slyvos dydžio, paprastai 4-4,5 cm ilgio, 2,5-3,5 cm pločio, o masė siekia 20-25 g. Įdomu tai, kad kairioji sėklidė dažnai būna šiek tiek didesnė ir yra šiek tiek žemiau už dešiniąją dėl nesimetriško latakų išsidėstymo kapšelyje. Sėklidė (lot. testis) yra gyvybiškai svarbi ne tik spermatozoidų, bet ir lytinių hormonų, visų pirma testosterono, gamybai.

Sėklidžių anatomija ir spermatozoidų gamyba (spermatogenezė)

Sėklidžių struktūra yra sudėtinga ir puikiai pritaikyta jų funkcijoms. Sėklides gaubia standus balzganasis dangalas, kurio pertvarėlės dalija sėklidę į daugybę skiltelių. Kiekvienoje skiltelėje yra nuo vieno iki trijų glaudžiai susisukusių sėklinių kanalėlių. Bendras visų šių vamzdelių ilgis gali siekti net apie 250 metrų. Jungiamojo audinio plonos pertvarėlės padalija sėklidę į 100-250 skiltelių, kurių kiekvienoje vingiuojasi 1-2 apie 70-80 cm ilgio ir 0,15-0,25 mm skersmens sėkliniai kanalėliai. Būtent jais ejakuliacijos metu praeina spermatozoidai.

Sėklinio kanalėlio skerspjūvyje matome, kad jis prikimštas ląstelių, kuriose vyksta spermatogenezė - sudėtingas procesas, kurio metu gaminami spermatozoidai ir kuris apima mejozę. Čia taip pat yra trofinių (Sertolio) ląstelių, kurios palaiko, maitina ir reguliuoja spermatogenines ląsteles, užtikrindamos tinkamą jų vystymąsi.

Subrendę spermatozoidai yra sudaryti iš trijų skirtingų dalių: galvutės, vidurinės dalies ir uodegėlės. Vidurinėje dalyje ir uodegėlėje randami mikrovamzdeliai, išsidėstę blakstienėlėms ir žiuželiams būdingu 9+2 deriniu. Vidurinėje dalyje apie mikrovamzdelius yra apsivyniojusios mitochondrijos, teikiančios judėjimui reikalingos energijos. Galvutėje esantį branduolį dengia akrosoma (gr. akros - kraštinis + sōma - kūnas) - dangtelis, kuriame yra įsiskverbimui į kiaušialąstes reikalingų fermentų. Žmogaus kiaušialąstę supa keli ląstelių sluoksniai ir stora membrana, todėl akrosomos fermentų vaidmuo yra svarbus, nes jie padeda spermatozoidui pasiekti kiaušialąstės paviršių. Ejakuliacijos metu išskirtoje normalaus vyro spermoje būna keli šimtai milijonų spermatozoidų, tačiau į kiaušialąstę paprastai prasiskverbia tik vienas.

Testosterono gamyba ir jo reikšmė organizmui

Testosteronas yra pagrindinis vyriškasis lytinis hormonas. Jis yra būtinas normaliam dauginimosi organų vystymuisi bei veiklai, taip pat spermatozoidų subrendimui. Be to, testosteronas stimuliuoja ir palaiko vyro antrinius lytinius požymius, kurie išsivysto brendimo metu.

Testosteronas gaminasi sėklidėse, tarp sėklinių kanalėlių esančiame puriajame jungiamajame audinyje. Čia randamos pavienės dažniausiai kampuotos intersticinės ląstelės, dar vadinamos Leydigo ląstelėmis, kurios dalyvauja lytinių hormonų gamyboje. Tarpiniame jungiamajame audinyje, esančiame tarp kanalėlių, yra didelių daugiakampių liaukinių ląstelių grupės, kurios ir gamina vyriškąjį hormoną testosteroną. Šis hormonas lemia antrinių vyriškųjų lytinių požymių vystymąsi, tokių kaip:

• Paprastai vyrai yra aukštesni už moteris, turi platesnius pečius, o jų kojos, lyginant su liemens ilgiu, yra ilgesnės.
• Storesnis vyrų balsas dėl didesnių gerklų ir ilgesnių balso stygų. Vyrų gerklų dalis, vadinama Adomo obuoliu, yra labiau išsikišusi nei moterų.
• Geresnis raumenų išsivystymas. Dėl šios priežasties kai kurie vyrai ir moterys, siekdami priauginti raumenų masės, kartais vartoja anabolinius steroidus (natūralų arba sintetinį testosteroną).
• Matomas veido ir krūtinės plaukuotumas, o kartais ir plaukuotumas ant kitų kūno vietų, pavyzdžiui, ant nugaros.

Hormoninė reguliacija: kontrolės mechanizmai

Vyro organizme vyksta sudėtinga hormoninė reguliacija, užtikrinanti pastovią spermatozoidų ir testosterono gamybą. Sėklidžių lytinę funkciją daugiausia kontroliuoja hipotalamas (pagumburis). Jis gamina gonadotropinį - skatinantį hormoną (GnRH), kuris stimuliuoja priekinę hipofizės (pasmegeninės liaukos) dalį. Priekinėje hipofizės dalyje gaminasi gonadotropiniai hormonai. Tiek vyrų, tiek moterų organizme būna du gonadotropiniai hormonai - folikulus stimuliuojantis hormonas (FSH) ir liuteinizuojantis hormonas (LH).

• FSH vyro organizme skatina sėkliniuose kanalėliuose vykstančią spermatogenezę. Juose taip pat išskiriamas hormonas inhibinas, kuris yra svarbus grįžtamojo ryšio mechanizmas.
• LH vyrų organizme kartais vadinamas intersticines ląsteles stimuliuojančiu hormonu (ICSH), nes jis kontroliuoja androgeno testosterono gamybą intersticinėse ląstelėse, kurios yra išsimėčiusios tarp sėklinių kanalėlių.

Visi šie hormonai veikia neigiamame grįžtamajame ryšyje, palaikančiame gana pastovią spermatozoidų ir testosterono gamybą. Tai užtikrina nuolatinį ir subalansuotą vyriškos lytinės sistemos funkcionavimą.

Spermatozoidų kelias ir ejakuliacijos procesas

Sėklidėse susidarę spermatozoidai dar nėra visiškai subrendę ir negali judėti savarankiškai. Jie keliauja į sėklidžių prielipus, kurie susideda iš glaudžiai susuktų vamzdelių ir yra išsidėstę už sėklidžių. Būtent prielipuose vyksta spermatozoidų subrendimas. Atrodo, jog subrendimas būtinas tam, kad spermatozoidai galėtų judėti kiaušialąstės link.

Iš sėklidės ištekamieji sėklidės kanalėliai eina į sėklidės prielipą, kur susivingiuoja ir užpildo visą prielipą. Toliau jie susilieja į sėklinį lataką. Kai spermatozoidai subręsta, raumenų susitraukimais jie nuvaromi į sėklinius latakus. Spermatozoidai saugomi tiek prielipuose, tiek sėkliniuose latakuose. Sėklinis latakas kyla per kirkšninį kanalą, dubens link, apeina šlapimo pūslę ir leidžiasi žemyn, kol susijungia su sėklinėmis pūslelėmis. Sėklidės kraujagysles, nervus ir sėklinį lataką apsupa keli dangalai, o visas šis kompleksas vadinamas sėkliniu virželiu.

Sėkla (lot. semen - sėkla) yra riebus, balsvas skystis, kuriame yra spermatozoidų ir trijų liaukų išskyrų. Šios liaukos atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį formuojant sėklą:

• Sėklinės pūslelės yra prie šlapimo pūslės pagrindo. Kiekviena jungiasi prie sėklinių latakų ir sudaro sėklos išmetimo lataką, įsijungiantį į šlaplę. Spermatozoidams pereinant sėklinius latakus ir patenkant į sėklos išmetimo lataką, šios pūslelės išskiria riebų, tąsų skystį, kuriame yra spermatozoidų mitybai tinkamo maisto medžiagų.
• Tuoj po šlapimo pūsle yra prostata (priešinė liauka), kuri išskiria pienišką, šarmingą skystį. Manoma, kad šis skystis aktyvina spermatozoidus ar padidina jų judrumą.
• Kiek žemiau priešinės liaukos, abipus šlaplės, yra pora nedidelių liaukų, vadinamų varpos stormens liaukomis. Jų išskyros - tai tąsus skystis, pasižymintis tepalinėmis savybėmis, kuris gali palengvinti lytinį aktą, nes šiek tiek sutepa.

Ejakuliacija ir orgazmas

Lytinio susijaudinimo metu nerviniai refleksai padidina arterinio kraujo pritekėjimą į varpą. Šis padidintas kraujo pritekėjimas užpildo akytkūniuose esančias ertmes, ir varpa, kuri normalioje būklėje yra minkšta (suglebusi), sukietėja ir padidėja. Šie pokyčiai vadinami erekcija. Jei varpa negali sukietėti, tai vadinama impotencija.

Jei lytinis susijaudinimas pasiekia aukščiausią tašką, po erekcijos seka ejakuliacija (sėklos išmetimas). Pirmoji ejakuliacijos fazė vadinama išskyrimu. Išskyrimo metu nugaros smegenų nervais per atitinkamų nervų skaidulas impulsai siunčiami į sėklidės prielipus ir sėklinius latakus. Vėliau sperma patenka į sėklos išmetimo lataką, į kurį sėklinės pūslelės, prostata ir varpos stormens liaukos išskiria savo sekretus. Antrosios ejakuliacijos fazės, vadinamos išstūmimu, metu varpos pagrinde ir šlaplės sienelėje esančių raumenų ritmiški susitraukimai pliūpsniais išmeta sėklą pro šlaplės angą. Šie ritmiški susitraukimai yra atsipalaidavimo nuo ilgalaikės raumens įtampos (miotonijos) pavyzdys, ir tai yra antrasis svarbus seksualinis atsakas.

Sėklą iš varpos išmetantys susitraukimai yra dalis vyro orgazmo (gr. orgaō - dega aistra) fiziologinių ir psichinių pojūčių, vykstančių lytinio susijaudinimo metu. Erekcija trunka tik ribotą laiką, po ejakuliacijos varpa vėl grįžta į normalią, suglebusią būklę. Po ejakuliacijos vyrui paprastai būna laiko tarpas, vadinamas refrakteriniu periodu, kurio metu stimuliacija erekcijos nesukelia.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrintos pagrindinės vyro dauginimosi sistemos organų funkcijos:

Sėklidžių sutrikimai ir ligos

Sėklidės yra jautrūs organai, kuriuos gali paveikti įvairūs sutrikimai ir ligos. Sėklidės skausmas - tai skausmas, kuris jaučiamas vienoje, abiejose sėklidėse arba aplink jas. Kartais jis prasideda kitur - kirkšnyje, prostatoje, inkste, pilve ir plinta į sėklides. Sėklidžių skausmas būna įvairus - aštrus arba nestiprus, maudžiantis, nenuolatinis ir kitoks. Tačiau bet kuriuo atveju jis sukelia daug nerimo ir daug klausimų. Svarbu žinoti, kad lengvas sėklidės skausmas gali trukti kelias dienas, tačiau gali tęstis ir mėnesiais ar metais. Jam esant būtina kreiptis pas gydytoją urologą.

Galimos sėklidžių skausmo ir sutrikimų priežastys

• Diabetinė neuropatija (nervų pažeidimas sergant cukralige).
• Epididimitas - sėklidės prielipo uždegimas.
• Orchitas - vienos arba abiejų sėklidžių uždegimas, kurį gali sukelti bakterijos arba kiaulytės virusas.
• Prostatitas (priešinės liaukos bakterinis uždegimas). Prostatitas gali atsirasti vienu metu su epididimitu ir orchitu. Vyresnių vyrų priešinė liauka gali padidėti ir užspausti šlaplę, apsunkindama šlapinimąsi.
• Kiaulytė - virusinis sėklidės uždegimas.
• Skausmas, atsiradęs dėl kirkšnies išvaržos, iradijuoja į sėklides.
• Inkstų akmenys, inkstų diegliai, kai akmenys pradeda judėti inkste, šlapimo takuose.
• Nebakterinis, neuždegiminis prostatitas.
• Spermatocelė - skysčių atsiradimas sėklidėse; susidaro cista.
• Sėklidės sužalojimai ar smūgis į sėklides.
• Sėklidžių vėžys; ši liga dažniausiai nesukelia skausmo, ją diagnozuoti padeda sėklidžių vėžio žymenys. Sėklidžių vėžys yra labiausiai paplitęs tarp 18 ir 35 metų amžiaus vyrų.
• Kriptorchizmas - nenusileidusios sėklidės iš mažojo dubens į kapšelį. Sėklidžių nenormalumai, tokie kaip sėklidžių nesileidimas (kriptorchizmas), taip pat gali padidinti vėžio riziką. Jei sėklides nenusileidžia, o vyras negydomas hormonais arba neoperuojamas, jis tampa sterilus (negali turėti palikuonių).
• Varikocelė - išsiplėtusios virželio venos.
• Vazektomija - vyrų sterilizacija kontracepcijos būdu. Jos metu vyro sėkliniai latakai, kuriais iš sėklidžių į varpą keliauja spermatozoidai, yra perrišami, perpjaunami arba blokuojami kitu būdu. Dėl to spermatozoidai nebepatenka į sėklą.
• Fournier gangrena - idiopatinė kapšelinė gangrena, greitai progresuojanti kapšelio gangrena, pasitaiko palyginti jauniems ir sveikiems vyrams.
• Henoch-Schonlein purpura - kraujagyslių uždegimas.
• Hidrocelė - vandenė, kai tarp kapšelio dangalų kaupiasi skystis.
• Idiopatiniai sėklidžių skausmai - nežinomos priežastys.
• Nepatankinta aistra, tai dar viena sėklidžių skausmo priežastis. Skausmą sukelia kraujo užsilaikymas sėklidėse. Gydytojas šiuo atveju nereikalingas, skausmas savaime praeina.
• Sėklidės apsisukimas. Staiga atsiranda stiprus skausmas vienoje sėklidėje. Sėklidės skausmą lydi pykinimas, karščiavimas, šaltkrėtis ar kraujas šlapime.

Sėklidžių vėžys

Sėklidžių piktybiniai navikai yra vėžiniai augliai, atsirandantys sėklidžių audiniuose. Tai gali būti seminomos arba neseminomos, priklausomai nuo ląstelių tipo, iš kurio navikas išsivysto. Ši liga yra svarbi, nes ji dažniausiai pasireiškia jauniems vyrams, paprastai nuo 15 iki 35 metų amžiaus.

Piktybinių navikų priežastys nėra visiškai aiškios, tačiau manoma, kad tam įtakos turi genetiniai veiksniai, hormoniniai sutrikimai ir aplinkos poveikis. Pagrindiniai simptomai gali apimti neskausmingą gumbą ar patinimą sėklidėje, skausmą ar diskomfortą kapšelyje bei skausmą ar diskomfortą apatinėje pilvo dalyje.

Diagnostika prasideda nuo fizinio tyrimo, kurio metu gydytojas gali pastebėti nenormalumų. Vėliau atliekami ultragarsiniai tyrimai, kurie padeda nustatyti naviko buvimo vietą ir dydį. Jums taip pat bus atliktas ultragarsinis sėklidžių tyrimas, šlapimo ir šlapimo mikrobiologinis, prostatos sekreto ir kiti tyrimai.

Gydymas priklauso nuo naviko tipo, stadijos ir paciento sveikatos būklės. Dažniausiai taikomas chirurginis gydymas, kuriuo metu pašalinama paveikta sėklidė. Po operacijos gali būti taikoma chemoterapija ar radioterapija, ypač jei navikas yra agresyvus arba jo plitimas yra didelis. Naujausios terapijos galimybės apima imunoterapiją, kuri gali padėti organizmui kovoti su vėžinėmis ląstelėmis. Be to, pacientams dažnai rekomenduojama psichologinė pagalba ir palaikymo grupės, kad būtų lengviau susidoroti su ligos iššūkiais. Gydymas skiriamas, atsižvelgiant į skausmo priežastis. Esant infekcijai, skiriama antibiotikų, vaistų nuo skausmo, palengvinančių diskomfortą. Esant sėklidės apsisukimui, varikocelei, hidrocelei, spermatocelei, pūliniui, kirkšnies išvaržai, gydoma chirurgiškai. Tai turi būti atliekama kaip galima greičiau nuo simptomų pradžios. Jei operacija atliekama per 6 valandas nuo skausmų pradžios, sėklidės gali būti išsaugotos.

tags: #gamina #spermatozoidus #ir #testosteronus

• Kaip padėti mažyliui nuo dieglių
• Sužinokite, ką sako ekspertai apie vaikų elgesį
• Akušerės profesijos esmė
• Emocinė sveikata po gimdymo
• Radviliškio lopšelis-darželis „Kregždutė“: istorija ir veikla