Ar Europoje gimsta nauja valstybė: evoliucija, iššūkiai ir perspektyvos
Visa tai patvirtina ne tik ypatingą tarptautinės padėties nepastovumą, bet ir absoliutų JAV prezidento nenuspėjamumą. Tokiomis aplinkybėmis sunku racionaliai analizuoti tarptautinę sistemą. Vis dėlto viena idėja, atrodo, sieja skirtingus įvykius, kurie pastaraisiais metais nulėmė pokario ir po Šaltojo karo sukurtos tarptautinės tvarkos žlugimą: kad ir kokia būtų nauja tvarka, ji bus sukurta aplink įtakos sferas. Daugelis ženklų rodo, kad Europa šiandien atsidūrė lūžio taške, o tai verčia iš naujo atsakyti į klausimą, ar Europos Sąjunga yra pajėgi apsiginti, išlikti vieninga ir politiškai brandi, kas galiausiai gali lemti ir naujo, evoliucionavusio „valstybinio“ darinio atsiradimą.
Tarptautinės tvarkos virsmas ir įtakos sferų sugrįžimas
Iki Antrojo pasaulinio karo dominavęs tarptautinių santykių organizavimo principas pastaraisiais metais sugrįžo į pasaulinės politikos priešakį. Rusijos invazija į Ukrainą, Kinijos pastangos įtvirtinti dominavimą Azijoje ir JAV intervencijos Lotynų Amerikoje bei planai dėl Grenlandijos - visa tai rodo, kad vėl atgimsta didžiųjų valstybių konkurencija dėl regioninės viršenybės.
Nuo mūsų prosenelių kiekviena karta patyrė vienos pasaulio tvarkos pabaigą ir naujos pasaulio tvarkos radimąsi. Pirmasis pasaulinis karas sugriovė keturias pasaulines imperijas, po jo pasaulis jau buvo kitas. Vėliau mažosios nacionalinės valstybės tapo žaidimų kamuoliais grumtynėse už Tautų Sąjungos žadėtąją naująją pasaulio tvarką, kuri, šiai sąjungai netrukus žlugus, turėjo užleisti vietą naujai pasaulio tvarkai. Globalizacija, pagimdžiusi multinacionalinius koncernus ir sugriovusi nacionalines sienas, ignoravo arba savo interesams pajungė nacionalinį valstybių suverenitetą. Ji susikūrė sau anapus nacionalinės teisės galiojančius įstatymus ir nacionalinę politiką padarė šantažuojamą savo naudai.
Didelių transformacijos krizių laikais daugeliui žmonių pasaulis, kuris, objektyviai žvelgiant, vis labiau jungiasi tinklais, subjektyviu požiūriu skyla į dalis. Tai dešiniųjų populistų valanda. Jie žada atkurti savosios tautos tvarką bei saugumą ir ginti ją nuo chaotiško ir pavojingo pasaulio antpuolių. Tiesa, nacionalistai niekaip negali savo pažado įgyvendinti. Nė vienas didžiųjų iššūkių - migracijos srautai, klimato apsauga, ekonomikos ir finansų krizės, internetas, kibernetiniai karai, dirbtinis intelektas - negali būti suvaldytas vienos tautos ribose, užvis mažiausiai - mažos tautos ribose. Nacionalistai neišvengiamai turi žlugti.
Europos Sąjungos egzistenciniai iššūkiai ir gynybos poreikis
Karas Ukrainoje, Rusijos grėsmė, transatlantinių santykių trapumas ir artėjantys 2026-2027 m. rinkimai daugelyje Europos Sąjungos valstybių verčia iš naujo atsakyti į klausimą, ar Europos Sąjunga yra pajėgi apsiginti, išlikti vieninga ir politiškai brandi. Europos Sąjunga, kaip institucija ir organizacija, pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo susiduria su egzistenciniais iššūkiais. Pagrindinės grėsmės kyla iš trijų pusių. Tai - Rusija, Donaldo Trumpo administracijos JAV politika, kurios nacionalinio saugumo strategijoje juodu ant balto parašyta, kad bus stengiamasi skaldyti Europos Sąjungą, ir išcentrinės jėgos, veikiančios valstybių viduje ir stimuliuojamos išorės. V. Putinas visa tai mato ir supranta, kokia yra situacija.
Reikia liautis būti naiviems ir laukti stebuklo, kad Jungtinės Valstijos liks kiek įmanoma labiau įsitraukusios į mūsų saugumo architektūrą. Toks JAV įsitraukimas į Europos saugumą, koks buvo seniau, jau bet kuriuo atveju nebebus. Tai natūralu, ir pritartina tokiai JAV pozicijai, nes kodėl JAV mokesčių mokėtojai turi mokėti už mūsų saugumą? Akivaizdu, kad jau nebus taip, kaip buvo, tad turime ne susikoncentruoti į stebuklo laukimą, o imtis veiksmų jau dabar.
ES atvira strateginė autonomija: 2040 m. ir vėliau | Iššūkiai, galimybės ir kelias į priekį
Valstybės narės galės skolintis 800 mlrd. eurų gynybos reikmėms ne iš Europos Sąjungos biudžeto, o šios lėšos nebūtų įtraukiamos į fiskalinio deficito ar perteklinio įsiskolinimo vertinimus. Be to, numatyta ir 150 mlrd. eurų iš Europos Sąjungos biudžeto. Finansiniai sprendimai yra kelių lygių: pati Europos Sąjunga telkia lėšas ir padeda valstybėms narėms jų pritraukti, pačios valstybės didina finansavimą gynybai iš savo nacionalinių biudžetų. Jau patvirtintas reglamentas dėl Europos gynybos pramonės programos, kai Europos Sąjunga skiria tam tikrą sumą pinigų, kad būtų galima stiprinti ir vystyti mūsų pačių gynybos pramonę. Čia yra viena didžiausių bėdų, nes 70 proc. visų karinių įsigijimų ateina iš išorės. Ši programa skirta tam, kad valstybės narės vystytų savo gynybos pramonę ir karinį mobilumą.
Kyla klausimas, ar tokių jėgų kaip Vengrija ar Slovakija, kurių išreiškiama pozicija dažnai yra prokremliška ir trukdo priimti reikiamus sprendimus tiek dėl Ukrainos, tiek dėl Europos stiprinimo, iškilimas gali susilpninti Europos Sąjungą. Viena grėsmių - išcentrinės politinės jėgos, kurias remia tiek Rusija, tiek ir D. Trumpo administracija. Tai ypač atsiskleidžia per skirtingą Jungtinių Valstijų ir Europos požiūrį į socialines platformas. Pagrindinė mūsų apsauga susijusi su žmonių protais ir rinkėjų mąstymu, nes emocijos atlieka svarbų vaidmenį balsuojant. Praėjusių metų lapkričio mėnesio Strasbūro plenariniame posėdyje buvo pristatytas Europos Komisijos parlamentarams parengtas projektas „Europos demokratijos skydas“, apimantis daug įvairių sričių ir patariantis, kaip turime apsaugoti savo demokratijas nuo grėsmių. Čia daug dėmesio skiriama rinkimams, žiniasklaidos laisvei, socialiniams tinklams.
Žvelgiant į Ukrainos situaciją, iki 2022 m. jokie aukščiausi Europos Sąjungos pareigūnai nekalbėjo apie Europos Sąjungos plėtrą į Rytų partnerystės šalis. Šis karas, Ukrainos pasiaukojimas ir heroizmas pakeitė situaciją iš esmės - Ukraina tapo kandidate. Svarbu pabrėžti, kad ne tiek Ukrainai reikia mūsų, bet mums reikia Ukrainos, ypač gynybos srityje. Jeigu kalbame apie stiprią Europos gynybos sąjungą, be Ukrainos būsime labai silpni, mat ji atneša labai didelę pridėtinę vertę gynyboje. Taip pat ir ekonomikoje, nes su tokia didele rinka kaip Ukraina atsiranda daug galimybių Europos verslui. Europos Sąjungos viduje nematau valios reformuotis patiems. Dabartinis sprendimų priėmimo modelis, kai Sąjungą sudaro 27 valstybės narės, jau kelia iššūkių. Jei narių skaičius išaugtų iki daugiau nei 30, sunku įsivaizduoti, kaip sprendimai galėtų būti priimami išlaikant dabartinę veto teisę. Jei kalbame apie biudžetą, 1 proc. nuo valstybių narių bendrojo vidaus produkto yra tik minimalus lygis. Turėdama tokį ribotą biudžetą, Europos Sąjunga paprasčiausiai nepajėgs susidoroti su išsiplėtusios Europos keliamais iššūkiais. Manau, 2030-ieji turėtų būti tie metai, kai Ukraina jau turėtų būti Europos Sąjungos nare ir dalyvauti Europos Parlamento rinkimuose.
Europos Sąjunga kaip antnacionalinis projektas: praeitis ir dabartis
Europa po 1945 m. ką tik priešiškomis buvusios ir nacionalistinių karų bei nusikaltimų nuniokotos valstybės pasidarė išvadas iš tokios pragaištingos patirties. Įsteigdamos Anglių ir plieno bendriją, vėliau tapusią šiandienine Europos Sąjunga, jos sąmoningai pradėjo ponacionalinį procesą, siekdamos įveikti agresorių, atsakingą už didžiausius nusikaltimus žmonijos istorijoje - tą agresorių buvo vardu fašizmas. Europa yra pirmasis žemynas, sukūręs antnacionalines institucijas, o tai jau visai kas kita, tai užgriebia kur kas toliau. Tai tikras epochų lūžis, nors jis ir klostosi šliaužte.
Kas galėjo įsivaizduoti, kad Prancūzija, visai neseniai pagaliau įveikusi ir išvijusi okupantus vokiečius, perleis suverenias teises bendrai su vokiečiais įstaigai? Kas galėjo įsivaizduoti, kad vokiečiai, tiesiog fetišistiškai prisirišę prie savosios vokiečių markės, atsisakys jos vardan bendros europinės valiutos? Kas šeštajame dešimtmetyje galėjo įsivaizduoti, kad kada nors Europos valstybių sienos Unijos ribose bus panaikintos vardan laisvės keliauti ir gyventi kur nori? Ir vis dėlto ir tai, ir dar daug kas kita nutiko. Europinė žmogaus teisių chartija Europos Sąjungoje turi konstitucijos rangą, o Jungtinių Tautų žmogaus teisių deklaracija tėra vien rekomendacija, kurios nėra net ratifikavusi daugybė šalių, pradedant JAV ir baigiant Vatikano valstybe. Toks yra tarptautinių sutarčių ir antnacionalinių darinių skirtumas.
Europinės bendrystės projektas 1951 m. prasidėjo ne kaip reakcija į globalizacijos iššūkius, bet kaip reakcija į XX šimtmečio pirmosios pusės patirtis. Idėja, kuri anuomet radosi kaip reakcija į istorijos įvykius, taigi buvo ankstesnės istorijos konsekvencija, šiandien pasirodo esanti vienintelė tinkama ateičiai: būtent idėja sąmoningai kurti antnacionalinį pasaulį. Tačiau praėjus daugiau nei septynioms dešimtims metų, deja, tenka pasakyti, tie žmonės, europinio bendrystės projekto steigėjai ir pirmųjų didelių Unijos sėkmių architektai, visi jau pasimirę. Tai, ką jie paliko, buvo pusinė unija, sustojusi ar įstrigusi pusiaukelėje, nes kita karta neturėjo jų patirties, rado uniją tokią, kokia ji buvo, priėmė ją kaip duotybę ir nesuprato, kad ji turi būti toliau plėtojama. Dėl to tai, kas iki tol buvo pasiekta, ėmė konfliktuoti ir prieštarauti senosioms sistemoms, kurios yra ginamos, o turėjo juk būti protingai perveiktos.
Turime bendrą rinką, iš esmės jau ir sutelktinį Europos ūkį, bet balansai vis dar apskaičiuojami nacionalinės ekonomikos principais. Turime bendrą valiutą, bet neturime bendros finansų politikos, ir dėl to atsiranda groteskas, kad, pavyzdžiui, priklausomai nuo to, kur gyvename, turime skirtingą infliacijos lygį, visiškai skirtingas nacionalines pozicijas investavimo ar skolų požiūriu arba siurrealistinį skirtumą to, ką valstybės finansai skiria pilietėms ir piliečiams. Turime Europos parlamentą, taigi europinį piliečių atstovavimą, pirmąjį antnacionalinį atstovavimą istorijoje, bet per Europos parlamento rinkimus galime rinkti tik nacionalinius sąrašus, ir dėl to, žinoma, randasi toji nesąmonė, kad daug piliečių, manančių, jog čia iš tikrųjų svarbi nacionalinių interesų reprezentacija, o ne bendrijos teisė, renka nacionalistus, kurie paskui Parlamente užsiima vien obstrukcija. Turime teisę rinktis, kur Europos Sąjungoje gyvensime ir dirbsime, tačiau ten, kur dirbame ir mokame mokesčius, negalime dalyvauti rinkimuose, jei neturime to krašto paso, ir galime dalyvauti rinkimuose tik ten, kur nebegyvename, nedirbame ir nemokame mokesčių. Bendra, europinė, taigi antnacionalinė demokratija būtų būtinai reikalinga, jeigu Europa ateityje nori būti vadinama demokratine.
Europos Sąjunga nuo pat jos kūrimo idėjos yra taikos projektas. Susitaikymas, taika - dėl to Unijos nariai mūsų visų laimei galėjo sutarti, - bet, žinoma, ne dėl bendros taikos palaikymo ir saugumo politikos. Tai ir vėl tipiška prieštara: Unijos taika patetiškose sekmadienių kalbose, bet nacionalinė taikos palaikymo ir saugumo politika. Dabar, iškilus Putino agresijos grėsmei, ši paprastutė mintis, kad taikos projektas turi gebėti savo taiką ir apginti, tapo ne tik mainstrymu, bet ir skatina imtis sprendimų. Tačiau tie sprendimai vėl neteisingi. Komisija skiria milijardus gynybos finansavimui - bet kiekviena šalis narė privalo ginkluotis pati sau viena. Ir nacionalinių valstybių vadovai net drebėdami nervinasi, kad galbūt nebegali kliautis JAV pagalba, užuot klausę save, kodėl jie jau ilgiausią laiką laikė savaime suprantamu dalyku, kad suvereni demokratinė Europa priklausoma nuo vyriausiojo JAV kariuomenės vado įsakymų.
Naujos valstybės kūrimas Afrikoje: Pietų Sudano atvejis
Kol Europa kovoja su savo identitetu ir evoliucija, kituose pasaulio kampeliuose vyksta žymiai tiesioginiai valstybių kūrimo procesai. Sudanas - didžiausia Afrikos ir 10-oji pagal teritoriją pasaulio valstybė - visą savaitę iki sausio 15 d. 5 val. vakaro renkasi savo likimą: arba ji suskils į dvi dalis, ir Pietų Sudanas taps 193-ąja pasaulio šalimi, arba liks toks pat status quo - pietūs tenkinsis ribotos autonomijos teisėmis. Šis pasirinkimas brendo ilgai, ko gero, šimtmečius.
II tūkstantmetyje prieš Kristų į pietus nuo Asuano besidriekiančios Nubijos žemės tapo Egipto provincija. Čia buvo statomos tokios pačios piramidės kaip ir Gizoje, šalia Kairo. I tūkstantmetyje Nubijos karalystė atsikratė Egipto faraonų ir perkėlė savo centrą į pietinę dalį. IV a. visą šiaurės Afriką užvaldė Romos imperija, ir Nubijos karalystė išnyko, bet jos gyventojai nubiai suformavo tris krikščioniškas valstybes. Šiaurėje tebegaliojo islamas, o pietinėje Alodijoje viešpatavo krikščionys. Naujaisiais amžiais, XIX a. pradžioje, Egiptas vėl užėmė šiaurinę dalį, o 1820 m. - visą senąją Nubiją. 1821-1885 m. joje šeimininkavo Osmanų imperija. Po galingų šio amžiaus pabaigos sukilimų britų ir egiptiečių kariuomenės visiškai okupavo Sudaną, ir 1898-1995 m. čia buvo britų kolonija (Anglijos ir Egipto kondominiumas). Susidarė dvi atskiros kolonijos: Pietų Sudane britai skatino krikščionybę, o šiaurėje galiojo islamas ir arabų kalba. Paskelbta Sudano nepriklausomybė 1956 m. įžiebė I pilietinį karą, kuris tęsėsi iki 1972-ųjų. Šiauriečius rėmė SSRS, padėjo jiems ginklais, o „krikščioniškuosius“ pietus palaikė Didžioji Britanija ir kitos Vakarų šalys.
Nuolatiniai kariniai perversmai 1969 m. atvedė į pulkininko Gaafaro Nimeirio diktatūrą ir represijas prieš Pietų Sudano gyventojus. Pagaliau 1972-ųjų kovą pavyko pasiekti susitarimą dėl pietinės dalies autonomijos. Bet kilo II pilietinis karas (garsioji Darfūro krizė ir konfliktas su Čadu), o G. Nimeiris 1983 m. pabėgo į Egiptą. Manoma, kad apie du milijonus pabėgėlių paliko autonomiją, kol 2005 m. Pietų Sudanui šešerių metų autonomijos laikotarpis, po kurio krašto likimą turėjo spręsti referendumas. 2009 m. prezidentas Umaras Hassanas Ahmadas al-Bashiras pasirašė referendumo aktą. Dabartinis Sudano vadovas Umaras Bashiras gruodį taip pat pasakė, kad „jei Pietų Sudanas atsiskirs, konstitucija bus pakeista į islamišką, ir tuomet nebus laiko kalbėti apie kultūrinę įvairovė bei etniškumą“.
Šiaurės Sudane gyvena apie 32 mln. gyventojų, o Pietų Sudane - tik apie 8 mln. (jo sostinė Džuba dėl grįžtančių pabėgėlių yra vienas sparčiausiai augančių miestų pasaulyje: jame dabar yra beveik 300 tūkst. gyventojų). Jie susitelkę ketvirtojoje viso Sudano teritorijos dalyje, sudarančioje 590 tūkst. kv. kilometrų. Šiaurės Sudane vyrauja didesni miestai ir gyvenvietės, o pietinėje dalyje daugiau kaimų. Kaip minėjome, šiaurėje daugelis gyventojų yra musulmonai (sunitai), o pietuose vyrauja tradiciniai vietiniai tikėjimai, nors yra (apie 5 proc.) ir krikščionių. Pietų Sudanas ribojasi su glūdžiomis Afrikos šalimis - Etiopija, Uganda, Kenija, Kongu, Centrine Afrikos Respublika (CAR), o tai taip pat meta šešėlį ant viso gyvenimo lygio.
Sunku pasakyti, kuri Sudano dalis yra geriau išsivysčiusi. Apskritai ši didžiausia Afrikos valstybė užima ne pačias blogiausias vietas pasaulyje pagal sveikatos, socialinės padėties, ūkio plėtros rodiklius. Antai pagal mirtingumą Sudanas yra 37 vietoje pasaulyje, pagal gyvenimo trukmę (54,2 metų) - 20-oje, jo BVP 2009 m. sudarė 92,5 mlrd. dolerių (71 vieta), bet auga po 4-5 proc. kasmet, o 2007 m. padidėjo net 10 procentų. Raštingumas čia siekia 61 proc., bet pagal mirtingumą nuo ŽIV ir AIDS šalis užima 19 vietą. Nedarbas čia irgi tradiciškai aukštas - net 19 proc. (165 vieta), apie 40 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Užpernai infliacija siekė 11,2 procento.
CŽV duomenimis, per du dešimtmečius vyriausybinė kariuomenė Pietų Sudane sunaikino apie du milijonus gyventojų, dar apie 4 mln. buvo priversti palikti savo namus ir bėgti į Etiopiją, Keniją, Ugandą ar Egiptą. Atsirado vadinamoji prarastoji karta. 2005 m. sausį Nairobyje pasirašyta taikos sutartis pristabdė šį pražūtingą procesą, bet apžvalgininkai abejoja, ar ir dabar Chartumas vykdys savo įsipareigojimą, pavyzdžiui, vienodomis dalimis skirstyti pajamas už išgaunamą naftą (beje, apie 85 proc. jos išteklių yra Pietų Sudane). Štai pranešama, kad šiaurinėje dalyje rinkimų apylinkės pustuštės - šiauriečiai boikotuoja pietiečių nepriklausomybės siekį. O Pietų Sudane visuose 2638 rinkimų punktuose vyrauja euforija. Apie 3,7 mln. rinkėjų kupini optimizmo, kad įteisinus nepriklausomybę jie iškart bus pasaulio pripažinti ne tik kaip 193-os valstybės atstovai, bet ir kaip visateisiai tarptautinės bendrijos nariai. Bet svarbiausia - šią nepriklausomybę suvokti sveiku protu, neįklimpstant į naują pilietinį karą.
Naujos valstybės gimimas kažin ar bus plojimais sutiktas kaimyninėse valstybėse. Naujų nesutarimų gali kilti ir su šiaurine Sudano dalimi, pavyzdžiui, dėl ginčytinų naudingųjų iškasenų telkinių eksploatavimo. Matyt, skiriamoji linija bus nustatoma panašiai kaip tarp Šiaurės ir Pietų Korėjų, bet juk žinome, kokia dabar padėtis abipus šios zonos. Arba kokia įtampa tvyro ties Indijos Džamu ir Kašmyro valstijas skiriančia linija, kurią ginčija Pakistanas.
Demografiniai iššūkiai Lietuvoje ir visoje Europoje
Europa susiduria su gilia demografine krize - daugelyje šalių gimstamumo rodikliai išlieka žemiau kartų kaitos lygio, o visuomenės senėjimas daro didelę įtaką ekonomikai ir socialinėms sistemoms. Lietuva išgyvena tylų, bet istorinį lūžį - gimstamumo rodikliai pasiekė vienas žemiausių reikšmių per nepriklausomybės laikotarpį. Tai nėra laikinas svyravimas ar vien ekonominių ciklų pasekmė. Demografija veikia lėtai, bet negailestingai. Kai gimsta per mažai vaikų, ekonomikos pasekmės išryškėja po 15-20 metų - tada, kai į darbo rinką turėtų ateiti nauja karta. Šiandien Lietuvoje gimstamumo rodiklis gerokai žemesnis nei būtinas paprastai gyventojų kaitai užtikrinti. Tai reiškia, kad net be emigracijos ar kitų veiksnių gyventojų skaičius ilgainiui mažėtų.
Ekonomikos augimą lemia trys esminiai veiksniai: kapitalas, produktyvumas ir darbo jėga. Technologijos gali didinti produktyvumą, investicijos - stiprinti kapitalą, tačiau darbo jėgos trūkumo ilgainiui nepakeis nei automatizacija, nei skaitmenizacija. Miestams ši tendencija ypač jautri. Savivaldybių biudžetai priklauso nuo gyventojų pajamų ir jų ekonominio aktyvumo. Kai mažėja jaunų šeimų, mažėja ir ilgalaikė paklausa būstui, švietimui, paslaugoms. Gimstamumo mažėjimas nėra vien finansinių paskatų trūkumo rezultatas. Tai kompleksinis reiškinys, kurį lemia ekonominiai, kultūriniai ir socialiniai veiksniai. Jaunos šeimos vis vėliau ryžtasi pirmam vaikui - pirmojo gimdymo amžius nuosekliai auga.
| Rodiklis | Lietuva (š.m. kontekste) | ES Vidurkis (bendra tendencija) |
|---|---|---|
| Gimstamumo rodiklis (vienai moteriai) | Gerokai žemiau gyventojų kaitos lygio | Žemiau kartų kaitos lygio |
| Pirmojo gimdymo amžius | Nuosekliai auga | Augimo tendencija |
| Gyventojų skaičiaus pokytis (ilgalaikis be emigracijos) | Mažėtų | Mažėtų |
Tarptautinė patirtis leidžia daryti aiškią išvadą: gimstamumo stabilizavimas reikalauja ilgalaikės, integruotos strategijos. Tačiau turime pripažinti ir kitą realybę - demografija negali laukti vien ilgalaikių reformų. Jaunos šeimos sprendimus dėl vaikų priima čia ir dabar, vertindamos savo finansinį saugumą, būsto situaciją, darbo stabilumą ir valstybės prognozuojamumą. Pirmiausia reikia aiškaus signalo, kad valstybė laiko šeimą strategine investicija, o ne tik socialine kategorija. Jaunos šeimos, svarstančios apie vaikus, turi jausti ne tik moralinį palaikymą, bet ir finansinį stabilumą. Saugumo lėšos - tai ne išmokų didinimas be krypties, o tikslinės, prognozuojamos priemonės dirbančioms ir kuriančioms šeimoms. Tai galėtų būti ilgalaikės mokesčių lengvatos šeimoms su vaikais, progresyvus neapmokestinamojo pajamų dydžio modelis pagal vaikų skaičių, papildomi pensijų kaupimo valstybės įnašai tėvams, auginantiems mažamečius vaikus.
Antra, būtinas realus būsto prieinamumo proveržis. Jaunos šeimos sprendimas turėti vaikų dažnai tiesiogiai susijęs su gyvenamojo ploto stabilumu. Todėl savivaldybės turėtų aktyviai plėtoti municipalinio būsto modelį, orientuotą į dirbančias jaunas šeimas, sudarant galimybę nuomotis būstą su aiškiomis, ilgalaikėmis sąlygomis. Trečia, būtina stiprinti darbo ir šeimos suderinamumą. Lietuvoje vis dar vyrauja kultūrinė nuostata, kad vaikų priežiūra - pirmiausia moters atsakomybė. Ilgainiui tai daro neigiamą poveikį moterų karjerai ir šeimų sprendimams dėl antro ar trečio vaiko. Ketvirta, būtina universali ir kokybiška ankstyvojo ugdymo infrastruktūra. Vietos darželyje trūkumas neturi tapti argumentu atidėti ar atsisakyti sprendimo turėti vaikų. Savivaldybės čia atlieka esminį vaidmenį - planuodamos naujus kvartalus, jos privalo paraleliai planuoti ir švietimo infrastruktūrą. Penkta, verta svarstyti naujas finansines paskatas, orientuotas į antrą ir trečią vaiką. Tarptautinė patirtis rodo, kad pirmojo vaiko sprendimą lemia vertybiniai motyvai, o dėl antro ir trečio vaiko labiau veikia finansinis saugumas.
Galiausiai, demografinė politika turi būti horizontali - ji turi apimti ne tik socialinę apsaugą, bet ir regioninę plėtrą, mokesčių politiką, švietimą bei urbanistiką. Savivaldybės, kuriančios patogų, kompaktišką ir saugų miestą, prisideda prie demografinio stabilumo ne mažiau nei nacionalinės išmokų programos. Kasmet Lietuvoje gimsta vis mažiau naujagimių, todėl kiekvienas vaikas tampa ypač svarbus valstybės ateičiai ir gerovei. Iniciatyva „Auginu Lietuvą“ skatina pasididžiavimą savo šalimi, kviečia likti Lietuvoje, kurti šeimas ir auginti vaikus, kartu stiprinant emocinę gerovę bei psichinę sveikatą.
2025 m. lapkričio 17 d. Vilniuje vyko „Augančios Europos“ („Growing Europe“) konferencija - pirmasis tokio masto Europos pirmųjų ponių susitikimas Baltijos šalyse. Konferencijos tikslas buvo skatinti tarptautinį dialogą ir bendradarbiavimą, siekiant įtvirtinti aukštus naujagimių priežiūros standartus, stiprinti šeimas bei spręsti demografinius iššūkius visoje Europoje. Konferencijos organizatoriai - nacionalinė iniciatyva „Auginu Lietuvą“ ir Neišnešiotų naujagimių asociacija „Neišnešiotukas“. Vilniuje įvyko dvi reikšmingos spaudos konferencijos, žyminčios oficialų tarptautinės iniciatyvos „Raginimas veikti. Išsaugokime kiekvieną naujagimį“ startą.
Europos naujagimių sveikatos priežiūros politikos pagrindą sudaro Europos naujagimių priežiūros fondo (EFCNI) 2018 metais parengtas dokumentas „Raginimas spręsti naujagimių sveikatos problemas Europoje“. Antrasis strateginis dokumentas - „Raginimas veikti. Išsaugokime kiekvieną naujagimį“, parengtas 2025 metais „Growing Europe“ konferencijos kontekste, išsamiai atskleidžia demografinės krizės mastą Europoje ir pateikia ilgalaikę viziją, kaip investuojant į šeimas ir naujagimių sveikatą kurti augančią, saugią ir tvarią Europą. Abu šie dokumentai sudaro strateginį pagrindą Lietuvoje rengiamam regioniniam veiksmų planui, kuriuo siekiama praktiškai įgyvendinti Europos naujagimių sveikatos priežiūros standartus ir „Augančios Europos“ viziją nacionaliniu lygmeniu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
