Epilepsijos priepuoliai vaikams ir kūdikiams: viskas, ką reikia žinoti

Epilepsija - nuo gilios senovės pažįstama liga. Tai sunkus neurologinis susirgimas, kuris pakeičia žmogaus gyvenimą: priepuoliai gali kilti bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje. Šia liga gali susirgti bet kurio amžiaus vaikas, suaugęs vyras ar moteris. Apie 10 proc. žmonių nors kartą gyvenime patiria neprovokuotą traukulių epizodą, tačiau vienas epizodas dar nereiškia, kad sergama epilepsija. Epilepsija yra susijusi su stigma ir psichologiniais, socialiniais, kognityviniais ir ekonominiais padariniais. Per pastaruosius dešimtmečius požiūris į epilepsija sergančius pacientus pasikeitė, tačiau neretai susiduriama su šios ligos baime tiek tarp medikų, tiek ir tarp visuomenės. Norint pagerinti epilepsija sergančių asmenų gyvenimo kokybę, reikia plačiau skleisti informaciją apie šią ligą. Vaikų epilepsija apibrėžiama kaip lėtinė neurologinė būklė, sukelianti pasikartojančius priepuolius dėl nenormalaus elektrinio aktyvumo smegenyse. Suprasti vaikų epilepsiją yra labai svarbu tėvams, globėjams ir pedagogams, nes tai leidžia geriau valdyti ir paremti sergančius asmenis.

Kas yra epilepsija ir epilepsijos priepuolis?

Epilepsijai būdingi pasikartojantys priepuoliai, susiję su centrine nervų sistema. Epilepsijos priepuolio metu staiga sutrinka sąmonė, motorika, elgesys, emocijos, jutimai. Šiuos negalavimus lemia stiprios galvos smegenų žievės neuronų elektros iškrovos. Traukuliai ir sąmonės netekimas rodo, kad žmogus serga pavojinga liga. Paprastai paaiškinus, mūsų smegenyse yra milijonai nervų ląstelių, neuronų. Šie neuronai sąveikauja vieni su kitais bei perduoda nervinį signalą tarpusavyje per elektrinius impulsus. Epilepsijos priepuolis pasireiškia tuomet, kai didelis nervinių ląstelių skaičius siunčia nervinius signalus tuo pat metu. Tokia neįprasta, galinga elektrinių impulsų iškrova pasireiškia traukuliais, raumenų spazmu, sąmonės netekimu, keistu elgesiu ir kitais simptomais. Epilepsija nustatoma pacientui, kuriam yra įvykęs epilepsijos priepuolis ir kurio galvos smegenys dėl tam tikrų priežasčių pasižymi patologiniu ir ilgalaikiu polinkiu kilti pakartotiniams epilepsijos priepuoliams. Epilepsijos priepuolis - tai trumpalaikiai simptomai ar požymiai, pasireiškiantys dėl nenormalaus perdėto ar sinchroniško galvos smegenų neuronų aktyvumo.

Tarptautinė lyga prieš epilepsiją (angl. International League Against Epilepsy - ILAE) patvirtino, kad epilepsija būtų laikoma galvos smegenų liga, atitinkanti bent vieną iš paminėtų sąlygų:

1. mažiausiai 2 neprovokuoti (ar refleksiniai) priepuoliai, kai laiko tarpas tarp jų yra daugiau nei 24 val.;
2. vienas neprovokuotas (ar refleksinis) priepuolis, kai pakartotinių priepuolių tikimybė per ateinančius 10 metų yra tokia pat kaip po 2 neprovokuotų priepuolių (mažiausiai 60 proc.);
3. epilepsijos sindromo diagnozė.

Po vieno neprovokuoto priepuolio pasikartojimo rizika kitam priepuoliui išsivystyti yra 40-52 proc. Įvykus 2 neprovokuotiems priepuoliams, jų pasikartojimo rizika per ateinančius 4 metus siekia 73 proc. Refleksiniai priepuoliai (pvz., kaip atsakas į fotostimuliaciją) yra provokuoti priepuoliai, kurie turėtų būti laikomi epilepsija. Nors priepuoliai yra provokuoti, polinkis pakartotinai reaguoti į stimulus priepuoliu atitinka teorinį epilepsijos apibrėžimą. Priepuoliai po sumušimo, karščiavimo ar alkoholio nutraukimo metu galėtų būti provokuotų priepuolių, kurie neturėtų būti laikomi epilepsija, pavyzdžiai. Vienas neprovokuotas priepuolis gali pasireikšti pacientui, prieš tai turėjusiam galvos smegenų pažeidimą, tokį kaip galvos smegenų infarktas, centrinės nervų sistemos (CNS) infekcija ar trauma. Pacientams, patyrusiems tokius smegenų pažeidimus, antro neprovokuoto priepuolio rizika yra panaši į kartotinių priepuolių riziką po 2 neprovokuotų priepuolių. Priepuoliai, pasireiškę per 24 val. vienas nuo kito, pasižymi tokia pat rizika tolesniems priepuoliams, kaip ir vienas priepuolis, todėl neprovokuoti priepuoliai, pasireiškę per 24 val. vienas nuo kito, vertinant pasikartojimo riziką, gali būti laikomi vienu neprovokuotu priepuoliu.

Epilepsijos priežastys

Deja, tačiau daliai sergančiųjų, net ir atlikus reikiamus tyrimus, ne visada pavyksta nustatyti epilepsijos priežastį. Epilepsija - paprastai smegenų pažeidimų pasekmė, jos priepuolius galima patirti, pavyzdžiui, dėl galvos traumų, auglių, dėl po insulto smegenyse susidariusių randų, esant deguonies trūkumui, gimdymo arba nėštumo metu. Epilepsijai įtakos turi aplinkos ir genetiniai veiksniai, kitos priežastys - neaiškios. Manoma, kad pagrindinės epilepsijos priežastys yra įvairios galvos traumos, apsinuodijimas cheminėmis medžiagomis, insultas, galvos smegenų augliai, uždegimas, gimdymo traumos, netgi šiuolaikinio gyvenimo nuolatinis palydovas stresas. Nuo to momento, kai pacientas kreipiasi dėl pirmą kartą įvykusių traukulių, gydytojas turi apsvarstyti galimą jų etiologiją.

Pirmiausia turi būti atliekamas neurovizualinis tyrimas, idealiu atveju - magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Klinicistui tai leidžia nuspręsti, ar epilepsija yra struktūrinės etiologijos.

Struktūrinė etiologija

Dėl struktūrinių galvos smegenų anomalijų yra padidėjusi rizika pasireikšti traukuliams. Galimos įgytosios (pvz., insultas, trauma, infekcija) arba įgimtosios struktūrinės anomalijos (pvz., galvos smegenų žievės vystymosi sutrikimai). Žinoma keletas epilepsijos sąsajų su tam tikra smegenų anomalija, pavyzdžiui, temporalinės skilties traukuliai yra susiję su hipokampo skleroze. Esant tam tikroms anomalijoms ir prastam atsakui į vaistus nuo epilepsijos (VNE), turėtų būti svarstomas operacinis struktūrinės anomalijos gydymas.

Genetinė etiologija

Genetinės etiologijos traukuliai pasireiškia tiesiogiai dėl žinomos ar numanomos genetinės mutacijos. Molekulinė genetika leidžia nustatyti matacijas daugelyje su epilepsija susijusių genų. Dauguma mutacijų įvyksta de novo, kita dalis yra paveldima. Atrandama vis naujų genų, sukeliančių epilepsiją. Tačiau nėra 100 proc. rizikos šią ligą perduoti palikuonims. Kai serga abu tėvai, tikimybė, kad sirgs ir jų vaikas yra didesnė.

Infekcinė etiologija

Infekcinė epilepsijos kilmė yra dažniausia pasaulyje. Infekcinės etiologijos priepuoliai kyla dėl žinomos infekcijos (meningitas, encefalitas). Dažniausios tam tikruose pasaulio regionuose infekcijos yra neurocisticerkozė, tuberkuliozė, ŽIV, maliarija, poūmis sklerozuojantis panencefalitas, galvos smegenų toksoplazmozė, įgimtosios infekcijos tokios, kaip zikos virusas, citomegalovirusas.

Metabolinė etiologija

Metabolinės kilmės epilepsijos priepuoliai kyla dėl žinomo ar numanomo metabolinio sutrikimo. Metabolinės priežastys gali būti porfirija, aminoacidopatijos, nuo piridoksino priklausomi traukuliai, gliukozės transporterių deficitas ir pan. Daugeliu atvejų metabolinį sutrikimą lemia genetinis defektas. Gliukozė - didelis arba mažas jos kiekis gali sukelti alpimo priepuolius, traukulius, net komą.

Imuninė etiologija

Imuninės etiologijos epilepsija kyla dėl imuninės sistemos sutrikimo, pasireiškiančio traukuliais. Imuninės epilepsijos etiologija nustatyta palyginti neseniai.

Epilepsijos klasifikacija

Įvairių priepuolių aprašymų literatūroje esama nuo Hipokrato laikų. Gastautas pasiūlė klasifikaciją dar 1964 metais. Ankstesnės klasifikacijos rėmėsi anatominiu principu. Priepuoliai buvo skirstomi į smilkininius, kaktinius, momeninius, pakaušinius, tarpinių smegenų ir smegenų kamieno. Šiuolaikiniai tyrimai pakeitė požiūrį į priepuolių patofiziologinius mechanizmus ir parodė, kad epilepsija yra neuroninių tinklelių liga, ne vien tik vietinės smegenų anatominės anomalijos simptomas. ILAE 2017 metais parengė naują darbinę epilepsijos priepuolių klasifikaciją. Naujoje klasifikacijoje priepuoliai skirstomi į židininius, generalizuotus ir nežinomos pradžios, toliau kiekvieną kategoriją skirstant į motorinius, nemotorinius, taip pat su ar be sąmonės sutrikimo.

Šaltinis: adaptuota pagal ILAE 2017 metų klasifikaciją.

Židininių priepuolių metu išlikęs suvokimas rodo, kad asmuo suvokia save ir aplinką, net ir būdamas nejudrus. Židininis priepuolis be suvokimo sutrikimo atitinka ankstesnį terminą paprastasis dalinis priepuolis, o židininis priepuolis su suvokimo sutrikimu sutampa su ankstesniu terminu dalinis kompleksinis priepuolis, ir sutrikęs suvokimas bet kuriuo priepuolio metu jį paverčia židininiu priepuoliu su suvokimo sutrikimu. Kognityviniai priepuoliai rodo sutrikusius kalbos ar kitus kognityvinius domenus ar teigiamus bruožus, tokius kaip déjà vu, haliucinacijos, iliuzijos, suvokimo iškraipymai. Emociniai priepuoliai apima nerimą, baimę, džiaugsmą, kitas emocijas ar afektą be subjektyvių emocijų. Absansas tampa atipinis dėl lėtos pradžios ar pasibaigimo arba ryškių tonuso pakitimų, paremiamas atipinių, lėtų generalizuotų pikas-banga iškrūvių EEG. Priepuolis gali būti neklasifikuojamas dėl informacijos stokos ar negalėjimo priskirti kitoms kategorijoms. Diagnozavus traukulių tipą, kitas žingsnis yra diagnozuoti epilepsijos rūšį. Trečioji epilepsijos klasifikacijos pakopa yra epilepsijos sindromas, kai galima nustatyti specifinį sindromą. Naujoji klasifikacija apima etiologiją, kuri dažnai yra labai svarbi ir turi didelę reikšmę renkantis gydymą.

Vaikų epilepsijos ypatumai ir sindromai

Epilepsija gali prasidėti bet kuriame gyvenimo tarpsnyje, tačiau dažniausiai ji diagnozuojama vaikams ir vyresniems nei 65 metų žmonėms. Apie 60 proc. šios ligos atvejų prasideda vaikystėje. Kai kurie vaikai, sergantys epilepsija, priepuolius išauga, o kitiems jie gali tęstis ir suaugus. Vaikų epilepsija apibrėžiama kaip lėtinė neurologinė būklė, sukelianti pasikartojančius priepuolius dėl nenormalaus elektrinio aktyvumo smegenyse. Šie priepuoliai gali būti įvairaus tipo ir sunkumo, paveikdami vaiko elgesį, sąmonę ir motorinius įgūdžius. Liga gali pasireikšti bet kuriame amžiuje, tačiau dažnai prasideda vaikystėje ar paauglystėje. Pagal simptomus, kurie vyrauja priepuolio metu, epilepsija gali būti skirstoma į daugybę rūšių. Pavyzdžiui, miokloniniai traukuliai, absansai, kloniniai traukuliai, toniniai traukuliai. Liga gali būti rūšiuojama ir pagal kitus faktorius. Nors, kaip minėjome, epilepsijos rūšių gali būti daug, šįkart akcentuosime vaikų epilepsiją, dar dažnai vadinamą epilepsijos sindromu. Daugelį tėvų kamuoja klausimas, kas vyksta su jų vaiku ir ar tai tęsis ilgai. Pati sindromo sąvoka byloja, jog kalbame apie grupę simptomų, kurie leidžia juos prisikirti tam tikrai ligai. Jei vaikui diagnozuotas epilepsijos sindromas, tai reiškia kelis dalykus:

• Epilepsijos sindromas pasireiškia tam tikra traukulių rūšimi;
• Simptomatika yra būdinga tam tikram vaiko amžiui;
• Yra pastebėti tam tikri pokyčiai elektroencefalogramoje.

Elektroencefalografija - vienas iš puikiausiai epilepsijos diagnostikai pasitarnaujančių metodų. Svarbūs ir išoriniai požymiai - traukulių priepuoliai, sąmonės netekimas, laikinas atminties praradimas po priepuolio ir kt. Kaip ir pati epilepsija, taip ir epilepsijos sindromas gali būti kelių rūšių. Pavyzdžiui, gali nebūti jokių traukulių arba šis sindromas gali praeiti vaikui sulaukus tam tikro amžiaus. Taip, beje, dažniausiai ir būna. Tačiau retesniais atvejais simptomatika gali būti stipri, sunkiai kontroliuojama ir tęstis visą gyvenimą.

Dažniausi vaikų epilepsijos sindromai:

1. Rolando epilepsija (idiopatinė židininė epilepsija - IŽE). Ji būdinga 15 proc. epilepsijos sindromą turinčių vaikų ir prasideda bet kuriame amžiaus tarpsnyje nuo 3 iki 10 metų. Vaikas gali turėti kelis priepuolius per visą ligos istoriją ir dažniausiai jie pasibaigia, kai asmeniui sukanka 16 metų. Priepuoliai dažnai ištinka naktį. Jaučiamas keistas dilgčiojimas burnoje, gali sutrikti kalba, atsirasti generalizuoti toniniai kloniniai traukuliai. Antiepilepsiniai vaistai sergant šia ligos forma nėra būtini, tačiau gali būti paskiriami. Gerybine Rolando epilepsija sergantiems vaikams būdingi kognityvinių funkcijų, kalbos ir elgesio sutrikimai, galvos skausmai, baimės, agresijos priepuoliai, miego sutrikimai. Kadangi vaikams, sergantiems IŽE, priepuoliai dažniausiai pasireiškia miegant, manoma, kad miego sutrikimai gali turėti įtakos epilepsinių priepuolių raiškai ir jų provokacijai.
2. Absansų epilepsija. Ji prasideda tarp 4 ir 10 metų ir gali būti būdinga 16 proc. epilepsijos sindromą turinčių vaikų iki 16 metų amžiaus. Priepuoliai yra labai staigūs, trumpi ir sąlyginai švelnūs, todėl dažnai net nepastebimi. Kai kuriais atvejais vaikas gali prarasti sąmonę arba gali pakisti jo elgesys - kuriam laikui vaikas tampa abejingas, nereaguoja į aplinką. Vaikams pasitaikanti epilepsijos forma su absanso tipo priepuoliais, dažnai gali būti ilgai neatpažįstama ir nediagnozuota. Jai būdingas trumpalaikis sąmonės sutrikimas, sąstingis, įvykių nesekimas. Absansas pasireiškia užsitęsusiu žvilgsniu, nevalingais smulkiais judesiais ranka ar mirkčiojimu. Dažniausiai tokia simptomatika gydoma antiepilepsiniais vaistais. Be to, šios ligos prognozė yra džiuginanti - iš ligos dažnai išaugama po 12-ųjų vaiko metų.
3. Jaunuolių miokloninė epilepsija. Ji prasideda kiek vėliau, tarp 12 ir 18 metų. Šiai epilepsijai būdingi keli traukulių pobūdžiai: miokloniniai traukuliai viršutinėje kūno dalyje, toniniai kloniniai traukuliai arba traukulių gali išvis nebūti. Dažniausiai priepuoliai ištinka jaunuoliui atsibudus. Liga gydoma antiepilepsiniais vaistais, tačiau ji gali kamuoti žmogų visą gyvenimą, iš jos galima ir „neišaugti“. Ypač, jei žmogus patiria daug streso, nuolatinį nuovargį, vartoja alkoholio, rūko. 40 proc. turinčiųjų šią epilepsijos rūšį patiria priepuolius, kurių metu akys tampa itin jautrios šviesai. Tai vadinama fotojautria epilepsija.
4. Vesto sindromas. Šis sindromas pasireiškia pirmaisiais kūdikio metais ir dažniausiai būdingas vaikams, kurie turėjo gimdymo traumą arba galvos smegenų pažeidimą iki 6-ojo mėnesio. Liga apibūdinama kaip viso ar dalies kūno spazmai, dažniausiai pasireiškiantys vaikui nubudus. Iki šių dienų besitęsiantys tyrimai ieško tinkamų antiepilepsinių medikamentų tokiai epilepsijos rūšiai. Tiriami net steroidiniai vaistai. Tačiau iki šiol dažniausiai liga nepasiduodavo medikamentiniam gydymui. Infantiliniai spazmai - epilepsijos rūšis, kuriai būdinga priepuolių pradžia kūdikystėje. Ji pasireiškia vienam iš maždaug 2-4 tūkstančių vaikų. Infantiliniai spazmų rizika didžiausia pirmaisiais metais po gimimo. Paprastai infantiliniai spazmai prasideda trumpais, retais priepuoliais, susijusiais su miegu ir verkimu. Atrodo, kad kūdikis tiesiog krūpčioja, išsigąsta ar jam suskauda pilvuką, kadangi dažnai po to jis pradeda verkti. Dažniausiai spazmai būna simetriški, tačiau kartais jie gali būti ryškesni vienoje ar kitoje pusėje. Itin dažnai priepuoliai pasireiškia serijomis, vienas paskui kitą. Paprastai jie ištinka tuoj pabudus, tačiau gali kartotis ir bet kuriuo paros metu.
5. Lenoks Gastau sindromas. Šis sindromas dažniausiai prasideda tarp 3-5 metų, bet gali prasidėti ir jau suaugus. Priepuolių metu gali pasireikšti kelių rūšių traukuliai: toniniai, atoniniai, miokloniniai, toniniai kloniniai - arba gali nebūti jokių traukulių. Toks atvejis vadinamas atipiniu. Atipiniu atveju traukulių nėra, vaikas gali reaguoti į išorinę aplinką. Šis priepuolis trunka ilgiau, bet yra retai pastebimas. Vis dėlto vaikus kamuoja sunkumas mokytis, atminties, dėmesio stoka, elgsenos problemos. Sindromas sunkiai įveikiamas antiepilepsiniais vaistais, dažniausiai taikomos įvairių vaistų kombinacijos. Dažnai priepuoliai pasireiškia ir vėlyvesniame amžiaus tarpsnyje, iš jų neišaugama.

Taip pat svarbu paminėti Draveto sindromą - labai retą ir sunkią epilepsijos formą, kai ligos eigoje sutrinka psichinė raida. Sergant Draveto sindromu, informacija nėra optimaliai perduodama tarp nervinių ląstelių, o tai sukelia epilepsijos priepuolius ir vėluojantį vystymąsi. Paprastai tokia liga prasideda nesulaukus vienerių metų.

Epilepsijos imitatoriai

Yra keletas būklių, kurių metu pasikartoja paroksizminiai įvykiai, galintys imituoti ir būti klaidingai diagnozuojami kaip epilepsija. Labai svarbu atskirti epilepsiją nuo kitų ligų, kurios gali sukelti traukulius ar panašius simptomus, tokius kaip alpimo priepuoliai, migrena ar miego sutrikimai. Ne visi kylantys traukuliai yra epilepsija - juos gali sukelti alkoholis, toksinės ir narkotinės medžiagos, metabolizmo sutrikimai, kepenų ligos, infekcinės smegenų ligos, psichiniai sutrikimai.

Sinkopė ir anoksiniai priepuoliai

Sinkopė (alpimas) apibūdina trumpalaikį sąmonės netekimą, kuris įvyksta staiga sumažėjus smegenų kraujotakai ir deguonies tiekimui. Sinkopė gali pasireikšti visais amžiaus tarpsniais, tačiau kūdikiams, mažiems vaikams būdingesni anoksiniai priepuoliai. Ankstyvieji sinkopės simptomai yra neryškus matymas, regėjimo praradimas, skambėjimas ausyse, galvos svaigimas, gali pasireikšti patologiniai ir autonominiai simptomai (pvz., paraudimas, prakaitavimas, šilumos jausmas, pykinimas ir diskomfortas pilve). Sustingimas ar mioklonijos vyksta apie 50 proc. sinkopių atvejų. Šie judesiai trumpesni nei epilepsiniai traukuliai ir dažniau neritmiški. Po epizodo sumišimas paprastai būna labai trumpas, o ilgesnis nei 10 min. sumišimas rodo epilepsijos priepuolį. Refleksiniai anoksiniai priepuoliai arba refleksinė asistolinė sinkopė pasireiškia nuo ankstyvos kūdikystės, praeina sulaukus ikimokyklinio amžiaus arba išsivysto į vazovagalinę sinkopę. Anoksinis priepuolis gali būti kartu su toniniais ir kloniniais judesiais ar be jų. Tiek sinkopė, tiek anoksinis priepuolis įvyksta ne dėl epilepsijos iškrovos smegenyse. Neurogeninės sinkopės priežastis gali būti Chiari malformacija. Svarbu atpažinti ilgąjį QT ir kardiogeninę sinkopę, nes šios būklės pavojingos gyvybei. Ilgojo QT sindromo metu skilvelinė tachiartimija gali kilti savaime arba ją gali sukelti išgąstis, fizinis krūvis, panardinimas į vandenį. Sinkopė miego metu, sinkopės šeiminė anamnezė, ankstyvos mirties anamnezė šeimoje turėtų kelti kardiogeninės sinkopės įtarimą.

Viena iš tokių būklių, kurią tėvai dažnai supainioja su epilepsija, yra afekto respiracinis sindromas. Priepuoliukus sukelia išgąstis, nuovargis, pyktis. Didžiajai daliai vaikų šis sindromas pasireiškia kūno sustingimu ir nekvėpavimu. Vaikų smegenys automatiškai pasiunčia signalą, kada pradėti kvėpuoti. Fiziškai vaikui nieko nenutinka, jo smegenys pačios pasako, kada įkvėpti. Fiziškai jokių pasekmių nebus tikrai, jei tai afekto respiracinis sindromas. Viskas bus gerai! Išaugama iki 3 metų.

Elgesio, psichologiniai ir psichiatriniai sutrikimai

Užsisvajojimai dažnai pasitaiko vaikystėje ir yra neteisingai diagnozuojami kaip absansų priepuoliai. Užsisvajojimai gali būti nutraukiami pakvietus vaiką ar garsiai suplojus, o absansų metu pacientas į kvietimą nereaguoja. Psichogeniniai priepuoliai primena epilepsijos priepuolius, tačiau neturi jokių elektrofiziologinių koreliacijų ar klinikinių duomenų apie epilepsiją. Neepilepsinių priepuolių etiologija yra nevienalytė, nes skirtingi asmenys turi skirtingą polinkį ir skatinantį veiksnį. Į traukulius panašus įvykis gali apimti judesius ir suvokimo sutrikimą, gali imituoti židininius motorinius priepuolius. Savybės, skiriančios šias atakas nuo epilepsinių traukulių, yra proksimalinių judesių dominavimas, kintantis trūkčiojimo greitis ir kryptis, horizontalūs galvos judesiai, verksmas įvykio metu ar po jo, akių užmerkimas, priešinimasis pasyviam akių atmerkimui. Savęs stimuliavimas, stereotipijos, isterijos priepuoliai, panikos atakos, haliucinacijos sergant psichikos ligomis gali imituoti epilepsiją.

Su miegu susijusios būklės

Gerybinės mioklonijos miego pradžioje yra normali būklė, pasireiškianti užmigimo pradžioje ir kartais klaidingai painiojama su mioklonine epilepsija. Parasomnijos yra dažnos ir gali būti laikomos įprasto miego dalimi, nebent toks elgesys kelia nerimą. Parasomnijų gali būti įvairių - nuo sėdėjimo lovoje ir kalbėjimo iki vaikščiojimo, garsaus kalbėjimo, rėkimo ir pan. Šie įvykiai gali būti klaidingai diagnozuojami kaip temporalinės skilties priepuoliai. Periodiniai kojų judesiai miegant gali būti susiję su neramių kojų sindromu. Būdingas pasikartojantis kojų pirštų, kelių ir klubų lenkimas, kartais - viršutinių galūnių. Stiprūs kojų trūkčiojimai gali būti klaidingai diagnozuojami kaip miokloninė epilepsija. Narkolepsija-katapleksija yra visą gyvenimą trunkantis neurologinis miego būsenos ribų kontrolės sutrikimas.

Paroksizminiai judesių sutrikimai

Tikai yra nevalingi, staigūs, greiti, pasikartojantys, neritmiški, nesudėtingi, paprasti ar sudėtingi judesiai ar vokalizacijos. Paprastai judesiai apima vieną raumenį ar raumenų grupę (įskaitant akių raumenis), todėl gali būti palaikyti miokloniniais traukuliais. Kompleksinis motorinis tikas apima paprastų veiksmų grupę arba suderintą judesių seką, kuri gali būti neteisingai diagnozuota kaip židininiai priepuoliai be suvokimo sutrikimo.

Su migrena susiję sutrikimai

Gerybinis paroksizminis tortikolis laikomas migrenos variantu kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje. Kūdikiui gali pasireikšti blyškumas, vėmimas, jis gali atrodyti sunerimęs. Vyresniems vaikams gali pasireikšti ataksija. Gerybinis paroksizminis vertigo yra laikomas migrenos variantu vaikystėje. Jam būdinga subjektyvi patirtis, kurią apibūdina vaikas. Vaikai gali nerimauti ir nustoti judėti, laikyti suaugusįjį ar atsigulti. Epizodai trunka keletą minučių, rečiau - kelias valandas. Kartu gali pasireikšti vėmimas ir nistagmas.

Įvairūs įvykiai

Gerybinis kūdikių mioklonusas ir drebėjimo priepuoliai yra gerybiniai ir praeina savaime. Šie priepuoliai prasideda kūdikiams nuo 4 mėnesių amžiaus ir gali tęstis iki 6-7 metų. Priepuoliai gali būti labai dažni ir trukti kelias sekundes. Priepuolius gali sukelti tam tikra veikla (pvz., maitinimas), galvos judesiai ar tam tikros užduotys. Įvykiai nesukelia vaikui streso.

Pirmosios pagalbos teikimas ir gydymas

Priepuolio metu galima stipriai susižeisti: dėl stiprių traukulių gali plyšti raumenys, sausgyslės. Jei priepuolis ištinka stovintį ar sėdintį, žmogus griūva ir gali stipriai susižaloti. Smegenų veiklos sutrikimas po priepuolio laipsniškai praeina ir vėl tampa normali. Ką turėčiau daryti, jei mano vaikui ištiko priepuolis? Jei jūsų vaikui ištiko priepuolis, užtikrinkite jo saugumą perkeldami visus netoliese esančius daiktus ir paguldydami jį ant šono, kad būtų lengviau kvėpuoti. Pasistenkite prilaikyti nukentėjusiojo galvą. Po galva padėkite minkštą daiktą. Pasibaigus traukuliams, atverkite kvėpavimo takus ir patikrinkite kvėpavimą. Jei jūsų šeimoje yra epilepsija sergantis žmogus, ar tiesiog atsidūrėte greta patyrusio priepuolį, reikėtų žinoti kaip pagelbėti tokiu atveju. Reikia paversti ligonį ant šono, kad neužspringtų liežuviu, prižiūrėti, kad nesusižalotų trūkčiodamas. Nepalikti ir pabūti greta pasibaigus priepuoliui. Siekiant sumažinti epilepsijos traukulių pasekmes, labai svarbu nedelsiant suteikti pirmąją pagalbą. Tinkamai teikiant pirmąją pagalbą, sumažėja traumų ir ankstyvos mirties rizika, tačiau tyrimų rezultatai atskleidžia, kad tėvams trūksta žinių apie pirmosios pagalbos teikimą vaikams, ištikus epilepsijos priepuoliui. Dauguma tyrime dalyvavusių tėvų gerai žinojo pirmosios pagalbos veiksmus vaikui epilepsijos priepuolio metu, tik maža dalis tėvų, teikdami pirmąją pagalbą, neatlaisvintų aptemptų vaiko drabužių, nenuimtų papuošalų. Didelė dalis tėvų nežinojo, kad reikia stebėti priepuolio trukmę, o maža dalis tėvų nežinojo, kada reikėtų kviesti GMP.

Pagrindinis vaikų epilepsijos gydymas yra vaistai. Vaistai nuo epilepsijos (VNE) skiriami siekiant kontroliuoti priepuolius. Vaistų pasirinkimas priklauso nuo priepuolių tipo, vaiko amžiaus ir galimo šalutinio poveikio. Nuolat vartokite gydytojo paskirtus vaistus. Ligai gydyti dažnai skiriami antiepilepsiniai medikamentai, pavyzdžiui, karbamazepino, gabapentino, valproinės rūgšties, lamotrigino grupės preparatai. Kai kada - ir raminamieji vaistai. Jeigu medikamentinis gydymas nepadeda, gali būti atliekama operacija. Gydymo metodai gali skirtis priklausomai nuo vaiko amžiaus, raidos stadijos ir konkrečių poreikių. Anot specialistų, labai svarbi ir psichosocialinė reabilitacija, mat sergantysis epilepsija ir jų šeimos nariai gali susidurti su tam tikrais apribojimais kasdieniame socialiniame gyvenime. Svarbu ir fiziniai pratimai, pavyzdžiui, kineziterapija. Be to, sergantiesiems epilepsija rekomenduojama ketogeninė dieta. Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad epilepsiją palaiko ir priepuolius skatina tokie išorės faktoriai, kaip alkoholis, stresas, rūkymas, traumos. Daugelis specialistų linkę likti optimistais ir teigia, jog vaikų nervų sistema yra labai lanksti ir atspari ilgalaikiams pokyčiams dėl epilepsijos priepuolių.

Epilepsija visuomenėje ir mitai

Dar iki pat šių dienų epilepsija apipinta mitais ir legendomis. Taip, tai yra viena dažniausiai sutinkamų neurologinių ligų, kuri pasireiškia pasikartojančiais priepuoliais, tačiau netiesa, jog ja sergantys žmonės negali susirasti darbo, sukurti šeimos ar kitaip normaliai gyventi bendruomenėje. Epilepsija sergantys žmonės jokiu būdu neturėtų būti atstumtieji. Taigi neleiskite, kad visuomenėje sklandantys mitai Jus suklaidintų. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2023 m. epilepsija sirgo 3 502 vaikai nuo 0 iki 17 metų. Epilepsija laikoma atsitraukusia asmenims, kurie sirgo nuo amžiaus priklausomos epilepsijos sindromu ir kurie šiuo metu yra vyresni, nei pasireiškimo amžius, taip pat tiems, kuriems priepuoliai nesikartoja mažiausiai 10 metų, iš kurių mažiausiai 5 pastaruosius metus pacientas nevartoja vaistų nuo epilepsijos. Ši liga yra gydoma ir daugeliu atvejų visiškai išgydoma. Laikoma, kad žmogus pasveiko, jei priepuoliai nesikartoja ir nebegeriant vaistų. Epilepsija sergantiems asmenims vairuotojo pažymėjimai gali būti išduodami arba atnaujinami, gydytojui neurologui atlikus patikrinimą ir reguliariai atliekant medicinines apžiūras. Tokiu būdu įvertinama epilepsijos ar kitų sąmonės sutrikimų būklė, klinikinė forma ir progresavimas. Ar epilepsija sergantys vaikai gali gyventi normalų gyvenimą? Taip, daugelis vaikų, sergančių epilepsija, gali gyventi normalų, aktyvų gyvenimą, jei jiems teikiama tinkama priežiūra ir parama.

tags: #epilepsijos #priepuolis #kudikiui

• Vaikų žaidimų aikštelės ir rūkymas
• kaip Dievo stebuklai pasireiškia šiandieniniame gyvenime
• Sužinokite apie jausmus po aborto
• apie smegenų kamieno formavimąsi embrionu
• Kaip išsirinkti vežimėlį kūdikiui?