Vaikų emocijų ugdymas: nuo supratimo iki brandos
Vaikų emocinis ugdymas yra esminė dalis jų asmenybės vystymosi procese. Gebėjimas suprasti, atpažinti ir tinkamai išreikšti emocijas padeda vaikams ne tik kurti sveikus santykius su kitais, bet ir geriau prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo iššūkių. Tėvai šioje kelionėje atlieka svarbiausią vaidmenį - būtent jie yra pagrindiniai vaiko emocinių įgūdžių mokytojai. Emocinis vaikų vystymasis apima jų gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Tai sudėtingas procesas, kuris vyksta vaikams augant ir sąveikaujant su aplinka. Vaikų emocinis ugdymas - yra ilga ir įdomi kelionė, paženklinta daugybės subtilių posūkių ir gilių transformacijų. Nuo pirmųjų kūdikio emocijų iki audringų paauglystės metų - vaiko emocijos sparčiai keičiasi, dažnai nustebindamos net patį vaiką ir jo tėvus ar globėjus. Kiekvienas vaikas jau nuo mažens siekia bendrauti su artimais žmonėmis, patirti jų švelnumą, pasidalinti sėkmėmis ir nelaimėmis, būti įvertintas, padrąsintas.
Emocijų atpažinimas ir supratimas yra esminė vaikų socialinio-emocinio ugdymo dalis, padedanti formuotis harmoningai ir savimi pasitikinčiai bei savivaldžiai asmenybei, pagarbiems santykiams su kitais, harmoningam požiūriui į save, gerai savijautai, priimti save ir kitus. Pirmiausia mokėjimas atpažinti savo emocijas padeda vaikams suprasti, kaip įvairios situacijos veikia jų savijautą, ir skatina pozityvų požiūrį į save bei kitus. Pavyzdžiui, vaikai, mokantys atpažinti pyktį ar nusivylimą, lengviau suvaldo šias emocijas ir išvengia destruktyvaus elgesio. Antra, emocijų atpažinimas prisideda prie savivertės augimo. Kai vaikas jaučia, kad suaugusieji priima ir pripažįsta jo jausmus, jis ima labiau pasitikėti savimi, nes mato, kad jo emocijos yra svarbios. Tai taip pat skatina sveiką bendravimą ir padeda išvengti užslopintų emocijų, kurios gali lemti elgesio problemas.
Šiais laikais vis dažniau kalbama, kad sėkmingam žmogaus gyvenimui reikalingi ne tik pakankami intelektiniai mąstymo gebėjimai (Bendrasis IQ), bet ir emocinis intelektas. Emocinio intelekto ugdymas - itin svarbi vaiko ugdymo dalis. Tai padeda mažyliams geriau suprasti ir tinkamai valdyti savo emocijas, drąsiau prieiti ir susibendrauti su kitais žmonėmis, geriau juos suprasti, lengviau adaptuotis naujoje aplinkoje, pavyzdžiui, darželyje ar mokykloje. Emocinis intelektas sudaro socialiniai ir emociniai įgūdžiai, kurie padeda atpažinti, įsisąmoninti ir valdyti jausmus.
Pagrindiniai emocinio ugdymo etapai ir strategijos
1. Emocijų atpažinimas ir įvardijimas
Pirmas žingsnis emociniame ugdyme - tai gebėjimas atpažinti ir įvardinti emocijas. Dažnai mažiems vaikams sunku suprasti, ką jie jaučia, ir dar sunkiau tą išreikšti žodžiais. Tėvai gali padėti, mokydami vaikus atpažinti ir įvardinti jų jausmus. Kai vaikas patiria emocijas (liūdesį, pyktį, džiaugsmą), padėkite jam suprasti, kas tai yra. Vaikams reikalinga pagalba mokantis kiekvieną emociją tinkamai įvardyti. Su vaikais galima žaisti smagius emocijų įvardijimo žaidimus. Vienas iš būdų padėti vaikui geriau pažinti savo emocijas - plėsti žodynėlį, patiems įvardijant savo emocijas, bandyti spėti vaiko emocijas, įvardinant jas žodžiu. Kai vaikas išmoksta atpažinti įvairias emocijas, gali lengviau jas apibūdinti.
Vienas paprasčiausių ir naudingiausių vaiko jausmų sritį ugdančių dalykų - emocinio žodyno turtinimas. Geras būdas sudaryti jausmų ir emocijų knygelę ar žurnalą, su tikromis žmonių nuotraukomis, paprašant vaikų apibūdinti, ką ir kaip tie žmonės jaučiasi. Aptariant jausmus reikia mokyti vaikus aktyvaus klausymo, kai formuojami kito asmens išklausymo įgūdžiai. Skatinkite vaikus išreikšti jausmus žodžiais kaip būdą tvarkytis su savo konfliktais bei rūpesčiais ir patenkinti poreikius.
Tėvų užduotis - išmokyti vaiką, ko daryti negalima, kai jis jaučia stiprią emociją (pavyzdžiui, kai pykstu, negaliu trankyti daiktų, spjaudytis, mušti draugų; kai bijau šuns, negaliu nuo jo bėgti…). Jausmų valdymas - asmenybės raidos etalonas, apibrėžiantis civilizuotą žmogų. Augančio vaiko asmenybę lemia dvi galingos jėgos, viena - siekiant malonumo, kita - besistengianti išvengti skausmo ir nepatogumo. Dažniausiai emocinė problema, su kuria šiandien susiduria vaikai, yra susijusi su pykčio valdymu.
2. Pavyzdžio rodymas
Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius, ypač tėvus. Jei norite, kad jūsų vaikai išmoktų valdyti savo emocijas, svarbu rodyti gerą pavyzdį. Parodykite, kaip jūs pats tvarkotės su savo jausmais, kaip reaguojate į stresines situacijas ar konfliktus. Kai susiduriate su sunkumais, pasidalinkite su vaiku savo jausmais ir parodykite, kaip juos valdote. Rodykite pavyzdį: parodykite empatiją savo veiksmuose ir bendraudami su kitais. Parodykite gerumą, supratimą ir užuojautą aplinkiniams.
Pirmiausiai, pradėkime nuo savęs. Augdami vaikai mokosi pirmiausia iš savo tėvų, kopijuoja jų elgesį. Todėl labai svarbu, kad tėvai patys sugebėtų pažinti savo emocijas, jas įvardinti ir apie jas kalbėti. Suaugusieji nuo mažens vaikams demonstruoja ir būdus, kaip tinkamai ar netinkamai tvarkytis su sunkiais jausmais. Paklauskime savęs, kaip mes elgiamės ir kokį pavyzdį rodome vaikams, kai būname apimti intensyvių jausmų. Pavyzdžiui, jei aš susinervinęs, supykęs, gal aš tyliu ir su niekuo nesikalbu, o gal išsirėkiu ant šeimos narių, trankau daiktus ir duris? O gal verčiau einu nusiraminti - pasportuoju, pasivaikščioju miške, paskaitau knygą, paklausau ramios muzikos, o nusiraminęs pasikalbu su artimu žmogumi apie tai, kaip jaučiausi?
3. Mokymas valdyti emocijas
Svarbu ne tik suprasti emocijas, bet ir išmokti jas valdyti. Vaikai kartais gali patirti stiprias emocijas, kurias sunku suvaldyti. Kai vaikas nusiramina, tuomet galima pradėti auklėti, aiškinti, mokyti. Vyresnius vaikus jau galima pradėti mokyti įvairiausių atsipalaidavimo, nusiraminimo technikų. Patiriamas emocijas darosi vis sudėtingesnės. Vaikai gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas.
Skirkite laiko poilsiui, bendrai veiklai kartu ir refleksijai: kuo mažiau streso vaikas patiria, tuo lengviau jam atpažinti ir valdyti emocijas. Padėkite mokytis atsiprašyti ir atleisti: jei vaikas supyksta arba įskaudina kitą, padėkite jam išmokti atsiprašyti. Jeigu vaikai nuolat riksmu, verksmu, agresyviu elgesio ar kitais netinkamai būdais reiškia savo emocijas, tai padėkime jiems susikurti vidinę ramybę ir suteikime galimybių mokytis savo emocijas reikšti pozityviais būdais.
4. Empatijos ugdymas
Empatija - tai gebėjimas suprasti kitų jausmus. Tai itin svarbus įgūdis, kuris padeda vaikams kurti sveikus santykius su kitais. Tėvai gali skatinti empatiją per pokalbius ir pavyzdžius, padedant vaikams suprasti, kaip jaučiasi kiti žmonės. Kai vaikas susiduria su situacija, kurioje kitas asmuo patiria emocijas, aptarkite su juo, ką gali jausti tas žmogus. Pavyzdžiui: „Kaip manai, ką jaučia tavo draugas, kai jam neleidžia žaisti?“ Labai tinka žaidimai, kurių metu vaikas atliekas skirtingas roles, - tai patogus būdas mokyti empatijos ir plėsti emocijų žodyną. Pavyzdžiui, atkartojama apsipirkimo parduotuvėje situacija, kai vaikas atlieka mamos rolę, o mama - vaiko, arba vaikas atlieka abi.
Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos. Ugdant EQ, humorą galima pasitelkti kaip būdą nukreipti dėmesį nuo iškilusios problemos. Humoras padeda vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu. Skatinkime vaikus juokauti ir pastebėti humorą net kebliose situacijose.
5. Emocijų neigimo ir užslopinimo rizika
Kartais tėvai gali netyčia skatinti vaikų emocijų slopinimą, sakydami frazes kaip „nebūk liūdnas“, „nereikia bijoti“ ar „neverta pykti“. Tokios frazės siunčia signalą, kad tam tikrų jausmų reikia vengti ar juos ignoruoti. Tai gali paskatinti vaiką slopinti emocijas, o tai vėliau gali sukelti emocinių problemų. Vietoj to skatinkite vaiką jausti visas emocijas, net jeigu jos nepatogios. Mes neturime pasirinkimo, ar išgyventi emocijas ar ne, - tiesiog kartais žmogus jas neigia, o tai galėčiau įvardinti kaip kovą su vėjo malūnais. Ką mes galime padaryti, tai priėmus tai, ką jaučiame, nuspręsti, kur tą energiją nukreipti.
Neretai patys tėvai yra užaugę emociškai skurdžioje aplinkoje, įpratę slėpti savo jausmus, apie juos nekalbėti. Emociškai skurdi aplinka tikrai palieka gilų antspaudą. Tokiems žmonėms labai sunkiai sekasi suprasti ir atpažinti ne tik kitų emocijas, bet ir savo. Visos emocijos yra legalios. Nėra jokių “neteisingų” emocijų. Svarbu tai, kaip mes jas išreiškiame.
6. Kantrybė ir palaikymas
Vaikų emocinis ugdymas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Tėvams reikės daug kantrybės, kad padėtų vaikams įsisavinti emocijų valdymo įgūdžius. Svarbu nuolat palaikyti vaikus, rodyti supratimą ir padėti jiems mokytis iš savo patirčių. Skirkite laiko vaikų emocijų aptarimui. Klausykitės jų nuomonės ir išgyvenimų be vertinimo. Vaikų emocinis ugdymas - tai investicija į jų ateitį. Sugebėjimas atpažinti, išreikšti ir valdyti savo jausmus yra pagrindas sveikiems santykiams, geram savęs supratimui ir gebėjimui prisitaikyti prie gyvenimo iššūkių. Tėvai, būdami svarbiausi vaiko mokytojai, gali padėti formuoti šiuos įgūdžius, rodydami pavyzdį, kalbėdami apie emocijas ir skatindami empatiją bei savireguliaciją.
Artimi santykiai su tėvais teikia vaikui saugumo bei pasitikėjimo jausmą, geresnį savęs ir aplinkinių supratimą. Leiskite vaikui pačiam spręsti savo problemas. Suteikite galimybes jam susidurti su sunkumais, padėkite juos suprasti ir spręsti (pvz., skatinkite prieiti prie kitų vaikų, pradėti kartu žaisti). Siekite, kad vaikas išmoktų pats tvarkytis su savo problemomis. Neaiškios situacijos baugina, tačiau kiekvienas sunkumų įveikimas suteiks vaikui daugiau pasitikėjimo savimi ir drąsos.
Emocijų įvairovė ir jų reikšmė
Žmogus išgyvena įvairias emocijas ir jausmus ir jie visi yra reikalingi, nesvarbu, tai džiaugsmas ar baimė. Kiekviena jų turi savo funkciją, pavyzdžiui, atpalaiduoti organizmą arba kaip tik atvirkščiai - paruošti gynybai. Schema yra tokia: pirmiausia, mes išgyvename emocijas; antra, įsisąmoniname, ką jaučiame; trečia, nukreipiame tinkama linkme. Tėvai padeda vaikui įsivardinti jausmą, t.y. suprasti, ką jis jaučia.
Yra kelios pagrindinės emocijos, kurias mes jaučiame dažniausiai. Mums liūdna, kai prarandame svarbu asmenį, daiktą, kai vyksta tokie dalykai, kurių nesitikime. Liūdesys sukelia tokius pojūčius kaip sunkumas, nuovargis, galvos skausmas, sudirgimas skrandyje. Liūdesys teisingai išreiškiamas, jeigu yra savo ar kitų žmonių pasirūpinimas savo poreikiais. Situacijos priėmimas ir susitaikymas su tuo. Liūdesys turi neigiamas pasekmes, jeigu žmogus orientuojasi tik į neigiamus dalykus. Mato tik savo ir kitų klaidas. Nemato tam tikruose dalykuose teigiamų aspektų. Galvoja, kad viskas yra tik blogai, pilka ir tamsu.
Baimė, tai jausmas, kurį mes galime atpažinti, kaip labai sukoncentruotą ir labai stiprų nerimą. Mes jaučiame baimę kai kyla grėsmė mums ar mūsų artimiesiems. Baimė gali būti funkcionali - kai kyla reali grėsmė ir jos stiprumas yra toks, kokio stiprumo yra grėsmė. Liguista baimė - nepagrįsta jokiais konkrečiais veiksmais, įvykiai ir pan. Nerimas - kai kalbama apie tai, ko mes bijome ateityje, kažkokio menamo dalyko. Nerimas ir baimė yra disfunkciniai, jeigu mes pervertiname kylančios grėsmės riziką, kai mes nuvertiname savo galimybes susitvarkyti su kylančia problema. Sveika reakcija - realistiškas situacijos įvertinimas, orientavimasis į problemų sprendimą, esamos situacijos priėmimas ir išbuvimas su ja.
Pyktis - labai stiprus jausmas ir emocija. Pyktį sukelia mintys, kad nėra taip, kaip mes norime, kad būtų, kažkas veržiasi į mūsų erdvę, nori mumis pasinaudoti. Sveikas pyktis - tai sveika, adekvati reakcija. Kai kažkas tikrai braunasi į mūsų erdvę, nori mums pakenkti. Sveikas pyktis baigiasi, kai mes gebame (mokame) apginti save. Tvirtai laikomės savo pozicijų esamoje situacijoje, įvardiname savo pyktį ir jo priežastis.
Pasibjaurėjimas - tai jausmas, kai mums kažkas yra nemalonus liesti, jausti, žiūrėti, valgyti. Visu kūnu jaučiamas noras atsitraukti nuo to asmens, daikto, objekto. Nesveika reakcija - kai mes nerealistiškai suvokiame esamą grėsmę, pasibjaurėjimą, nepagrįsta baimė, pvz.: apsinuodyti, užsikrėsti ir pan. Sveika reakcija - padeda išvengti nemalonaus kontakto, suvokiame, kad pvz.: prie šio augalo ar gyvūno negalima liestis, nes jie nuodingi.
Labai šviesus jausmas yra meilė - kitam žmogui, sau, gyvūnėliui ir pan. Meilė gali būti labai funkcionali, kuri skatina gyventi, kurti, dirbti, stengtis dėl savęs ir kitų. Disfunkcinė meilė - kai mes įkyriai galvojame apie vieną norimą daiktą, objektą, net gi asmenį, ir norime jį turėti tik sau.
Pavyduliavimas - tai jausmas, kai yra grėsmė prarasti mums svarbius santykius ir baimė, kad jie bus pažeisti. Disfunkcinis pavyduliavimas - kai pervertinama galimybė prarasti esamus santykius. Sveikas pavyduliavimas - pasireiškia suteikimo partneriui laisvės galimybe, jo nekontroliavimu. Pavyduliaujantis išsako savo jausmus ir suteikia galimybę kitam asmeniui apsvarstyti savo elgesį, jausmus, pasirinkimą.
Pavydas - jausmas, kai mes norime daiktų, kurių neturime ir koncentruojame savo mintis į tuos daiktus, tikėdamiesi, kad jie mums suteiks laimės jausmą. Sveikas pavydas skatina mus veikti, tobulėti, skatina ieškoti geresnių sprendimo būdų, motyvuoja daugiau stengtis ir daryti. Nesveikas pavydas - kai norime sunaikinti daiktus, kurių neturime, nuvertiname juos, nors ir labai trokštame.
Kaltės jausmas kyla, kai mes nesilaikome savo vertybinių nuostatų, nesilaikome susitarimų, įsipareigojimų sau ar kitiems. Tai slogus jausmas einantis kartu su gėda. Funkcionali kaltė, kai mes tikrai padarėme kažką ne taip, ar kažką netinkamo, bet mokame pripažinti ir prisipažinti. Imame galvoti, ką mes galime pakeisti, ko galime pasimokyti iš to, ir kaip kitą kartą išvengti ar elgtis (daryti) kitaip. Nefunkcionali kaltė būna lydima įkyrių minčių, kai mes baudžiame kitą žmogų ar save, nesistengiame mokytis ar pasimokyti iš klaidų, o susikoncentruojame į destruktyvų elgesį savo ar kitų žmonių atžvilgiu.
Gėda atsiranda, kai dėl mūsų elgesio ar tam tikrų veiksmų kyla grėsmė, kad mus atstums kitas žmogus, ar žmonių grupė. Tai tik maža dalis galimų emocijų ir jausmų. Susijaudinęs žmogus gali būti, esant džiaugsmo emocijai (netikėtai gavęs dovaną) ir baimės emocijai, nes išsigando.
Emocinio intelekto ugdymas per žaidimus ir kasdienybę
Emocinį intelektą ugdyti galima taikant įvairius principus, būdus ir priemones (mokėjimas mokytis, kūrybiškumas, aplinkos pažinimas, meninė raiška ir t.t.). Ankstyvasis vaikų intelekto ugdymas prasideda žaidimų stadijoje, vėlesniame ikimokykliniame amžiuje vaikai savo išgyvenamas emocijas perteikia per meną, dar vėliau skaičių ir raidžių pagalba. Per veiklas įgyta patirtis vaikui leidžia įgyti naujų žinių, kurias jis gali pritaikyti savo kasdieninėje veikloje, veikdamas vienas ar kartu su bendraamžiais, suaugusiais žmonėmis. Tyrinėjant vaikas jaučia tam tikras adaptyvias emocijas, kurias pasikartojus situacijai atsimena.
Vaikų draugystės formavimosi etapai. Egocentrinė pakopa (3-7 m.). Geriausias draugas šiuo laikotarpiu yra arčiausiai gyvenantis vaikas. Uždarus, vienišius vaikus reikia supažindinti su panašaus amžiaus vaikais ir mėgstančius tą pačią veiklą. Poreikių patenkinimo etapas (4-9 m.). Šiuo laikotarpiu vaikas renkasi tuos draugus, kurie tenkina jų poreikius, pvz.: dalinasi žaislais. Palaikykite vaiko pasirinkimą, papasakokite apie savo draugus ir patirtis, mokėkite išklausyti vaiko apie jo draugus, neskubėkite kritikuoti ar blogai kalbėti apie jo draugus. Abipusiškumo etapas (6-12 m.). Čia būdingas lygybės poreikis. Svarbiausia šioje stadijoje palikite savo jausmus ir nuomonę apie vaiko draugus sau, stebėkite iš šalies, svarbiausia komunikuoti su savo vaiku. Intymumo pakopa (9-12 m.). Dalyvavimas grupėje. Negalite priversti vaiko žaisti su kitais vaikais, tačiau galite parodyti pavyzdį, kad jums dalyvavimas yra svarbus.
Humoras užima labai svarbią vietą EQ raidai. Jau nuo pirmųjų savaičių kūdikis turi humoro jausmą, nuo 6 savaičių, galima su vaiku žaisti slepiant veidą, kutenant, ir jis reaguoja juoku. Tikrasis humoras atsiranda antraisiais gyvenimo metais, kai vaikas ima suprasti simbolinę žodžių ir daiktų esmę. Ugdant EQ, humorą galima pasitelkti kaip būdą nukreipti dėmesį nuo iškilusios problemos. Humoras padeda vaikui tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu. Skatinkime vaikus juokauti ir pastebėti humorą net kebliose situacijose. Savo juokais jie perteikia pomėgius bei antipatijas ir gali išreikšti teigiamus ir neigiamus jausmus. Lengviausias būdas paskatinti vaiko humorą, tai žaidimas.
Naudokite emocijų žaidimus ir korteles: žaidimai ir kortelės su skirtingais jausmais padeda vaikams įsisąmoninti emocijas linksmai ir paprastai. Pvz., VšĮ „Vaikų ugdymas sukurtas žaidimas „At-pa-žink emo-ci-jas“. Sužaidybinkite kasdienes situacijas ir pasirinkite dienoraščio rašymo pačias įvairiausias formas. Pvz., kabinti lapelius ant šaldytuvo su situacija ir toje situacijoje patirtą jausmą. Esant atitinkamai nuotaikai, galima žaisti emocijų šaradą, kai vienas šeimos narys ar klasės auklėtoja sugalvoja vaikams emociją ir ją rodo, o kiti bando spėti, kokia tai emocija, tik negalima kalbėti. Galima aptarti pasakų, skaitytų knygų ar filmų herojus bei jų išgyventas emocijas skirtingose situacijose ir susieti su savo gyvenimiškomis situacijomis.
Emocijos vaikams – laimė, liūdesys, baimė, pyktis, pasibjaurėjimas ir nuostaba
Sėkmės ir nesėkmės: vaikų motyvacijos ir atsparumo ugdymas
Savęs motyvavimas ir pasiekimų įgūdžiai. Sėkmės lūkesčiai. Motyvuoti vaikai tikisi sėkmės ir nesunkiai nusistato tikslus. Nemotyvuoti tikis šiokios tokios sėkmės ir nusistato žemiausio lygio tikslus, kuriuos pasiekę nesijaučia smagiai. Vaikų lūkesčiai dėl savo pasiekimų prasideda namie. Lūkesčiai nedaug ką reiškia, jeigu tėvai neugdo vaikų vertindami mokymosi. Pagyros turi būti labai atsargios ir pagrįstos.
Meistriškumas. Suteikdami vaikams galimybę nusistatyti savo tikslus, labai padeda jiems išsiugdyti tokią kontrolę, kuri yra svarbus motyvavimo veiksnys ir viena iš skiriamųjų daug pasiekiančių žmonių savybių. (pvz.: taupyti labai norimam dviračiui). Tėvų klaida daugiau duoti vaikui ir kuo mažiau reikalauti. Kitas būdas savęs motyvacijai - savęs vertinimas. Geras pavyzdys, namų darbų ruoša, kai tėvai pirmiausia paprašo vaiko įsivertinti savo atliktą darbą, o po to vertina (tikrina) patys ir sulygina rezultatus. Taip pat reikia mokyti vaiką susidėlioti savo darbus ir tikslus, planuojant laiką, išteklius. Kai vaikas gebės paskirstyti savo laiką, bus daug lengviau siekti tikslų ir atlikti visus darbus, tuo pačiu ir pailsėti. Pirmieji planai turi būti suskirstyti į mažus žingselius. Tai labai aktualu SUP vaikų ugdymui. Išmokyti vaiką laiko valdymo įgūdžių galima net anksčiau nei pažinti laikrodį. Laiko valdymo įgūdžiai padeda vaikams išmokti ko nors siekti, aktyvindami naująją žievę. (pvz.: dirbome sunkiai, bet buvo smagu ir niekas net nepajautė, kiek daug ir kaip greitai prabėgo laikas). Todėl EQ įgūdžių, siejamų su motyvacija ir pasiekimu, vaikas gali mokytis per jo mėgiamą veiklą. Vaikai daug greičiau ir geriau įsimena tuos dalykus, kurie yra susiję su jų gyvenimu.
Nesėkmės ir jų nugalėjimas. Daugelis šių laikų vaikų nemokomi pakęsti neigiamų jausmų, susijusių su nesėkme. Atidėliojimas yra priedanga bijant nesėkmės. Darbo vengimas, norint apsisaugoti nuo nesėkmės, yra būdingas daugumos užkietėjusių galimybių švaistytojų bruožas. Vaikai kartais griebiasi kraštutinių būdų, kaip susižalojimas, kad išvengti nesėkmės mokykloje. Reikia mokyti vaikus vertinti pastangas, ne tik rezultatą. Mokyti, kad sėkmė remiasi pralaimėjimu.
Tikroviškas mąstymas yra priešingas saviapgaulei. Pavyzdinės istorijos yra geriausias šito įgūdžio formavimo būdas. Vaikas išmoksta apie savo sunkumus ar rūpesčius galvoti tikroviškai, jeigu mato teisingą ir tinkamą suaugusiųjų pavyzdį. Optimizmas - depresijos ir menkų pasiekimų priešnuodis. Tai daugiau negu teigiamas mąstymas, tai teigiamo mąstymo įprotis. Šis įprotis gali būti tam tikras imunitetas prieš daugybę gyvenimo sunkumų. Pirmiausiai reikia vaiką mokyti atskirti optimistines ir pesimistines mintis. Optimistas mano, kad teigiamus, laimingus įvykius paaiškina nuolatiniai ir prasiskverbiantys dalykai. Optimistas įmasi deramų įsipareigojimų, kad tie geri dalykai nutiktų. Jei nutinka kas nors bloga, jis mano, kad tai laikina ir būdinga tik tai situacijai, ir ar jis tą situaciją sukėlė. Pesimistui viskas vyksta atvirkščiai, jis kaltina save ir kitus, ir mano, kad geri dalykai yra laikini.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
