Žmogaus embrioninis vystymasis ir skilimas: nuo gyvybės užuomazgos iki šiuolaikinių technologijų

Gyvybės pradžia - tai neįtikėtinai sudėtingas ir stebuklingas procesas, kurio metu daugybė veiksnių susijungia, kad vėliau pasaulį išvystų dar vienas žmogus. Šiame straipsnyje panagrinėsime žmogaus vystymosi etapus nuo apvaisinimo iki gimimo, ypatingą dėmesį skirdami pažangiausioms technologijoms, kurios šiandien taikomos ir Lietuvoje, padedant poroms susilaukti ilgai laukto vaiko.

Ontogenezė ir jos periodai

Žmogaus ontogenezė (gr. on, kilm. ontos - būtis; esantis, egzistuojantis + genezė) apibrėžiama kaip individualus organizmo vystymasis, nuoseklių morfologinių, fiziologinių, biocheminių ir funkcinių kitimų visuma nuo individo atsiradimo iki natūralios mirties. Naujo individo ontogenezė prasideda nuo apvaisinimo.

Skiriami trys ontogenezės periodai:

• Proembrioninis (gyvūnų lytinių ląstelių vystymasis: oogenezė arba spermatogenezė; lytinis ciklas ir dauginimasis).
• Embrioninis (prenatalinis; gemalas).
• Postembrioninis (postnatalinis).

Embrioninio periodo metu vyksta ankstyvasis gemalo vystymasis, apimantis segmentaciją, gastruliaciją ir organogenezę. Žmogaus embrioninis periodas vyksta motinos organizme ir baigiasi gimimu. Per postembrioninį periodą organizmas auga, bręsta lytiškai, visiškai diferencijuojasi jo audiniai ir organai.

Ankstyvasis embrioninis vystymasis: nuo apvaisinimo iki implantacijos

Žmogaus gemalas (arba embrionas; lot. embryo) - žmogaus organizmo raidos stadija, trunkanti 8 savaites nuo apvaisinimo. Pirmiausia, veikiant spermoje esančioms medžiagoms, apvaisinta kiaušialąstė atsiskiria nuo ją supančių folikulinio epitelio ląstelių. Po to ji skaidosi ir susidaro panašios į avietę blastodermos ląstelės - šis procesas vadinamas skilimu.

Gemalas kiaušintakiu juda gimdos gleivinės link - tai trunka 7-10 dienų. Iki implantacijos visos susidarančios ląstelės būna beveik vienodos. Blastocistos laikotarpiu (7-oji vystymosi para) gemalas įsitvirtina gimdos gleivinėje, kuri jau yra prisotinta gemalą maitinančių medžiagų. Implantacijos metu ląstelės nesidalija. Pasibaigus implantacijai, ląstelės vėl ima dalintis, ir naujai susidarančios ląstelės įgyja tam tikrą būdingą sandarą, prisitaiko atlikti tam tikras funkcijas - jos ima specializuotis. Šitas reiškinys vadinamas ląstelių diferenciacija.

Gemalinių lapelių susidarymas

Dvyliktą dieną embrioblaste jau yra dvi ertmės (viena viršuje, o kita - apačioje), kurias skiria dvigubas ląstelių sluoksnis. Viršutinis gemalinio disko ląstelių sluoksnis yra ektoderma (iš jos vėliau atsiras ir mezoderma), o apatinis, atsuktas į trynio maišelį, - entoderma. Ektoderma išklota viršutinė ertmė yra amnionas, o entoderma išklota apatinė ertmė - trynio maišelis arba žarnos ertmė. Dvigubas skiriantis ląstelių sluoksnis - gemalinis diskas (blastoderma), iš kurios susidaro pats gemalas. Tai dviejų gemalinių lapelių (ektodermos ir entodermos) stadija. Nuo šiol besivystantis individas vadinamas embrionu.

Devintos-dešimtos dienos pabaigoje gemaliniame diske viršutinis sluoksnis įdumba ir sudaro pirmykštę vagą. Penkioliktą dieną dalis ląstelių atsiduria tarp ektodermos ir entodermos ir virsta mezoderma. Tai trijų gemalinių lapelių stadija.

Nervinio vamzdelio ir somitų formavimasis

Vėliau abipus vagos susidaro ektodermos raukšlės - nervinės klostės, o tarp jų - nervinė vagelė. Po to klostės visu ilgiu susilieja, ir 21 dieną susidaro nervinis vamzdelis. Virš jo susijungusi ektoderma - odos ektoderma. Į šonus nuo nervinio vamzdelio susidaro nervinės skiauterės, iš kurių vėliau susidaro periferinės nervų sistemos dalys (pvz., vegetacinės nervų sistemos ganglijai).

Prie nervinio vamzdelio esanti mezoderma sustorėja ir trečios savaitės pabaigoje abipus nervinio vamzdelio pasidalija į pūsliškus segmentus - somitus. Tai stuburinio kūno segmentacijos pradžia. Nuo somitų, manoma, priklauso likusio kūno dalių segmentacija. Netrukus somitas ima diferencijuotis ir praranda pūslišką sandarą. Prie chordos ir nervinio vamzdelio esanti somito dalis išvešėja ir sudaro vadinamąjį sklerotomą, iš kurio formuojasi dauguma ašinio skeleto. Paviršinė dalis sudaro dermatomą, kuris suformuoja odos jungiamuosius audinius. Tarp dermatomo ir sklerotomo esanti dalis virsta miotomu, iš kurio formuojasi skersaruožiai raumenys.

Mezodermos vystymasis ir mezenchima

Po somitais lieka mezoderminė juostelė, vadinama nefrotomu, iš kurio vėliau išsivysto inkstų kanalėliai ir giluminiai lytinių liaukų audiniai. Už segmentuotos mezodermos dalies lieka nesegmentuotas sluoksnis (šoninio lapelio mezoderma). Jis vėliau skyla į du mezodermos lakštus, o tarp jų irgi susidaro celomas. Vėliau celomas virsta pilvo ertme, iš vieno lakšto (somatinė mezoderma) išsivysto epitelis, dengiąs pilvo sienelę, iš kito - epitelis (vidurių mezoderma), dengiąs vidaus organus.

Tarp gemalo lapelių ir besiformuojančių organų audinių lieka skysčiu užpildytos ertmės. Šias ertmes perpina netvarkingas žvaigždiškų ląstelių rezginys. Tai embrioninis jungiamasis audinys, vadinamas mezenchima. Dauguma mezenchimos atsiranda iš mezodermos ląstelių. Mezenchima ne tik laikinai palaiko gemalo formą, bet ir vėliau iš jos formuojasi kremzlinis ir kaulinis audiniai, dalis kraujagyslių ir kraujo ląstelių, lygieji raumenys, širdies raumuo ir nemaža dalis skersaruožių raumenų.

Detalizuotas gemalo vystymasis savaitėmis

Gemalas vystosi labai intensyviai. Įsitvirtinęs gemalas sparčiai vystosi, atsiranda visų svarbiausių organų ir sistemų užuomazgos, formuojasi liemuo, veidas, galva, galūnės.

Vėlesnės gemalo vystymosi stadijos

• Trečiąją savaitę gemalinis diskas pasidaro cilindro formos. Jo skiriasi galvinė, uodeginė dalys ir liemuo. Gemalo ilgis - 2 mm. Jame yra apie 10 somitų. Abu nervinio vamzdžio galai yra atviri, o stuburo styga nuo endodermos dar ne visai atsiskyrusi. Iš trynio maišo susidaręs alantojis įauga į jungiamąjį stiebelį. Šiuo laikotarpiu širdis jau susitraukinėja.
• Ketvirtąją savaitę, riečiantis gemalo kūnui, išryškėja pirmykštė žarna, kepenų, kasos užuomazgos. Pradeda formuotis rankos, vėliau - ir kojos, susidaro širdies pertvaros, uoslės plakodės, akių taurės ir lęšio bei ausies pūslelės. Nervinis vamzdis užanka, formuojasi galvos smegenų pūslelės. Iš nugaros smegenų išauga nervai.
• Šešių savaičių gemalo galva ir uodeginė dalis pakrypusios į pilvo pusę. Uodeginė dalis yra visiškai susiformavusi. Galva didelė, nes greitai auga galvos smegenys. Būna jau penkios galvos smegenų pūslelės. Skiriasi apatinis ir viršutinis žandikauliai. Nosies šnervės susiformavusios, toliau formuojasi išorinė ausis, vidinės ausies sraigė tik pradeda formuotis. Iš ryklinių (žiaunų) maišelių susidaro užkrūčio liauka, prieskydinės liaukos ir užžiauniai kūneliai. Liežuvio užuomazgos susijungusios, vyksta raumenų histogenezė. Ji vyksta ir virškinamojo kanalo sienoje. Augant rankoms ir kojoms, ryškėja pirštų užuomazgos, be to, kartu galūnės lenkiasi į priekį (pronacija) ir antrąjį mėnesį delnai jau būna pasisukę žemyn.
• Aštuntąją savaitę baigiasi lytinių liaukų diferenciacija: jau galima atskirti individo lytį. 8 savaičių gemalas jau yra akivaizdžiai panašus į gimusį žmogų, tik skiriasi proporcijos ir išsivystymas. Visos pagrindinės organų sistemos jau susiformavusios, galima skirti lytį. Gemalas įgyja aiškią žmogaus išvaizdą. Susidaranti vaga skiria galvą nuo liemens. Akys iš galvos šonų pasislinkusios į priekį. Atsiradę vokai yra sulipę. Galūnės pailgėjusios.

Veiksniai, lemiantys embriono vystymąsi ir sklaidos ydos

Gemalas vystosi labai intensyviai, o prisitaikymo mechanizmai dar neišsivystę, todėl jis labai jautrus: jam kenkia deguonies trūkumas, perkaitimas, mikrobai, virusai, alkoholis, nikotinas ir kt. Gemalui gali pakenkti kai kurie vaistai.

Sklaidos ydų priežastys

Sklaidos ydos nėra lemiamos kokio nors vieno etiologinio veiksnio. Daug žalingų aplinkos veiksnių gali pažeisti gemalo formavimąsi gimdoje. Daugumą sklaidos ydų sukelia virusai. Raudonuke sergant motinai pirmųjų trijų nėštumo mėnesių laikotarpiu yra tikimybė, kad atsiras sklaidos ydos, susijusios su akių, ausų, širdies bei smegenų formavimusi. Sklaidos ydas taip pat lemia gripo, raupų, infekcinio hepatito sukėlėjai. Jei infekcija pažeidė gemalą labai ankstyvuoju embriogenezės laikotarpiu, gali įvykti persileidimas. Taip pat nustatyta, kad sklaidos ydas sukelia citomegalovirusas, kurio užsikrėtusi motina gali nejausti. Jis gali sukelti aklumą, hepatosplenomegaliją, kartais gali sukelti ir mirtinus padarinius, pažeidus CNS (centrinę nervų sistemą).

Sklaidos ydas dažnai sukelia motinos vartojami vaistai nėštumo metu, ypač pirmaisiais trim mėnesiais. Labai žalingai veikia narkotikai, alkoholis, nikotinas. Vartojant alkoholį, didėja tikimybė sulaukti palikuonių, sergančių silpnaprotyste. Sklaidos ydas gali sukelti nėščiosios išgąstis, užsitęsusi nervinė (stresinė) įtampa, triukšmas, vibracija. Normaliam vaisiaus formavimuisi svarbu motinos mityba, sveikata, gyvenamoji aplinka, jos užterštumas. Įrodytas žalingas pesticidų poveikis gemalo raidai.

Chromosominės ir genetinės kilmės raidos ydos

Chromosominės kilmės raidos ydos būna susijusios su chromosomų skaičiaus ar jų struktūros pokyčiais. Chromosomų skaičius pakinta mejozės I ar mejozės II metu, kai kuri nors chromosomų pora neišsiskiria. Esant autosominei monosomijai, gemalas žūva gimdoje. Autosominės trisomijos atveju formuojasi dauginės sklaidos ydos, naujagimis miršta per pirmus mėnesius po gimimo. Taip įvyksta esant 17-18 ir 13-15 chromosomų trisomijai. Ilgiau išgyvena asmenys, turintys 21 chromosomų poros trisomiją (Dauno sindromas). Šiuo atveju taip pat būna dauginių sklaidos ydų: protiškai atsilikusieji turi būdingų išorės bruožų (įstrižas akių plyšys, platus tarpuakis, epikantas, pusiau pravira burna, trumpi pirštai), raumenų hipotoniją, endokrininių liaukų funkcijų sutrikimus.

Lytinių Y chromosomų monosomijos atveju gemalas žūva. X - monosomija pasireiškia simptomų deriniu ir vadinamas Ternerio sindromu. Lytinių chromosomų trisomijos galimos esant trims X chromosomoms. Esant XXX - fenotipiška moteris, turi infantiliškus lytinius organus, protiškai atsilikusi. Tokia yda atsiranda apvaisinus kiaušinėlį, turintį dvi lytines chromosomas (XX), spermatozoidu, kuris taip pat turi X chromosomą.

Daugelis įgimtų sklaidos ydų yra paveldimos ir palikuonims persiduoda pagal Mendelio paveldimumo dėsnius. Tokiais atvejais ydas lemia neporinių genų pokyčiai, mutacijos. Kadangi genai koduoja medžiagų apykaitos fermentus, gali sutrikti tam tikrų medžiagų metabolizmas. Dėl to audiniuose gali susikaupti tarpiniai ar pakitę galutiniai medžiagų apykaitos produktai. Sutrikus katalizinei tirozinasės funkcijai, tirozinas neverčiamas melaninu. Tokiu būdu atsiranda albinizmas. Galaktozemijos atveju (sutrikus galaktozės virtimui į gliukozę) galaktozės metabolitai kaupiasi kepenyse ir kituose audiniuose, atsiranda gelta, protinis atsilikimas. Nesant fermentų (lizosomose), skaldančių mukopolisacharidus, jungiamojo audinio ląstelių ir net neuronų lizosomose kaupiasi mukopolisacharidai. Tokiais atvejais būna graičių, kraujagyslių sklaidos ydų, taip pat protinis atsilikimas ir pan. Sunkias ir tam tikras sklaidos ydas sukelia autosominiai recesyvinių genų sutrikimai (cistinė fibrozė, glikogenozė, sfingolipidozė).

Šiuolaikinė pagalba nevaisingumo atveju: nuo diagnozės iki pažangių technologijų

Pora pradedama tirti bei gydyti, jeigu nenaudodama jokių apsisaugos priemonių nuo nėštumo moteris negali pastoti per vienerius metus. Abiejų partnerių tyrimas pradedamas vienu metu. Tačiau jeigu moteris yra 35 metų arba vyresnė, ar yra žinoma kokia nors aiški nevaisingumą galinti sukelti priežastis, tai tirtis dėl nevaisingumo reikėtų pradėti anksčiau, nepavykus pastoti 4-6 mėnesius. Taip pat vienerių metų laukti nereikėtų, jei diagnozuoti vyro spermos pokyčiai, dėl kurių pastoti be pagalbinio apvaisinimo pagalbos būtų neįmanoma.

Nėra nieko natūralesnio moters prigimčiai, kaip pastoti, išnešioti ir pagimdyti kūdikį. Medicinos paskirtis šiuo atveju yra padėti pašalinti kliūtis, jei tokios yra.

Nevaisingumo priežastys

Pagrindinė sunkios pastojimo priežastis yra nėštumo planavimo atidėjimas vėlesniam laikui. Bėgant metams sėkmingo nėštumo tikimybė mažėja, o savaiminių persileidimų bei apsigimimų rizika didėja. Nuo 25 metų amžiaus moters vaisingumo galimybės pradeda palaipsniui mažėti, o sulaukus 35 metų tikimybė pastoti sumažėja dramatiškai - beveik dvigubai! Vyrų vaisingumas su amžiumi irgi mažėja, tik ne taip drastiškai kaip moterų.

Pastaruoju metu vis daugėja duomenų ir apie aplinkos veiksnius, sukeliančius vyrų bei moterų nevaisingumą. Per pastaruosius 50 metų pastebimi vis blogėjantys vyrų spermos kiekio ir judrumo rodikliai - jie siejami su neigiamu radiacijos, sunkiųjų metalų ir pesticidų poveikiu. Tabako rūkymas, marihuanos, heroino, kokaino ir kitų narkotinių medžiagų vartojimas bei lėtinis alkoholizmas vienareikšmiškai neigiamai veikia tiek vyrų, tiek ir moterų vaisingumo funkciją. Intensyvus fizinis aktyvumas moterims sutrikdo ovuliaciją, o vyrams mažina spermos kiekį. Nesubalansuota mityba (angliavandeniai ir cukrus) ir nutukimas moterims sukelia ovuliacijos sutrikimus, o vyrams blogina spermos kokybę.

Moters ir vyro nevaisingumo priežastys, skaičiuojant kiekvienas atskirai, sudaro po maždaug 35 proc. visų atvejų. Dar 20 proc. nevaisingumo priežasčių būna mišrios kilmės, o likusių 10 proc. porų nevaisingumo kilmė lieka nežinoma.

Tyrimų ir gydymo kelias

Pirmas žingsnis, kai nesiseka susilaukti vaikelio - kreipimasis į nevaisingumo gydymo specialistus. Ištyrimas prasideda nuo detalaus pokalbio - anamnezės. Atliekamas moters hormonų profilio ištyrimas, ultragarsinis tyrimas, specialiais tyrimais vertinama gimdos ertmės būklė ir kiaušintakių pratekamumas, vyrui atliekamas spermos tyrimas. Įvertinus visus gautus rezultatus parenkamas gydymo būdas.

Iš esmės yra trys pagrindiniai gydymo būdai:

• Medikamentinis gydymas: Jeigu nevaisingumo priežastis yra ovuliacijos sutrikimai, skiriamas medikamentinis gydymas (tarkime, ovuliacijos stimuliacija).
• Chirurginis gydymas: Apima chirurginį nevaisingumo priežasčių šalinimą (pvz.: laparoskopinį endometriozės židinių bei sąaugų dubenyje panaikinimą, kiaušintakių atstatomąsias operacijas, kiaušidžių cistų ir gimdos miomų pašalinimą, histeroskopinį gimdos patologijos gydymą).
• Pagalbinis apvaisinimas: Apvaisinimas moters kūne (inseminacija) arba apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF).

Esant sudėtingoms situacijoms, kuomet jaunai moteriai diagnozuojamas priešlaikinis kiaušidžių išsekimas, būna įvykdyta daug nepavykusių pagalbinio apvaisinimo procedūrų, blogos kokybės embrionai, nekoreguotini vyro spermos pakitimai, azoospermija ar būklė po onkologinių susirgimų - efektyvus gydymo būdas yra pagalbinio apvaisinimo procedūra su donorinėmis lytinėmis ląstelėmis. Ši paslauga jau yra prieinama ir Lietuvoje.

Šiuolaikinės naujovės vaisingumo gydymo srityje

Svarbiausias veiksnys gydant nevaisingumą yra moters amžius, taigi, dauguma naujovių orientuota būtent į tai. Sukurti ir pradėti taikyti dvigubos kiaušidžių stimuliacijos protokolai - kai vieno ciklo metu atliekamos 2 stimuliacijos ir gaunama dvigubai daugiau kiaušialąsčių, atitinkamai ir embrionų. Pradėtos taikyti kiaušidžių „atjauninimo“ procedūros, naudojant trombocitais praturtintą plazmą ir siekiant paskatinti neaktyvių užuomazginių folikulų augimo aktyvavimą ir kiaušialąsčių vystymąsi kiaušidėse. Tai ypač aktualu moterims, kurioms gali būti sudėtinga pastoti dėl priešlaikinio kiaušidžių funkcijos išsekimo ar sumažėjusio kiaušidžių funkcinio rezervo. Taip pat tokioms moterims gali būti siūlomas ir natūralaus ciklo pagalbinis apvaisinimas.

Pagrindinis nevaisingumo gydymo tikslas - sveiko vaiko gimimas ir moters sveikatos išsaugojimas. Todėl naujovės linksta į tai, kad būtų patalpinamas tik vienas geros kokybės embrionas, o likę embrionai užšaldomi ir nepastojus arba planuojant kitą nėštumą, patalpinamas vėl tik vienas atšildytas embrionas. Tai svarbu, siekiant išvengti daugiavaisio nėštumo ir su tuo susijusių komplikacijų.

Embrionai išmaniuose inkubatoriuose: ateities technologijos jau čia

Gydymo sėkmė net 80 proc. priklauso nuo laboratorijos kokybės, todėl tam skiriamas itin didelis dėmesys. Pagalbinio apvaisinimo metodų pradininkas prof. Robert Edwards (biologas) dirbo kartu su Patric Steptoe (akušeris - ginekologas). 1969 metais jiems pavyko pirmą kartą žmonijos istorijoje sėkmingai apvaisinti žmogaus kiaušialąstę laboratorijos sąlygomis. Praėjus keliems metams mokslininkai taip pat paskelbė apie sėkmingą implantacinio embriono išgyvenimą po šaldymo-atšildymo procedūros. Iki tol, kol 1978 metais pasaulį išvydo pirmas kūdikis iš mėgintuvėlio, buvo daugybė bandymų. Tačiau galiausiai pavykęs, pirmasis sėkmingas pagalbinis apvaisinimas, tapo ilgai laukta žinia, kad nevaisingumas nėra nuosprendis.

Vėliau atsirado kitos pagalbinį apvaisinimą papildančios technologijos: intracitoplazminė spermatozoido injekcija. Šia technologija galima padėti poroms, kurių nevaisingumo priežastis yra prasta vyro spermos kokybė. Tuoj po to buvo atlikta ir pirmoji embriono biopsija, panaudojant lazerį - tai buvo siekiama nustatyti genetinius sutrikimus.

Pagalbinio apvaisinimo technologijų principai, sukurti praėjusiame šimtmetyje, taikomi ir dabar. Tik daugelis jų ištobulėjo. Vietoje lėtojo atsirado greitasis embrionų šaldymo metodas, kurio dėka embrionų išgyvenimo galimybė siekia 100 procentų. Labai ištobulėjo ir embrionų auginimo laboratorijoje sąlygos. Auginimo terpės praturtintos medžiagomis, kurių sudėtis leidžia ląstelėms sėkmingai vystytis nuo apvaisintos kiaušialąstės iki vėlyvos blastocistos stadijos - šeštos dienos embriono. Išmanūs inkubatoriai leidžia stebėti monitoriuje embriono vystymąsi kiekvienu momentu ir nuspėti, kuris embrionas gali geriausiai implantuotis gimdoje. Prie sėkmingų naujovių, kurios buvo įdiegtos laboratorijoje, galima paminėti ir trijų dujų mišinio panaudojimą - kai buvo nustatyta, kad natūraliai embrionas vystosi žemo deguonies lygio aplinkoje, tai buvo perkelta ir į inkubatorius. Draugiška embrionui aplinka lemia ir embrionų vystymosi bei implantacijos sėkmę.

Naujausios embrionų vertinimo technologijos: tikslumas ir saugumas

Didžiausios naujovės siūlo dvi naujausias embrionų vertinimo technologijas, kurios turėtų ypatingai padėti poroms:

• „ConceptEasy“: Šia technologija parenkamas embrionas, kuris gali geriausiai implantuotis gimdoje - tai yra, atliekamas embriono implantacijos tyrimas. Šio naujo tyrimo dėka embriono implantacija vertinama kitu aspektu - kiek embrionas išskiria signalinių molekulių, kurios vėliau, sąveikaudamos su motinos gimdos gleivine, lems sėkmingą implantaciją. „Concepteasy“ testu nusakomas sėkmingas motinos - embriono dialogas, kuris ir nulemia nėštumą. Tyrimas neinvazyvus, tiriamos tarpląstelinės pūslelės, kurias embrionas išskiria į auginimo terpę.
• „Embrace“: Tai neinvazyvus genetinis embriono tyrimas. Iki šiol tam, kad sužinoti embriono chromosomų rinkinį ar išsiaiškinti genų seką, kuri lemtų sunkias paveldimas ligas, reikėjo atlikti embriono biopsiją - tai yra, paimti dalį embriono tyrimams. Mikromanipuliacijos metu išlieka tikimybė pažeisti embrioną. Šio naujo tyrimo metu tiriamas ne pats embrionas, o jo auginimo terpė, todėl nėra jokios rizikos pakenkti embrionui. Sužinojus tyrimo atsakymą, į gimdą perkeliami tik tie embrionai, kurie turi taisyklingą genetinį rinkinį.

Kita naujovė - metodas „Dirbtinis intelektas". Juo padedama atrinkti embrionus, kurie turi didžiausią tikimybę implantuotis. Programa, vertindama embriono vystymosi kritinius momentus, bando atspėti, kurio embriono implantavimosi galimybės pačios didžiausios. Taigi, žmogus ir naujos technologijos petys petin dirba vardan siekiamo rezultato - nėštumo.

Dar vieno naujo tyrimo pavadinimas - „Be ready". Tai endometriumo receptyvumo tyrimas. Endometriumas yra gimdos gleivinės sluoksnis, atsakingas už embriono implantavimąsi. Sėkmingą implantacijos baigtį lemia ne tik embriono vystymasis, bet ir gimdos gleivinė, ji turi būti pasiruošusi priimti embrioną. Optimalaus endometriumo imlumo laikas vadinamas „implantacijos langu", kuris gali būti individualus ir priklausyti nuo fiziologijos ar atsako į hormoninį gydymą. „Implantacijos langas“ trunka vos kelias dienas - per anksti ar per vėlai įkėlus embrioną į gimdą rezultato nebus. Šio tyrimo metu parenkamas tinkamiausias embriono perkėlimo laikas. Perkėlus į gimdą embrioną tuo momentu, kai gimdos gleivinės receptyvumas pats didžiausias, galima tikėtis sėkmingos procedūros baigties. Svarbiausia, kad visi nauji embrionų implantacijos tyrimai, yra neinvazyvūs, atliekami tiriant embrionų auginimo aplinką. Maksimalią naudą pacientams lydi nulinė žala embrionams.

Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas: vaisingumo išsaugojimo ateitis

Lytinių ląstelių ir embrionų šaldymas - ne tik privačiose klinikose, bet ir valstybinėse ligoninėse vis dažniau atliekama procedūra. Naudojant pagalbinio apvaisinimo procedūras galima šaldyti spermatozoidus, kiaušialąstes ir embrionus, taip pat kiaušidžių ir sėklidžių audinį. Šaldymas aktualus esant:

• Sunkios traumos, dėl kurių gali sumažėti/nukentėti vaisingumas.
• Reprodukcinės sistemos ligos.
• Lėtinės ligos.
• Onkologinės ligos. Vaisingumą ypač aktualu išsaugoti onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms.
• Noras susilaukti vaikų ateityje.
• Kitos priežastys.

Prieš užšaldant ląstelės apdorojamos specialiomis medžiagomis (krioprotektoriais), apsaugančiomis jas nuo neigiamo šalčio poveikio. Mėginiai dedami į talpas, pripildytas skystojo azoto. Embrionai gali būti šaldomi įvairiose stadijose, t. y. esant vienai ląstelei arba ląstelėms pradėjus dalytis. Porai nusprendus susilaukti vaikų, reikia kreiptis į kliniką, kurioje lytinės ląstelės ar embrionai buvo užšaldyti. Valstybinėse trečiojo lygio ligoninėse sunkiomis ligomis sergantiems pacientams suteikiama galimybė lytines ląsteles ir embrionus užšaldyti ir laikyti nemokamai. Šie mėginiai nemokamai valstybės lėšomis gali būti saugomi iki 2 metų.

tags: #embrionis #periodas #skilimas

• Tvarkos nustatymas ir įgyvendinimas bendraujant su vaiku
• Ugdomosios formos ikimokyklinukams
• Muslininė patalynė kūdikiams
• kiaušinio formos masturbatorių apžvalga
• kūdikio galvos deformacijos priežastys ir korekcija