Eimuntas Nekrošius: gyvenimo kelias ir kūrybinis palikimas
Eimuntas Nekrošius gimė 1952 m. lapkričio 21 d. Pažobrio kaime, Raseinių rajone. Šis iškilus Lietuvos teatro režisierius ir aktorius tapo viena ryškiausių figūrų pasaulio kultūros istorijoje. 1978 metais E. Nekrošius baigė teatro režisūros studijas A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, kur mokėsi pas Andrejų Gončiarovą.
Profesinė veikla ir „Meno fortas“
Grįžęs į Lietuvą, režisierius dirbo įvairiuose teatruose: 1978-1979 m. režisavo Kauno dramos teatre, 1979-1991 m. - Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre, o 1993-1997 m. buvo tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. 1998 m. Vilniuje kartu su žmona scenografe Nadežda Gultiajeva ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija įsteigė teatrą studiją „Meno fortas“, kuriam vadovavo iki pat mirties 2018 m. lapkričio 20 d.
Svarbiausi kūrybiniai etapai
Ankstyvieji E. Nekrošiaus spektakliai išsiskyrė raiškos novatoriškais būdais, savitu pasaulio ir teatro suvokimu. Pripažinimą režisieriui pelnė jo Jaunimo teatre pastatyti spektakliai „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Ilga kaip šimtmečiai diena“, „Dėdė Vania“. Į Lietuvos teatro istoriją pateko festivaliui LIFE sukurtas „Hamletas“.
Audrius Jankauskas ("Meno fortas" vadovas) apie Eimunto Nekrošiaus teatrą
Savo „Meno forte“ režisierius statė pasaulinės dramaturgijos šedevrus, tarp kurių - W. Shakespeare’o „Makbetas“, „Otelas“, „Hamletas“, taip pat A. Puškino „Borisas Godunovas“. Režisierius daug dirbo užsienyje - Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Kroatijoje, statė operas Lietuvoje ir kitose šalyse.
Apdovanojimai ir įvertinimas
Eimuntas Nekrošius pelnė daugybę prestižinių apdovanojimų. Režisieriaus kūryba išsiskyrė metaforų kalba, režisūrine dramaturgija, naujomis koncepcijomis. Jo spektakliai buvo vieni pirmųjų iš Lietuvos, rodytų užsienyje - nuo 1984 m. Europos, Šiaurės ir Pietų Amerikos, Azijos bei Australijos teatruose.
| Apdovanojimas | Metai |
|---|---|
| LSSR valstybinė premija | 1983 |
| Europos teatro premija „Už naująsias teatro realybes“ | 1994 |
| Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija | 1997 |
| Gedimino ordino Komandoro kryžius | 1998 |
| Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius | 2003 |
| Herderio premija | 2005 |
Paskutinė režisieriaus premjera įvyko 2018-ųjų birželį Varšuvos „Teatr Narodowy“ scenoje, o vienas paskutinių jo darbų Lietuvoje - „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną Klaipėdos dramos teatre. Režisierius yra sakęs: „Jeigu mėginčiau pasakyti, kas yra gyvenimas, galiu pasakyti pro šalį“. Jo palikimas - tai dokumentiniai filmai, knygos ir teatro istoriją keitę spektakliai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
