Tėvas Stanislovas: Radviliškio vaikas, tapęs Lietuvos dvasios švyturiu

Mykolas Algirdas Dobrovolskis, plačiau žinomas kaip Tėvas Stanislovas (1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje - 2005 m. birželio 23 d. Kaune), buvo iškilus XX amžiaus Lietuvos asmuo, vienuolis kapucinas, kunigas, pamokslininkas, aktyviai priešinęsis sovietinei okupacijai, globojęs socialiniame užribyje esančius žmones ir nuo priklausomybės ligų kenčiančius asmenis. Jo gyvenimo kelias, prasidėjęs Radviliškyje, tapo neatsiejama Lietuvos istorijos dalimi, atspindinčia visą tautos likimo epochą.

Mykolas Algirdas Dobrovolskis gimė 1918 m. rugsėjo 29 d. Radviliškyje geležinkelių tarnautojo šeimoje. Mokėsi Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau - Kauno jėzuitų gimnazijoje. Besimokydamas gimnazijoje, jaunuolis apsisprendė pasirinkti vienuolio kelią.

1936 m., po ketverių išsamių studijų ir gilios dvasinio gyvenimo praktikos metų vienuolyne, jaunasis Dobrovolskis buvo įšventintas į vienuolius kaip brolis Stanislovas. Jis pasižymėjo ypatingu darbštumu ir gabumais, todėl po įšventinimo, vienuolyno vyresniųjų rekomenduotas, rengėsi tolesnėms teologijos ir filosofijos studijoms Prancūzijoje. Tačiau išaušo lemtingasis 1940 metų birželis, prasidėjo pirmoji tarybinė okupacija, ir studijų užsienyje teko atsisakyti. Vienuolynas jį pasiuntė mokytis į Kauno kunigų seminariją.

Kunigų seminarijoje klierikas Dobrovolskis gelbėjo žydus. 1944 m. kovo 25 d. mažesnysis brolis kapucinas buvo įšventintas į kunigus ir tapo Tėvu Stanislovu. Buvo paskirtas į Petrašiūnų kapucinų vienuolyną ir šalia esančią parapiją.

Labai greitai jis išgarsėjo kaip pamokslininkas ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Per puspenktų kunigystės metų Tėvas Stanislovas apvažiavo kone šimtą Lietuvos parapijų savo ganytojišku žodžiu, padėdamas tikintiesiems įveikti okupantų sėjamą baimę, neviltį ir grėsmę.

1948 m. rugpjūčio 11 d. Tėvą Stanislovą suėmė. Jį apkaltino nuolatine ir ilgalaike antisovietine propaganda ir nuteisė pagal tuomet pagarsėjusį RTFSR Baudžiamojo kodekso (Lietuvoje jis galiojo iki 1961 m.) 58-10 str. II dalį 10 metų pataisos darbų. Pagrindiniai įkalčiai buvo pamokslai. Kalėjo Intoje, Vorkutoje, dirbo anglies šachtose, statybose.

Likimo brolių - lagerio kalinių atsiminimu, Tėvas Stanislovas ir lageryje išsiskyrė išskirtine dvasios stiprybe ir altruizmu. Lageryje tėvas Stanislovas kalėjo 8 metus. 1956 m. rugpjūčio mėn. buvo paleistas. Į lagerio viršininko klausimą, ar jis pakeitė savo įsitikinimus, Tėvas Stanislovas atsakė: „Įsitikinimai nesikeičia, pilieti viršininke, jie gilėja.“ Iš lagerio į Lietuvą parvežė filosofo Levo Karsavino (1882-1952) lageryje rašytų darbų rankraščius.

Grįžęs į Lietuvą, gavo atkampią Vertimų parapiją Jurbarko rajone. 1957 m. kovo mėn. vėl suimamas, bausmė pagal tą patį straipsnį „antitarybinė agitacija nacionalistiniais arba religiniais motyvais“, rugpjūčio mėn. paleistas. Apie lageryje praleistus metus sakė: „Šachtoje giedodavau, džiaugdavausi, kad gyvenu. Tuo metu turėjau kalinio numerį ir kirtiklį rankoje. […] Mano senatvės pensija - 139 litai. Nedrįskite man skirti kalinio pensijos.“

Po antrojo kalinimo Tėvas Stanislovas laikomas „ypač pavojingu“ valdžiai asmeniu, jam uždrausta netgi vilkėti vienuolio abitą. Buvo kilnojamas po nuošaliausias, skurdžiausias parapijas be elementariausių buities sąlygų: Juodeikiai, Žemaitkiemis, Milašaičiai, Butkiškiai… Į Žemaitkiemį perkeltas be teisės kunigauti, sakyti pamokslus. Apie tą 1,5 metų laikotarpį Tėvas Stanislovas sakė, kad „tai baisiau negu lageris“. Gelbėjo R. M. Rilkės (1875-1926) poezijos vertimai, sunkus fizinis darbas, nes jis savo iniciatyva tvarkė miestelio aplinką.

1961 m. vasarą kunigystės teisės buvo grąžintos ir jis paskirtas į Milašaičius. Gyvenimo sąlygos tapo normalesnės. Be pastoracinio darbo, Tėvas Stanislovas galėjo atsidėti teologinėms filosofinėms studijoms, nes parsisiųsdindavo iš Leningrado Saltykovo-Ščedrino bibliotekos garsių užsienio autorių mikrofilmuotas knygas, jas vertė į lietuvių kalbą.

1966 m. Tėvas Stanislovas buvo perkeltas į atkampų Paberžės bažnytkaimį Kėdainių r. Tėvo Stanislovo apibūdinimu: „…autobusų stotelė už keturių kilometrų, telefonas už keturių kilometrų. Biednystė, biednystė ir vienatvė.“ Paberžėje Tėvas Stanislovas kunigavo 24 metus. Jis restauravo bažnyčią, sutvarkė šventorių, Paberžės ir aplinkinių kaimų kapines. Jo dėka labai greitai Paberžė tapo dvasinės traukos, šviesos, rezistencijos centru. Iš visos Lietuvos pas Tėvą Stanislovą krikštyti, tuoktis, priimti pirmuosius sakramentus, laidoti artimuosius, pasiguosti, pabūti jo artumoje traukė žmonės. Niekam niekada Tėvas Stanislovas neatsakė.

Tėvas Stanislovas laikė ir platino draudžiamą literatūrą. Iš Paberžės po visą Lietuvą plito „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, „Aušra“, jo verstų užsienio autorių knygos, išleistos savilaidos būdu, tarpukario Lietuvos leidiniai. Pas Tėvą Stanislovą lankydavosi ne tik Lietuvos intelektualai, jaunimas, bet ir disidentai iš TSRS. Paberžėje kelis kartus viešėjo garsus Ortodoksų Bažnyčios teologas Tėvas Aleksandras Menis (1935-1990).

1978 m. kartu su Kauno arkivyskupijos kunigais pasirašė pareiškimą dėl naujos LTSR konstitucijos, varžančios tikinčiųjų teises, o 1983 m. Tėvas Stanislovas daug nusipelnė išsaugodamas nuo sunaikinimo kultūros vertybes. Jis rinko bažnytinio meno ir etnologinę medžiagą, klebonijoje ir šalia esančioje klėtelėje įkūrė unikalų bažnytinio ir liaudies meno muziejų. Jo rūpesčiu buvo įamžintas 1863 m. sukilimo atminties.

Paberžė tapo ir visuomenės atstumtųjų - narkomanų, alkoholikų, nusivylusiųjų gyvenimu gelbėjimosi vieta. Ne vienas žmogus, pabuvęs Paberžėje, globojamas Tėvo Stanislovo, atsitiesdavo ir grįždavo į gyvenimą. Nuolat buvo sekamas sovietinio saugumo, ne kartą KGB tardytas, darytos kratos, kurių metu konfiskuoti užrašai, pamokslų konspektai, užsienio autorių vertimai. Viską pakėlė stoiškai. Viename iš pamokslų jis rašė: „Mano sunkiosios valandos - tai mano turtas ir relikvijos.“

Kardinolas Vincentas Sladkevičius 1990 m. perkėlė Tėvą Stanislovą į Dotnuvą atkurti kapucinų vienuolyną. Tuo metu Tėvui Stanislovui ėjo 72 metai, lageris, persekiojimai po lagerio paliko savo pėdsaką, fizinės jėgos buvo apmenkusios, bet dvasios tvirtybė neišsemiama. Dotnuvos bažnyčios ir vienuolyno pastatų būklė buvo avarinė. Jis negavo jokių oficialių Lietuvos valstybinių ar bažnytinių institucijų finansinės paramos. Be vienuolyno atkūrimo darbų Tėvui Stanislovui teko didelis pastoracinio darbo krūvis. Iškeltas į Dotnuvą, jis aptarnaudavo ne tik Dotnuvos, bet ir Paberžės parapijų tikinčiuosius. Be to, pas Tėvą Stanislovą važiuodavo tikintieji iš visos Lietuvos.

1992-1994 m. jo pamokslai buvo spausdinami dienraštyje „Tiesa“ (vėliau - „Diena“). 1994 m. jie išleisti atskira knyga „Tėvo Stanislovo pamokslai“, o 1997 m. išėjo papildytas leidimas „Apie meilę ir tarnystę“. Pamokslai buvo spausdinami tuo metu, kai žmonių supriešinimas Lietuvoje buvo labai didelis. Evangelinės dvasios Tėvo Stanislovo pamokslų žodis taikė ir vienijo Lietuvos žmones, sėjo meilę ir ramybę.

Kai Tėvas Stanislovas sunkiai susirgo, 2002 m. iš Dotnuvos grįžo į Paberžę ir bažnytinės vyriausybės buvo paskirtas Paberžės parapijos administratoriumi. Gyventi klebonijoje jis atsisakė ir įsigijo apleistą, beveik griūvantį namelį (špitolę) ir ėmėsi jį remontuoti. Matydami, kad namelio suremontuoti neįmanoma, į pagalbą Tėvui Stanislovui aukomis atėjo Lietuvos žmonės. Už suaukotas lėšas buvo nupirkta žemė, ant kurios stovėjo namelis, padarytas projektas, ir, gavus leidimus, pradėtos statybos. Naujas namas (špitolė) buvo baigtas 2002 m. balandžio mėn., jame Tėvas Stanislovas gyveno iki mirties. Špitolę ir žemės sklypą aukotojai dovanojo Tėvui Stanislovui.

Nors ir sunkiai sirgdamas, silpstančiomis jėgomis Paberžėje Tėvas Stanislovas pastoracinio darbo apimties nemažino. Grįžęs iš Onkologijos ar Kėdainių ligoninių tęsė savo ganytojišką veiklą, tvirtindamas, kad „liga yra, ligonio nėra“. Dvasios stoicizmu įveikdavo fizinę negalią.

Tėvo Stanislovo dukterėčia Birutė Tiknevičiūtė knygoje „Tėvas Stanislovas - mažutėlių tarnas“ taip apibūdino jo gyvenimo kelią: „Iš ligoninės jis skubėjo į savo tarnystę, nė minutei nepalikdamas šio posto, nė karto gyvenime neturėjęs atostogų, nesiilsėjęs. Didysis bėdų ir rūpesčių bankininkas. „Grytelninkų partijos“ steigėjas. Visoms valdžioms kliūvantis. […] Tėvelis, savižudžių užtarėjas ir jų laidotojas. Alkoholikų ir narkomanų vilties teikėjas: „Įsikibk Dievui į ranką ir nepaleisk.“ […] Kartu su kardinolu Vincentu Sladkevičiumi, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku priešinęsis teisuoliams, skaldantiems tautą. Politkalinys, karo metais gelbėjęs žydus, du kartus išvežtas į Sibirą, raštu atsisakęs visų lengvatų ir piniginių kompensacijų, kasdienai pasilikdamas „vieną rūbą ir vieną pavalgymą“. Sudeginęs krosnyje diplomus, ministrų, prezidentų sveikinimus, apdovanojimus.“

2005 m. birželio 5 d. Tėvas Stanislovas Paberžėje aukojo paskutines savo gyvenime šv. Mišias. Dalyvavusi jose Birutė Tiknevičiūtė rašo: „Vos paeinantis, iš abiejų pusių prilažomas, įsispyręs į sandalus, su vienuolio abitu įvedamas Tėvas Stanislovas. Sėda į klausyklą klausyti išpažinčių. […] Šventinant vyną ir sakramentus Tėvui Stanislovui pasidaro bloga - paremia ranka galvą, atsigeria gurkšnį paduoto vandens. […] Atsisukęs veidu į žmones Tėvas Stanislovas kalba: […] Dieve, globok mūsų Tėvynę. Siųsk, Viešpatie, savo pagalbą…[…] Ką gi jums šiandien pasakyti apie ligą.[…] Būk sergančiu žmogum, o ne sergančiu kaulu. Liga - tai didelis išbandymas ne tik kūnui. Atsibuskite su malda lūpose. Gyvenime taip kartais pasineriam į kūno aistras, kad tampame vien kūnu, o siela sunyksta. Leiskit sielai iš kūno aistrų vergovės išsivaduoti. […] Žegnokitės. Su Dievu keliaukit. Choristai, ką ten turit gero? Pagiedokit. Išeinu. Jau užtenka. 87 metai. Eikit, o aš sėdėsiu… Tėvas Stanislovas sėdi su rudu, apiplyšusiu ir sulopytu abitu. Iš veido ir pozos matyti - kenčia. Skirstosi žmonės.[…] Nesislėpdamos verkia moterys.“

Tėvas Stanislovas - Mykolas Algirdas Dobrovolskis mirė 2005 m. birželio 23 d.

Testamente, parašytame 2005 m. birželio 15 d., likus 8 d. iki savo mirties, Tėvas Stanislovas aukotojų lėšomis nupirktą 0,88 ha sklypą ir pastatytą špitolę paliko Labdaros fondui „TĖVO STANISLOVO NAMAI“.

Tėvas Stanislovas buvo apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, Santarvės premija, išrinktas Lietuvos Tūkstantmečio žmogumi, jam suteiktas Kėdainių krašto garbės piliečio vardas.

Jo gyvenimas, kupinas pasiaukojimo, drąsos ir meilės artimui, tapo ne tik pavyzdžiu, bet ir gyva istorija, liudijančia apie nepaprastą Lietuvos dvasinę jėgą.

tags: #radviliskyje #gimes #ir #gyvenes #vaikysteje #tevas

• saugus masažas nėštumo metu
• Vaikų ir tėvų anketos
• Kaip atpažinti vaikų dantų kariesą
• Kūdikio dažno šlapinimosi priežastys
• Vystymasis iki metų su sensoriniais žaislais