Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis yra galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas.
Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas. Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui.

Kad vaikai pamiltų poeziją ir noriai ją mokytųsi, svarbu laikytis kelių principų:
Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Tarp garsių poetų, kūrusių vaikams, minėtini:
Kostas Kubilinskas, kurio sukurtas poezijos pasaulis - gyvas, pilnas šviesos ir vaikų klegesio, ypač svarbus. Leidykla „Nieko rimto“, išleidusi Kosto Kubilinsko eilėraščių rinktinę „Debesėlių tiltas“, siūlo užsukti į šį pasaulį kartu su mažaisiais - klausančiais, o galbūt jau ir skaitančiais. Čia tėtis ir mama - pagrindinės jėgos, iš kurių sklinda ramybė, meilė ir gerumas. Jie žino atsakymus į smalsius ir išradingus klausimus: kas yra kamuolio viduje, kas cypia ir barška žaisliukuose, kodėl ant šakučių pavasariais sutupia kačiukai. Gausu eilėraščių, spindinčių didele, gėlėta ir šviesia meile mamai. Pabudinamas pažįstamas jausmas, kaip smagu pribėgti ir apsikabinti mamą, o jei nepasieki, ne bėda - kilstelėti gali tėtė. Poetas nepamiršta pakalbėti ir apie labai rimtus mažųjų, sparčiai virstančių didžiaisiais, nutikimus: apie dantų dygimą, gerą žaidimų draugą - ūgtelėjusį jaunėlį brolį, pirmą dieną darželyje, norą išmokti valytis batus ir kabinti košę kaip dideliam, apie tai, kas nutinka Tomukams, kurie neklauso mamos ir nevalgo, kas paduota. Tiesa, visi išdykėliai nebarami piktai, o mokomi švelniai ir su šypsena. Pavyzdžiui, medžius laužantis Grigas sudrausminamas jautriais žodžiais: „Bet berželis turi širdį -/ Viską jaučia, viską girdi.“ Neklaužadoms tikrai nesunku atpažinti save: vieni panašūs į meškiukus, kurie dėl savo godumo persivalgė medaus ir dabar kenčia pilvo sopulius, kiti - į ožiukus, kurie surėmę ragus niekaip neišsitenka ant tiltelio. Be to, esama eilėraščių, kurie tikrai sukels kvaksintį juoką tiek dideliam, tiek mažam. Knygą smagiai iliustravo Marija Smirnovaitė.

Šaltis moja nuo kalnelio, kviesdamas į žiemos nuotykius. Eilėraščiai atskleidžia žiemos grožį ir šventinę nuotaiką, supindami gamtos vaizdus su pasakų elementais. Šie eilėraščiai puikiai tinka šventiniam laukimui ir padeda sukurti stebuklingą atmosferą, kurią galima tęsti linksmame žiemos karnavale.
Baigės lapų sonata,
Rudenėlio burtai baigės.
Tupi varna kaip nata,
O ant varnos krinta snaigės.
Gaudžia stulpas ties paštu,
Skamba vielos apšarmoję.
Iš mokyklos sugrįžtu,
Nuo kalnelio Šaltis moja.
- Va, bičiuli, iš laidų
Padariau ore gitarą.
Groja vėjas - ū dū dū -
Šoka snaigės gyvatarą!

Jei tu nežinojai, tai greit sužinosi.
Į sargo sodybą per mišką aure
Atapuškė Šaltis vėlai vakare,
Sustojo po langu ir įrėmė nosį.
Jei tu nežinojai, tai greit sužinosi.
Jonažoles virė to sargo žmona.
Pripylė puodelį arbatos ir: - Na,
Vaišinkis! - Pastatė ant lango prieš nosį.
Jei tu nežinojai, tai greit sužinosi.
Garavo, kvepėjo žolių arbata.
O Šaltis už lango - ū ta, ū ta ta!
-Per naktį ją uostė, kilnodamas nosį.
Ar gerai, ar negerai,
Vėl pasikeitė orai.
Plūkias Šaltis prie pusnyno.
- Seni Šalti, ką darai?
- Žiemą sostan sodinu,
Sodinu ir dabinu
Baltabokštę jos karūną
Sniegenėlių rubinu!
Pažįstame Šalčio gerumą, -
Pasišaukė vėjus kelis,
Pastatė kalnelyje rūmą.
Ne rūmas - tribokštė pilis.
Išbarstė pusnelėmis kiemą
Penkis ar devynis kartus
Ir parvežė seserį Žiemą
Pro balto sidabro vartus.
- Čia nieko tau, sese, nestinga -
Nei ledo, nei šerkšno gėlės...
Nebūk atšiauri ir klastinga, -
Vaikai kaip senelę mylės!
Pakilo Žiemužė į sostą,
Sužvilgo snieguolės šalia.
Ir niekam kol kas nepabosta
Baltosios valdovės galia.
Retai saulutė pasirodo,
Retai išsipina kasas.
Balta pūga už balto sodo
Suvėlė pakeles visas.
Sumaišė pusnį, atsiduso,
Nurūko pagiriu ūma.
Senam sode ant kiškio ūso
Iš džiaugsmo virpa tyluma.
Nedrįsta keltis šaltas vėjas, -
Gulės, atrodo ir gulės...
Sustingo sniegas palengvėjęs
Ant viršūnėlės obelies.
Ramiai susigūžė po langu
Karvelis margu snapeliu.
Ilgai žiūriu į tylų dangų,
Į tylią žemę ir tyliu.
Pūgos užpustė
Lauką ir kelią,
Mėlyną ežero bangą...
Virpina vėjas
Klevo šakelę, -
Ledo žvangučiai žvanga.
Ledo žvangučiai -
Ak, žvangesėlis! -
Lengvas, švelnutis, grynas.
-Kelia pusnelę
Rugio pasėlis,
Pienė, rūta, vėdrynas...
Kelia pusnelę,
Baltąją kelia...
Va, pažiūrėk pro langą,
- Virpina vėjas
Klevo šakelę, -
Ledo žvangučiai žvanga.

Ant lauko, ant bėgančio kelio,
Ant žalio zylutės pūkelio,
Ant sodų, miškelių šėmų,
Ant mano ir tavo namų
Nuo ryto lig vakaro sninga.
Nuo ryto lig vakaro sninga.
Atrodo, šiaurys aveles
Į žydras dangaus pieveles
Atvarė ir vilnas jų purto.
Ir va - iš buriuko užburto
Nuo ryto lig vakaro sninga.
Kartais, eidamas per sniegą,
Šaltis ima ir užmiega.
Šaltis miega - oras šyla.
Pūgos atlekia per šilą.
Ant ledinio šalčio maišo
Žemę naršo, dangų maišo.
Sumaišytų mus visus,
Bet senelis - krust ūsus.
Leduku užkloja balą,
Ir lauke smagiai pašąla.
Šaltis mokė šaltukus,
Kaip statyti tiltukus,
Kaip žodelį skiemenuoti
Ir dainelę padainuoti.
- Va, žvirbliukai ant laidų, -
Mūsų natos be klaidų,
O laidai nuo elektrinės -
Mūsų penklinės varinės.
- Prašom, do... Ak, puiku!..
Prašom, re... Kalnelis.
Prieš pat karnavalą aplanko ir Kalėdų Senelis, atnešdamas dovanas ir šventinę nuotaiką. Šis metas kupinas stebuklų ir džiugesio, ruošiantis Naujųjų Metų šventėms.
Pusnynais iš slėnių anų
Ateina Kalėdų Senelis
Su pilnu maišu dovanų.
Žiūrėk, jau Senelis pasuko
Pro tuopą ir mūsų kieman.
Atneš tau iš guolio barsuko
Spalvotą ragaišį. O man?..
O man ką?.. Mašiną ar dūdą?..
Ir vieną, ir kitą turiu.
Atneški, Seneli, man rudą
Šuniuką - vadinsiu Gauriu.
O jeigu rudų nebeliko,
Atneški ir juodą. O gal -
Geltoną ar baltą kaip Miko...
Ne ne, negrąžinsiu atgal.
Ne ne, neištremsiu į girią,
Kaip ištrėmė Sargį teta,
Kur niūkso eglynai pastirę
Ir virkauja vėjo tūta.
Globosiu šuniuką - teauga,
Teamsi žvalus prie būdos.
Turėsiu, Seneli, aš draugą,
Kuris neišduos niekados.
Bėgiosime, žaisim skiniuką,
Miškely grybausim abu...
Atnešk man, Seneli, šuniuką!
Koks plaukas - visai nesvarbu.
Atjos ant vilko raišo
Skambėdama delčia,
Pabers iš balto maišo
Sidabrą ten ir čia.
Suvels šiaurys pusnelę.
Sublykčios Venera.
Papuošim eglę žalią
Vaivorykščių skara.

Po visų žiemos džiaugsmų ir Kalėdų švenčių, ateina metas, kai galima pasinerti į nuotykių kupiną karnavalą. Šis eilėraštis kviečia visus, net ir pačius didžiausius miegalius, prisijungti prie šventinio šurmulio ir šokti kartu!
Jau vakaras. Atėjęs
Dienelę užgesino.
Palinko baltas vėjas
Prie balto klavesino.
Nubėgo baltos gaidos
Per baltą baltą sniegą.
Ir, saulei nusileidus,
Baltam pusnyne miega.
Balti sapnai sušlamo,
Išgirdę baltą tylą.
Jau vakaras.
Suras meškučio guolį,
Prikels jį iš miegų.
- Meškuti, kelkis, gėda!
Kaip kelmas koks guli.
Šiąnakt ateis Kalėdų
Senelis iš toli!
Šią naktį švelniai šąla,
O snaigės - vis ratu...
Eime į karnavalą,
Pašoksime kartu!
Vaikučiai pasiruošę,
Gražiai sutikti mus,
- Žaislais eglutę puošia,
Kartoja žaidimus.
O bitė ir kamanė
Papievy - dum dum dum -
Pakilo ir sumanė
Atskristi su medum!..
Ir va - staiga sujudo
Po ąžuolu kerai.
Meškutis atsibudo
Ir šūkauja storai:
- Ubū, kaip švelniai šąla,
Ubū, ubū, ubū!...
Skubu į karnavalą!
Skubu! Skubu! Skubu!
