Edvardo Volskio vaikai
Lietuvos istorija yra kupina išbandymų, o Antrojo pasaulinio karo pabaiga ir sovietinės okupacijos pradžia pažymėjo ypač sunkų laikotarpį. Šiame sudėtingame kontekste Lietuvos gyventojai, įskaitant tokias šeimas kaip Volskiai, susidūrė su politine priespauda, ekonominiais sunkumais ir ideologiniu persekiojimu. Nors konkrečių duomenų apie Edvardo Volskio vaikus nėra, galima apžvelgti bendrą šalies padėtį, gyventojų pažiūras ir politinį nusiteikimą pirmaisiais pokario metais, taip pat Bažnyčios padėtį ir kitus Volskių šeimos pavardės paminėjimus istoriniuose šaltiniuose.
Bažnyčios persekiojimas ir Aloyzo Volskio atvejis
Sovietmečiu Katalikų Bažnyčia Lietuvoje patyrė didelį persekiojimą, o valstybės kišimasis į dvasinio ugdymo procesą buvo akivaizdus. 1982 m. rugsėjo 2 d. vilniškiai kunigai rašė, kad dėl blogos kandidatų atrankos ir civilinės valdžios kišimosi į Kunigų seminariją pateko nemaža visai netinkamų kandidatų. Šis griaunantis elementas buvo tikras Trojos arklys Seminarijoje, o jo pražūtingas vaidmuo jau tuo metu buvo aiškiai pastebimas.
1982 m. rugsėjo 7 d. į Kunigų seminariją atvyko Religijų reikalų tarybos įgaliotinis P. Anilionis, kuris susikvietė pirmo kurso klierikus ir ilgai juos „švietė“. Pradžioje P. Anilionis perskaitė buvusio klieriko Aloyzo Volskio pareiškimą-apgailestavimą dėl savo elgesio Seminarijoje. Aloyzas Volskis buvo „diplomatų“ kunigų įkalbėtas parašyti P. Anilioniui tokį „atgailos“ pareiškimą, tikėdamasis, kad valdžia leis jam grįžti į Seminariją. Nors sovietinė valdžia tuo pareiškimu labai apsidžiaugė ir jį nuolat citavo, tačiau į Seminariją Aloyzui Volskiui ir tais metais neleido grįžti. Tai rodo, kaip stipriai buvo bandoma manipuliuoti Bažnyčios atstovais ir kontroliuoti dvasinį gyvenimą.
1982 m. gegužės 10 d. Vilniaus Marksizmo-leninizmo universitete RRT įgaliotinio pavaduotojas Juozėnas būsimiems propagandistams skaitė paskaitą tema „Valstybė ir religija“, kurios tikslas buvo sustiprinti ateistų vedamą kovą prieš Lietuvos Katalikų Bažnyčią. Juozėno nuomone, didelės įtakos žmonėms turėjo Vatikano radijas, kuris savo laidas į Sovietų Sąjungą transliavo net septyniomis kalbomis. Jis pabrėžė, kad „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“ savo korespondentų turėjo įvairiose respublikos vietose, o ją rėmė ir palaikė ne vien tik ekstremistiškai nusiteikę kunigai. Lektorius propagandistams pasiūlė užmiršti dar gana dažnai dvasininkijai taikomą „tamsybininkų“ terminą, nes Vatikanas Romoje turėjo 17 aukštųjų mokslo įstaigų, o Europoje veikė 45 katalikiški universitetai.
Didelis dėmesys paskaitoje buvo skirtas 1978 m. susikūrusiam Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetui, kuris, Juozėno nuomone, jungė visus ekstremistus. Jo teigimu, šios grupės susiformavimas nebuvo atsitiktinis, o jos atsiradimas sutapo su atakomis už žmogaus teises ir disidentų judėjimu Maskvoje. Juozėnas tvirtino, kad prie šios grupės būrėsi apie 60 kunigų, taip pat ekstremistų, ir daugiau nei pusė iš 1200 vienuolių buvo jų įtakoje. Lektorius paminėjo, kad ekstremistiškai nusiteikę kunigai kvalifikuotai pasinaudodavo „pasitaikančiais atskirais neapgalvotais“ faktais ir klaidomis, tokiomis kaip „nesusipratimai“ ligoninėje dėl religinių patarnavimų, įžeidžiančio pobūdžio ateistiniai piešiniai mokyklose, įsitikinimų įrašymas į mokinių charakteristikas, nevykę mokytojų pokalbiai su tikinčiais mokiniais ateistine tema, kai mokinys buvo pastatomas viešai „prie gėdos stulpo“ ir kamantinėjamas, bei elgesio sumažinimas tikintiems mokiniams iki patenkinamo įvertinimo. Lektoriaus nuomone, ekstremizmą skatino ir nemokšiška ateistinė propaganda, kuri pasireiškė nepatikrintais straipsniais rajoniniuose laikraščiuose, dėl ko kunigai paduodavo redakcijas į teismą.
Paroda „Neišspręsta kompozicija. Antrasis pasaulinis karas sovietų Lietuvos dailėje“
Platesnis pokario kontekstas: pasipriešinimas ir priespauda
Lietuvos gyventojams, tarp jų ir Volskių šeimos nariams, pokario metai buvo kupini ne tik ideologinio, bet ir fizinio bei ekonominio smurto. 1944 m. pabaigoje piečiausios šalies Seinų apskrities (netrukus pavadintos Lazdijų apskritimi) partijos komiteto pirmasis sekretorius Jurgis Grigonis rašė LKP(b) CK, jog apskritis karo metais labai nukentėjo: lyginant su 1941 m., liko tik apie 45 proc. gyvulių, sudegė apie 25 proc. trobesių. Jis pažymėjo, kad „kadrų parinkimas pas mus gana sunkus klausimas, nes atsidavusių žmonių tarybų valdžiai valstiečių tarpe mažai. Vietos gyventojai tamsūs ir priešiškai nusiteikę prieš esamą santvarką“. Tokia situacija atspindėjo plačią rezistenciją sovietų valdžiai.
1944-1945 m. ne vienas partijos sekretorius aukščiausiajai vadovybei rašė kaip ūkininkas - jiems buvo gaila įvairių kariuomenių išgrobstytų turtų, byrančių pernokusių grūdų, neapsėtų žemių. Kai kurių apskričių partijos sekretoriai iš pradžių rašė daug atviriau ir plačiau, matyt, tikėdamiesi šiokios tokios, kad ir sovietinės, demokratijos Lietuvoje. LLKJS CK pirmasis sekretorius Feliksas Bieliauskas, apsilankęs Ukmergėje 1944 m. liepos 25 d., rašė V. Niunkai: „Miestas visiškai išgrobstytas. Pradėjo grobti ir geriausia, kas buvo, išgrobė vokiečiai, o tą darbą užbaigė mūsiškiai“. Pasak jo, rusų kariai grobstymus aiškino kaip trofėjus. Kariai išpjovė beveik visus gyvulius valstybiniuose ūkiuose ir dvaruose. LKP(b) CK instruktorius Leonas Kučinskas iš Utenos 1944 m. liepos 18 d. A. Sniečkui rašė, jog „paliktus tuščius namus armija apiplėšinėja [...]. RA plėšimai nesiliauja, ypač arklių“. Jis taip pat prašė 200 NKVD karių, kurie galėtų sudrausminti RA karius.
Laiško Stalinui pasirašymo vajus buvo absurdiškas ir ne laiku sugalvotas, dėl jo kentėjo ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir jiems mobilizuoti sovietiniai aktyvistai. 1945 m. birželio 22 d. LKP(b) CK biuras nutarė nusiųsti laišką Stalinui, pasirašytą kiekvieno Lietuvos piliečio. Tai galėjo būti susiję su 1945 m. liepos 17 d. vykusią Potsdamo konferenciją, kurioje laiško pasirašymo sėkmė galėjo būti aiškinama kaip lietuvių pritarimas sovietų valdžiai. I. Tkačenka teigė, kad „antitarybiniai elementai ir banditai“ šią akciją vertino kaip sovietų valdžios organizuotą slaptą plebiscitą. Vietiniai partiniai darbuotojai spaudė gyventojus pasirašyti laišką, nesėkmingai rinkdami parašus mitinguose, o vėliau eidami į namus. Nepaisant didelio lietuvių tautos pasipriešinimo, komunistai, naudodami šantažą ir spaudimą, paskelbė, jog laišką pasirašė 640 875 žmonės.
Santykiai tarp vietinių komunistų ir rusų okupacinės valdžios
Santykiai tarp vietinių komunistų ir rusų nebuvo paprasti. Vietiniai kolaborantai žinojo, kad be rusų pagalbos jie valdžioje ilgesnį laiką neišsilaikytų. RA ir čekistinė kariuomenė buvo atrama, kurios dėka Lietuvoje laikėsi sovietų valdžia. Tačiau beveik visi kiti darbuotojai, ypač partijos komitetuose, buvo rusai. Dalį lietuvių komunistų, ypač tų, kurie karo metu nebuvo pasitraukę į Rusiją, save laikė tikrais lietuviais. Tarp rusų kariškių, čekistų ir lietuvių kartais susiklostydavo tragikomiški santykiai. Pavyzdžiui, 1945 m. pradžioje NKVD Šakių apskrities skyriaus partinės organizacijos sekretoriui užėjus į karinį komisariatą, jo girti darbuotojai užpuolė čekistą, ketindami jį sumušti, rėkdami: „Visi jūs šunsnukiai ir niekšai, jus reikia mušti“ ir klausdami: „Kas tu - rusas ar lietuvis? Jei lietuvis, tai irgi reikia mušti“.
LKP(b) CK 1945 m. spalio 17 d. iš Justo Paleckio gavo raštą, kuriame aprašyti RA karių siautėjimai Žemaitijoje (plėšimai, prievartavimai ir kt.). Švietimo liaudies komisaras Juozas Žiugžda pranešime LKP(b) CK apie NKVD Veliuonos valsčiaus poskyrio viršininką rašė, jog šis esą teigęs: „Čia dauguma už banditus“. Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Guščinas, kalbėdamas su majoru Leonardu Martavičiumi, piktindamasis lietuvius pasakė: „Tegul lietuviai nemano, kad mes atvykome čia jiems padėti dirbti. Tikrieji šeimininkai čia esame mes, rusai, o ne jie“. Vilkaviškio apskrities milicijos viršininkas Orgichinas teigė, kad Lietuvoje bus lengva gyventi tik tada, kai jis sunaikins 75 proc. lietuvių, ir kad „jie, rusai, negali būti prilyginti lietuviams partiečiams, kurie mąsto kitaip nei mes“.
Rusai ne visada pasitikėjo lietuviais komunistais, o nepartiniai lietuviai, jų manymu, beveik visi buvo kontrrevoliucionieriai. LKP(b) CK įgaliotinis Zarasų apskrityje Stasys Pupeikis 1945 m. vasario 4 d. rašė į CK, jog Antazavės valsčiaus milicijos viršininkas Koniševas savavališkai pasiima ir papjauna bet kurį jam nepriklausantį gyvulį, yra nušovęs nekaltą žmogų. Jo „akyse rodėsi, kad antazaviškiai visi banditai, mūsų, tarybinių žmonių, nėra ir todėl galima su jais daryti ką nori“.
Volskių pavardė istorijoje ir demografijoje
Volskių pavardė, kaip ir daugelis kitų lietuviškų pavardžių, atsispindi įvairiuose istoriniuose šaltiniuose ir vietovardžiuose, liudijančiuose apie jų buvimą Lietuvos istorijoje ir bendruomenėse. Pavyzdžiui, 17 amžiuje egzistavo kaštelionas M. Volskis, kurio portretas išliko kaip istorinis dokumentas, reprezentuojantis to meto didikų atvaizdavimo tradicijas. Portretai jau senovės Egipte atspindėjo visuomenės hierarchiją ir individualybės suvokimą. Renesanse portretas tapo vienu svarbiausių dailės žanrų, o Italijos dailėje buvo vaizduojami aristokratai. Lietuvos istorijoje, 16-17 amžiuje, paplito didikų, dvasininkų skulptūriniai ir tapyti portretai, o M. Volskio portretas yra vienas iš tokių pavyzdžių, prisidedančių prie to laikmečio dvasios ir įvairių asmenybių suvokimo.
Šiuolaikinėje demografijoje Volskių pavardė taip pat minima Lietuvos kaimuose. Pavyzdžiui, 2000 m. viename iš kaimų minimas Juozo Verbicko (2), Jono Vičino (2) ir Sauliaus Volskio (1) šeimos. Šis faktas rodo, kad Volskių pavardė išliko ir yra atsekama per visą Lietuvos istoriją, atspindėdama žmonių ryšius su konkrečiomis vietovėmis ir bendruomenėmis. Kaimai, tokie kaip Radeikiai, Daugailiai, Kuktiškės ir Utena, turi ilgą istoriją, menančią tiek įkūrimo metus, tiek demografinius pokyčius, kuriuos patyrė ir šios vietovės gyventojai, įskaitant Volskių šeimos narius.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
