Eduardas Kaniava, žymus lietuvių dainininkas (baritonas) ir pedagogas, gimė 1937 m. liepos 1 dieną Klaipėdoje. Šis dainuojantis žmogus muzikai atidavė jau keletą dešimtmečių ir tebėra aktyvus meninio gyvenimo dalyvis. Nuo 2022 metų jis yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro garbės emeritas, kas liudija apie jo neįkainojamą indėlį į Lietuvos kultūrą.

Kaniavos vaikystė prasidėjo Klaipėdoje, kur gyveno jo tėvai: žemaitis nuo Skuodo Stasys ir iš Kybartų kilusi suvalkietė mama Elena. Eduardo mamos brolis Juozas Palubinskas, kuris prieš karą buvo Klaipėdos dramos teatro pagrindinis aktorius, mamai parūpino darbą batų parduotuvėje. Tėvas tuo metu grojo pučiamuoju instrumentu besikuriančiame Klaipėdos operos teatre. Po dvejų metų, Hitleriui okupavus Klaipėdą, šeima persikėlė gyventi į Šiaulius, o Kaune apsigyveno tik po karo.
Vaikystėje Eduardas Kaniava svajojo tapti chirurgu. 1954 m. baigė Kauno Komjaunimo vidurinę mokyklą ir įstojo į Veterinarijos akademiją, tikėdamasis po metų be egzaminų pereiti į Medicinos institutą. Tačiau likimas jį nuvedė kitu keliu. Veterinarijos akademijoje buvo puikus vyrų choras, kuriam vadovavo Andrius Kairys. Jis iš karto įvertino jaunojo Eduardo balsą ir patikėjo jam solo partiją atliekant Jono Švedo dainą „Baltos gėlės“.
Vieno koncerto metu, jo dainavimo Vilniaus filharmonijoje klausėsi ir lietuviškos operos legenda Kipras Petrauskas. Per pertrauką maestro prie jo priėjo ir pasakė žodžius, kurie visam gyvenimui įsirėžė atmintyje: „tau ne paskui karvių uodegas lakstyti, o dainuoti reikia“. Šis maestro įvertinimas Eduardui padarė didžiulį įspūdį. Muzika Kaniavų namuose nebuvo svetima: tėvas buvo profesionalus muzikantas, o mama mėgėjiškai dainavo liaudies kolektyvuose.
1955-1960 m. Kaniava studijavo Lietuvos konservatorijoje, kurioje 1960 m. baigė P. Olekos klasę. Studijų pradžioje jis susidūrė su iššūkiu - neištardavo raidės „r“, tačiau intensyvių pastangų dėka šį kalbos defektą pavyko įveikti. Jau būdamas trečio kurso studentas, jis buvo priimtas dainuoti tuomečiame Akademiniame operos ir baleto teatre.
1958-1993 m. Eduardas Kaniava buvo Lietuvos operos ir baleto teatro solistas. Jis sukūrė per 40 vaidmenų ir dainavo per 2500 spektaklių. 1966-1967 m. jis stažavosi Sofijos (Bulgarija) operos teatre pas Ch. Brymbarovą, taip pat tobulinosi Taline pas T. Kuusiką. Jo talentas ir atsidavimas scenai pelnė jam plačią šlovę. Didžiuojasi, kad būdamas vos 21 metų, dainavo viename spektaklyje su savo krikštatėviu K. Petrausku.
Be solinės karjeros, Eduardas Kaniava koncertavo ir kaip ansamblio „Trys tigrai“ narys kartu su V. K. Noreika ir V. Prudnikovu. Jis surengė apie 800 solo koncertų ir gastroliavo daugiau nei 70 pasaulio šalių, tarp jų Europoje, Šiaurės Amerikoje, Australijoje, Azijoje. Jo balsas skambėjo daugelyje TSRS teatrų, Varšuvos, Prahos, Budapešto, Sofijos, Bukarešto scenose, Niujorko Carnegie Hall, Sidnėjaus Operoje Australijoje, Anglijoje, Kanadoje, Suomijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Naujojoje Zelandijoje, Indonezijoje, Venesueloje, Argentinoje, Vokietijoje.

Eduardas Kaniava aktyviai dirbo ir pedagoginėje srityje. 1969-2005 m. jis dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (iki 1992 m. Lietuvos konservatorija, 1992-2004 m. Lietuvos muzikos akademija). 1988-1992 m. buvo Solinio dainavimo katedros vedėjas, o 1988 m. jam suteiktas profesoriaus vardas.
Jo pedagoginė patirtis apėmė ir tarptautinį lygmenį: 1993-1994 m. dėstė Venesuelos dainavimo akademijoje Karakase. Nuo 1994 m. tapo Lietuvos muzikos akademijos profesoriumi. Nuo 2005 m. iki 2018 m. dėstė Klaipėdos universitete, Menų fakulteto Dainavimo katedroje, kurioje taip pat buvo Senato narys ir Menų fakulteto atestacinės komisijos narys. Tarp jo garsių mokinių yra V. Bagdonas. Kaniava rengė parodomąsias dainavimo pamokas Sankt Peterburgo (Rusija) ir Kelno (Vokietija) aukštosiose muzikos mokyklose. Šiuo metu operos solistas labiau yra pasinėręs į pedagoginę veiklą, Klaipėdos universitete vadovauja dainavimo klasei ir turi savo mokinių grupę Klaipėdos muzikiniame teatre, kur dirba dainavimo pedagogu-konsultantu ir yra teatro meno tarybos pirmininkas.

Be įspūdingos muzikinės ir pedagoginės karjeros, Eduardas Kaniava taip pat aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime.
Nuo 1995 m. jis buvo Lietuvos demokratinės darbo partijos narys, o 2001 m. tapo Lietuvos socialdemokratų partijos Etikos ir procedūrų komisijos nariu.
Eduardas Kaniava yra parašęs knygą „Dainavimas - toks mano amatas“, išleistą 2009 metais, kurioje dalijasi savo patirtimi ir mintimis apie muzikinį kelią.
Eduardo Kaniavos indėlis į kultūrą buvo įvertintas daugybe apdovanojimų ir garbės vardų:
| Metai | Apdovanojimas / Vardas |
|---|---|
| 1964 | Respublikos nusipelniusio artisto vardas |
| 1974 | Lietuvos liaudies artisto vardas |
| 1979 | TSRS liaudies artisto vardas |
| 1992 | Metų žmogus Tarptautiniame biografijos centre Kembridže (JAV) |
| 1997 | Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinas |
| 1998 | Gotliebo Fricko medalis Vokietijoje |
| - | Lietuvos operos bičiulių draugijos „Kipro“ statulėlė |
Asmeniniame gyvenime Eduardas Kaniava yra vedęs Barbarą Abramavičiūtę-Kaniavienę, kuri yra diplomuota aktorė ir režisierė. Pora turi du sūnus - Andrių ir Edvardą. Jo žmona prisipažino, kad laimingiausia ji buvo per Eduardo Jaunesniojo vestuves išgirdusi A. Kaniavos prisipažinimą, jog didžiausia laimė jam gyvenime yra turėti brolį.
Apie 1962 metus tėvai Palangoje įsigijo pusę medinio vasarnamio, kuriame vasarodavo ir Eduardas su šeima. Prieš 12 metų Kaniavai buvo pasiūlyta dėstyti vokalą Klaipėdos universiteto Menų fakultete, kas galiausiai nulėmė persikėlimą į pajūrį. Šiuo metu šeima gyvena Palangoje, tėvų vasarnamyje, kuris buvo rekonstruotas ir pritaikytas gyventi ištisus metus. Nepaisant garbaus amžiaus, Eduardas Kaniava tebėra labai užimtas žmogus, o pedagoginį darbą su jaunimu vertina kaip „milžinišką gyvenimo dopingą“. Jis juokauja, kad išėjęs į tikrą pensiją nežinos, ką veikti, bet svarbiausia jam - būti reikalingam žmonėms.
