Edgaras Lubys, anksčiau žinomas kaip Amberlife, yra atlikėjas, kompozitorius ir sąmoningo gyvenimo šalininkas, kurio kelias buvo kupinas ne tik kūrybinių aukštumų, bet ir asmeninių išbandymų. Jo gyvenimo istorija, ypač pastarųjų metų patirtys, atskleidžia brandą, atsparumą ir gebėjimą rasti jėgų judėti pirmyn net sunkiausiais laikais.
Edgaras Lubys yra vedęs žurnalistę ir TV laidų vedėją Živilę Vaškytę-Lubienę. Jų pažinties istorija nebuvo eilinė - atlikėjas prisimena, kad iš pradžių Živilė jam atrodė kaip „ponia ant balto fono“, tačiau likimas juos suvedė netikėtu būdu. Vyras neslėpė, kad ir jam pačiam buvo netikėta, kaip pavyko sužavėti populiarumo viršūnėje buvusią laidų vedėją. „Mes vienas kitą žinojome prieš tai. Mes buvome senamadiški, susirašinėjome tikrais laiškais. Faina prisiminti“, - prisimena E. Lubys. Šiandien jie kartu augina dukrą Fridą ir sūnų Herkų.
Šeima laikosi vegetariško gyvenimo būdo, sprendimą tapti vegetarais priėmė prieš 10 metų. E. Lubys džiaugiasi, kokia mama tapo jo žmona Živilė, pabrėždamas, kad ji daug savęs atiduoda vaikams: kasdien gamina maistą, keliasi anksti. Kai yra tvirtas santykis, ryšys, vaikai nori sekti paskui tėvus. Kai ryšys plaukiojantis, vaikai ieško kelio, kas irgi yra gerai.

Vienas sunkiausių periodų E. Lubio gyvenime buvo laikotarpis nuo 2019 iki 2023 metų. Šiuo metu atlikėjas priėmė sprendimą nutraukti ryšius su dalimi savo disfunkcinės šeimos, pasirinkdamas „no contact“ režimą. Tai nebuvo lengvas žingsnis, tačiau jis jį apibūdina kaip „scapegoato“ išėjimą iš nesveikos, narcisistinės sistemos. Šis procesas pareikalavo gilaus gedulo, dienų, praleistų su skausmu ir ašaromis, kartais vos pakeliant save iš lovos.
„Aš jai ne kartą esu sakęs, kad ji labai daug savęs atiduoda vaikams. Ji kasdien gamina jiems maistą, deda į indėlius, keliasi 5 val.“, - apie žmonos pastangas kalbėjo E. Lubys.
Tokiomis akimirkomis jam padėjo miško maudynių praktika („shinrin yoku“), leidusi pabūti su savo skausmu, jį priimti ir „jaukintis“. Jis prisimena nerimą, kurį jautė net eidamas apsipirkti, jausdamasis tarsi „tatuiruotės ant mano veido: visiems matomas, smerkiančių akių smeigiamas“. Šis etapas sutapo su pasaulinės pandemijos chaosu, karantinu ir finansiniu nestabilumu, sukeldamas jausmą, kad viskas griūva vienu metu. Tuo metu jis net galvojo apie mirtį, jausdamas, kad jame sutelpa „iš kartos į kartą nešamas juodas skausmo šešėlis“.

E. Lubys pabrėžia, kad kartais būtent artimiausi žmonės gali skaudinti labiausiai. Tie, iš kurių tikimasi meilės ir palaikymo, dažnai nuvertina, kaltina ir žeidžia. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad negalima aklai pasitikėti vien „aukos“ naratyvu, kai suaugę vaikai nutolsta nuo tėvų. Svarbu paklausti: „Ką Tu padarei, kad tavo paties vaikas pasijuto saugesnis be Tavęs?“ Nes vaikai nesitraukia be priežasties - tai ilgų bandymų, nesuskaičiuojamų ašarų ir alkio būti išgirsti rezultatas, kai jie vėl ir vėl yra nesuprasti ar įskaudinti.
„Jums reikia saugoti save, pasirinkti save ir gyti, tam, kad jūsų vaikai turėtų tėtį ar mamą, kokios ar kokio visuomet norėjote jūs, būdami vaikai. Šiandien mano devizas paprastas: „Stenkis būti tėčiu, kokio pats norėtum.“
Didžiausia atrama E. Lubiui šiuo sunkiu laikotarpiu buvo jo žmona Živilė. Jos dėka jie sugebėjo judėti pirmyn, auginti vaikus, rūpintis vienas kitu ir įsigyti naują būstą, net esant trapiu finansiniu stabilumu. Už tai jis yra be galo dėkingas.
Živilė Vaškytė-Lubienė, buvusi populiari TV laidų vedėja, dabar sėkmingai vysto savo veiklą tvarumo konsultacijų įmonėje „Enough“. Pandemija paskatino ją imtis naujos krypties, konsultuoti įmones tvarumo klausimais. Ji aktyviai domisi ekologija, klimato kaita ir stengiasi gyventi kuo tvariau. Jos iniciatyva „Enough“ siekia šviesti žmones apie tvarumą, mažinti vartotojiškumą ir skatinti sąmoningesnį gyvenimo būdą.

Živilė taip pat tęsia savo kūrybinį darbą - turi savo pokalbių laidą „Klodų klodai“ „Youtube“ platformoje, kurioje nagrinėja įvairias gyvenimo temas ir kalbina įkvepiančius žmones. Nors pandemija ir karas Ukrainoje kurį laiką pristabdė jos kūrybinius planus, ji tikisi, kad jos laidų laukia žiūrovai.
E. Lubys tėvystę apibūdina kaip vieną didžiausių dovanų ir dvasinio augimo mokyklą. „Tėvystė - atsakomybės prisiėmimas“, - neabejoja jis. Jam svarbiausia, kad vaikai jaustųsi laimingi, pasitikėtų juo, o jis pats galėtų būti jiems draugu, o ne „prievaizdu“. Jis supranta, kad vaikai - tai sielos, kurios siunčiamos mums su žmona, kad jais pasirūpintume, o vėliau jie kurs savo gyvenimus.
„Vaikų atėjimą, jų augimą ir kitus rūpesčius reikia pačiam patirti, kad suprastum, apie ką kalba. Dabar, kai pats esu tėtis, suprantu, kad tik atsiradus vaikams šeima ima vadintis šeima. Iki tol sutuoktiniai žiūri tik vienas į kitą. Vaikai, manau, valo mūsų egoizmą iš visų kraštų ir kampų. Augindami vaikus žmonės išmoksta tarnauti vieni kitiems, mylėti nieko nesitikėdami gauti atgal“, - dalijasi mintimis atlikėjas.
Jis pabrėžia, kad tėvystė moko kantrybės, kompromisų ir tarnavimo kitiems. Tai nuostabiausia mokykla, kurioje žmonės mokosi empatijos ir meilės be išlygų.
Praėjus sunkiam etapui, E. Lubys gali suprasti ir padėti kitiems, einantiems gyjimo keliu. Tai tapo didžiausia dovana, atėjusi per skausmingas patirtis. Jo kelionė - tai įrodymas, kad net ir po didžiausių išbandymų įmanoma rasti jėgų gyventi pilnavertį, sąmoningą ir prasmingą gyvenimą, kuriant gražius santykius su artimaisiais ir prisidedant prie geresnio pasaulio kūrimo.