Echoskopija, arba ultragarsinis tyrimas, yra vienas dažniausiai atliekamų tyrimų nėštumo metu, leidžiantis stebėti vaisiaus vystymąsi, įvertinti jo sveikatą ir nustatyti galimus sutrikimus. Šis neinvazinis tyrimas paremtas itin aukšto, žmogaus ausiai negirdimo dažnio bangomis, kurios atsimušusios į organizmo audinius sukuria grafinį vaizdą ir leidžia apžiūrėti įvairius vidaus organus.

Daugiau nei 40 metų trunkantys tyrimai ir praktika patvirtina, kad ultragarsas yra saugus tiek motinai, tiek vaisiui. Echoskopija yra paremta nebevienodų bangų atsispindėjimu nuo įvairaus tankio audinių, todėl radiacijos poveikio nėra. Tyrimais įrodyta, kad nėštumo metu echoskopija yra saugi. Nepaisant to, medicinos bendruomenė rekomenduoja laikytis ALARA principo (angl. As Low As Reasonably Achievable), t. y. atlikti tyrimą tik tada, kai tam yra būtinybė.
Nėra jokio žinomo pavojaus kūdikiui ar motinai, kylančio dėl echoskopijos, tačiau svarbu kruopščiai apgalvoti, ar atlikti 20-tos savaitės echoskopiją, ar ne. Echoskopija gali suteikti informacijos, dėl kurios gali tekti priimti tolesnius svarbius sprendimus. Svarbu atkreipti dėmesį, kad rentgeno tyrimas nėštumo metu nėra laikomas saugiu dėl jonizuojančiosios spinduliuotės, kurios reikėtų vengti, ypač pirmosiomis nėštumo savaitėmis.
Pasak gydytojos akušerės-ginekologės D. Keršulytės, vaisiaus ultragarsinis tyrimas, dar vadinamas vaisiaus echoskopija, - tai neinvazinis tyrimas, leidžiantis apžiūrėti įvairius vidaus organus. „Kalbant apie nėštumo metu atliekamus ultragarso tyrimus, pirmiausia jie leidžia diagnozuoti patį nėštumą, patikslinti jo laiką ir numatomą gimdymo datą, stebėti, kaip vystosi ir auga vaisius, pastebėti galimus raidos sutrikimus ir išsiaiškinti, ar reikalingi papildomi tyrimai“, - pasakoja gydytoja.
Echoskopijos metu galima:
Ginekologijoje ultragarsiniai tyrimai gali būti atliekami dvejopai:

Tobulėjant technologijoms, atsiranda vis įvairesni echoskopijos tipai:
Remiantis bendromis rekomendacijomis, normaliai besivystančio nėštumo metu, kai nėra kitų indikacijų (mamos ar vaisiaus sveikatos sutrikimų), atliekamos dvi privalomos planinės echoskopijos.
Pirmoji echoskopija dažniausiai atliekama 11-13 nėštumo savaitę. Šio tyrimo metu patikslinamas nėštumo laikas ir numatomas gimdymo terminas, stebimas ir įvertinamas vaisiaus stuburas, galūnės, galvos išsivystymas. Šios echoskopijos metu taip pat matuojama vaisiaus sprando vaiskuma kaip atrankinis genetinis parametras, siekiant įvertinti galimą Dauno sindromo riziką. Sprando vaiskumos matavimas atliekamas visoms besilaukiančioms moterims, nepriklausomai nuo jų amžiaus.
Gydytojas echoskopijos metu gali aptikti embrioną jau šeštą nėštumo savaitę. Pirmojo trimestro patikrinimas, kuris atliekamas nuo 11 iki 14 nėštumo savaitės, yra kombinuoto tyrimo testas. Doc. V. Gintautas mano, kad iš tiesų labai svarbu, su kokia aparatūra dirba gydytojas, tačiau kur kas svarbiau yra gydytojo kvalifikacija. Ultragarsu tiriama maždaug 18-20 nėštumo savaitę. Šis ultragarsinis tyrimas yra atliekams nuo 18 iki 20 nėštumo savaitės ir 6 dienų ir paprastai vadinamas 20-ties savaičių echoskopija.
Antroji echoskopija dažniausiai atliekama 18-20 nėštumo savaitę. Šio tyrimo metu vertinama vaisiaus kūno sandara - ar nėra organų vystymosi ydų, įvertinami augimo rodikliai, širdies darbas. Taip pat vertinama placentos prisitvirtinimo vieta, vaisiaus vandenų kiekis. Šiuo laikotarpiu atliekamos echoskopijos metu gali būti nustatoma ir vaisiaus lytis, jei jo padėtis leidžia tai padaryti. Šio tyrimo metu nėštumo gydytojas gali nustatyti Jūsų kūdikio lytį, aptikti įgimtus sutrikimus, pavyzdžiui, gomurio skilimą, arba nustatyti rimtas ligas, susijusias su Jūsų kūdikio smegenimis, širdimi, kaulais ar inkstais.
Daugeliu atveju echoskopija parodys, kad kūdikis vystosi kaip tikimasi, tačiau kartais randamas arba įtariamas sutrikimas. Kai kurie sutrikimai gali būti matomi aiškiau nei kiti. Kai kuriuos kitus sutrikimus, tokius kaip širdies ydos, pamatyti sunkiau. Kai kurios problemos, matomos ultragarso aparatu, reikš, kad gimusiam kūdikiui gali prireikti gydymo arba operacijos, pavyzdžiui, dėl kiškio lūpos. Labai retais atvejais randama labai rimtų problemų. Pavyzdžiui, gali būti netinkamai išsivysčiusios kūdikio smegenys, inkstai, vidaus organai arba kaulai. Jei nėštumas vyksta gerai ir nėra jokių komplikacijų, 20 savaitės echoskopijos tyrimas gali būti paskutinis echoskopinis tyrimas nėštumo metu. Tačiau jei 20 savaitės echoskopijos metu Jūsų gydytojas aptiks problemą, jis gali paskirti atlikti papildomus echoskopinius tyrimus.
Papildomai 41 nėštumo savaitę atliekama ir 3D echoskopija, jei moteris iki tol nepagimdė, matuojamas vaisiaus vandenų kiekis. Šiuo laikotarpiu tyrimas atliekamas vertinant vaisiaus pernešiojimo riziką, sprendžiant dėl tolesnės nėštumo eigos. 2 trimestro patikra arba ultragarsu nėščiosioms atliekama nuo 18 iki 22 nėštumo savaitės.
Neretai atliekamas ir vadinamasis ankstyvasis ultragarsinis tyrimas - nuo 5 nėštumo savaitės. Šio tyrimo tikslas - visų pirma patikslinti patį nėštumo faktą, stebėti, ar vaisius prisitvirtino ne už gimdos ribų, patikslinti nėštumo laiką.
Nors nesant indikacijų, šis tyrimas nėra būtinas, vis dėlto jis labai svarbus tuomet, kai atsiranda kraujavimas, jaučiamas skausmas apatinėje pilvo dalyje ar viename šone - tokie simptomai gali rodyti, kad nėštumas vystosi ne taip, kaip turėtų. Taip pat ankstyva echoskopija gali būti skiriama tuomet, kai moters sveikatos istorijoje yra buvę persileidimų, negimdinis nėštumas ar įtariamas daugiavaisis nėštumas, šeimos istorijoje yra daugiavaisio nėštumo atvejų.
Kiekvienas nėštumas stebimas ir vertinamas individualiai. Atsižvelgiant į kiekvieną atskirą atvejį, be privalomų planinių ultragarsinių tyrimų, dažnai skiriamos papildomos echoskopijos, siekiant atidžiau stebėti būsimos mamos ir vaisiaus sveikatą. Tyrimų dažnumui įtakos gali turėti įvairios būklės, tokios kaip gestacinis diabetas ar nėščiųjų mažakraujystė ir kitos.
Jei Jums bus pasiūlyti kiti tyrimai, Jums bus suteikta išsamesnė informacija apie juos, kad galėtumėte nuspręsti, ar norite juos atlikti. Tai galėsite aptarti su savo akušere arba gydytoju konsultantu. Echoskopija negali nustatyti visų sutrikimų.
Vaisiaus dydis, pagal kurį nustatomas nėštumo laikas, matuojamas tik pradžioje nėštumo. Trečiuoju nėštumo trimestru pagal vaikelio dydį pasakyti gimdymo datos jau nebegalima, nes paklaidą gautume labai didelę - net 3 savaites. Leistina paklaida matuojant vaisiaus dydį yra 10 procentų. Jei vaikelis sveria keturis kilogramus, gydytojas gali nustatyti, kad jis yra 3600 g arba 4400 g svorio.
Kartais echoskopijos metu padaromos klaidos. Dažniausia patologija būna išplėsti smegenų skilveliai - ir tai pati dažniausia klaida, nes matuojami visiškai ne skilveliai, o tam tikra mažiau ultragarsui pralaidi smegenų skiltis. Svarbu, kad ultragarso tyrimą atliekantis medikas skaitytų daug mokslinės literatūros apie tai, kas šioje srityje nuveikta, kas randama, kas ištirta, gilintųsi į kiekvieną subtilybę.

Didelę patirtį turinti gydytoja akušerė-ginekologė Daiva Keršulytė sako, kad esant normaliai nėštumo eigai pakanka planinių ultragarsinių tyrimų ir būtinybės atlikti juos dažniau nėra. Vis dėlto pasitaiko situacijų, kuomet, užuot laukus suplanuoto vizito, reikia nedelsiant kreiptis į gydytoją ir atlikti tyrimus.
„Bene akivaizdžiausias signalas - kraujavimas arba kraujingos išskyros, ypač pirmąjį nėštumo trimestrą. Ne tik kraujavimas, bet ir tepimas kraujingomis išskyromis, rausvos ar rusvos išskyros, kuriose galima įtarti esant kraujo, nėra normalu ir reikia, kad gydytojas nedelsiant ištirtų. Tokiu atveju atliekama ir echoskopija, leidžianti įvertinti, kaip vystosi vaisius, kokios galimos kraujavimo priežastys. Tas pats pasakytina ir apie kraujavimą vėlesniu nėštumo laikotarpiu - tokiu atveju ultragarsinis tyrimas padeda įvertinti gimdos kaklelio ilgį, placentos padėtį ir būklę, paties vaisiaus būklę“, - sako D. Keršulytė.
Svarbu kreiptis į gydytoją ir jaučiant skausmą apatinėje pilvo dalyje, prasidėjus gimdos susitraukimams. Tokiu atveju svarbu įvertinti galimo persileidimo ar priešlaikinio gimdymo riziką. Vėlesniu nėštumo laikotarpiu svarbu sekti vaisiaus judesius. Jų sumažėjimas signalizuoja, kad būtina kreiptis į gydytoją, atlikti ultragarsinį vaisiaus ir kitus papildomus tyrimus, kurie padėtų diagnozuoti vaisiaus būklę.
Gimdant didelį vaisių gali strigti petukai, dėl to dažnai nukenčia peties rezginys, vaikas gali negalėti pakelti arba nevaldyti rankos. Dėl intervencijų, kuriomis gelbstima motinos ir vaisiaus gyvybė, gali lūžti raktikaulis, ilgieji kaulai, kaukolės kaulai gali būti suspausti ir užeiti vienas ant kito. Trūkus kraujagyslei, gali išsivystyti kraujosruvos po smegenų dangalais ar į pačias smegenis. Lengvesniu atveju gali susiformuoti kefalohematoma bei poodinės kraujosruvos.
Vaikui gimus, jis jau tampa pediatro problema: didelis vaisius gimdymo metu neretai patiria asfiksiją, jį reikia gaivinti. Didelis vaisius, kad ir kokia būtų jo priežastis, ar tai diabetu sergančios mamos vaikas, ar vaikas su eritroblastoze, ar vaikas su kai kuriais genetiniais sindromais - visi jie turi hiperinsulinizmą, t.y., jų kasa gamina daugiau insulino negu jiems reikia. Dėl to po gimimo vystosi hipoglikemija. Tai potencialiai labai pavojinga būklė: vaikui jos metu gali sutrikti kvėpavimas, atsirasti traukulių dėl sutrikusio smegenų aprūpinimo gliukoze.
tags: #echoskopijos #zala #nestumo #metu