Džiaugsmas, tyras rausvai vaike: gyvenimo ir jausmų atspindžiai
Kiekvienas žmogus, žvelgdamas į savo praeitį, ieško to vienintelio, nerūpestingo momento - džiaugsmo, kuris yra tyras, tarsi rausvai nusidažęs vaiko veidas. Besidžiaugiantis žmogus mato pasaulio grožį ir harmoniją, o žmonėse - geriausias jų savybes. Kai džiaugiamės, mes pradedame labiau pasitikėti savimi, jaučiamės energingi, patenkinti gyvenimu ir esame puikiai nusiteikę.
Džiaugsmas - tai aktyvi teigiama emocija, išreiškiama gera nuotaika, linksmu nusiteikimu, pasitenkinimu gyvenimu ir, žinoma, nuoširdžia šypsena. Kai žmogus išgyvena tokią teigiamą emociją, veido mimika pilnai ją išreiškia: šypsosi ne tik lūpos, bet ir akys. Kai džiaugsmas tyras ir nuoširdus, žmogaus šypsena plati, akys švyti, o akių išoriniuose kampučiuose susidaro charakteringos raukšlelės. Nuoširdi džiaugsmo išraiška gimsta nesąmoningai, automatiškai.
Laikų griūtis ir atminties galia
Laikai bėga. Jo kaskart lieka mažiau. O kai pažvelgi atgalios - kelias vingiuoja per metus, įvykius, žmones ir nyksta už tolimo vaikystės horizonto. Gyvenimas nešykštėjo sunkių valandų, bet gausiai teikė ir puikių draugų, ir laimės akimirkų. Laikai buvo sunkūs, kartais net tragiški, pilni pavojų, audrų ir perversmų. Bet žmogaus atmintis turi tą gerą ypatybę, kad nemalonumai ilgainiui joje išblunka, o daug gyvesni lieka saulėti ir džiaugsmingi momentai.
L.Bethovenas "Odė Džiaugsmui" / DŪDELĖMS
Bronius Krivickas - asmenybė, kurios gyvenimas susipynė su sudėtingais istorijos vingiais. Gimęs 1919 metais Pervalkuose, jis nuo pat mažens buvo supamas šeimos rūpesčio. „Vaikų daug, norėjo, kad visi gerai gyventumėm“, - prisimena Ona Krivickaitė-Mačėnienė. Vaikams ūgtelėjus, tėvai ieškojo galimybių suteikti geresnį išsilavinimą, ir į didesnius mokslus tėvai teišleido vienintelį Bronių.
Mokytojai, įkvėpę ateičiai
Gimnazijoje, kurioje mokėsi Bronius, svarbiausia buvo ne stadionas ar fortepijonas, o mokytojas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje dauguma Biržų gimnazijos pedagogų jau buvo Lietuvos universiteto auklėtiniai. Ypač išsiskyrė humanitarai. Galima drąsiai teigti, kad tai jie lėmė, kokiu keliu pasuks imlus mokinys.
| Pedagogas | Įtaka mokiniams |
|---|---|
| Jurgis Kutra | Literatūros betarpiškumas, meilė poezijai |
| Juozas Vosylius | Europos kultūros pažinimas per lotynų kalbą |
| Viktoras Januškevičius | Asmeninis pavyzdys, šypsena ir pasitempimas |
Mokytojas Jurgis Kutra reikšdavo savo sugebėjimus „laisvosios kūrybos“ pamokose. Greičiausiai per vieną tokią pamoką ir užkliuvo mokytojo Kutros akis už trečioko ar ketvirtoko Broniaus Krivicko rašinio. Būtent šioje aplinkoje Bronius jautėsi lyg žuvis, išplaukianti į platesnius vandenis, dalyvaudamas literatūros vakaruose ir kurdamas savo pirmuosius tekstus.
Tikrojo džiaugsmo paieškos
Kad ir kaip plačiai besišypsotų žmogus, ketindamas suvaidinti džiaugsmą, to spontaniško, tyro akių švytėjimo jam nepavyks suvaidinti. Be to, nenuoširdi šypsena greičiau primena grimasą: ji gali nenatūraliai staigiai užsiplieksti ir taip pat nenatūraliai staigiai užgęsti, o veidas akimirksniu pasidaro lyg akmeninis. Pasirodo, neįmanoma pykti, liūdėti, bijoti ar pavydėti ir tuo pačiu metu nuoširdžiai šypsotis.
Tačiau žmonės dažnai pradedame vaidinti kitiems džiaugsmą, vaidiname jiems laimę. Taip mes apaugame kaukėmis, taip mumyse gimsta gilūs vidiniai prieštaravimai. Taip mes pamirštame, kas yra tyras gyvenimo džiaugsmas, kurį atradę vaikystėje, nešame per visus gyvenimo sunkumus ir istorines negandas.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
