Socialinio darbuotojo pagalba vaikams, augantiems rizikos šeimose: nuo skyrybų iššūkių iki socialinės atskirties įveikimo

Socialinis darbas yra veikla, kurios pagrindinis tikslas - padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais gyvenime ir nepajėgia efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų. Socialinio darbuotojo klientai yra tos šeimos, kurioms nepavyksta savarankiškai susidoroti su iškylančiais sunkumais.

Dažniausiai šeimos patiria socialinę riziką, kai negeba efektyviai prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų, kai bendravimas šeimų viduje ir su aplinka sutrikęs. Mokslinėje literatūroje išskiriama, kad socialiniai darbuotojai yra pagrindiniai pagalbos teikėjai sunkumus patiriančioms šeimoms. Bendradarbiaudami su kitais specialistais jie padeda šeimoms spręsti iškylančias problemas, organizuoja ir teikia būtiną pagalbą, vykdo intervenciją.

Socialinės rizikos šeimos: Priežastys ir pagalbos poreikis

Mokslininkai išskiria įvairius veiksnius, dėl kurių šeimos tampa problemiškomis ir pačios nepajėgia įveikti iškylančių sunkumų. Tai ir priklausomybės, ir smurtas artimoje aplinkoje, ir materialiniai sunkumai, ir tėvų žinių ar įgūdžių stoka.

Šeimoms, kurios neturi vidinių resursų pakeisti sudėtingą situaciją, reikalinga socialinių darbuotojų ir kitų specialistų pagalba, kuri sunkumus patiriančioms šeimoms reglamentuota Atvejo vadybos tvarkos apraše (2018). Intervencija suprantama kaip tikslingas socialinio darbuotojo elgesys, kai siekiama teigiamų pokyčių šeimos gyvenime. Svarbu, kad intervencija leistų užtikrinti efektyvų šeimos funkcionavimą.

Teikdami pagalbą šeimai specialistai turėtų prisiminti, kad bet kokie pokyčiai šeimoje sukelia krizę, net jei tie pokyčiai teigiami, šeimai tenka iš naujo prisitaikyti ir atrasti tinkamą funkcionavimo ir bendravimo taktiką (V. Ivanauskienė, L. Varžinskienė (2007), J. Kavaliauskienė (2014)).

Socialinio darbuotojo pagalba vaikams skyrybų metu

Skyrybos - vienas sudėtingiausių šeimos gyvenimo etapų, paliečiantis ne tik sutuoktinius, bet ir jų vaikus. Skyrybų procesas šeimai dažnai tampa sudėtingu išbandymu, ypač kai šeimoje auga nepilnamečiai vaikai. Vaikai tėvų skyrybas dažnai išgyvena kaip rimtą emocinę krizę. Šiuo laikotarpiu vaikai dažnai patiria emocinį nesaugumą, stresą, kaltės jausmą ar baimę dėl ateities. Šį laikotarpį lydi nerimas, kaltės jausmas, baimė būti paliktiems ar viltis, kad tėvai vėl susitaikys.

Tokios emocijos neretai pasireiškia elgesio pokyčiais: padidėjusiu agresyvumu, užsisklendimu, regresija, miego ar apetito sutrikimais, prastesniais mokymosi rezultatais. Ypač pažeidžiami yra mažamečiai vaikai, kurie dėl dar nepakankamai išvystyto mąstymo dažnai linkę kaltinti save dėl tėvų sprendimų. Moksliniai tyrimai rodo, kad didžiausią žalą vaikui daro ne pats skyrybų faktas, o nuolatinis tėvų konfliktas.

Mažamečiai vaikai skyrybas išgyvena ypač jautriai, nes būtent šiame raidos etape formuojasi pasitikėjimas pasauliu, autonomija ir saugumo jausmas. Emocinis chaosas, neaiškumas ar tėvų atitolimas gali sutrikdyti šiuos procesus, o neigiamos pasekmės kartais išryškėja tik po daugelio metų. Lojalumo kova ar vieno iš tėvų menkinimas kito akivaizdoje silpnina vaiko emocinį saugumą ir pasitikėjimą aplinka. Ilgainiui tai gali turėti ilgalaikių pasekmių: padidėjusį nerimą, žemą savivertę, sunkumus kuriant artimus santykius, o kai kuriais atvejais - ir sveikatos problemas, susijusias su ilgalaikiu stresu.

Socialinis darbuotojas atlieka svarbų vaidmenį padėdamas šeimai įveikti skyrybų sukeltus sunkumus ir užtikrinti vaiko gerovę. Tokiose situacijose itin svarbus tampa atvejo vadybos procesas, kurį taiko socialiniai darbuotojai siekdami užtikrinti koordinuotą, nuoseklią ir į vaiko interesus orientuotą pagalbą. Skyrybų proceso metu socialinis darbuotojas gali suteikti konkrečią, kryptingą ir praktiškai taikomą pagalbą tiek vaikui, tiek visai šeimai.

Dirbant su šeima socialinis darbuotojas teikia pagalbą vaikui ir jo tėvams skyrybų proceso metu, kuri yra labai svarbi, nes skyrybos dažnai sukelia emocinę įtampą, nesaugumo jausmą ir konfliktus šeimoje. Socialinis darbuotojas siekia apsaugoti geriausius vaiko interesus ir padėti šeimai kuo konstruktyviau išgyventi pokyčius ir priimti sprendimus. Viena svarbiausių socialinio darbuotojo funkcijų - vaiko gerovės užtikrinimas.

Socialinis darbuotojas teikia emocinę paramą vaikui, padeda jam saugioje aplinkoje išreikšti jausmus, susijusius su tėvų skyrybomis, ir padeda suprasti vykstančius pokyčius. Taip pat siekiama stiprinti vaiko saugumo jausmą, palaikyti kasdienę rutiną ir stabilumą. Pirmiausia socialinio darbuotojo dėmesys sutelkiamas į vaiką. Specialistas siekia suprasti vaiko emocinę būseną, padeda jam išreikšti jausmus ir suvokti, kad tėvų sprendimas skirtis nėra jo kaltė.

Vaikui ypač svarbus stabilumo jausmas, todėl socialinis darbuotojas padeda išlaikyti kasdienę rutiną, palaiko ryšį su abiem tėvais ir užtikrina, kad vaiko poreikiai būtų girdimi. Prireikus jis tarpininkauja tarp vaiko, tėvų ir kitų specialistų, kad vaiko nuomonė būtų išgirsta.

Ne mažiau svarbi pagalba teikiama ir tėvams. Socialinis darbuotojas konsultuoja juos apie skyrybų poveikį vaikų psichologinei būklei, skatina atsakingą ir bendradarbiaujančią tėvystę. Kadangi skyrybas dažnai lydi konfliktai, socialinis darbuotojas padeda tėvams rasti konstruktyvius sprendimus, mažinti įtampą ir susitarti vaiko labui. Kartais tėvams tenka pasinaudoti ir psichologo pagalba ar kreiptis dėl mediacijos paslaugų. Akivaizdu, jog socialinis darbuotojas veikia kaip tarpininkas tarp vaiko ir tėvų, kaip konsultantas bei pagalbos organizatorius. Socialinio darbuotojo pagalba skyrybų metu yra itin reikšminga siekiant apsaugoti vaiko emocinę gerovę ir užtikrinti, jog net ir pasikeitus šeimos struktūrai vaikas jaustųsi saugus, išklausytas ir palaikomas. Tinkamai suteikta socialinė pagalba padeda šeimai sklandžiau prisitaikyti prie pokyčių ir kurti stabilesnius santykius ateityje.

Pasitikėjimo ir kontrolės pusiausvyra socialiniame darbe

Pirmiausia norėčiau pakviesti pagalvoti iki skausmo žinomu klausimu. Kontroliuoti ar pasitikėti? Jei kiekvienas sau atsakėte, kad socialinės rizikos šeimas reikia nuolat kontroliuoti, tai tuomet kviečiu atsakyti į klausimą: ar kontrolė reiškia pagalbą?

Pvz. „Socialinis darbuotojas nuolat kontroliuoja šeimą, primena kada susitvarkyti pašalpą, kompensaciją už šildymą, primena, kad jai reikia nueiti į biržą, atsiimti intervencinius maisto produktus ir t.t.“ Taip, kai kas gali pasakyti, kad tai pagalba, bet pagalba kam: socialiniam darbuotojui ar šeimai? Jei socialiniam darbuotojui, galėčiau sutikti, darbuotojas viską sutvarko už šeimą ir jis „ramus“. Jei kas nors sakys, kad tai pagalba šeimai, tuomet pažiūrėkim, kas gaunasi. Šeima tampa „neįgali“, ji pripranta, kad už ją viskas yra sutvarkoma, jai nuolat primenama ką ir kaip reikia padaryti. Ilgainiui ji yra nušalinama arba pati nusišalina nuo savo gyvenimo, nebemąsto ką ir kaip reikia daryti, nesprendžia savo problemų, praranda atsakomybę už save ir už savo šeimą.

Dar vienas kontrolės pavyzdys. Šeimoje vyras, turintis priklausomybę alkoholiui, prikalbintas socialinės darbuotojos, sutinka gydytis savo turimą priklausomybę. Socialinė darbuotoja, pasinaudodama savivaldybėje esančiu projektu, užregistruoja savo klientą kodavimo paslaugai. Taip, greičiausia todėl, kad socialinė darbuotoja pasinaudojo projektu ir pati užregistravo klientą priklausomybės gydymui, nenorėdama rizikuoti „savo reputacija“, o gal todėl, kad jai rūpi šeimoje augantys vaikai, ji dar kartą aplanko savo klientą ir jai ramu. Tuo tarpu klientas patiria nuolatinę kontrolę, jis jaučia, kad socialinė darbuotoja juo nepasitiki. Kontrolė „gimdo“ baimę, baimė - manipuliacijas, išsisukinėjimus ir melą.

Aišku, aš nenoriu pasakyti, kad kontrolė yra visiškai nereikalinga. Greičiausia tai labai priklauso nuo šeimos ir esamos situacijos šeimoje, nuo vaikų amžiaus, kurie auga šeimoje ir nuo esančių problemų.

Labai neseniai susidūriau su situacija. Mama (apie 40 metų) viena augina tris vaikus ir vienam iš vaikų, tai yra mergaitei (apie 14 metų), atsikėlus ryte dingo balsas (mergaitė negalėjo nei ištarti, nei išleisti jokio balso). Paauglė mergaitė serganti depresija. Mama ateina pas socialinę darbuotoją, pasakoja visą situaciją ir teigia, kad šeimos gydytoja jos dukrą siunčia į rajono ligoninę. Socialinė darbuotoja paaiškina mamai, kad tai rimta problema ir pasiūlo jai kartu su dukra vykti į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninę Kauno klinikas. Klientė pagalvojusi sutinka važiuoti į Kauno miestą ir teigia, kad pati savarankiškai susiras, kas ją nuveš.

Socialinė darbuotoja, po kurio laiko paskambina moteriai pasiteirauti, kaip jai ir jos dukrai sekėsi. Paaiškėjo, kad moteris su dukra į ligoninę nuvykusi, tačiau, pasak jos, niekas nepriėmė, jos teigimu, liepė atvykti kitą dieną. Tuomet darbuotoja susisiekė su gydymo įstaiga pasiteirauti apie įvykusią situaciją. Išsiaiškinusi situaciją socialinė darbuotoja nusiuntė moterį į gydymo įstaigą, tačiau dabar darbuotoja pati surado, kas nuveš moterį ir jos dukrą. Kaip kartais būtų sunku pasitikėti klientais, bet vis dėlto reikia jiems leisti būti atsakingiems už savo ir savo šeimos gerovę.

Iššūkiai socialiniam darbuotojui ir sėkmingo bendradarbiavimo principai

J. Šiškevičiūtės (2011) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad dauguma socialinę riziką patiriančioms šeimoms teikiamų paslaugų yra reikalingos, naudingos ir tenkina didžiąją dalį respondentų. Tačiau sunkumus patiriančios šeimos neretai būna nemotyvuotos spręsti savo problemas, galvoja, kad atvirai kalbėti apie tai yra nepriimtina, ir / ar yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo ir nemato prasmės jį keisti (L. Milkinaitė, D. Marcinkevičienė, 2013).

R. Stremauskienės ir G. Žibėnienės (2014) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad net trys ketvirtadaliai socialinių darbuotojų kaip didžiausią pagalbos teikimo sunkumą išskyrė šeimų motyvacijos stoką ir pabrėžė, kad paskatinti klientus kažką keisti yra labai sunku. Socialinių paslaugų teikimo šeimoms tyrimai taip pat atskleidžia, kad socialiniai darbuotojai neretai susiduria su klientų pasipriešinimu, atstūmimu, šeimos dažnai nenori priimti pagalbos (B. Songailienė (2010), G. Konikovaitė (2015).

Socialinę riziką patiriančios šeimos neretai neigia savo problemas, jie nemano, kad turi socialinių sunkumų. Jos prisitaiko prie tokių aplinkybių, todėl bet kokia intervencija yra vertinama priešiškai: priešiškumo sulaukia svetimo asmens bandymai keisti neretai kelių kartų suformuotą gyvenimo būdą. Socialiniai darbuotojai susiduria ir su šeimų nesupratimu, kas yra socialinis darbuotojas, kokie yra socialinės pagalbos tikslai, kokia teikiamų paslaugų nauda, ir dėl tokio informacijos trūkumo nepasitiki specialistais (B. Songailienė (2010), R. Stremauskienė ir G. Žibėnienė (2014), G. Konikovaitė (2015).

Toks nepasitikėjimas ir priešiškumas trukdo socialiniams darbuotojams užmegzti kokybiškus santykius su šeimų nariais ir teikti jiems būtinas paslaugas. L. Bartulienė (2006) taip pat išskiria, kad teikiant paslaugas šeimoms tikrai svarbu užmegzti su klientu pasitikėjimu grindžiamus santykius. Norėdami to pasiekti, specialistai turi būti lankstūs, sąžiningi, nuoširdūs, paaiškinti šeimai galimas pasekmes, jei nepavyks dirbti kartu. Reikėtų bendrauti pasitelkiant nesmerkiantį požiūrį ir empatiją. E. Januškevičienės (2017) atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad socialiniai darbuotojai, siekdami sužadinti kliento pokyčius, bando pagrįsti jiems paslaugų reikalingumą, stengiasi užmegzti draugiškus tarpusavio santykius, kaupia su klientu susijusią informaciją, kad galėtų įsijausti į sunkumus patiriančių šeimų situaciją.

Visapusiška pagalba socialinės rizikos šeimoms: Projektų pavyzdžiai

Apibendrinant galima teigti, kad socialinių paslaugų spektras šeimoms, kurios susiduria su įvairiais sunkumais, yra ganėtinai platus. Teikdami pagalbą šeimoms socialiniai darbuotojai orientuojasi ne tik į problemų sprendimą, bet ir į pačios šeimos stiprinimą bei lavinimą. Svarbu yra atkurti šeimos vidinį potencialą, gebėjimą prisitaikyti prie visuomenės reikalavimų ir vykdyti svarbius, optimaliai funkcionuojančioms šeimoms keliamus reikalavimus: pasirūpinti savo ir vaikų gerove, palaikyti socialius santykius su artimiausia aplinka ir pan.

Iš praktikos galima teigti, jog teikdama pagalbą sunkumų patiriančioms šeimoms, tenka dirbti ne tik su esamomis problemomis, bet ir vykdyti prevencinę veiklą - stiprinti šeimos gebėjimą prisitaikyti prie pokyčių, ugdyti tėvystės įgūdžius ir padėti kurti ilgalaikius, vaiko interesus atitinkančius sprendimus. Tokia pagalba sumažina neigiamas skyrybų pasekmes ir padeda šeimai sėkmingiau prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių.

Projektas „Pagalba socialinės rizikos vaikams, jų šeimos nariams ir asmenims, išgyvenantiems krizę“

Projektas „Pagalba socialinės rizikos vaikams, jų šeimos nariams ir asmenims, išgyvenantiems krizę“ planuotas 14-ai mėnesių, tačiau karantinas pailgino jo laiką. Projekto metu vaikai ir jų artimieji, gyvenantys sunkesnėmis ekonominėmis sąlygomis, jautriai reaguojantys į supančias aplinkybes, patiriantys socialinę atskirtį, gavo kompleksinę pagalbą: socialinę, psichologinę ir pedagoginę, su vaikais ir jų šeimomis buvo dirbama individualiai.

Projekto dalyviai buvo mokomi spręsti iškilusias problemas ir konfliktus, jiems buvo sudarytos sąlygos atvirai bendrauti, įvardyti savo emocijas ir jas išlieti dailės terapijos užsiėmimuose ar individualiai bendraujant su psichologe. Dailės terapijos užsiėmimai ir psichologo konsultacijos vyko panaudojant įvairias terapines priemones. Tam buvo įsigyta patalpų apšvietimo lempų, smėlio ir šviesos staliukų, molbertų, molio, piešimo popieriaus, daugybė guašo, spalvotų pieštukų, teptukų, emocinių pagalvėlių ir dar daugybė priemonių. Jos bus naudojamos vaikų veikloms ir pasibaigus projektui. Dailės terapijos užsiėmimuose noriai dalyvavo suaugusieji neįgalieji. Jie prieš pat Naujuosius 2019 metus turėjo puikią galimybę dalyvauti ir įspūdingame gyvo garso M. Levickio koncerte.

2019 metų rugpjūtį keturias dienas vaikai stovyklavo Ignalinos rajone, etnografiniame Darželio kaime, gamtos dauboje šalia Linkmenų piliakalnio. 2020 metų vasarą vaikai su šeimomis vyko į ekskursijas po Klaipėdos kraštą, Kauną. O Pasvalio rajone, Pumpėnuose susipažino su kunigu Domingu Avelaneda iš Argentinos, pavertusiu Pumpėnus vaikų ir jaunimo traukos centru. Vienuolyno virtuvėje Domingas su jaunaisiais lankytojais kepė picą, gėrė arbatą ir kalbėjosi apie gyvenimo tikslus, svajones, jaunimo aktualijas.

Užsimezgęs vaikų, šeimų bendravimas, sustiprėję socialiniai ryšiai nenutrūks ir pasibaigus projektui. Užsiėmimus planuojama tęsti. Tai ne tik užtikrins vaikų, augančių socialiai jautresnėse šeimose, užimtumą, bet ir suteiks jiems galimybę būti išklausytiems ir veiks kaip jaunimo prevencija, nenuklystant iš doros kelio. Taip buvo siekiama ne tik teigiamo pokyčio projekte dalyvaujantiems 67 vaikų bei tikslinės teritorijos gyventojų, bet ir indėlio į miesto ekonominį ir socialinį gyvenimą, integruojantis į visuomenę. Projekte dalyvavo 10 savanorių. Mokymus savanoriams vedė Prienų rajono neįgaliųjų organizacijos atstovai. Sąmoningai akcentuojant ir skatinant savanorystės ir savipagalbos svarbą, jauniems savanoriams siekiama ugdyti savo savivertę atsakingumu ir pareigingumu.

Projektas „Socialinės atskirties mažinimas per socialinių paslaugų ir sociokultūrinės veiklos organizavimą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims/šeimoms, pasitelkiant savanorius“

Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjunga 2019.03 - 2020.10 laikotarpiu vykdė projektą „Socialinės atskirties mažinimas per socialinių paslaugų ir sociokultūrinės veiklos organizavimą socialinę atskirtį patiriantiems asmenims/šeimoms, pasitelkiant savanorius“. Šis projektas skirtas socialinės rizikos asmenims, kurie dėl amžiaus, negalios ar kitų priežasčių negali savarankiškai rūpintis asmeniniu gyvenimu ir pilnavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime.

Projekto metu apmokėme 20 savanorių (planavome 15), kurie 1349 val. savo laiko skyrė savanorystei šiame projekte. Jie ne tik teikė pagalbą neįgaliesiems buityje ir kasdieninėje ūkinėje veikloje (švaros ir tvarkos palaikymas namuose, maisto, vaistų nupirkimo ar kita fizinė pagalba), bet ir organizuodavo savipagalbos grupinius suėjimus, kuriuose dalyvauti kviesdavo įžymius žmones. Daugiausia įspūdžių dalyviams paliko susitikimas su knygos autoriumi A. Skačkausku, dramos studijos „Arka“ atlikėju A. Markevičiumi, Trakiškio žolininkėmis, kraštotyros muziejaus edukatorėmis. Kai leisdavo oro sąlygos, susitikimai vykdavo gamtoje, kur dalyviai dalinosi gyvenimiškąja patirtimi, sėmėsi gerų emocijų ir optimizmo. Projekto metu savanorių suorganizuotos trys pažintinės-edukacinės išvykos. Kadangi projekto veiklose dalyvavo ir labai sunkią negalią turintys asmenys, savanoriai padėjo įveikti sunkumus ir kliūtis ekskursijų metu.

Socialinės pagalbos projektų palyginimas

tags: #dsocialines #darbuotojos #pagalba #vaikams #augantiems #rizikos

• Dauno sindromo rizika: ką svarbu žinoti apie genetinius tyrimus
• Bell šalmai vaikams: saugumas ir komfortas
• sužinokite daugiau apie Kauno lopšelį-darželį „Čiauškutis“
• Ar nėštumo metu atsiradusios krūtų cistos yra pavojingos?
• Saugus buvimas saulėje su kūdikiu